Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ISPANŲ POETAI APIE KŪRYBINĮ PATYRIMĄ IR POEZIJOS TEMATIKĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Kėkštas   
Savaitraštis "Correo Literario" buvo paskelbęs ankietą, nukreiptą į įvairių sričių menininkus: poetus, dramaturgus, beletristus, esejistus, dailininkus, meno ir literatūros kritikus, filmų režisierius bei scenarijų autorius ir t. t. Klausimai lietė ispanų meno ir literatūros aktualias problemas.

Poetams, dramaturgams, beletristams ir dailininkams buvo duoti du klausimus: 1. Ką iki šiol esu sukūręs; ar esu patenkintas savo darbais; kaip galėčiau apibūdinti ligšiolinę savo kūrybą? 2. Ką veiksiu ateity; ar patyrimas turi įtakos mano orientacijai ir siekiamiems meno tikslams; kokį naują veikalą ruošiu, kokia, mano nuomone, turėtų būti šių dienų ispanų poezijos (novelės, dramos, dailės) tematika?

Ankietoje dalyvavo daug žymių senesniosios ir naujosios kartos ispanų poetų, beletristų, dailininkų, dramaturgų ir kitų. Didelio laikraščio formato 14-kos puslapių specialus "CŽr-reo Literario" beveik visas buvo skirtas atsakymams į ankietą.

Negalėdami plėstis į visas meno sritis, susipažinsime tik su poetų atsakymais, ypač į antrą ankietos klausimą, kur kalbama apie jų kūrybinius užsimojimus, kūrybinio patyrimo įtaką meninei orientacijai ir apie naujosios ispanų poezijos tematiką.

Ankietoje dalyvavo, tarp kitų, šie poetai: Luis Rosales, Luis Felipe Vi-vanco, Jose Maria Valverde, Jose Garcia Nieto, Jorge Blajot S. J. ir Leopoldo de Luis.

Du pirmieji (Luis Felipe Vivanco ir Luis Rosales) nepriklauso, tiesa, pačiai jaunajai ispanų poetų kartai. Abu jie į poezijos areną buvo išėję dar prieš 1936 metus ir tais metais prasidėjusią sunkią ispanų literatūros krizę. Pirma Luis Rosales poezijos knyga — "Balandis" (Abril) — išėjo 1934 m. Luis Rosales drauge su Luis Felipe Vivanco, broliais Panero ir Dionisio Ridruejo priklauso poetų grupei, jau tuomet stipriai pasisakiusiai prieš tą kartą, kuri atėjo po antrojo ispanų poezijos "aukso amžiaus." Kaip žinome, stipriausi ano "aukso amžiaus" atstovai buvo Una-muno, Machado ir Ramon Jimenez. Jaunieji sukilo prieš "pounamuninės" kartos įneštą "poezijos nužmoginimą", "poezijos elementų suskaldymą" ir panašiai. Tų "maištininkų" pirmosiose gretose žengė nepaprastai aktyvūs ir kūrybingi Luis Rosales ir Felipe Vivanco. Su jais ėjo taip pat Damaso Alonso.

Poetų atsakymai į "Correo Literario" paskelbtą anketę mums duoda progos geriau pažinti jų autentiškąjį poetinį credo ir kūrybinius užsimojimus.

Luis Rosales, tarp kita ko, pasisako:
"Nesu patenkintas savo kūryba, negaliu būti patenkintas ir nenorėčiau, kad kas nors būtų patenkintas savo kūryba. Pasitenkinimas stingdo plunksną . . . Mano įsitikinimu, poezija yra vienintelis tikro, visuotinio ir realaus pažinimo kelias. Bloga, jei rašantysis praranda nuovoką ir nebežino, kurioj jo "rašybos" vietoj baigiasi poezija . . .

"Aš netikiu nei patyrimo verte, nei poetiniu patyrimu. Nei poezija, nei gyvenimas nėra statomi ant patyrimo . . . Mūsų atvaizdas veidrodyje prieš tai, negu mes prieš jį atsistojam, nieko neatstovauja. Patyrimas mums nepriklauso. Tai nėra kažkas tokio, kas mus nutinka. Patyrimas tai toks traukinys, kurs ateina visuomet pavėlavęs į stotį, kur mes niekuomet nebuvom. ..

"Aš norėčiau, kad galimumo ribose visos mano knygos taip skirtųsi viena nuo kitos, kaip skiriasi vieni nuo kitų visi mano metai, kuriuos iki šiol mėginau gyventi. ..
"Poezijos tema amžinai ta pati: gyvenimas prasideda rytoj . .."

"Pavasario dainų" (Cantos de primavera), "Skausmo laikų" (Tiempos del dolor) ir "Gyvenimo tęsinio" (La continuación de la vida) autorius Luis Felipe Vivanco sako:
"Mano siekimai visuomet koncentruodavusi apie kontempliaciją ir apie įsiliejimą į pasaulio daiktus ir akimirkas. Poetiniame žodyje aš noriu palikti emocijos aidą . . .

"Šių dienų katalikų poetų tema (ypač tų ispanų katalikų poetų, kurie yra apdovanoti sielom platesnėm už ankštas kavinių ir scenų patalpas) turėtų būti "misijų pasaulis." Ten yra lyrika ir epas, žmogaus ir pasaulio realybė (peisažas, augmenija, gyvūnija, klimatas, dangaus žvaigždynai), žmogaus veikla ir religinė transcendencija ... Aš norėčiau reikalauti iš poetų tam tikros dozės tiesaus ir gilaus kontakto su visa šia tikrove (Tai turėtų būti kažkas panašaus į Nerudos "Canto general", ir iš tikrųjų mes jaučiame trūkumą Nerudos — tikinčioje kataliko — ir gal aktyvaus misijonieriaus — kad galėtume jį pastatyti savo priešaky)."

Jauniausios kartos atstovas Jose Maria Valverde iki šiol yra išleidęs dvi poezijos knygas: "Dievo žmogus" (Hombre de Dios) ir "Laukimas" (La espera).Atsakydamas į klausimą, kekia turėtų būti naujosios ispanų poezijos keliais, poetas rašo:
"Man rodosi, jau paskutinis laikas, kad šios dienos poezija pavirstų į rytdienos poeziją ir kad ji būtų mažiau "ispaniška" siaura šio žodžio prasme; gyvendami po tų, iš kurių kileme, neturėtume būti tik gryni jų epigonai . . . Reikia pravesti naują planavimą ir revoliuciją (t. k. lingvistinę) ekspresijos srity, — ir be atodairos veržtis į bevardžius horizontus, paaukojant visą paveldėtą lengvumą, "kokybės švarumą", ligšiolinį "vveltanschauungą" ir daugybę kitų dalykų ir rentų, iš kurių gyvename .. ."

Šie ir kiti autentiški pačių poetų pasisakymai daug aiškiau ir iškalbingiau į mus kalba, negu kritikų bei pašauktų ir nepašauktų "žinovų" charakteristikos ir komentarai.
J. Kėkštas
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai