Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Nauja pažiūra į buvusius Lietuvos-Lenkijos santykius (P. Lossowskio knyga) PDF Spausdinti El. paštas
P. Lossowskio "Stosunki polsko-litewskie w latach 1918-1920"

1966 vasarą Varšuvoje Ksiąžka i Wiedza leidykla išleido jauno lenkų istoriko dr. Piotr Lossowskio aukščiau minėtu vardu 409 psl. dydžio studiją, skirtą ano meto (1918-20) lietuvių - lenkų politiniams-diplomatiniams santykiams. Tie santykiai pasižymėjo didele įtampa ir nemažesniu veiksmingumu. Jie buvo mums tragiškai nelaimingi ir pasibaigė lenkų agresijos iššauktais karo veiksmais. Tuometiniai lietuvių-lenkų teritoriniai ginčai turėjo lemiamos reikšmės abiejų kraštų ateičiai ir į save kreipė Europos politikų dėmesį. Tas konfliktas su Lenkija atsikuriančią nepriklausomąją Lietuvą iš karto padarė pasaulio arenoje žinoma valstybe. Jos vardas beveik nuolatos figūravo Antantės (Vokietiją nugalėjusių sąjungininkų) ir Tautų Sąjungos tarybos posėdžiuose, kur šauniai diplomatiniais gabumais pasižymėjo A. Voldemaras.

Šis P. Lossowskio veikalas vertas dėmesio ne tik :dėl to, kad gana plačiai ir giliai klausimą verčia, kad pateikia daug naujos dokumentinės medžiagos, bet ypačiai todėl, kad tai yra nauja, šių dienų Lenkijos mokslininko, ligi šiol iš lenkų negirdėta pažiūra. Svarbiausia — tai autoriaus nuoširdžios pastangos išlikti objektyviu. Tiesa, ne visuomet tai jam pasiseka, kai kur gal netyčia nuslysta į šališkumą. Tūriu galvoje tas knygos vietas, kur jis, sakysim, neseniai aplenkėjusius mūsų miestelėnus laiko tikrais lenkais. Juk jis turėtų žinoti, kad tie "lenkai" nepriklausomybės metais greitai ir lengvai atlietuvėjo.

Lygiai akivaizdus yra ir autoriaus noras savo teigimus įrodyti archyvuose jo aptikta dokumentine medžiaga. Skaitytoją stebina jo nepaprastas darbštumas, sugebėjimas panaudoti daugelyje archyvų esančius šaltinius. Tačiau ir čia pasitaiko silpnų vietų, nes kai kur pasikliaunama abejotinos vertės vieno asmens pranešimais. Tačiau autoriaus darbo planas ir metodas aiškiai rodo jo tiesų kelią į ieškomą tiesą. Tuo keliu eidamas, jis nesivaržo, remdamasis dokumentais, iškelti švieson Pilsudskio vadovautos Lenkijos darytas Lietuvai skriaudas. Šiuo nešališkumu autorius įrodo savo mokslinį rimtumą ir užsipelno tinkamos pagarbos. Iš šaltinių nuorodų ir ilgo bibliografinio sąrašo matome autortų panaudojus ir lietuviškuosius archyvus bei literatūrą — knygas, žurnalus, laikraščius.

Darant šios ne eilinės knygos apžvalgą, tenka stabtelėti tik ties mums įdomesnėmis vietomis ir teiginiais, kurie reikalingi korektūros ar patikslinimo.

Knygos pradžioje (15-40 psl.) nurodoma į lietuvių-lenkų politinio ginčo kilmę. Viena svarbiausių jos priežasčių, anot autoriaus, buvęs lietuvių užmojis atstatyti didelę valstybę su apie 6 mil. gyv., nors pačių lietuvių nebuvę nė 2 mil. Į tai tenka atsakyti, kad jau XX a. pradžioje lietuvių būta 2 mil. su kaupu, o įskaitant aplenkintus, apgudintus ir apvokietintus būtų susidarę per 3 mil. Pagaliau, kuria teise atkuriamos Lietuvos valstybininkai būtų galėję atsisakyti nuo tų Vilniaus, Gardino ir Suvalkų gubernijų plotų, kuriuose dar buvo išsilaikęs žmonėse gyvas tradicinis priklausomumas Lietuvai; kur gyventojų didelė dauguma, išskyrus žydus ir ateivius - kolonistus lenkus, save laikė lietuviais, nors ta jų lietuvybė buvo daugiau valstybinė, nekaip kalbinė. Juk autorius, pats būdamas istorikas, gerai žino, kad tos sritys prieš carinės Rusijos okupaciją buvo Lietuvos, atseit, Lithuania Propria, integralinė dalis. Niekas neginčija, kad dėl galingos lenkų kultūrinės invazijos, stiprios socialinės įtakos (lenkų kalba buvo ponų k., o lietuviškoji mužikų) ir labai aktyvios polonizacijos per bažnyčią, naujoji karta daugelyje vietų jau nekalbėjo lietuviškai, bet vis tiek save ne lenkais vadindavo, o "tuteišiais", atseit, čiabuviais. Gaila, kad autorius, atrodo, neskaitė kan. K. Prapuolenio 1913 m. išleistos knygos "Polskie apostolstvro w Litwie" (jos nėra bibl. sąraše), kur dokumentais ir pačių lenkų šaltiniais parodyta, kaip katalikų bažnyčios hierarchija Vilniaus krašte lietuvius lenkino dar prieš I pasaulinį karą. Painią kalbinę ano meto Lietuvos rytų-pietų dalyje padėtį pripažįsta ir autorius, cituodamas 1919 m. E. Maliszewskio išleistą knygą "Polacy i polkose na Litwie i Rusi", kurioj sakoma, kad dažnai Vilnijoj tėvai dar kalbėdavo lietuviškai, vaikai — gudiškai, o vaikaičiai — jau lenkiškai. Šį reiškinį aš pats pastebėjau ten keliaudamas 1931 m. Tad ar galima tas sritis laikyti lenkiškomis? Jeigu po I pasaulinio karo ten būtų buvusi lietuviškoji valdžia, tai jie būtų užsirašę lietuviais, jeigu gudiškoji — gudais, bet lenkiškoj okupacijoj jie pasisakė esą lenkais, nes buvo jiems patogiausia ir saugiausia.

Mums šiandien gali atrodyti nereikalingu lietuvių kariuomenės 1920 m. žygis į Augustavo miškų sritį, kur jau nuo seniau gyvena beveik ištisai mozūrai, betgi ta teritorija 1919 birželio 18 Antantės buvo priskirta Lietuvai. Lenkai gali džiaugtis, kad jų karo atašė Paryžiuje gen. Rozwadowskiui pasisekė įtikinti maršalą Fošą, jog čia esąs ne politinis, bet karinis konfliktas, ir kad reikia demarkacinę liniją, išvestą pro Augustavą išilgai buvusią Lietuvos - Lenkijos sieną, nukelti į šiaurę nuo Seinų ir Vižainio. Lenkams buvo nesunku, panaudojant savo militarinę jėgą ir palankius santykius Paryžiuje, tą laikiną karinio pobūdžio demarkacinę liniją paversti pastovia administracine linija. Lietuviai, siekdami visomis išgalėmis taikos ir draugiško susitarimo su lenkais, Suvalkų sutartimi ją priėmė. Pagaliau pats autorius, norėdamas likti ištikimas tiesai, pripažįsta Seinų krašto lietuviškumą. Dėl to reikia stebėtis, kad jis pateisina tą demarkacinę liniją. Anot jo, tai esąs buvęs pats geriausias sprendimas: nors Lenkijos pusėje pasiliko Seinų - Punsko apylinkių lietuviai, bet užtat Lietuvai atiteko daugiau lenkų, gyvenančių Sūduvos miesteliuose ... Apie tų "lenkų" lenkiškumą jau anksčiau minėjau Autorius, lyg pasiteisindamas, rašo, kad buvę ne tik sulenkė j imų, bet ir perėjimų iš lenkų pusės į lietuvius. Antai Mykolas Roemeris, buvęs lenkų legionierius ir Pilsudskiui artimas žmogus, želi-gowskiui okupavus Vilnių, perėjo lietuvių pusėn. Į tai tenka atsakyti, kad Roemeriui nereikėjo jokių perėjimų atlikti, nes jis buvo gimęs ir užaugęs Lietuvoje, visą laiką buvo lojalus savo tėvynei ir daug nuveikęs lietuvių tautai tiek savo jau 1908 m. išleistu svarbiu informaciniu veikalu "Litwa", tiek teisiniais darbais, tiek kaip ilgametis Lietuvos universiteto rektorius. Jeigu jis ir laikė save lenku, tai dėl Lenkijos vyriausybės smurto ir apgaulės prieš Lietuvą, kuri pačiu žemiausiu būdu buvo įvykdyta Želigowskio suvaidinta avantiūra, jis, kaip teisės primato prieš fizinę jėgą skelbėjas, neturėjo kito pasirinkimo. Autorius prie Roemerio gretina dar rašytoją Milašių ir grafą Alf. Tiškevičių.

Kalbėdamas apie Lietuvos gyventojų tautinį pasiskirstymą, autorius panaudoja gyventojų surašymo duomenis, kurie tačiau byloja prieš lenkiškas pastangas matyti Vilniaus kraštą esant lenkišką, štai 1897 Vilniaus gubernijoj lenkų rasta vos 8,2 proc, kai Kauno gubernijoje tokiais užsirašė 9 proc, o Suvalkų — 23 proc. Polonizacijai sėkmingai vykstant, Vilniaus gubernijoje 1909 lenkų, iš tikrųjų tai daugiausia suskubusių aplenkėti lietuvių, jau būta apie 18 proc, o 1916 vokiečių karinės administracijos duomenimis — apie 30 proc. Prie kultūrinės ir religinės polonizacijos prijungus lenkų administracines priemones, kuriomis buvo siekiama visiškai sunaikinti lietuvybę Vilnijoje, 1919 pabaigoje ten lenkais užsirašė net 53,6 proc ši pastaroji statistika yra tikrąja prasme bevertė, nes anuomet lenkų okupacijoje pasisakyti lietuviu reiškė save išstatyti represijoms ir visokiems kitiems nemalonumams. Tai liudija ir dokumentinis, autoriaus bibliografijoj minimas B. šėmio (M. Biržiškos) leidinys "Vilniaus Golgota". Tai galėtų paliudyti ir šimtai gyvų lietuvių, sėdėjusių kalėjimuose dėl to, kad jie norėjo išlikti lietuviais. O tačiau, nežiūrint lenkų administracijos vartotų smurtinių polonizacijos priemonių ir per 20 metų varytos kolonizacijos, apgyvendinant Vilniuje ir jo plačiose apylinkėse tūkstančius lenkų iš Lenkijos, bei vokiečių karinės invazijos metu įvykusio lenkų pabėgėlių antplūdžio į Vilnių, vis tiek lenkai Vilnijoje pasiliko mažumoje. Tai matyti kad ir iš 1942 daryto gyventojų surašymo, kurio metu, pvz., Vilniaus apskrityje lenkais užsirašė 36,9 proc, o lietuviais 46,8 proc Vilniaus mieste tada lenkais pasisakė 71,9 proc, o lietuviais 20,5 proc. Matyti, autorius nežino, kad nuo 1861 ligi 1921 rytų Lietuvoje sulenkėjo ar sugudėjo apie 1.2000.000 lietuvių (žr. Liet. Encikl. XVIII t., Mažosios tautos). Kaip autorius maišosi ir prieina klaidingų išvadų, neatskirdamas tikrų lenkų nuo buvusių laikinai aplenkėjusiųjų, matyti kad ir iš jo duodamos Kauno gyventojų tariamos statistikos. Pagal jį, ano meto laikinojoje Lietuvos sostinėje lenkų buvę daugiau (31,5 proc), nekaip lietuvių (29,9 proc). Užtat savo patogumui jis nutyli to paties miesto 1942 padaryto gyventojų surašymo duomenis, kai lenkais užsirašė vos 0,6 proc, o lietuviais 94,9 proc. šių (1942 m.) duomenų objektyvumą, kiek tai liečia lenkų tautybę, liudija faktas, kad net rusų rasta daugiau (3,3 proc), negu lenkų, nors pasisakyti esant rusu nebuvo maloniau, kaip išpažinti save lenku. Žinoma, ši Kauno statistika nerodo žydų procento, kuris buvo keliasdešimt kartų didesnis už lenkų, nes tada žydai okupantų vokiečių buvo išskirti į getą arba jau jų išžudyti.

Kokiomis brutaliomis priemonėmis buvo lietuviai Vilniuje persekiojami, pats patyriau ten buvodamas 1931 Kalėdų atostogų metu. Štai vaizdelis, palikęs man įspūdį visam amžiui. Vieną vakarą grįžtant traukiniu nuo Lydos į Vilnių, priešais mane sėdėjusi senyva moteris lenkiškai kalbėjosi su šalia jos buvusiu kitu keleiviu. Po kurio laiko ji susijaudinusi ir verkšlendama pradėjo skųstis savo nedalia: kažkas įskundę ją esant "litwinka", ir dėl to klebonas ją pavaręs iš vienos Vilniaus bažnyčios (neužgirdau, kurios) valytojos pareigų... Ji esanti našlė, turinti užaugusią, bet ligonę dukterį ir patekusi į didelį vargą, nes būdama silpnos sveikatos negalinti jokio kito darbo gauti ir turinti pradėti elgetauti. Nuo savęs turiu pabrėžti, kad to klebono "moralės" lietuvių atžvilgiu ilgus laikus laikėsi ne tik dauguma Vilniaus lenkų klebonų, bet ir aukšti vyskupijos kurijos pareigūnai. Tai gerbiamasis autorius galėtų sužinoti kad ir iš dokumentinių to krašto vietovių aprašų Liet. Enciklopedijoje ar Br. Kviklio "Mūsų Lietuvos" I tomo. Tada jam pasidarytų aiškus tas Vilnijos tariamas "lenkiškumas".

Autorius aiškina, kad lietuvių - lenkų ginčo pradžios reikia ieškoti lietuvių tautinio atgimimo sąjūdyje, jų pastangose išsilaisvinti iš buvusios politinės sąjungos ir kultūrinės lenkų hegemonijos. Iš čia kilusios lietuvių pretenzijos į lenkų ir gudų apgyventus plotus. Iš kitos pusės, Pilsudskio vadovaujama atsikurianti Lenkija siekė visos Lietuvos pajungimo federacijos keliu arba bent jos dalies prijungimo inkorporacijos būdu. šiam tikslui buvo sukurta ir ta nelemtoji POW organizacija, apie kurią autorius toliau plačiai rašo atskirame knygos skyriuje.

Pirmasis knygos skyrius baigiamas ankstyvaisiais lietuvių - lenkų diplomatiniais kontaktais, pvz. Lietuvos Tarybos atstovų Voldemaro ir prel. K. Olšauskio susitikimu Berlyne su Lenkijos regentų tarybos atstovu grafu Ad. Ronikieru. šios vietos knygos išnašoje autorius nurodo Voldemarą mirus 1946, kai Liet. Enciklopedijoj nurodoma 1944. Ten pat sakoma, kad Lietuvos lenkai atsisakė bendradarbiauti su Taryba ir vyriausybe, kategoriškai reikalaudami federacijos su Lenkija.

V. K. JONYNAS
Restoranas (akvarelė, 1954)

Antrame skyriuje (44-99 psl.) apžvelgiami lietuvių - lenkų susitarimo bandymai. Pirmosios lietuvių - lenkų oficialios derybos įvyko 1918.XII.19 Vilniuje. Ten iš Varšuvos atsiųstas karininkas Gorka derėjosi su Voldemaru dėl sutikimo įsileisti kelis lenkų batalionus Vilniui nuo artėjančios bolševikų armijos ginti. Jam buvo atsakyta, kad leidimas butų duotas, jeigu prieš tai Lenkija pripažins Lietuvą nepriklausoma su sostine Vilniumi ir užmegs diplomatinius santykius.

Be pagrindo autorius teigia, esą anuo metu visa Lietuva buvusi apimta bolševikinės revoliucijos sąjūdžio. Tai iš piršto išlaužtas teigimas, kenkiąs pačios knygos rimtumui. Kaip tik nuotaikos buvo visai priešingos, nes tik dėl to saujelė lietuvių savanorių, bet remiama plačiausių masių, pajėgė apsiginti nuo raudonųjų invazijos. Matyti, autorius nežino, kad didžiausią tų savanorių daugumą sudarė vargingi bežemiai, mažažemiai ir kiti varguoliai. Tai patvirtina ir vyriausybės viešas, įsakmus pažadas aprūpinti savanorius žeme. Tas pažadas, nepriklausomybę apgynus, buvo ištesėtas. Be to, tuomet jau buvo sugrįžę iš Rusijos dešimtys tūkstančių pabėgėlių ir evakuotųjų, kurie ten pergyveno bolševikų revoliuciją ir paragavo jų sukurtame rojuje iškepto darbininkams pyrago. Nereikia nė aiškinti, kodėl jie tapo patikimais ir labai įtikinančiais antibolševikiniais propagandistais.

Pasirodo, kad Lenkijos atkūrėjai jau I pasaulinio karo metu planavo paglemžti visą Lietuvą. Jų tautinių demokratų (endekų) šulas Dmowskis tai deklaravo savo 1917 išleistoje brošiūroje, nors vidaus politikoje jis buvo aršus Pilsudskio priešas. Būta ir lietuvių federalistų, iš kurių minimi Herbačiauskis ir Gabrys. Lietuvių - lenkų santykių įtampa viešai pasirodė Versalio taikos konferencijoje, kai Lietuvos delegacijai vadovavęs Voldemaras įtaikė konferencijos pirmininkui Clemenceau notą, kuria pasirodė priešingas Lenkijos delegacijai. Iš savo pusės Dmowskis įteikė reikalavimą prijungti prie Lenkijos visą Lietuvą. Lenkai visokiais būdais varė Lietuvos Tarybos niekinimą:   ji  esanti  vokiečių  padaras  ir  jokiu  būdu neatstovaujanti lietuvių tautos valiai. Lietuviai bandė neoficialiai kalbėtis Paryžiuje su lenkais. Antai Martynas Yčas (čia jis klaidingai padarytas švietimo ministru, nes tas pareigas ėjo jo brolis Jonas) siūlė Pilsudskio patikėtiniui Wasilewskiui preliminarinių derybų pagrindu Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą, bet lenkai net neketino tai padaryti. Jie buvo apsisprendę veikti jėga. Dėl to 1919.IV.21 jie užėmė Vilnių. Tuo pačiu metu Pilsudskis veikė ir politiškai. Jis pasiuntė į Kauną 3 asmenų delegaciją, kurios narys M. Romer pasiūlė sudaryti su Lenkija uniją ir atstatyti buv. Didžiąją Lietuvos Kunigaikštiją. Tų pačių metų gegužės 23 Lenkijos vyriausybė paskutinį kartą pasiūlė federaciją, kuri ir pagal knygos autorių būtų reiškusi inkorporaciją. Nepamiršta ir Vilniuje Laikinojo lietuvių komiteto veikla, kuriai vadovavo Mykolas Biržiška (autoriaus pagimdytas Šiauliuose, nors pasaulį jis išvydo Viekšniuose). Paryžiuje Voldemaras įspėjo Clemenceau, kad lenkų įvykdyta Vilniaus ir Gardino okupacija gali privesti prie Lietuvos - Lenkijos karo. Nors autorius nuvertina lietuvių protesto notas dėl Vilniaus okupacijos ir skundus dėl lenkų brutalaus elgesio su to krašto gyventojais, tačiau pripažįsta (86 psl.), kad ši lietuvių veikla Paryžiuje sudarė Lietuvos gyvą bylą. Atsikurianti Lietuva pasirodė pasaulio arenoje kaip energingas, ryžtingas veikėjas, pasižymįs sumanumu ir apdairumu. Lenkija buvo priversta su ja skaitytis. Lenkų kaip minorinė Lenkijos dalis pristatoma Lietuva greit pranyko. Į Varšuvą M. Sleževičiaus 1919.IV.16 pasiųstoji, šaulio vadovaujama, delegacija nepriklausomybės pripažinimo negavo. Ji siūlė derybų pagrindu pripažinti Lietuvą su sostine Vilniumi. Vienintelis delegacijos laimėjimas — įsteigimas Varšuvoje konsulato. Po kelių dienų į Kauną atvyko lenkų ministro Staniszewskio vadovaujama delegacija. Sleževičius ją priėmė šaltai, nekalbėjo su ja lenkiškai, nors gerai mokėjo. Šios delegacijos nariu buvo Kalvarijos apylinkės Kurciniškio dvaro savininko sūnus majoras M. Mackiewicz, kuris, kaip Pilsudskio patikėtinis, dalyvaudavo ir kitose derybų su lietuviais delegacijose. Jis, sako autorius, ne tik buvo netikęs diplomatas, bet ir jo skyrimą delegacijos nariu lietuviai palaikė įžeidimu. Iš tikrųjų, anot jo, tas ponas turėjo patarnauti Lietuvos lenkams, kurių dauguma, kaip ir pats Pilsudskis, buvo dvarininkai (95 psl.). šios derybos nedavė jokių vaisių, nes Lenkijos vyriausybė savo nota iš VI.24 atsisakė pripažinti Lietuvą, kadangi ji esanti dar vokiečių okupuota.

Skyriuje apie demarkacinės linijos atsiradimą autorius aiškina, kad Lietuvos - Lenkijos sienos klausimas buvo atiduotas Lenkijos reikalų (Cambono) komisijos sudarytam jos sienų (Le Rond) pakomisijui, kuris siūlė ją išvesti pagal buv. Suvalkų aps. ribą. Netrukus šį reikalą perėmė Nuolenso komisija. Jai buvo pateikti keli projektai, iš kurių anglo Sir Esme Howardo siūlytasis mums būtų buvęs blogiausias, nes pagal jį siena turėjo eiti tiesiai iš Vištyčio į Alytų. Buvo priimtas paties Nuolenso projektas. Tai ir buvo ta nelaimingoji demarkacinė linija, kuri pietuose dar ir dabar sudaro sieną tarp Lenkijos ir Sovietų Sąjungos okupuotos Lietuvos. Pilsudskis reikalavo Lenkijai priskirti Lazdijus, Seirijus, Alytų, Stakliškes, Žiežmarius, Širvintas ir kitas rytų Lietuvos vietas.

Autorius labai padidina vokiečių kariuomenės skaičių ano meto (1919.V-VI) Lietuvoje. Pasak jį, vien tik Kauno ir Žiežmarių ruože buvę apie 30.000, o Vilkaviškio apylinkėj apie 8-10.000 vokiečių. Iš tikrųjų, vargiai ar buvo visame krašte keli tūkstančiai vokiečių karių.

Grįždamas prie sienų, autorius pažymi, kad, tam klausimui atsidūrus Antantės sudarytoje Pabaltijo komisijoje, lietuviai diplomatai išvystė labai gyvą veiklą. Dėl to jos narys amerikietis Morison ir JAV valstybės sekretorius Lansing reikalavo, kad vokiečiams iš pietų Suvalkijos pasitraukus, tos lietuviškos srities neužimtų lenkai. Okupacinė vokiečių administracija pradžioje buvo linkusi ją perleisti lenkams, bet vėliau užleido lietuviams. Lietuviams pasisekė savo pusėn palenkti prancūzų karinės misijos Lietuvoje pulk. Reboul, kuris paliudijo pietinės Suvalkijos lietuviškumą ir ten jau esančią lietuvių sukurtą administraciją. Juo patikėdama, sienų komisija Lietuvos - Lenkijos laikinąją sieną išvedė į pietus nuo Suvalkų, bet palikdama lenkams Gardiną ir Vilnių. Taigi ji tik pietinėje dalyje galėjo būti lietuviams priimtina. Ji pavadinta 1919 birželio 18 linija. Kai kas ją vadina Fošo pirmąja linija, nors jis niekuo prie jos neprisidėjo. Deja, šį lietuvių diplomatinį laimėjimą, kiek tai liečia pietinę Suvalkiją, lenkai Paryžiuje sugriovė. Po mėnesio buvo išvesta nauja, vadinamoji Fošo linija, palikusi lenkams Seinų kraštą. Be jokio pagrindo, net nemėgindamas įrodinėti, autorius sako ją esant "... optymalną ze wszystkich možliwych" (geriausia iš visų galimų, 112 psl.). Negi autorius nežino, kad Seinų - Punsko - Vižainio sritis yra grynai lietuviška? Taip pat neturi mažiausio pagrindo jo teigimas, kad Lietuvos pusėj pasiliko "lenkiški" Vištytis (kuriame iš tikrųjų nėra ir, gal būt, niekad nebuvo nė vieno lenko), Kapčiamiestis (tokio pat "lenkiškumo", mūsų didžiojo muziko Č. Sasnausko gimtinė), Liubavo valsčius, kurio tą patį "lenkiškumą" jis galėtų patikrinti pas savo ideologinį draugą — ten gimusį ir užaugusį rašytoją A. Venclovą, šia proga tenka pažymėti, kad, tiesa, dabartiniame lenkų režime Seinų krašto polonizacija vyksta lėčiau, nes tautinis lenkų šovinizmas gerokai pažabotas; kad tik dabar, po ilgų metų, Punsko lietuviškoji parapija susilaukė lietuvio kunigo. Anais "poniškosios" Lenkijos laikais to krašto lietuviai kentėjo ne mažesnę savo tautinę nelaisvę, kaip kad vilniečiai, šių eilučių autorius pats yra sėdėjęs Seinų kalėjime ir dar gerai atsimena tų laikų lenkų administracijos vykdytą prieš lietuvius terorą. Lai bus man leista čia pabrėžti, kad dėl ano lietuvių persekiojimo nemetu kaltės lenkų tautai. Pakaltinti reikia savivaliavusią administraciją, politinę sistemą ir buvusį įsigalėjusį tautinį šovinizmą. Jie sunaikino lietuviuose broliškuosius lenkams jausmus ir iš draugų padarė priešus. Ypačiai daug "nusipelnė" šiam priešiškumui išaugti kai kurie sulenkėję lietuviai. Juk gerai žinoma, kad aršiausias lietuvių persekiotojas Vilnijoje, pramintas "ėdiku", buvo išsigimęs lietuvis Vilniaus vaivada Kirtiklis. Deja, Kirtiklis nebuvo vienas toks. Buvo daugiau ir net žymesnių. Apie tai kalbant tenka pažymėti, kad, aplamai paėmus, lenkų tauta dėl jai būdingo heroizmo, dėl jos senos krikščioniškos kultūros yra verta didelės pagarbos.

Lenkai nesustojo rytų-pietų Lietuvoje nė prie Fošo linijos. Jų kariuomenė brovėsi gilyn į Lietuvą, kai kuriose vietose ji įsibrovė 30-40 km. Lenkai nepaklausė nė Fošo reikalavimo laikytis jo nustatytos linijos, kuri buvo išvesta 12 km. į vakarus nuo Varėnos -Vilniaus - Daugpilio geležinkelio, ir kurią buvo 1919. VII.26 patvirtinusi Aukščiausioji Antantės Taryba (113 psl.). Lietuvos pietinėj dalyje lenkų daliniai pasiekė Seirijų apylinkę. Tuo pačiu laiku lenkai puolė Lietuvą ir diplomatiniame fronte. Jie 1919.VII.30 įteikė Antantei notą, reikalaudami nukelti Suvalkijoje Fošo išvestą liniją į Vištyčio - Alytaus plotį. Lietuviai iš savo pusės IX. 3 pareikalavo grąžinti Seinų kraštą ligi Juodosios Ančios.

Trečiasis knygos skyrius atpasakoja (117-148 psl.) slaptosios lenkų karinės organizacijos Polska Organizacja Wojskowa 1919 vasarą ruoštą Lietuvoje sukilimą. Sukilėliai turėjo nušalinti Lietuvos vyriausybę ir jos vietoje pastatyti kitą, kuri nuvestų Lietuvą į federaciją su Lenkija. Praktiškai tai būtų reiškė Lietuvos inkorporaciją, čia autorius pateikia įdomių, mūsų istoriografijoj ligi šiol nežinomų faktų. Nors, sukilimui nepasisekus, lenkų vyriausybė jo išsigynė, bet autorius faktais įrodo, kad jį ruošė Varšuva. Jis nurodo kai kuriuos dabar emigracijoj esančius savo tautiečius, kaip pvz. W. Wielhorskį, W. Pobog-Malinowski, K. Okulisz, kurie savo veikaluose dar vis teigia, kad tas sukilimas buvęs vietinių lenkų darbas (146 psl.). Autorius pasakoja ir apie sukilimo pačią kilmę. Pilsudskiui pasiekus didelių laimėjimų prieš bolševikus (vokiečiams pasirašius Versalio taikos sutartį, jis galėjo iš Poznanės permesti į rytų frontą kelias divizijas naujų jėgų), atėjo laikas susidoroti ir su Lietuva. Kadangi visi diplomatiniai bandymai neprivedė prie federacijos sudarymo, tai jis nutarė išmėginti kitas priemones šiam tikslui atsiekti. Liepos 31 jis atvyko į Vilnių, kur buvo sušaukta slapta konferencija. Joje dalyvavo žymus Lietuvos dvarininkų skaičius. Taujėnų Radvilą jis pasirinko savo patarėju - ekspertu. Į Kauną pasiuntė delegaciją su pasiūlymu (VIII-3) pravesti Lietuvoje ir lenkų užimtame Vilniaus krašte rinkimus į bendrą seimą. Delegacijai tuščiomis sugrįžus, jos vadovą L. Wasilewskį paskyrė savo įgaliotiniu Vilniuje, iš kur jis turėjo sukilimu "sutvarkyti" lietuvius. Mėginta rasti žymių lietuvių pareigūnų, kurie būtų sutikę bendradarbiauti. Jau minėtosios delegacijos narys majoras Kasprzycki buvo susitikęs su Lietuvos kariuomenės vadu gen. S. Žukausku, kuris, esą, pasakęs jaučiąsis lenku ir tik dėl to esąs kariuomenės vadu, kad norįs pasiekti taikos su Lenkija. Toliau atpasakojamas sukilimo ruošimas lr kokį vaidmenį jame vaidino J. Aukštuolaitis, St. Narutavičius, L. Wasilewskis, J. Vanagaitis ir kiti į jį buvę įsivėlusieji.

Ketvirtame knygos skyriuje kalbama apie Lenkijos pastangos apsupti Lietuvą ir mėginimą prie šio plano pritraukti Latviją. Latviai nesutiko; pvz. jų užsienio reikalų ministras Mejerovičius atsisakė dalyvauti Vilniaus universiteto atidarymo iškilmėse pareikšdamas, kad Vlinius turi priklausyti Lietuvai (186 psl.). Pablogėjus lenkų padėčiai bolševikų fronte, Lenkija 1920.VII.4 pripažino Lietuvą de f acto.

Penktame skyriuje (207-263 psl.) aprašomi lietuvių - lenkų diplomatiniai ir kariniai veiksmai 1930 VII-IX mėn. čia pažymėtina, kad lietuviai diplomatiniu keliu dėjo pastangas išvengti ginkluoto susikirtimo. Voldemaras Paryžiuje pasirodė labai gudriu diplomatu, prieš kurį nedrįsęs stoti lenkų premjeras Paderewskis, nes dėl lenkų karinės invazijos į pietų Lietuvą jie buvo atsidūrę sunkioje diplomatinėje padėtyje. Lietuviai sutiko derėtis su lenkais Kalvarijoje 1920.IX.14. Lenkų delegacijai vadovavo iš anksčiau žinomas Mackiewicz. Lenkų tikslas buvo nepasirašyti jokio susitarimo. Mat, lenkai norėjo turėti laisvas, jokia sutartimi nesuvaržytas rankas, nes jų karinė vadovybė buvo suplanavusi bolševikų apsupimo manevrą Gardino srityje, permetant kairiojo sparno jėgas pro Veisiejus, Kapčiamiestį ir Leipalingį Druskininkų linkme ir užeinant įsistiprinusiems bolševikams iš šiaurės pusės. Lietuviams griežtai laikantis neutralumo ir nesutinkant lenkų praleisti per savo teritoriją, lenkai turėjo jėga prasiveržti pro lietuvių teritoriją. Lenkai sutiko Kalvarijoje derėtis tik dėl pasaulio opinijos. Dėl to jų delegacija statė visiškai nepriimtinas sąlygas, pvz. Lietuvos neutralumą turėtų kontroliuoti į Lietuvą atsiųsti lenkai karininkai; tai, ir pasak autoriaus, yra nesuderinama su Lietuvos suverenitetu.

Paskutiniame knygos skyriuje atpasakojama Želigowskio avantiūra ir parodoma, kaip ją Pilsudskis organizavo, čia taip pat yra daug įdomių faktų. Pasirodo, Pilsudskis jau 1920 vasarą pradėjo ruošti Vilniaus pagrobimą, o jo generolas Rozwadowskis sudarė planą užimti visai Lietuvai (269 psl.). Dėl savo agresyvumo Lenkija buvo netekusi daug simpatijos Vakaruose. Antai D. Britanijos užsienio reikalų pasekretorius lordas Hardinge pareiškė Lenkijos atstovui Londone, kad britų vyriausybės nuomone Vilnius yra natūrali Lietuvos sostinė, nėra lenkiškas miestas ir privalo pasilikti Lietuvos (266 psl.). Paryžiuje, nors kap. Morstinui pasisekė palenkti lenkų pusėn gen. Weygandą (maršalo Fošo štabo viršininką), bet Prancūzijos prezidentas Millerand buvo nuomonės, kad lenkų žygis į Vilnių esąs karinis veiksmas ir neapsprendžia to krašto politinio likimo. Ir derybas Suvalkuose lenkai pasiūlė tik dėl pasaulio akių, norėdami pataisyti susidariusį blogą įspūdį viešojoj opinijoj dėl pavartotos jėgos prieš neutralią Lietuvą.

Knygos gale duoti vietovių ir asmenų indeksai ir plati bibliografija.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai