Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Laiškai redakcijai: SAULIUS GIRNIUS PERSISTENGĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė P. Jatulis   
Šių metų Aidų 1 nr. 40-42 psl. Saulius A. Girnius recenzuoja Z. Ivinskio Lietuvos istoriją. Jis ypač sustoja prie Lietuvos istoriografijos skyrelio ir prityrusio istoriko tonu moko, kaip prof. Ivinskio ir knygos redaktorius turėjo paruošti tą istoriografiją. Jis nepagalvoja, kad čia tėra įvado poskyris, kurio apimtis yra ribota: norint suminėti visus istorikų straipsnius bei knygas, kaip to nori Girnius, reikėtų užimti bent pusę knygos. Girnius susikūrė savo istoriografijos stabą ir aplink jį šokinėja. Gi Ivinskio istoriografija yra skirtinga. Girnius rašo: Tuo būdu visai užmiršti patys stipriausi išeivijos istorikai (Ivinskis, Šapoka, Sužiedėlis, Matusas, Trumpa ir kititi)". Bet Ivinskis juos aptarė, suminėdamas, kuriuos istorinius klausimus jų kiekvienas kėlė. Tai tiek ir užteko, nors jis žinojo,kad tie asmenys yra išeivijoje, tai pažymėdamas. Ivinskis norėjo iškelti asmenis, o Girnius nori visas jų knygas bei straipsnius sukataloguoti. Juk vien tik Ivinskio darbus sukataloguoti reikėtų bent dviejų puslapių. Be kitų Ivinskio straipsnių, Girnius pasigenda, kad neįrašyta jo knyga Šv. Kazimieras. Tačiau ji priklauso šventųjų gyvenimams. Istoriografijos rašymo darbe Girnius turėtų kreiptis į J. Dainauską, kuris jau išleido keletą Lietuvos istoriografijos sąsiuvinių. Girnius nori, kad ir "politiniai mokslininkai", kaip Vardys, Mačiuika, Sabaliūnas ir kiti būtų aptarti! Tačiau apie juos nieko nesako pats Ivinskis savo specialiai parašytoje studijoje Lietuvos istorija naujų šaltinių ir pokarinių tyrinėjimų šviesoje (atsp. iš LASD V t., 523-599 psl.). Taigi neatrodo, kad jie priklausytų griežtai imamų Lietuvos istorijos tyrinėtojų sričiai.

Kalbant apie sovietinius istorikus, teisingai Girnius pažymi, kad redaktorius naudojo "tiktai tą medžiagą, kurią turėjo po ranka". Kaipgi kitaip rašysi? Iš okupuotos Lietuvos tik nereguliariai koks draugas atsiųsdavo knygų ir tai daugiausiai propagandinių. Ir pats Ivinskis daugelio sovietinių leidinių nebuvo gavęs. Čia nėra tokių bibliotekų, kur būtų visos Lietuvoje išleistos knygos. Girnius, matyt, yra laimingesnis. Apie tarybinius lietuvius istorikus daugiausia sužinojau iš istorinių žurnalų. Pažymėjęs, kuriuos klausimus gvildena tas ar kitas istorikas, dėl pavyzdžio išnašose paminėjau kai kuriuos jų straipsnius ar knygas; nebuvo reikalo viską sukataloguoti. Girnius mane kaltina, kad šių knygų nepaminėjau: M. Jučo Lietuvos metraščiai (bet tai juk yra įtraukta į dažniau cituojamų veikalų sąrašą — JučM, 9 psl., o kitas jo knygas išskaičiavau). Jučo Baudžiavos irimas Lietuvoje išleista tik 1972 m., taigi jau Ivinskiui mirus, ir jos greitai negavome; A. Tylos, R. Vėbros, F. Sliesoriūno ir M. Lukšienės straipsniai mano suminėti, ir puikiausiai juos galima skaityti. O jei Girnius turi tų straipsnių atspaudus, tegu džiaugiasi. Girnius rašo, kad nepaminėti Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. Bet jie jau minimi, aptariant K. Jablonskį (63 psl.). Taip pat Lietuvos TSR istorija, o ji jau aptarta periodizacijos skyrelyje (32-34 psl.). Iš lietuvių kultūros istorijos yra dažniau cituojamų veikalų sąraše (10 psl.). Lituanistinė biblioteka nėra grynai istorinių studijų rinkinys. Tiesa, gal buvo galima paminėti Actą Historica-Lituanica, bet neaišku, kada ji pradėta leisti. Girniaus manymu, redaktoriaus "nepripažinti XX a. istorikai, pvz., R. Žiugžda, A. Gaigalaitė ir nepriklausomoj Lietuvoj pasireiškę K. Jablonskis ir A. Janulaitis". R. Žiugžda yra parašęs Tarybinę Klaipėdą, o Gaigalaitė žinoma rašiusi tik materialistinėm - komunistinėm temom. Tokių istorikų dabar Lietuvoje yra daug, ir apie juos prof. Ivinskis yra parašęs visą eilę apybraižų, tokius istorikus vadindamas Lietuvos istorijos faktų klastotojais. Tuo tarpu Girniaus nepageidautini I. Valikonytė, V. Savickis ir R. Strazdūnaitė, kad ir nedaug iki šiol parašę, bet jų studijos yra įdomios ir skelbiamos istoriniuose žurnaluose, o ne propagandinėse brošiūrose. Gi mano "nepripažintus" istorikus — K. Jablonskį ir A. Janulaitį — jau puikiai yra aptaręs prof. Ivinskis (61 - 63 psl.). Bet Girnius, matyt, nepastabus.

Vėliau jis rašo: "Taipgi neaišku, kodėl Jatulis nukrypsta nuo Ivinskio nustatytos praktikos neminėti archeologų ar proistorės tyrinėtojų, minėdamas jų daugiau kaip 15. Tad gali atrodyti keista, kad Ivinskis nepaminėjo J. Puzino . . ." Iš kur Girnius toks žinovas? Kad pro-istorė skiriasi nuo istorijos, tai savaime aišku. Bet tegu Girnius paskaito Lietuvos istorijoje ilgą skyrių (93-146 psl.) Lietuvos proistorė ir pirmosios žinios apie lietuvius ir iš studijos Lietuvos istorija . . . pokarinių tyrinėjimų šviesoje, kur rašoma apie "proistorijos laimėjimus" (2 psl.), apie proistorikės dr. M. Gimbutienės studijas, apie Lietuvoje vykdomus piliakalnių kasinėjimus, Gėdinimo kalno ir kitų Vilniaus pilių tyrinėjimus (51 - 52 psl.). O prof. J. Puziną, žinau, Ivinskis labai gerbė ir mini jo išsamų proistorės veikalą (L. Ist. 2 psl.), kurį įrašė į dažniau cituojamų veikalų sąrašą (14 psl.). Kai Lietuvoje pokario metu padaryta tiek daug archeologinių kasinėjimų, reikėjo paminėti bent svarbesnius tų specialistų veikalus. Ypač kad archeologija tarnauja ne vien proistorei, bet duoda medžiagos ir istoriniams laikams (pvz., apie senąjį lietuvių tikėjimą, jų pilis, pasiruošimą karams ir kt). Be to, Girniui neaišku, "kur Ivinskio ir kur redaktoriaus rašyta". Kaip tai? Visur, kur redaktorius rašo, išnašose yra pažymėta. Ir pats Girnius žino, kur pulti redaktorių. O pačioje knygoje visos išnašos ir jų aiškinimai yra paties Ivinskio. Net kai kurių neįprastai skambančių kunigaikščių ar carų vardų redaktorius nekeitė, bet paliko, kaip autoriaus buvo rašyta.

Tiesa, dabartinių sovietinių rusų istorikų tarpe buvo galima paminėti Čerepniną, tačiau nei Grekovo, nei Uliašiko nemini Ivinskis savo studijoje Lietuvos istorija . . . pokarinių turinėjimų šviesoje. ir jie Lietuvos istorijos klausimais nėra nieko reikšmingesnio parašę. Girnius nepatenkintas, kad neminimas angliškai rašęs George Vernadsky. Bet prie kurios tautybės, iš trijų, Girnius jį priskaitytų lenkų, rusų ar vokiečių? Juk tik šiuos kaimynus Ivinskis norėjo suminėti. O kad "škotas Backus priskirtas lietuviams' tegu tai klaida; bet žinoma, kad Backus buvo gimęs Rochesteryje, N.Y., jo pavardė skamba lietuviškai, jis daug rašė Lietuvos istorijos klausimais ir bendravo su lietuviais istorikais. Girnius norėtu, kad istoriografijos skyrelyje būtų ir istorikų vertinimai. Vertinimus palieku Girniui. Jų nedaro Ivinskis, ir čia tam nėra vietos. O kad Girnius dėl daugelio dalykų nepatenkintas, ir jis būtų parašęs daug geriau, tai aišku, kodėl. Vos iš mokyklos išmaną ir nori kitus mokyti.
P. Jatulis

Redakcijos prierašas. Spausdiname prel. dr. P. Jatulio laišką, nesikreipdami į recenzentą pateikti savo atsakymą, nes nematome tam pagrindo. Tiesa, kad S A Girnius daugiausia atkreipė savo dėmes: į Z. Ivinskio Lietuvos istorijoje duotą, bet nebaigtą istoriografijos skyrių. Tačiau netiesa, kad jis ėmėsi "mokyti" prof. Z Ivinskį. Priešingai, Z. Ivinskio parašytąją istoriografijos skyriaus dalį didžiai įvertino. Kritiškų pastabų padarė tik žiūrėdamas, ar P. Jatulis sugebėjo tinkamai pats tą skyrių atbaigti pagal Z. Ivinskio standartą. Padarytosios pastabos yra pagrįstos. Todėl redaktorius P. Jatulis be reikalo imasi tokios advokatiškos autoapologijos: iš tiesų į iškeltuosius priekaištus dalykiškai neatsako, o klaidinančiai išsisukinėja ir savo atsakymą paverfii paprasta ad hominem replika. Žurnalo skaitytojus kviečiame pačius palyginti žurnale duotąją S. A. Griniaus rezenciją su iš prof. Z. Ivinskio raštų redaktoriaus P. Jatulio sulauktu atsakymu. Reikia tik dar pridurti, kad nei amžius — nei senatvė, nei jaunatvė — nėra kriterijus kurio reikėtų šauktis. S. A. Girniaus recenzija buvo parašyta ramiai, neužgauliai, tad nebuvo ko taip dėl jos ir užsirūstinti.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai