Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Iš portugalų poezijos PDF Spausdinti El. paštas
FERNANDO PESSOA

KAD BŪTUM DIDIS
Kad būtum didis, būk pilnutinis: niekas
tavojo aš neperdeda ir neišskiria.
Būk visas kiekvienam daikte. Visa, ką turi,
sudėk kad ir į mažiausią veiksmą.
Taip kiekvienam ežere visas mėnulis
atsišviečia, nes aukštai gyvena.

NUOVARGIS
Manyje visų labiausiai vyrauja nuovargis —
ne dėl to ar ano,
netgi ne dėl visko ar dėl nieko:
vienas pats nuovargis, jis pats,
nuovargis.
Nenaudingų įspūdžių subtilumas,
smarkios aistros dėl nieko,
stipri meilė kuriai hipotezei,
visi tie dalykai —
tie ir visa, ko amžinai juose nėra;
visa tai sudaro nuovargį,
šį nuovargį,
nuovargį.

Be abejo, yra kas myli begalybę,
be abejo, yra kas geidžia negalimo,
be abejo, yra kas nieko nenori —
trys idealistų tipai, o aš nė vienas jų:
nes aš begaliniai myliu ribotą,
nes aš negalimai geidžiu galimo,
nes noriu visko ar trupučio daugiau, jei galima,
ir netgi jei negalima.

Ir viso to išvada?
Jiems gyvenimas išgyventas ar išsapnuotas,
jiems sapnas išsapnuotas ar išgyventas,
jiems vidurys tarp visko ir nieko,
gi man visa, kas didinga, gilu,
ir, ak! su kokia bergždžia baime, nuovargis,
aukščiausias nuovargis,
. . . ausias, austas, ausias
nuovargis . . .

JOSE REGIO

DŽIAUGSMAS
Jaučiu savyje Malonę,
jaučiu Dievo palaiminimą .. .
Gyventi? Kas man iš gyvenimo,
kurį myliu, nekenčiu ir nepajėgiu
atsukti Raktų, atidarančių
žemę ir dangų?

Palaimintas! Būk palaimintas,
mano aukštasis Budeli
ir mano Tėve!
Mano gyvenimas, štai jis,
melas, manyje įsišaknijęs,
aiman! ir beriedąs tarp tuščių
ir triukšmingų kovų krantų . . .

Mano gyvenimas ... ar tai svarbu?
Pasiimk jį, jeigu nori!
Kada panorėsi, nutrauk!
Raktą, man atidarantį duris,
niekas! netgi ir Tu, man jį davęs,
niekas negali iš manęs atimti!
Ir visa ar daugiau, kas man belieka,
ar aš nežinau, kad tai melas?

Melas visa, ką jaučiu,
melas visa, ką mąstau,
melas visa, ką sakau,
visa melas!
Kai niekinu ar geidžiu,
jeigu akimirkom užmirštu
Malonę, manyje esančią ...

Nes per Ją,
per šį Raktą, šią Žvaigždę,
ir tą Galią, ir tą Malonę,
darau, sakau, mąstau, jaučiu
visad labai tikrai,
kaip jaučia, mąsto, sako, daro
kiekvienas kitas,
kuris ir meluodamas nemeluoja;
ir niekšingiausiam puolime
man neišblunka
šitas švytesys!

Per Ją,
Per tą Raktą, tą Žvaigždę,
per tą Galią ir tą Malonę,
kurioje gyvenu sekamas,
Dangaus atperkamas
iš mano būtybės menkystės,
ak! mano Dieve!
Ne! Neišdrįstu pasakyti
esąs nelaimingas!

Nes ko gi daugiau galiu norėti?
Nekentėti?

Mano Dieve!
Mano Tėve!
Ačiū
už visa, ką per tave
iškenčiau,
kenčiu
ir kentėsiu
maištaujančiam gyvulyje ...

Gyvenimas gražus!
Ir aš laimingas, nes žinau.

BRANQUINHO DA FONSECA

BROLIAI KAŠTANAI...
O, auksalapiai kaštanai,
apsikrovę ežiais, kurie yra lizdai,
kur kaštanai miega kaip jaunavedžiai!


Atviri kamienai,
atviri namai,
jūsų priegloboje
miega vargšai,
ilsisi,
praleidžia naktis,
kai krinta sniegas!
Tuščios krūtinės,
plačiai atvertos,
be nieko viduje,
netgi be širdies!
Duodate ugnį, šilimą.
Ir duodate maistą,
duodate daugiau, nei aš žinau!. ..

O auksalapiai kaštanai,
aš tesu tik jūsų brolis
žemėje, kuri išaugino jus,
o taip pat ir mane;
kurioje jūs į dangų iškeliate
maldaujančias rankas,
taip pat ir aš keliu manąsias . . .
Ak, kaštanai! Bet aš šaukiu,
o jūs stovite tylūs!
Ar tik todėl būsime
broliai? Būsime? Nežinau.
Jūs turite karališkus rūbus,
o aš teturiu tik Jobo rūbą;
jūs šaukiate, tik kai vėjas
praveria jūsų burnas ir plaka:
tada jūs pradedate aimanuoti...

Gi mano krūtinėje niekad nenutyla
mano kančios skausmas.
Ir niekad niekam nepasipasakoju.
Nei yra, kas mane paklausia.

O, auksaplaukiai kaštanai,
Ne,
aš nesu jūsų brolis!. ..

JOSE CARLOS ąUEIROS

KREIPIMASIS l POEZIJĄ
Kam atėjai? Aš tavęs nešaukiau!
Ką aš galvojau, taip buvo paprasta
(Nei liūdna, nei linksma,
taip kad negalėjau tavęs pasigesti . . .)
Ir tu atėjai,
lyg būtum buvus reikalinga!

Poezija! Niekad daugiau taip neateik:
žingsnis po žingsnio, bailiai besislėpdama
paprasčiausiuose jausmuose:
tai šypsnis, tai žvilgsnis, tai prisiminimai ...
—    Nebūk kaip Meilė!

Iš tikrųjų, ateini lyg kad būtum
toli gyvenanti manęs dalis,
pririšta prie mano širdies
nematomu siūlu;
bet ligi nepašauksiu, tu daugiau negrįžk.
—    Nebūk kaip Ilgesys!

Staiga iškeli ir neši mane per
šmėkliškas sritis, nežinomus klimatus,
kai grįžtu į gyvenimą, nebežinau,
kur yra mano vieta . ..
Poezija, niekad daugiau taip neateik.
—    Nebūk kaip Beprotybė!

Nors skausmas mane sukaustė taip,
kad tik tavo rankos tegali pagydyti,
ir niekas, vien tik tu, gali suprasti
mano pasitenkinimą,
ligi nepašauksiu, niekad negrįžk.
—    Nebūk kaip Mirtis.


MIGUEL TORGA

DIES IRAE
Norisi dainuoti, bet niekas nedainuoja.
Norisi verkti, bet niekas neverkia.
Šmėkla iškelia
baimės ranką virš mūsų valandos.

Norisi surikti, bet niekas nerėkia.
Norisi bėgti, bet niekas nebėga.
Šmėkla apriboja
visą ateitį šia diena.

Norisi numirti, bet niekas nemiršta.
Norisi žudyti, bet niekas nežudo.
Šmėkla perbėga
maištus, kur siela miršta.

Prakeiktas laikas, kuriam gyvename!
Iškaltų grotų kapas,
leidžiąs matyti neturimą gyvenimą
ir sustingusius skausmus!

VITORINO NEMESIO

ATVAIZDAS
Žiaurus, kaip asiriečiai,
jautulingas, kaip persai,
tarp žvaigždžių ir žvakių
krikščionis tik žodžiais.

Arabas poilsyje,
afrikietis įkarštyje;
kūnu graikas, graikas!
Žmogus, kur bebūčiau.

Romėnas ambicijomis,
rytietis suktumu, l
otynas aistromis,
europietis subtilumu.

Žmogus esu, žmogus tik
{Paskalis: "Nei angelas, nei gyvulys")
krikščioniškai, iš dulkių
pakilsiu nesuteptas.



MANUEL DE FONSECA

PAJŪRIO DAINA
O Atlanto jūra,
kurios pakrantėje kenčiame,
kada ateis išvykimo valanda?
O audrų jūra,
kada, kada?

Koks liūdnas mūsų gyvenimas!
turime viską:
laivus, irklus, įgulas,
vien stinga išvykimo ...

O jūra, kuri esi kaip liūtė,
su tavo nagais,
banga,
nutrauk virvę,
mus rišančią prie žemės.
Norime išvykti tuoj pat, netgi be kapitono!
Mums įkyrėjo snaudulys
to vilniojančio ežero,
kuriame pūva mūsų skausmingi kūnai.

Esame išsiilgę plačios jūros,
trokštame pilnutinio gyvenimo!
Kas naktį mėnulis gimsta,
ir jūra nurimsta . . .
Alkana paupyje,
virpėdama nuo šalčio,
kurį skurdas kasdieną atnaujina,
nerami įgula
verkdama šnabžda!
—    O gal ryt patekės mūsų jaunatis?
O jūra, kada išvyksime, kada?
Naktis praeina,
grįžta diena ...
O vyrų krūtinėje
vis tas pats nerimo ir nelaimės šauksmas:

—    Maištaujanti jūra!
Vandenų kalnai,
viesulų vandenyne,
išvykimo Atlante!
Mūsų skausmas, mūsų kančia . . .
Jau nebegalime beištverti.
O, jūra, kada mus paimsi?
Kada gi prasidės gyvenimas?

CARLOS DE OLIVEIRA

LAISVA
"Nėr kirvio galinčio nukirsti
minties šaknį".
Portugalų liaudies daina

Nėr kirvio galinčio nukirsti
minties šaknį:
nėra mirties vėjui,
nėra mirties.
Jeigu mirštant širdžiai
numirtų šviesa, buvusi jai miela,
gyvenimas nebeturėtų prasmės,
nebeturėtų prasmės.
Niekas negali užgesinti šviesos,
gyvenančios meilėje, mintyje,
nes ji laisva kaip vėjas,
nes ji laisva.

JORGE DE SENA

LAIMĖ
Kasdien Laimė atsisėsdavo ant palangės.
Ji atrodė kaip nepaguodžiamas vaikas,
nesubrendęs vaikas,
nieko dar nemylįs,
mėgstąs vien sudėti rankas
ir iš lėto plaukais prisišlieti prie žmonių veidų.
Ir būdama dar kaip vaikas,
ji labai stebėjosi savo pačios vardo
paslaptingumu.

SOPH1A DE MELLO ANDRESEN

JŪROS DUGNAS
Jūros dugne knibžda balti siaubai,
ten augalai yra gyvuliai,
ir gyvuliai — gėlės.

Tai tylos pasaulis, jo nepasiekia
vilnių bangavimas.
Juokdamos prasiveria apskritos kriauklės,
supasi jūrų arklys.
Kažkokios dulkės iriasi
savo tūkstanties rankų
maišatyje.
Viena gėlė šoka,
be garso virpa erdvės.

Ant smilčių laikas nusėda,
lengvas kaip skarelė.

Tačiau kad ir kaip gražus kiekvienas daiktas,
jo viduje slepiasi baisenybė.

EUGENIO DE ANDRADE

BEPINIGIAI MEILUŽIAI
Jų veidai buvo atviri visiems praeiviams.
Legendų, mitų ir šalčio
piilna buvo jų širdis.
Jie turėjo sodus, kur mėnulis vaikščiojo,
apkabinęs vandenį,
ir brolis jiems buvo akmens angelas.

Kaip ir visi, jie turėjo
kiekvienos dienos stebuklą,
nuriedantį per stogus
ir romantines akis,
kuriose išsiskleisdavo
neįmanomos svajonės.

Jie buvo išalkę ir ištroškę kaip gyvulėliai;
tyla lydėjo
jų žingsnius.
Tačiau pagal kiekvieną jų mostą
iš jų pirštų gimdavo paukštė,
ir apakinta pakildavo į erdves.

SEBASTIA0 D A GAMA

ELEGIJA ŽUVĖDRAI
Mirė jūroje grakščiausioji žuvėdra,
kuri gyveno aukštybėse ir šviesiomis akimis
perverdavo tamsiausius debesis.

Ant vandens plūduriuoja ramūs jos sparnai.
Ją apšlakstė sūrus vanduo,
tiekos skausmingų mirčių palaimintas,
ir trys sunkaus oro žiupsniai
ant visados jos keliones palaidojo.
Ir štai ji jau nebėra vos svajota svajonė,
pagaliau ji patapo svajone tyra,
svajone savo paskutinėje svajonėje, sparno
skraidąs miegas.

Žvejų dainos, ją supkite!
Poetų eilės, ją supkite!
Vėjai, žuvys, potvyniai, burių garsai, ją supkite!

Rytais tepalieka tik neaiškus ir malonus ..
elegijos skonis,
taip paslaptingai, taip pastoviai
jos miręs buvimas visur ryškus.

Ji plūduriuoja rami ir baltutėlė,
ir josios mirtis, paprasta ir švelni,
yra dienos įsakymas pakrantėje ir aukštoje
jūroje.

ALEXANDRE O'NEILL

ŠUO
Beslankiojąs šuo, bevargstąs šuo;
geltonų pirštinių spalvos bešliaužiojąs šuo,
šuo paišelių drožėjas, ponių myluojamas šuo,
tirpstąs šuo, pasenęs šuo,
šuo su kabančiu kaklaryšiu,
šuo krakmolytom ausim,
šuo vizginąs nesama uodega,
besivelkąs šuo, švytįs šuo,
šuo perkaręs, laidotuviškas, prakeiktas,
šuo guląs inkšti,
šuo šokąs loti;
besiblaškąs šuo: šuo čia,
šuo ten, ir visur šuo.

Betykojąs šuo, pėdsako belaisvis,
šuo begraužiąs kaulą,
kiekvieną dieną būtiną;
šuo pamišęs iš džiaugsmo;
šuo sudarytas iš poezijos,
gerai kalamo au au soneto šuo;
šuo suspardytas
ir šeimininko paguostas;
šuo: miego gaublys,
šuo grynas išradimas, šuo padėklas,
šuo veidrodis, šuo peleninė, šuo bonka,
šuo jaudinančiom akim,
šuo problema . . .
Šunie, greitai nešdinkis iš šios poemos!

VASCO MIRANDA

ALFA IR OMEGA
Esu pirmas ir paskutinis poetas.
Gyvenimas yra beribis, neturi durų,
atskiriančių daiktus, kurių susijungimas yra jų
prasmė.

Esu pirmas ir paskutinis poetas.
Manyje kalba pranašai.
Apaštalauja Kristus.
Ir tvenkiasi paskutinės valandos apokalipsiniai
regėjimai.

Esu pirmas ir paskutinis poetas.
Veltui mėginsite man uždaryti duris,
paniekinti mano ambicingą įkarštį,
svaidyti kurčius akmenis, kurių negirdžiu.
Esu kiekvienoje dienos akimirkoje I
r istorijos kiekviename tūkstantmetyje.
Esu Kristus ambicijoje, kad Jis kalba per mane.
Esu aidas viso, kas įvyksta; balsas viso, kas
palieka,
ir, kaip kad esu susiliejęs su būtimi ir daiktais,
tesu tik neryškus pėdsakas savyje.
Mano daina aidi neapsakomais žodžiais,
begaline tyla, kurioje plevena poema.
Nes mano tikėjimas velka nematomus kalnus,
Yra žodis — Nepalaužiama Jėga — neleidžianti
man, kaip prakiurusiam laivui, nuskęsti ...

Išvertė P. GAUČYS

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai