Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ATSIMINIMAI APIE MILAŠIŲ PDF Spausdinti El. paštas
1914-1919 m. aš turėjau išsikraustyti iš Marijampolės ir gyvenau Elce, Suchiniči, Nalčike, Goriačevodske, Kislovodske. 1919 m. iš Kislovodsko per Novorosijską, Istambulą, Marselį, Lorgue (départ. Var) atkeliavau į Paryžių, čia Lietuvos Legacijoj, vadovaujamoj inž. Tado Naruševičiaus - Noraus, aš buvau pakviestas dirbti tos Legacijos repatriacijos komisijoj.

Tuo metu (1919 V-XI mėn.) Legacijoj dirbo: sekretorium P. Klimas, prof. kun. d-ras P. Bielskus, kun. Jonas žilinskis, inž. E. Galvanauskas, kun. Dabužinskas-Dabužis, kun. A. Vilimas, Jansenas (vaistininkas), Kučinskas, prie Naruševičiaus dirbo kaipo jo sekretorės panelė Kižytė, p-lė Rodzevičiūtė (dabar žadeikienė) ir bene 4 paryžietės - prancūzės. Oskaras Milašius buvo įstaigos raštų redaktorius - stilistas. Dar buvo iš USA komandiruotas į Legaciją Balutis, be to, dar dirbo Jadvyga Chodakauskaitė, paskiau Tūbelienė. Legacijoj, be išvardintųjų asmenų, dar dirbo M. Yčas ir Juozas Pajaujis. Tik ką atvažiavęs buvau radęs dar dr. J. Šliūpą ir inž. E. Galvanauską, bet juodu tuoj buvo išvykę į Kauną.

Milašiaus prancūzų pasas

Apie pusę metų man tekdavo beveik kasdien susitikti su Oskaru Milašium - Liubičium. Legacijos būstinėje (Rue Bayard, paskiau Rue Marceau?). Dirbdavom ten po 7 valandas per dieną (9-12, 14-18). Prancūzijoj tuomet buvo apie 1000 lietuvių belaisvių iš rusų kariuomenės; jie buvo rasti ir perimti prancūzų armijos okupuotose Vokietijos srityse, kur tie lietuviai dirbo kasyklose ir fabrikuose. Atsiųsto iš Lietuvos artilerijos pulkininko Gedgaudo buvo suorganizuotas iš tų lietuvių belaisvių apie 300 vyrų Lietuvos kariuomenės būrys. Be vado, pulkininko Gedgaudo, tame būry (détachement) tarnavo bene 3 karininkai, jų tarpe ir mano vyresnysis sūnus jaun. leitenantas Kazys Grinius. Didžiausias susitelkimas lietuvių belaisvių buvo tvirtovėj Verdun, bet palaidų arba paimtų prancūzų karo administracijos žinion buvo daugely Prancūzijos vietų. Mano reikalas buvo surasti, suregistruoti juos ir, išrūpinus leidimą iš prancūzų vyriausybės, persiųsti Lietuvon tuos lietuvius. Repatriacijos komisijoj aš buvau vedėju, o kun. A. Vilimas ir Jansenas buvo mano antrininkais. Milašius tik pataisydavo iš mūsų komisijos išeinančius prancūziškus raštus.
O. Milafius gimęs Čerėjoj Mohilevo gubernijoj, istorinėj Lietuvoj ir išaugintas lenkiškoj terpėj. Lietuviškai jisai suprasdavo, bet nekalbėdavo. Aš kalbėdavausi su juo lenkiškai.
Man atvažiavus iš Lorgue (départ. Var) į Paryžių, Milašius buvo neseniai aplankęs Lietuvą ir grįžęs pilnas entuziazmo. Jisai buvo sukvietęs lietuvių ir prancūzų "conférence", kur padarė apie savo kelionę pranešimą, kurį atspausdino atskira brošiūra. Lietuvą, lietuvius jisai buvo giliai pamilęs ir visur vadindavo save lietuviu.

Kartais po darbo išeidavome kartu iš Legacijos ir gatvėj pasikalbėdavome. Apie politiką retai kalbėdavome. Girdėjau jo nuomonę apie Lietuvos ateitį. Jisai buvo skaitęs prof. St. Šalkauskio didelę knygą "Sur les confins de deux Mondes" ir sutikdavo su jo prognoze, kad lietuvių tauta, būdama tarp 3 daug galingesnių kaimynų ir tarp 2 kultūrų, gali atlikti neutralizatoriaus rolę. Manyti galima, anot Milašiaus, kad tie trys galiūnai (rusai, lenkai ir vokiečiai) niekad nesusitars dėl Lietuvos pasidalinimo ir dėl to Lietuva galės išlaviruoti savo nepriklausomybę ilgiems laikams. Bet jei ir įvyktų anų valstybių susitarimas dėl Lietuvos užgrobimo, tai lietuvių tauta, įėjusi į renesanso gadynę, savo kultūrą atlaikys, kaip ji atlaikė ją jau bent per du tūkstančiu metų.

Bekalbėdamas apie Milašiaus 1919 m. "conférence", užsiminiau, ar negalėtų po keleto mėnesių jisai padaryt antrą konferenciją; jisai atsakė, kad pirmojoj konferencijoj esąs išsėmęs tuos įspūdžius, kurių buvo Lietuvoj prisirinkęs, dabar galėtų naują konferenciją atlikti tik iš naujo pabuvojęs Lietuvoj.

1914 m. su šeima (pirmoji žmona, 3 vaikai ir aš) besitraukdamas iš Marijampolės į rytus, buvau išsivežęs nemaža daiktų. Jų tarpe buvo ir mano žmonos surinkta iš Pilviškių - Marijampolės apylinkių senoviškų rankų darbo lietuviškų prijuosčių (žiurstų) kolekcija. Joj buvo netoli 100 egzempliorių. Aš ją aplinkiniais keliais atgabenau į Paryžių ir parodžiau Milašiui. Jisai buvo lietuviškais žiurstų raštais sužavėtas ir sumanė padaryt Paryžiuj lietuviškų kaimiečių audinių raštų parodą: Legacijos viename kambary aš buvau iškabinėjęs tas prijuostes. Milašius buvo at-sikvietęs prancūzų dailininkus pasitarti dėl parodos. Minėjo jis buvusią Serbijos karalienę Nataliją, kad mėgstanti liaudies meną ir gal po jos sparnu galėtų tą parodą atidaryti. Bet dailininkai prancūzai į tai gana šaltai pažiūrėjo ir pasakė, kad tokia kolekcija Paryžiuje yra per maža ir pasisekimo neturės nei publikoj, nei spaudoj. O mums lietuviams tuomet svarbu buvo pagarsinti Lietuvos gerą vardą. Už kelių mėnesių aš išvažiavau iš Paryžiaus Lietuvon ir norėjau išsivežti tą kolekciją, bet Milašius ją pasiliko, žadėdamas parodą įvykdyti. Apie po metų jis man sugrąžino prijuostes, nieko nepadaręs. Nepasisekė.

Jisai buvo man padovanojęs dvi savo knygas, bet pensione Rue Hamelin 17 (M-me Assenât) viena kanadietė literatė vieną pasisavino, o kita nežinau kur dingo.

1919 m. O. Milašius galėjo turėt apie 42-45 metus (iš tikro turėjo 42 m., nes gimęs 1877 - Red.). Buvo juodbruvas, pradėjęs žilti, turėjo rasinį gymį (veidą), buvo augalotas ir imponuojąs vyriškis, bet sveikata jo jau buvo kiek pašlijus. Nosis jo buvo apimta ligos, vadinamos lotyniškai lupus erythematodes; nosį turėdavo pudruot, kad neišrodytų paraudusi. Kai kurie gydytojai tą ligą jungia su tuberkulioze ir jei tai ne tikra, stiprioji tuberkuliozė, tai tuberkulidas, džiovykštė.

Milašius buvo labai darbštus. Legacijoj jisai be darbo nebūdavo. Kai kokį rašinį betaisydamas užbaigia, tai tuojau, būdavo, prašo sekretoriaus Klimo, kad duotų kitą darbą. Jam patikdavo, jei pabaigęs vieną rašinį jau randa ant stalo padėtą kitą, kad nė minutės neprapultų be vaisiaus. Matyt, jisai laikydavosi kokio tai Romos imperatoriaus taisyklės — Nulla dies sine linea (nė vienos dienos be brūkšnio). Dėl to ir prirašė jisai savo poezijos bene 22 tomu.

Paskirtas Lietuvos Respublikos diplomatiniu atstovu Paryžiuj Milašius pasižymėjo 1923-24 m. 4 ambasadorių konferencijoj sienos pravedimu tarp Lietuvos ir Lenkijos Respublikų ir likvidavimu 1920 m. Tautų Sąjungos nustatytos vadinamos Neutralios Juostos (Zonos).

Nors Lietuvos Respublika 1920 m. buvo pralaimėjusi Suvalkų pusėje karą su Lenkija, nors J. Pilsudskio įsakymu Želigovskis buvo į antrą dieną po Suvalkų sutarties užgrobęs Vilnių, bet tų kovų rezultatai diplomatiniu keliu išėjo Lietuvos naudai. Ji 1924 m. tų keturių didžiųjų valstybių ambasadorių nutarimu laimėjo daugiau kaip 2000 ketvirtainių kilometrų. Tai yra plotas atitinkąs maždaug Marijampolės apskritį. Kitaip tariant, 1924 m. Milašiui, kaipo diplomatui, dalyvaujant, Lietuva priartėjo prie Vilniaus, sulyginus su 1920 m. pradžios padėtimi, viena vidutine apskritimi. Ne be reikalo anuo metu Varšuvos laikraščiai rašė, kad keturių ambasadorių konferencijos nutarimai gali išeiti Lietuvos naudai, nes Lietuvos reikalus gina žmogus, garsus visame Paryžiuje (ce tout Paris!). 1920 m. Lenkija valdė Žaslius, Vievį, Giedraičius, Širvintas, o 1924 m. tos vietovės perėjo Lietuvai.

Dar vieną kartą, rodos, 1923 m. teko man susitikti su O. Milašiumi. Jisai, tur būt, jau minėto 4 ambasadorių susitarimo reikalu, buvo atkeliavęs į Kauną. Pietų kartu pavalgę, išėjom į Laisvės Alėją pasivaikščioti. Papasakojau Milašiui, kaip 1921 m., man bebūnant ministeriu pirmininku, Vilijampolės žydų rabinų seminarija (ešibot žydiškai) buvo pareiškusi noro pasidaryt aukštojo mokslo įstaiga arba akademija. Mat, vidutinis toj seminarijoj mokymo kursas tęsdavosi apie 8-12 metų. Žydų klierikai, nebaigę seminarijos, turėdavo eiti kariuomenės prievolės atlikinėti, žydai norėjo, kad tas ešibotas būtų prilygintas universitetui. Tada rabinų akademijos studentai iki 28 m. amžiaus nebūtų šaukiami į kariuomenę. Tą dalyką valdė tada švietimo viceministeris Pr. Mašiotas, kuris pareikalavo iš ešiboto vadovybės smulkios dėstymo programos ir kitokių žinių (finansavimo), ir žydai atsisakė nuo sumanymo. O. Milašius į mano pasakojimą atsiliepė:

— žinot, ką? Aš manau, kad reikėjo žydams leisti Vilijampolėj savo akademiją steigti, žydai geri propagandistai. Begarsindami savo akademiją, jie būtų pagarsinę ir Lietuvą. Jei Vilijampolės ešibotas turi pasaulyje gerą vardą ir visi žydai jį žino, tai Lietuvai apsimokėjo tą įstaigą paversti aukštąja mokykla, net jeigu būtų reikėję Vilijampolės dvasinei žydų akademijai iš valstybės iždo ir subsidijos duoti.

Dėl lietuviško — "Milosz-Lubicz" pavardės pavadinimo, man atrodo, kad visai tiktų Milašius, Miela-šius, t. y. mielas, mylimas. Juk ir antroji jo pavardės dalis "Lubicz" yra ne kas kita, kaip lenku kas "Milašiaus" vertimas: "Lubicz" nuo "lubic", liet. "mylėt". Tik pagal žodį "mylėt" gal reikėtų rašyt ne "Milašius", bet "Mylašius" arba "Mielašius" (Sulygink kaimą "Mielaiškampis", pavardes: "Mielaška", "Mylan-čius", Kauno Laisvės Al. Nr. 12 namo savininką "Mylošą"). Bet lenkiškai iš senovės tur būt buvo "Milosz", o ne "Mylosz".

Tiek mano atsiminimų apie tą genialų prancūziškai rašiusį lietuvį Milašių.

Dr. Kazys Grinius, buvęs respublikos prezidentas, šiuos savo atsiminimus apie Milašių parengė dr. J. De-veikės prašymu ir jai iš Čikagos pasiuntė 1947.XI.20 laišku. Iš dr. J. Deveikės palikimo juos mums parūpino Ž. Mikšys, kuriam nuoširdus dėkui, šį mėnesį kaip tik sukanka nuo Milašiaus gimimo 90 metų.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai