Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŲ LIAUDIES PASAULĖJAUTA PDF Spausdinti El. paštas
Dr. Jonas Balys nepriklausomoje Lietuvoje buvo vienintelis gerai paruoštas specialistas tautosakos klausimams. Savo tyrinėjimuose jis ypačiai laikėsi suomių Kaarle Krohno ir Antti Aarnes geografinio istorinio metodo, siekiančio surinkti tautosakos fakto variantus ir jų lyginimu nustatyti pirminio pasakojimo tipą, jo atsiradimo laiką bei vietą, jo plitimo kelius bei atmainas. Tai reikalauja plataus susipažinimo su visų kraštų tautosakiniais faktais, šią plačią J. Balio orientaciją rodo ir jo veikalas "Lietuvių liaudies pasaulėjauta tikėjimų ir papročių šviesoje" (išleido Pedagoginis lituanistikos institutas Čikagoj 1966, 120 psl., kaina 3 dol.).

1. Apie pasaulėjautą, t. y. kaip lietuvių liaudis yra pergyvenusi jos matomą pasaulį, kokiais fantazijos vaizdais ji yra apipynusi atskirus to pasaulio reiškinius, kokiais jausmais juos yra palydėjusi, autorius sprendžia tik iš savo specialybei gerai pažįstamų tautosakinių faktų. Ne iš tų faktų visumos, bet iš specialiai atrinktų būdingų pasakų, dainų, burtų, ši medžiaga ir davė planą visai knygai: žemė, Kalnai ir akmenys, Ugnis, Vanduo, Griaustinis ir žaibai, Dangaus skliautas (saulė, mėnulis, aušrinė, žvaigždynai, kometos, meteorai, pamėnai, vaivorykštė), Miškas ir medžiai, žmogus ir gamta mūsų dainose, Likimas, Mirusieji, Magija, arba burtai, Mitologiniai vardai ir sąvokos. Ir pabaigai: Lietuvių mitologijos sintezė.

Tiems reiškiniams autorius yra surinkęs lietuvių tautosakos faktus ir atitikmenis kitose tautose, čia yra knygos stiprybė.

2. Silpnesnė, arba, sakykim, santūresnė atsargesnė yra knygos sintetinė dalis, kurioje lauki atsakymo į autoriaus teisingai keliamą klausimą: "O kas gi mūsų liaudies kultūroje yra specifiškai lietuviška, kaip reiškiasi joje etninis lietuvių charakteris, mūsų tautos pažiūra į pasaulį, žmones ir dievus?" Ir po visos apžvalgos knygoje aiškūs atsakymai tėra šie:

"Lietuvių kultūros ir mitologijos periodizacija tebėra nenustatyta" (111 p.).

"Iš visų dievų labiausiai gerbiamas buvo Perkūnas". "Suomių-ugrų giminė erza mordvinai griausmo dievą vadina Pirgene arba Purgine. Tai aiškus skolinys iš lietuvių". "Yra pagrindo manyti, kad slavų perun irgi yra lietuviškos kilmės, bet ne atvirkščiai". "Vieno vyriausio dievo greičiausiai nebuvo" (112 p.).

Prie tokių išvadų galėtume pageidauti, kad nagrinėjimas būtų pratęstas. Jei, sakysim, konkrečiu pavyzdžiu buvo parodyta, kad Perkūnas yra lietuviškiausias, tai natūralu būtų ryškinti, kokiais charakterio bruožais jis išsiskiria nuo skandinaviško ar germaniško perkūno. Tie bruožai ir būtų specifiški ženklai ano etninio lietuvių charakterio, kurio ieško autoriaus studija.

Dar vienas pageidavimas: jei autorius kreipė dėmesį labiausiai į du veiksnius, formavusius lietuvių pasaulėjautą, į pagonybę ir krikščionybę, ir trumpomis pastabomis rodė, kaip Perkūnas gauna krikščioniškas spalvas, tai būtų prasminga žiūrėti dar į kitą veiksnį — socialinį: ar Perkūno vaizdo nelemia žemdirbio profesija, kuri žmogui įspaudžia sėslumo pamėgimą, nuosaikią realistinę fantaziją. Į žemdirbio profesiją autorius yra atkreipęs dėmesį, kalbėdamas apie mėnulį, kuriam lietuvių tautosaka skirianti daugiau reikšmės nei saulei, nes "lietuviai iš seno yra žemdirbių tauta, o ten kaip tik vyrauja lunarinė mitologija" (60 p.). Priminimas apie žemdirbių profesiją ir lunarinę mitologiją betgi dar neparodo tų konkrečių įvaizdžių ir jausmų, kuriais apipinamas dangaus skliauto reiškinys, o tai ir sudaro pasaulėjautos spalvas, linijas, tonus.

Kitados J. Balys buvo atrinkęs eilę pasakų, kurias laikė labiausiai lietuviškomis. Jei kada nors ateity jis imtų ryškinti jų ne tiek "mitologinį" charakterį, kiek "stilistinį" — pasisakymo būdus, tai pagilintų liaudies pasaulėjautos vaizdą, parodytų jos estetinius pomėgius, o tai vėl priklauso pasaulėjautos sąvokos esmei.

Tai pageidavimai. Gal būt, autorius vengė juos tenkinti iš mokslinio atsargumo, vengė kaip nepakankamai pagrįstų per skubių apibendrinimų.

3. Neišvengė betgi autorius kai kurių apibendrinimų, kurie veikalui nebūtų reikalingi. Pvz.:

Įvade kartoja Gedimino žodžius: "Krikščionys garbina savąjį Dievą pagal savo papročius, rusai vėl savo apeigomis, lenkai — vėl pagal savo papročius, o mes garbiname Dievą pagal mūsų apeigas, ir visi turime vieną Dievą". Ir autorius kitu sakiniu daro netikslią išvadą: "šis Gedimino atsakymas atitinka panteistinę pasaulėžiūrą: būtent, kad dievybė yra visuose daiktuose ir tuo pačiu visi dievai yra lygūs".

Pasakęs, kad Perkūno paslaptingumas turi "realios mistikos", autorius skuba su šiam veikalui netinkančio stiliaus apibendrinančia išvada: "O juk visos religijos remiasi misterijomis ir kalba apie neįtikimiausius dalykus, liepdamos jais tikėti" (112 p.).

Pasakęs, kad Perkūnas galėjo būti slavų skolintas iš lietuvių, vėl skuba su išplėsta neįrodyta apibendrinančia išvada: "žodžiu, dvasinės kultūros srityje senais laikais lietuviai darė savo kaimynams didėlės įtakos" (112 p.).

Pasakęs, kad krikščionybė buvo lietuviams "primesta grubia prievarta", vėl teigia nepakankamo pagrindo apibendrinimą: "Visados nauja religija ar ideologija (pvz. komunizmas) plačiose masėse be jėgos pavartojimo neprigyja" (116 p.).

Toki apibendrinimai gal yra būdingi autoriaus pasaulėjautai, bet jie nėra būdingi lietuvių liaudies pasaulėjautai ir nėra moksliškai pagrįsti kultūros raidos ženklai. Be jų galėjo apsieiti knyga, kurią priimti reikia kaip naują indėlį šios rūšies literatūroje ir kaip ženklą, kad autoriaus mokslinio tyrinėjimo dinamika tebėra gyva ir šiame krašte.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai