Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ATRAMOS BEIEŠKANT PDF Spausdinti El. paštas
I
Telkdama visus išeivius lietuvius, Pasaulio Lietuvių Bendruomenė remiasi visiems bendrais tautiniais uždaviniais. Naujoji išeivija atsirado už Lietuvos ribų tik dėl to, kad Lietuva neteko nepriklausomybės. Užtat ji (naujoji išeivija) yra ir bus prieš Lietuvos okupavimą ir visas jėgas, kurios siekia Lietuvos okupacinę padėtį išlaikyti. Tautai atgauti laisvę, o iki to laiko bent iškovoti laisvesnes sąlygas jai reikštis bei gyventi yra visų sąmoningų lietuvių tikslas, nežiūrint išsiskyrimų dėl pasaulėžiūros, dėl politinių įsitikinimų, dėl kelių į tautos laisvę ar laisvėjimą.

Tačiau Pasaulio Lietuvių Bendruomenė, jei nori išlikti gyvąja tautos dalimi, niekada negali elgtis taip, lyg atstovaujanti viena pati tautai, bet būtinai visur ir visada visus savo sprendimus bei veiksmus privalo derinti su pagrindiniu tautos kamienu, niekad nuo jo neati-trūkdama, niekad akių nuo Pabaltijo nenugręždama. Dėl to labai svarbu, kad būtų kuo gyvesnė komunikacija su tauta, kad būtų kuo platesnės durys į ją. Ir tautos kamienui, gyvenančiam svetimoj kontrolėj, taip pat svarbu, kad durys į pasaulį būtų kiek galint plačiau praviros. Toks išeivijos ir tautos kamieno priklausomumas bei solidarumas išplaukia ne vien iš bendriausios lietuvių tautinės bendruomenės sąvokos, bet ir iš pagrindinio tautinio organizmo tikslo — išlikti gyvam ir klestėti. O tai įmanoma tik tada, kai turima sąlygos nevaržant reikštis ir politiškai savo kelius apspręsti.

Kaip kiekvieną organizmą gamtos dėsnis verčia kiek galint pilniau apsireikšti, taip lygiai tas galioja ir žmogui. Bet žmogus, jau kaip moralinis principas, savąjį buvimą bei apsireiškimą sąmoningai suvokia ir vairuoja. Iš žmogaus organizmo seka ir platesnė išvada — išlaikyti savo tautinę individualybę, nes per ją reiškiasi žmogaus kaip rūšies giminėje buvimas (tegu rūšies požymiai tik sąmonei teatpažįstami). Iš čia kyla ir moralinė pareiga tautai ir genčiai, kurios sąmoningumas laipsniškai plėtojasi su žmogaus dvasinių galių išsiskleidimu, su žmogaus sąmonėjimu apskritai. Šia prasme ieškotina ir išeivijos Pasaulio Lietuvių Bendruomenės moralinės atramos.

Žmonių sambūrio, taigi ir tautos organiškumas tėra išvestinas iš panašumo organinei funkcionalinei visumai. Todėl žmonių apsijungi-mai ar tautos visuma gali savo išmintimi ir valia pasiekti, kad jų bendruomenės reiškiasi labiau organiškai, suderintai ir bendro tikslo vairuojamai. Bet labiau išryškėjant egotistiniam momentui, labiau iškylant individualiniam ar grupiniam skyriojimuisi, gali būti nueinama net iki visai palaidos būsenos, net neapykantos ir tarpusavio kovos, net iki organizacijos sugriovimo, iki susinaikinimo .Tai tada, kada gimininis moralinis principas iškrypsta ar yra iškreipiamas, suteikiant pirmumą egotistiniams ar grupiniams išskaičiavimams bei interesams, kartais net dėl iš šalies veikiančios griaunamosios įtakos. Tuo ypač naudojasi tautiniam solidarumui priešiškos jėgos, kokios paprastai beveik visada sąmoningai ar nesąmoningai yra tautas pavergusios valstybės ar valstybiniam kūne dominuojančios etninės grupės.

Nors teoriškai lengva prieiti kosmopolitinės žmonijos būsenos įsivaizdavimą, tačiau niekada žmonės nėra gyvenę kitaip, kaip gentimis, iš kurių susidarė ir tautos. Tą vaizdžiai byloja ir šių dienų primityviosios Afrikos ar Naujosios Gvinėjos gentys, kurių vienos yra pakeliui į tautas, gi kitos bus stipresnių etninių grupių taikiu ar prievartos būdu asimiliuotos.

Tiesa, kad naujųjų laikų technikos amžiaus žmogus vis labiau išsivaduoja iš žemės priklausomybės, vis ryškiau pajaučia tarpusavio bei tarptautinę priklausomybę ir žmonijos visumos lyg organizmo reiškimąsi, bet perdrąsus ir tik spekuliatyvus būtų tvirtinimas, kad žmonija eis tautinių skirtybių paneigimo keliu. Siekė to ir sieks didžiosios tautos ir jų valstybės, pasišovusios asimiliuoti pakraštines kaimynines mažąsias tautas bei viduje egzistuojančias skirtingas etnines grupes. Kalbos nėra, kad joms tas yra pavykę praeityje, vyksta dabartyje ir pavyks ateityje, tik niekas negali numatyti, kaip toli ir plačiai. Keičiantis nuotaikoms ir pažiūroms, gali vėl iškilti tautinės nacijos reikšmė iki moralinio pagrindo valstybei. Tai ir šiuo metu ryšku Afrikos kontinente, net dėl mažųjų salų Okeanijoj. Raudonosios Rusijos pavergtoms tautoms, kur ryškiai ir formuojamai, bet kremliniu požiūriu labai išmintingai vykdoma asimiliacija, tenka ištverti iki palankesnių nuotaikų bei įvykių ir šioje Žemės planetos dalyje. Ištverti tepavyks tik gaivališkiausiems ir sąmoningai atspariems etniniams junginiams, nes pasikeitimų Rusijoj nematyti greitoj ateityje, nors šiaip jau net ir aiškūs satelitai palaipsniui vis ryškiau vaduojasi iš priklausomybės Maskvai. Tie nauji vėjai nelieka be atgarsio ir Pabaltijy, nors ir mažesniu mastu dėl skirtingos ten padėties.

Nematant greitų vilčių išvysti išlaisvintą ar iki vakarietiškos sampratos išlaisvėjusią lietuvių tautą, nenuostabu, kad išeivijoj gyvenanti lietuvių jaunesnioji ar jaunoji karta imasi filosofiškai ir morališkai pagrįsti savo vietą gyvenamuose kraštuose, nors ir neatsisakydami savo kilmės ir santykio su tauta. Iš čia ir pasaulio piliečio vizija, ir geresnio pasaulio tikėjimas. Žmogaus prigimtis jau tokia, kad būtinai reikalauja savo nusiteikimams ir veiksmams logiško ir racionalaus pagrindo, ateities keliams įžvelgiamų atramos taškų.

II
Iki šiol ryškinome savajam buvimui atramą daugiausia teoriškai. Pažvelkime į praktinį kelią, kuriuo esame ėję, kuriuo reikėtų eiti.

Tuščiomis rankomis palikome tėvynę, bet su tikėjimu ir viltimi širdyje. Tas palaikė pokario stovyklose, tas lydėjo per jūras, tas padėjo į-veikti pažeminimą, vargą, kalbos nemokėjimą, atsidūrus naujose sąlygose. Ilgą laiką ir tauta namuose gyveno su tikėjimu, kad rusas tik laikinai, kad pasaulio galiūnai susikirs, kad Lietuva vėl atsikels. Su laiku blėso viltys, dingo tikėjimas. Tai realybė, kuriai į akis bent išeivijoj nenorima pažvelgti, bet kuri tiek reali, kad juo greičiau visu ryškumu bus suvokiama, juo bus sveikiau. Realybė atveria akiratį, nors ir nemalonų, išsklaido iliuzijas, bet kartu praveria kelius naujiems bandymams. Tas kelias veda prie labai tik bendrais bruožais nusakomo susiorientavimo: šiuo istorinės reikšmės lietuvių tautai momentu pagrindinis uždavinys yra išlikti tautai.

Nesant greitų pakitimų vilties, išeivijoj lietuviui reikia ne laikiną pastogę statytis, ne izoliuotis į getus, bet kurtis ir dėl ateities kartos, kuo giliau įleidžiant šaknis, bet kartu išlaikant ir išeivijoje Pasaulio Lietuvių Bendruomenę, tik ne kaip  suskilusio  dvilypio  lojalumo,   o  kaip daugiaveidį organizacinį skyrioj imasi gyvenamo krašto rėmuose, kurį jei ne būtinai pagiria, tai bent toleruoja demokratinės santvarkos.

Realybės suvokimas padeda nusikratyti iliuzijos, kad Vakaruose kraštutinės dešiniosios politinės apraiškos geriausiai padeda lietuvių tautai ar aplamai komunizmo diktatūros prislėgtoms tautoms. Visi kraštutinumai veda prie didesnio tautų antagonizmo, prie gilesnės prarajos tarp įvairių politinių koncepcijų. Tuo jie tik padeda esamai geležinei uždangai tarp Vakarų ir Rytų išsilaikyti, veda prie naujų užsitvėrimų ar atsitvėrimų sudarymo, nė trupučiu nepalengvindami lietuvių tautos grumtį dėl išlikimo, nė vienu pragiedruliu nepriartindami laisvėjimo bei tautos išsilaisvinimo.

Iliuzijų nusikratymas padėjo ir namuose apsispręsti ištverti ir išvengti asmeninės, tuo pačiu ir tautinės savižudybės. Prieš taip rafinuotą ir brutaliai žiaurų priešą sukilti ar išeiti į atvirą opoziciją tegali tik didelė tauta ar, atėjus palankiai situacijai, maža tauta drauge su kitomis pavergtomis tautomis. Tačiau tokių sąlygų dabartinėj Rusijoj, kur taip įsistiprinusi diktatūra, beveik neįmanoma tikėtis. Tik visos raudonosios Rusijos demokratėjimas gali atnešti laisvėjimą pirmoj eilėj bent kultūriniam savitam lietuvių tautos reiškimuisi, o tolimesnėj eigoj — ir politinę autonomiją ar visišką laisvę kokioj nors politinėj Europos struktūroje.

Šiuo metu Pasaulio Lietuvių Bendruomenė ir įvairūs veiksniai pirminiu savo uždaviniu turi padėti lietuvių tautai išlikti, subtiliai ir išmintingai paremti ją, besigrumiančią dėl išsilaikymo, demaskuoti pasauliui kiekvieną okupanto kėslą, palaikyti gyvą tarptautinėje plotmėje lietuvių tautos vardą ir teisę į laisvą ar laisvesnę egzistenciją, palaikyti gyvą Lietuvos valstybės bylą bei protestą prieš jos okupavimo ir inkorporavimo faktą. Tai labai daug ir labai ilgam laikotarpiui, šiandien dar jokiu būdu nenumatomam.

Mūsų galvojimas, ypač dėl tautos bei valstybės problemų ir dėl išeivijos santykio su visai skirtingose sąlygose gyvenančiu tautos kamienu dažniausiai remiasi mūsų paveldėtomis ar susidarytomis vertybėmis: tautinė tapatybė, tautinė kultūra, tautinė valstybė, valstybės suverenumas. Bet ar taip yra su jaunąja karta? Dr. A. Sužiedėlis Jaunimo kongrese analizavo naujųjų laikų pasaulinės apimties priklausomybę, idėjų internacionalumą. Jei jo įžvalga teisinga, tai toje šviesoje jau ir kitokios vartybės. Blanksta individualybė kaip vienetas, o jos vieton iškyla socialinis bei ekonominis junginys, vietoj privačios iniciatyvos primatas tenka kolektyvinei, ar ji būtų kooperacinė, sindikalinė, valstybinė ar šiaip kito bendrovinio pobūdžio. Kitoj šviesoj pasirodo ir valstybės suverenumas, nes komunikacija, tarptautinė prekyba, pagaliau atominės bombos grėsmė ir didžiųjų iki ausų apsiginklavimas ypač sumažino mažųjų savarankiškumą. Ekonominiai apsijungimai gana aiškiai vyksta ir dėl bendro intereso. Ir mokslo baruose yra daug didesnės galimybės, tarptautiniu mastu bendradarbiajnant.

Tai lyg ir tamsi grėsmė individui, mažosioms tautoms, mažųjų tautų valstybėms. Tik dr. A. Sužiedėlis norėjo ir čia įžvelgti prošvaistes. Naujoj šviesoj kylančios kitos vertybės (ar senųjų modifikavimas), atidarančios ir kitokias galimybes žmogaus realizavimuisi ir tautinės individualybės reiškimuisi. Jis sako: "Šio amžiaus ir ateities glaudžiame pasaulyje prasmė būti lietuviu iš tikrųjų tėra tada, jei ta tautinė būsena suvokiama kaip tik pasauliniuose rėmuose, ne siaurame atsiribojime ir užsidaryme". Aiškiai jaučiame, kad dėl vilčių ir kelių į lietuvių tautos nepriklausomybę dr. A. Sužiedėlis išsiskiria nuo daugelio mūsų vyresniosios kartos atstovų, kai jis sako: "Yra betgi pavojus, jog ši teisinga teisinė sąvoka (nepriklausomybę atgauti) leidžia primiršti realybę, kad po šitiek metų, po visos žmonijos generacijos tautos laisvą būseną tenka sukurti, ne atgauti". Šiuo paskutiniuoju sakiniu aiškiai implikuojamas tautos laisvėjimo vyksmas. Pražūtingiausia todėl būtų tūno j imas, pasyvumas. Ir okupantas krašte, ir aplinka išeiviams juk kasdien sudaro naujas būsenas, kurios vis pažadina tautinį savisaugos instinktą, todėl vis verčia sąmoningai apsispręs-t, vis verčia senuosius kelius pervertinti ir naujų ieškoti.

Jei daug sunkiau lietuvių tautai išsilaikyti bei laisvėti, kai ji Maskvos kalinama, tai daug lengviau, kai Sovietų Sąjungos, tuo pačiu ir Lietuvos durys plačiau prasiveria, kai geležinė uždanga silpnėja. Šitas duris praverti privalo klebenti ir mūsų išeiviai, ypač jaunoji karta.

Kalėjimo sąlygos geriausiai atitinka Maskvos aspiracijas. Kalėjime gali elgtis kaip nori, ir Maskvai labai svarbu priedanga nuo pasaulio virškinti pavergtuosius, tarp jų pirmoj eilėj lietuvius, latvius ir estus. Tą jie sėkmingai vykdo Pabaltijy, vietinius gyventojus atmiešdami rusais, Rytprūsiuose įkurdindami rusus, Pabaltijį atitverdami nuo Vakarų. Lietuvoj šiuo metu rusų tautybės gyventojai sudaro 8,5 proc, nepriklausomoj Lietuvoj tebuvo 2,3 proc, gi priskyrus Vilnių su apylinkėmis, priskaitant ir rusus karo belaisvius, 1942 rusų tautybės žmonių Lietuvoje buvo 3,1 proc. smarkiausia rusifikacija vyksta Vilniuje   ir   Klaipėdoje,   kur   rusų   tautybės gyventojai šiuo metu sudaro per 50 proc. Žymiai smarkesnė rusifikacija vyksta Estijoj ir Latvijoj: Estijoj rusų arti 40 proc, Latvijoj — 30 proc. Dėl to Maskva bus visada priešiška laisvam bendravimui su Vakarais bei sienų atidarymui laisvai turistų komunikacijai.

Dėl sienų prasidarymo į Vakarus yra ir vilčių: patys Sovietų Sąjungos žmonės, ypač naujosios generacijos, dėl to nerimsta. Ateityje jie gali turėti lemiamos įtakos, tegu ir ne tokios, kaip galima būtų tikėtis demokratiniuose kraštuose.

Rusinimo vyksmui Pabaltijy vietiniai žmonės visais jiems galimais būdais priešinasi. Bet vaidmuo priklauso ir tų kraštų išeivijai Vakaruose. Nepriklausomybės penkdešimtmečio proga 1968 visi pabaltiečiai bendru frontu turėtų apeliuoti į pasaulio sąžinę dėl jų kilmės kraštų rusinimo, siekiančio sunaikinti senąsias rytinio Baltijos pakraščio tautas. Lietuvių, latvių ir estų vadovaujančios institucijos išeivijoj 1968 m. turėtų sutartinai paskelbti Pabaltijo Metais ir siekti bendromis jėgomis kiek galint didesnio propagandinio efekto savo kraštų ir tautų gynimui bei laisvėjimui.

Naujų atramos taškų reikia ieškoti mūsų politinei kovai ir diplomatinei orientacijai.
Mūsų visada, kai tik 1940 netekome nepriklausomybės, tikėta Vakarais: jie atnešią laisvę Pabaltijo tautoms, sumušią nacistinę Vokietiją, atstumsią raudonosios Rusijos jėgą į senąsias sienas. Ir karui pasibaigus, prisimindami JAV prezidento ir Anglijos ministro pirmininko 1941 pagarsintą Atlanto chartą, tikėjome antivokiškojo bloko vakariniais sąjungininkais. Pirmoje eilėje krypo akys į JAV, kurios po šio karo iškilo kaip galingiausia jėga, todėl ir natūralus konkurentas Maskvos pasišovimui dominuoti pasauliui. Tik kai giliau ir dabar jau iš laiko perspektyvos pažvelgi, tai pamatai, kad JAV yra buvusios ir pagrindinis Maskvos prestižo kėlėjas, o tuo pačiu netiesioginis sąjungininkas jos imperializmui įsistiprinti. Kyla įtarimas, kad JAV yra simpatizavusios pasaulio įtakų sferų su Rusija pasidalijimo idėjai. Toje dvasioje vyko karo meto reikšmingiausia Jaltos konferencija, o po karo Potsdamo, kur praktiškai buvo palaidota Atlanto charta. Ta pačia mintim vadovautasi įkuriant Tautų Sąjungą su Saugumo Taryba, kur pastarojoj nariai turi vetavimo teisę.

Dviejų galių atominės jėgos monopolis — tai vėlyvesnė amerikiečių atramos tezė. Kol dvi galybės išlaikysiančios ginklavimosi lenktynių pusiausvyrą ir kontroliuosiančios atomo grėsmę, tol pasaulis džiaugsiąsis esama padėtim ir išvengsiąs karo. Amerikiečiai niekad rimtai nesistengė demaskuoti Maskvos imperializmo, įsakmiai nepareikalavo rusus pasitraukti į 1939 metų sienas, nekėlė pavergtų tautų bei paties rusų piliečio teisių klausimo, o tenkinosi lenktynėmis ore, žemėje ir vandenyse, tuo sudarydami Maskvos pabaisos bei galybės įspūdį ne tik pačių Rusijos gyventojų sąmonėje, bet ir visame laisvajame pasaulyje. JAV nesiėmė suorganizuoti pasaulinio moralinio fronto prieš Maskvą, kuris tik vienas ilgo laiko mastu būtų buvęs pražūtingas raudonajai Rusijai. Visuotinio moralinio spaudimo sovietinės Rusijos valdžia ir žmonės nebūtų dešimtmečius atlaikę. Dezorientacija ir laipsniškas raudonosios diktatūros Rusijoj irimas neišvengiamai būtų vykęs. Bet tuo keliu eiti pasaulyje nebuvo ryžties, o šiandien jau per vėlu.

Esant tokiai padėčiai, kur kreipti akis, ieškoti atramos? Gal vėl į Vokietiją, kur okupuotos lieka jos rytinės sritys, kur pačios vokiečiams paliktos teritorijos dalis prieš gyventojų norą atskirta? Deja, vokiečių rytinių sienų klausimas labai komplikuotas ir greitų vilčių nežada. Prieš tai piestu stoja ir stos Maskva. O kas ją palenks nusileisti? Tikrų ir nuoširdžių rėmėjų vokiečiai neturi. Geriausiu atveju jie gali pasiekti tik apkarpytos Rytų Vokietijos susijungimo su federalinė, vakarine respublika. Tik ir tas, atrodo, tegalima didelių nuolaidų keliu Maskvai — Vokietiją neutralizuojant. Šitoji padėtis jokių vilčių neteikia Pabaltijo kraštams.

Gal tad vis dėlto galima tikėtis dr. A. Sužiedėlio geresnio pasaulio, naujos pasaulio santvarkos? Tuo tikėjimu vadovaujasi ir tikrasis europietis, bet pirmoj eilėj, žinoma, prancūzas de Gaulle. Jis ranka rankon ėjo su Adenaueriu, bet ir po jo vėl patraukia vokiečių krikščionių demokratus ir socialdemokratus, daugumą italų, nekalbant apie mažesniuosius kraštus. Ekonominė atrama jau yra — tai Vakarų Europos bendroji rinka. De Gaulle tolimiausia politinė vizija yra Europos federacija, laipsniškai įsijungiant į ją ir Rusijai, bent iki Uralo. Yra tai racionalūs samprotavimai ir realios užuomazgos, kurios teikia ir lietuviui geresnio pasaulio viltį dabartinėje neviltyje.

Tik vizija išvysti Lietuvą ir visą likusį Pabaltijį Europos federacijoje yra ir didžiausiam optimistui dar labai tolima, nes, atrodo, tegalima tik per Pabaltijo tautų laipsnišką laisvėjimą, pirmoj eilėj pačioj Sovietų Sąjungos tautų apjungty. Blanki ir Europos federacijos vizija, kurioje kaip lygus dalyvautų Rusija. Tai, be abejo, supranta ir de Gaulle, ir tos idėjos šalininkai. Rusijai pasijausti europine jėga lemiamos įtakos gali turėti Kinija, kuri darosi galybe ir, nors raudona, virsta tikrąja grėsme pasauliui, o pirmoj eilėj — Rusijai.

Tačiau kitos kiek stipriau pagrįstos atramos mūsų valstybinėms viltims atominių ginklų amžiuje, deja, nėra, jei netikime, kad Lietuva gali keltis iš kapinyno, jei nelaukiame Trečiojo pasaulinio karo. Tik jei ir toks kiltų, tai JAV greičiausiai būtų rusų sąjungininkai, jei grėsme laikome Kiniją. O amerikiečiai nuo seno ją tokia laikė ir dabar laiko.

Tiesa, pokario europinės sienos daugelyje vietų dar vis nenustatytos, bet negi manome, kad Rusija paklausys kurios nors jėgos grįžti į Potsdamą prie nebaigtos konferencijos stalo? Amerikiečiai ir anglai turėtų būti tie, kurie tokį reikalą judintų. Visa kita atmetus, vien jau dėl bręstančio Kinijos pavojaus JAV to tikrai nesiims, o tuo labiau anglai, kurių ir reikšmė nusmukusi, ir interesai skirtingi.

Šiokių tokių vilčių, nors ir sunkiai įžvelgiamų, teikia dar globalinė istorinė patirtis. Imperijos buvo išaugę ir subyrėjo dėl labai sunkiai suvokiamų priežasčių. Gal pačios netenka gyvastingumo, gal pakinta pačių žmonių nusistatymas, lyg ir aptingstamą — imama bodėtis nuolatinio sargybinio pareigomis, tuo labiau nuolatinio budelio? Šiandien iš visų kraštų ir įvairių sluoksnių ypatingas spaudimas dėl humaniškumo, dėl valdžios varžtų ir policinių priemonių suliberalinimo; visų ir visad smerkiama diktatūra, prievarta. Raudonoji Rusija yra pirmoji, kuri įvairiuose tarptautiniuose forumuose tai skelbia. Ar ilgai šita josios dviveidiška moralė gali išsilaikyti, gal pagaliau pats rusas žmogus ims savęs dėl šio melo nebepakęsti? Tai vis klausimai, bet ir teigiamu atveju — keliai tolimi. Bet todėl ir mūsų visas dėmesys ir rūpestis — išlikti tautai. Iš praeities imperijų griuvėsių kilo pavergtos tautos, bet tik išlikusios.

Pagrindinis vaidmuo tautai išlikti tenka patiems lietuviams Lietuvoje, jų vadovaujančiam šviesuomenės sluoksniui. Iš visų mus pasiekiančių duomenų neturime nė mažiausio pagrindo abejoti, kad šis pastarasis yra sąmoningai lietuviškas, nežiūrint, kad dažnai yra ir komunistų partijos eilėse. Būtų jau visiškai beviltiška, jei tikėtumėme, kad beveik visa mūsų tautos studentija namuose nuėjo Maskvai tarnauti. Iš 1964 Vilniaus universitete stacionarinėj pamainoj (atitiktų mūsuose full-time student) studijavusių 3700 studentų 3600 buvo komjaunuolių eilėse. Tik tas gali tikėti juos nuėjus į tautos išdavikų tarpą, kas tebegalvoja 1939-40 metų kategorijomis. Viskas rodo, kad Lietuvos šviesuomenė deda didelių pastangų atsispirti Maskvai, kad lietuvių studentija puikiai puoselėja lietuvių kalbą, visur yra jautrūs lietuviškiem interesam, jei gali, net ir organizuotai pasipriešina rusifikacijai.

Baigiant šį skyrelį pabrėžtina: pabaltiečiams išlikti prie Baltijos jūros, o taip pat neviltyje neištirpti išeivijoje pirmiausia tenka pasikliauti savo jėgomis. Kiek toks vieningas frontas prieš rusinimą ir kitos rūšies Maskvos išnau-djimą įmanomas namuose, mums sunku spręsti. Išeivijoj, deja, pasigendam pabaltiečių glaudaus ir nuolatinio bendradarbiavimo. Jis būtų labai svarbus politinėje ir propagandinėje veikloje: didesniu svoriu būtų apeliuojama į pasaulio sąžinę, stipresniu dūžiu būtų klebenami Kremliaus vartai, judinama geležinė uždanga, skirianti Rytus nuo Vakarų. Švenčių ir šiaip parengimų proga didesnis būrys keltų pabaltiečių išeivių pasitikėjimą savimi, o ypač jaunosios kartos viltis dėl savo tėvų krašto etninio veido išlikimo ir tų tautų išsilaisvinimo.

III
Iš viso ryškinimo gana aiški išvada, kad lietuvių tautos kova dėl išlikimo sunki ir ilga. Kaip tam reikalui yra pasiruošusi pati tauta ir jos išeivija?

Pati tauta, nors tik XIX a. antroj pusėj tikrai pabudusi, buvo vis dėlto tautiškai sąmoninga. Atsikūrusioj Lietuvoj jaunesnioji karta, ėjusi lietuvišką mokyklą, gyveno tikrą tautinės sąmonės renesansą su visu jaunatvišku entuziazmu. Mūsų politikai nė trupučiuko neabejojo valstybės pamatais: neturėjo jie nė santaupų užsienyje, tik retas perbėgo sieną į Vakarus ir tragiškuoju 1940 birželio mėnesio momentu. Tikėta, kad po karo vėl egzistuos nepriklausoma Lietuva. Dėl to paties besąlyginio tikėjimo tautos ir valstybės pamatais nepriklausomybės laikais neorganizavome kompaktinių kolonijų imigraciniuose kraštuose (o galėjome bent Pietų Amerikoj), kur dabar būtų atrama naujajai priverstinei išeivijai. Nesiruošėm ilgos išeivijos sąlygoms ir Vokietijoj, kol naujoji išeivių banga gyveno stovyklose. Nebuvo nė mažiausios instrukcijos vykti tik į vieną kraštą. Krūvoje visa naujoji išeivija būtų buvusi daug pajėgesnė ir reikšmingesnė: ir tautos kovoje dėl egzistencijos svaresnė, ir pačiai lengviau išsilaikyti bei jaunąją kartą lietuviškai užauginti.

Pasklidus po pasaulį, asimiliacija vyksta visu frontu, nežiūrint mūsų lietuviškų sambūrių. Naujieji išeiviai, kurie turėjo būti lyg ir politiniai emigrantai, savo dvasia jau toj pačioj generacijoj labai supanašėjo seniesiems, kurie dėl duonos buvo emigravę į JAV, Pietų Ameriką. Net ir didesniais būriais po II pasaulinio karo atvykę į naujuosius kraštus nesugebėjo susiburti į stipresnes kolonijas, bet beveik bėgo vienas nuo kito. Todėl nėra lietuviškų gatvių bei priemiesčių nei naujuose JAV lietuvių centruose, nei Kanadoje, nei Australijoje.

Viena, ką atsivežė naujieji išeiviai, tai politinę instituciją VLIKą; viena, ką sukūrė išeivijoj, tai Pasaulio Lietuvių Bendruomenės organizaciją. Jas tik telieka remti, nes šiuo metu tai labai realios bei konkrečios atramos išeivijos lietuviams neatitrūkti nuo tautos ir jos pagrindinio laiko padiktuoto uždavinio — ištverti šią istorinę situaciją iki šviesesnių dienų laisvės vilčiai įsikūnyti.

Pasaulio Lietuvių Bendruomenę norėtumėm matyti kaip visiškai apolitinį sambūrį, lyg miniatūroje organizuotai besireiškiančią tautą. Tačiau joje reiškiasi įvairūs politiniai klubai, dažniausiai iki šiol puoselėja senųjų Lietuvos partijų tradicijas bei jų programas. Jie yra apsijungę politinėj institucijoj VLIKe, kuris iki šiol sudaromas išimtinai iš senųjų Lietuvos partijų (tikriau jų likučių) ir politinių susigrupavimų delegatų. Ar tai tikslu, tai kitas reikalas. Tikslu, jei tai atitinka krašte likusių ir išeivijos politinę diferenciaciją, netikslu, jei taip nėra.

Australijoj 1965 tarp studentų ir jaunosios kartos čia mokslus baigusių akademikų buvo išsiuntinėta 120 anketos lapų. Atsakė 55, t. y. 45.83 proc. Tarp kitų vienas iš klausimų buvo priklausymas senosioms lietuviškoms partijoms. Priklausąs pasisakė tik 1 krikščionių demokratų partijai, nepriklausą 54. Simpatizuoją pasisakė 1 krikščionių demokratų partijai, 6 tautininkams ir 1 kitoms partijoms; visai nesuinteresuoti — 47. Panaši, tur būt, nuotaika yra ir JAV bei Kanadoje. Mums atrodo todėl, kad ilgainiui VLI-Ko struktūra turės kisti. Tačiau VLIKo reikšmė ateityje gali net didėti, kai mūsų diplomatinė tarnyba susilpnės, seniesiems išmirštant ir naujiesiems neturint pilno diplomatinio statuso.

Grįžtant prie mūsų asimiliacijos, tai kitataučiams kitoks pasirodo vaizdas. Tas suprantama, nes jie nekantrūs ir kuo skubiausiai norėtų matyti visus susiliejusius su krašto gyventojų visuma. Pertho universiteto tyrinėtojas dr. Ronald Taft (From Stranger to Citizen, Perth, 1965), susumuodamas išvadas apie pabaltiečius imigrantus, daro tokią išvadą: "Jie sudaro įspūdį, kad asimiliacijos reikalu yra pati pasyviausia grupė iš visų kitų imigrantų" (61 ir 62 p.). Tai jo tyrinėjimų išvada Perthe, bet ji tokia pat būtų ir Sydnėjuje, ir Melbourne.

Su jaunąja karta kitaip. Visi duomenys sako, kad per mišrias vedybas niviliuojasi etninės skirtybės ir blėsta interesas savajai tautybei. Ir mūsuose, pav. Australijoj, mišrių vedybų procentas nepaprastai didelis. Australijos Commonwealth Bureau of Census and Statistics, Demography 1964, biuletenis Nr. 82 pateikia imigrantų vedybų tokius statistinius duomenis. Lietuvių vyrų per tuos metus vedė 79, moterų ištekėjo 59. Lietuves vedė 20 vyrų — taigi 25,3 proc., lietuvaičių ištekėjo už lietuvių vyrų 33,9 proc.

Jaunosios kartos asimiliacijos problemai suvokti galėtų padėti susipažinimas su šios rūšies svetimųjų tyrinėjimais, pirmoj eilėj angliškai kalbančiuose kraštuose. Kodėl jaunoji karta bėga nuo saviškių, kodėl stengiasi susilieti su pagrindine ar dominuojančia krašto kalbine ir etnine grupe? W. E. Lambert, R. C. Hodgson, R. C. Gardner ir S. Fillenbaum 1960 paskelbė savo tyrinėjimus Kanadoje, Montrealyje. Čia dvikalbis kraštas — prancūzų ir anglų. Prancūziško koledžo studentai testuojami (jie nematė kalbėtojo, tik girdėjo balsą ir turėjo spręsti apie kalbėtojo asmenybę) priskyrė, jų manymu, angliškos kilmės balsui geresnę išvaizdą, aukštesnį ūgį, didesnį ambicingumą, socialumą, charakterio stiprumą ir apskritai patrauklumą. Tai rodytų, kad Kanados prancūzai laiko savo etninę grupę žemesne už angliškąją. Aiškus menkavertystės kompleksas.

Jaunuoliai be rezervų identifikuojasi su tėvais, o per juos ir su jų etnine grupe, jei tėvai užima žymų postą gyvenime, yra pasiekę mokslo ir aukštos ekonominės gerovės. Išvada: jei mūsų lietuviškoji išeivija nori išlikti ir ateities kartose, ji turi pasiekti krašto socialinėje pakopoje aukštesnio bei aukšto laipsnio ir būti gerai susiorganizavusi arba jaunojoj kartoj ugdyti kitokią socialinių - moralinių vertybių sampratą. Tačiau paskutinysis uždavinys nėra lengvas, jei pagalvojame apie aplinkos formuojamąją įtaką, jei tėvai nėra pakankamai stiprios, inteligentiškos ir giliai išsimokslinusios asmenybės. Mūsų šių dienų išeivijos lietuviški laikraščiai, mūsų vyresniosios kartos diskusijos lietuviškuose forumuose rodo šiuo atžvilgiu apyliūdnį vaizdą.

Stebėjimai leidžia spręsti, kad tose šeimose didesnis ir gilesnis lūžis su paaugliais vaikais, kur tėvai konservatyvūs, atitrūkę nuo gyvenimo ir jo naujų srovių. Jaunimas paprastai bodisi senomis idėjomis bei formomis ir griebiasi naujų, jų manymu, pažangesnių. Šiuo klausimu turėtumėm pravesti tyrinėjimus tarp savųjų kaip šeimos, taip ir lietuvių bendruomenės ribose. Theodore Newcomb studija (Personality and social change, Attitude formation in a student community, New York, 1943) pateikia išvadas iš nedidelio New England mergaičių koledžo. Didžioji dalis studenčių buvo iš politiškai ir sociališkai konservatyvių šeimų, bet koledže jos turėjo liberališką atmosferą. Daugumas studenčių pasisavino liberališką vertybių sampratą, o mažuma neparodė jokių pakitimų, pasidarė net labiau konservatyvios. Ketvirtaisiais studijų metais liberališkų idėjų studentės suaugo į tikrą instituto bendruomenę ir sveikai atsipalaidavo tėvų globos, gi konservatyvioji mažuma liko institucijos daugumos nuošalėje, baikščios ir nepasitikinčios.

Jaunosios kartos suaugimui su savo tautine grupe didelės reikšmės, atrodo, turi tolerantiškumas. William W. Lambert ir Wallace E. Lambert (Social Psychology, N. J., 1964) aptaria M. Anisfield studijos duomenis apie etninės mažumos nusiteikimus JAV. Tirta vienos žydų gimnazijos moksleivių nusiteikimai kitatikių ir žydų atžvilgiu. Pasirodė, kad nusiteikimai prieš kitatikius ir savus žydus artimai sutapo: kurie buvo labiausiai tolerantiški kitatikiams, buvo taip pat tolerantiški saviškei žydų bendruomenei; kurie pasisakė nemėgstą vienos grupės, nemėgo ir kitos. Antagonistiniai charakterio bruožai rodė taip pat neigiamą nusiteikimą savo tėvams, savo bendruomenės daugumos grupei, savo religinei bendruomenei.

Labai svarbus kiekvienam, bet ypač jaunam žmogui logiškas nusiteikimų darnumas. Šį reiškinį formulavo Fritz Heider (The Psychology of Interpersonal Relation, New York, 1958), kuris sako, kad žmonės siekia išlyginto ir darnaus santykio tarp nusiteikimų ir pasireiškimų. Kyla psichologinis nepasitenkinimas, kol tokio balanso nepasiekiama. Charles Osgood ir Percy Tannebaum (Psychol. Rev., 1955, 42-45 ir 62 p.) paryškina, kaip žmonės keičia savo nusiteikimus, kai skirtumas tarp jų pasidaro ryškus. Aišku, kad tas pats dėsnis veikia ir mūsų lietuvių bendruomenėje, o ypač jaunojoj kartoj. Išlikti tarp svetimųjų lietuviu reikia racionaliai atremti iš aplinkos kylantį priešingą įtikinimą, asimiliuojančiai veikiantį nusiteikimą, ypač jaunuolio amžiuje. Reikia racionalios įžvalgos ir įsitikinimo, kad tavo darbas lietuvių tautai reikšmingas, kad viltys dėl tautos likimo nežuvusios, ikad kova ir aukos dėl jos nėra bergždžios.

Šio rašinio tikslas ir yra išryškinti viltį ir neviltyje, mūsų buvimui ir išlikimui, nors ir išeivijoj, susirasti, kiek įmanoma, stipresnę atramą Pasaulio Lietuvių Bendruomenėj, nes tik sambūryje pajaučiama prasmė, reikšmė ir jėga. Tik ši mūsų tautinė bendruomenė yra laisvos valios, ji nėra likiminė ar pagrįsta ekonomine nauda, todėl tiek ir tol ji stipri, kol yra sutarimas, kol joje buvimas suteikia moralinio pasitenkinimo. Priešingu atveju pasitaikys vis daugiau individų, ypač iš jaunosios kartos, kurie išeivijos lietuvių bendruomenės ims šalintis, net visai nuo jos nusigręš.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai