Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TIESA IR TEISĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. MACEINA   

Ruošiantis mums atkurti savą valstybę, iškyla vienas gana painus ir nelengvai išsprendžiamas klausimas: kokią vietą mūsoj oje valstybėje užims pasaulėžiūrines bendruomenės, besireiškiančios bažnyčių, konfesijų, sektų ir įvairių organizacijų pavidalu? Kokias teises jos turės visuomeninėje mūsų santvarkoje? Ar visos jos bus prieš įstatymus lygios?

Iš sykio atrodo, kad kelti šį klausimą yra brautis į atviras duris. Juk argi pati demokratinė valstybė laiduoja visiems laisvės ir lygių teisių? Argi pasaulėžiūrinės bendruomenės čia gali sudaryti kokią nors išimtį? Teisė organizuotis yra demokratijoje pagrindinė, ir ji apima ne tik politinę, socialinę ir profesinę sritį, bet taip pat ir pasaulėžiūrinę. O atsiminus, kad sąžinės laisvė yra garantuojama visų demokratinių konstitucijų, atrodo, kad pasaulėžiūrinių bendruomenių teisės savaime darosi aiškios.

Ir vis dėlto šis klausimas nėra toksai paprastas, nes jo sprendime mes susiduriame su tiesa ir klaida. Ar gali tiesa ir klaida turėti tas pačias teises? Jeigu taip, tuomet tiesa ir klaida atsistoja toje pačioje plotmėje, ir mes patenkame į agnosticizmo bei indiferentizmo pelkes. Jeigu ne, tuomet klaidai atstovaujančios pasaulėžiūrinės bendruomenės negali būti prieš įstatymus lygios, ir mes sulaužome demokratinius dėsnius. Pop. Leonas XIII yra pasakęs, kad "yra priešinga protui, jei klaidai teikiamos lygios teisės kaip ir tiesai" (enc. Libertas, liet. vert. 155 p. Lux 1949). Iš kitos pusės, visose demokratinėse valstybėse matome, kad nekatalikiškos pasaulėžiūros bendruomenės (įvairios sektos ir konfesijos) turi tas pačias teises, kaip ir katalikiškosios. Kaip tad iš šio paradokso išbristi? Koks gi iš tikro yra santykis tarp tiesos ir teisės?

Pop. Pijus IX garsiajame klaidų sąraše, vadinamame "Syllabus" (1864 m.), pasmerkė tokį teigimą: "Pagirtinai yra kai kuriose katalikų šalyse įstatymų nustatyta, kad imigruojantiems į ten asmenims leidžiama viešai atlikinėti betkokį savo kultą" (liet. vert. 24 p. Lux, 1949). Vadinasi, leidimas viešai atlikti nekatalikiškos religijos kultą popiežiaus yra smerkiamas. Tą patį sako ir pop. Leonas XIII: "Valstybė be Dievo nusižengia teisingumui ir protui. Tas pat tenka pasakyti apie tokią valstybę, kuri, kaip sakoma, su visomis religijomis yra lygi ir joms visoms pripažįsta tas pačias teises. Tokios valstybės laikysena praktikoje sutampa su bedieviškos valstybės nusistatymu" (enc. Libertas, liet. vert. 126 p.).

Pripažinti tad visoms religijoms vienodas teises reiškia elgtis bedieviškai. Tačiau paskaitykime mūsų valstybės 1922 m. konstituciją, kurios "visą ruošimo darbą nešė adv. Antanas Tumėnas su kitais krikščioniškojo bloko teisininkais" (įžanga į šios konst. leidimą 1949 m. Vokietijoje; Tėvynės Sargo biblioteka, p. 6) ir už kurią "balsavo tik krikščioniškasis blokas" (ten pat). Šios konstitucijos 10§ sako: "Negali būti teikiama ypatingų privilegijų nei mažinama teisių piilečiui dėl jo kilmės, tikėjimo, tautybės". Vadinasi, tikėjimas — vistiek koks jis būtų, nes konstitucija apie jo tiesą ar klaidą nesprendžia — yra pastatomas toje pačioje plotmėje, kaip kilmė ir tautybė, kurios nėra nei teisingos nei neteisingos, ir todėl neteikia Lietuvos piliečiui nei privilegijų nei nemažina jo teisių. Nuosekliai tad tos pačios konstitucijos 83 § sako: "Visoms esamoms Lietuvoje tikybinėms organizacijoms Valstybė lygiai pripažįsta teisės tvarkytis taip, kaip jų kanonai ar statutai reikalauja, laisvai skelbti savo tikėjimo mokslą ir atlikti savo kulto apeigas, steigti ir tvarkyti savo kulto namus, mokyklas, auklėjimo ir labdarybės įstaigas, steigti vienuolynus, tikybines kongregacijas, brolijas, uždėti savo nariams mokesnių tikybinių organizacijų reikalams, įgyti kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą ir jį valdyti". Taigi: organizacijos, mokymo ir kulto laisvė yra mūsų konstitucijos suteikta visoms religinėms bendruomenėms be skirtumo. Ir visą demokratinį tarpsnį (ligi 1926 m.) šios teisės buvo nepakeistos ir net praktikoje nesužalotos. Ir katalikai, ir protestantai, ir žydai, ir mahometonai galėjo atlikti viešai ir privačiai savo apeigas, turėti bažnyčias ar maldos namus, leisti savo laikraščius ir knygas, steigti organizacijas, šaukti susirinkimus ir juose skleisti savo idėjas. Vadinasi, tiesa ir klaida mūsų valstybėje turėjo tas pačias teises. Nuostabiausia betgi, kad šios lygios teisės buvo suteiktos pačių katalikų rankomis, neprotestuojant prieš tai nei mūsų vyskupams nei Romai. Bet ar dėl to mūsų valstybė jau buvo tapusi bedieviška? Ar dėl to mes buvome patekę į indiferentizmą ir lai-cizmą?
Tai vienas pavyzdys. Stabtelkime truputį prie kito.

1945 m. liepos 17 d. buvo paskelbta naujoji Ispanijos konstitucija — el Fuero de los españoles. Prieš tai ji buvo priimta Kortežų Rūmų ir Romos patvirtinta (plg. La Vie intell. 1948 m. liepos mėn. 12 p.). Jos 6§ sako: "Išpažinimas ir praktikavimas katalikų religijos, kuri yra ispanų valstybės religija, naudosis oficialine globa. Niekas nebus skriaudžiamas dėl savo religinių įsitikinimų ir privatinio kulto praktikos. Nebus leidžiama kitokių apeigų ar viršinių pasireiškimų kaip tik katalikų religijos". Taigi Ispanijoje tiesai ir klaidai pagrindinis valstybės įstatymas neteikia tų pačių teisių. Žmogus gali tikėti, kaip jis nori, ir gali privačiai reikšti šį savo tikėjimą. Už tai jis nebus skriaudžiamas, kaip yra buvę inkvizicijos laikais. Tačiau viešas šio tikėjimo pareiškimas Ispanijoje yra leidžiamas tiktai katalikams. Praktikoje šis tiesos ir klaidos teisių skirtumas netruko pasirodyti. Protestantai, pasinaudodami minėtu konstitucijos paragrafu, pradėjo atidarinėti seniau uždarytas savo bažnyčias ir koplyčais, statytis naujų, steigti savo misijų centrus, skleisti savo idėjas žodžiu ir raštu. Juk niekas negali būti skriaudžiamas dėl savo religinių įsitikinimu. Tačiau Ispanijos katalikai subruzdo. Pasirodė ganytojiškų laišku (kard. Seguros, Sevilijos arkivyskuoo; Mgr. Osaus, Bar-celonos vvskupo), straipsnių laikraščiuose, kuriuose buvo nurodoma, esa. protestantizmas kėsinasi prieš Ispanijon katalikvbę ir gresia religinei krašto vienybei. Studentai pradėio ruošti demonstracijų ir plūsti protestantus. Jais pasekė ir minia. Granollers miestelyje buvo išniekinta mažutė, rūsyie esanti baptistų koplyčia: sulaužytos kėdės, išdaužyti langai, išdraskyta biblioteka. Barcelonoje įvyko tas pat: čia buvo išniekinta metodistų koplyčia. Madride Trafalgar gatvėje buvo didelė, graži anglikonų koplyčia, atnaujinta 1947 metais ir priklausanti vienai anglų draugijai. Būrys studentų nutarė nueiti į šią koplyčią ir sugiedoti "Salve Regina". Žinoma, koplyčios prižiūrėtojai pasipriešino. Tuomet studentai sulaužė suolus, kėdes, išdaužė langus ir ant baltų sienų prirašė "Viva la Virgin — Tegyvuoja Marija". Policija visur atvyko "per vėlai". Po to sekė, žinoma, svetimų valstybių protestai, pirmoje vietoje Anglijos, ir aštrūs užsienio spaudos pasisakymai tiek prieš Franko režimą, tiek prieš kat. Bažnyčią. Ar šiuo būdu Ispanijos valstybė tapo katalikiška? Ar šitoks tiesos ir klaidos teisių skyrimas atitinka Bažnyčios dvasr'ą? Kaip išspręsti šį keistą paradoksą?

Atrodo, kad kelią šio klausimo sprendimui yra nurodęs pats Kristus. Kartą Jis pasakė apaštalams šitokį prilygin mą: "Dangaus Karalystė yra panaši į žmogų, kurs pasėjo savo dirvoje geros sėklos. Bet, žmonėms bemiegant, atėjo neprietelis, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo sau. Kai želmuo paaugo ir užmezgė vaisių, tuomet pasirodė ir raugės. Seimininko tarnai atėjo ir jam tarė: "Viešpatie, argi ne gerą sėklą pasėjai savo dirvoje? Iš kurgi atsirado raugių? Jis jiems atsakė: Tai padarė žmogus neprietelis. Tarnai jam sakė: Jei nori, mes eisime ir išrinksime jas. Jis atsakė: Ne, kad kartais rinkdami rauges, neišrautumėte draug su jomis ir kviečių. Palikite vienus ir kitus augti iki pjūties" (Mt 13, 24-30). Raugės ir kviečiai čia yra piktų ir gerų žmonių simbolis. Iš Viešpaties rankų išeina tiktai gerieji, nes Jo sėkla yra Tiesa. Tačiau amžinasis Dievo neprietelius į Tiesą primaišo klaidos, melo, blogio ir tuo būdu sugadina dangaus karalystės pasėlį. Ir tai trunka visą žem'škosios istorijos metą. Tai vyksta visose žemiškojo gyvenimo srityse — tiek Bažnyčioje, tiek valstybėje. Kaipgi tad Viešpats atsako į šį p;ktojo prado atsiradimą savo darbuose? Jis leidžia piktiesiems gyventi šalia gerųjų. Jis lydina ant abiejų lietų ir švies-dina saulę. Kitaip sakant, žemės gyvenime Dievas teikia tas pačias teises geriesiems ir blogiesiems. Jis nesutinka su žmogaus pasisiūlymu eiti ir išrinkti rauges, vadinasi, sunaikinti piktuosius. Ar tai reiškia, kad Viešpats čia atsistoja indiferentizmo pusėje? Anaiptol! Tai tik reiškia, kad tiesos ir klaidos atskyrimą Jis pasilaiko pats sau, neleisdamas žmogui būti žm^aaus teisėju. Jis aiškiai sako savo tarnams: "Pjūties motu aš pasakysiu savo pjovėjams: Pirma išrinkite raudes ir suriškite jas į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną" (Mt 13, 30). Klaida ir blogis bus iš būties pašalinti, bet tik paties Dievo tiesioginiu įsikišimu pastarąja istorijos valandą. O kol istorija vyksta, tol blogio pradai maišosi su gėrio pradais, tol raugės auca kartu su kviečiais, tol blogosios žuvys plaukioja kartu su gerosiomis (plg. Mt 13, 47). Kiekvienas žmogaus bandymas pagreitinti šį Viešpaties išsprendimą ir jau pačioje istorijos eigoje vykdvti tai, kas yra patikėta angelams pjovėjams (plg. Mt 13, 49-50), gresia pavojumi kartu su raugėmis išrauti ir kviečius, vadinasi, sunaikinti ir esanti gėrį. Žmogaus sprendimai šiuo atžvilgiu yra labai naivūs: norėdamas pašalinti klaidą, žmogus nukerta klystančią galvą. Todėl Kristus šitokio sprendimo nepriima ir jo vykdyti neleidžia. Jis liepia laukti pjūties meto.

Kodėl? Kodėl Kristus savoje Karalystėje, kiek ji yra žemiška ir istorinė, tiesai ir klaidai— kviečiams ir raugėms — teikia tas pačias teises, leisdamas joms augti toje pačioje dirvoje, naudotis tuo pačiu maistu, ta pačia drėgme, ta pačia šviesa ir tuo pačiu oru? Kodėl iš kitos pusės Jis vis dėlto istorijos pabaigoje klaidą ir blogį — rauges — sunaikina? Atsakymą į šiuos klausimus galime rasti tiktai tame giliame skirtume, kuris yra tarp tiesos ir teisės.

Kas yra tiesa? Šis Piloto klausimas nėra lengvai išsprendžiamas. Kristus į jį yra atsakęs: "Aš esu . . . Tiesa". Jis vienintelis. Joks kitas asmuo negali pasakyti apie save "aš esu tiesa". Jis gali tik sakyti, kad jis turįs tiesos, kad jis gyvenąs pagal tiesą, kad jis laikąsis tiesos. Tiesa žemiškoje mūsų egzistencijoje visados yra bendra ir idėjinė. Ji stovi viršum mūsų, kaip mūsų ap-sprendimas. Bet kaip tik todėl ji nėra asmeninė. Tiktai Kristuje tiesa yra aosireiškusi asmeniniu pavidalu. Niekur kitur! Žmogiškoje tikrovėje tiesa visados yra abstrakti. Ji yra idėja. Tačiau kaip tik todėl tiesa niekados nėra ir negali būti teisės subjektas. Teisė yra esmingai asmeninis dalykas. Ji yra teikiama ne idėjoms, ne abstrakcijoms, ne bendrybėms, bet žmonėms. Teisės subjektas yra tiktai žmogiškasis asmuo. Nebūdama asmeninė, tiesa nestovi toje pačioje plotmėje su teise. Tiesai teisių negalima nei teikti nei neteikti, nes ji yra kitos tvarkos dalykas. Todėl tiesos ir teisės klausimas yra klaidingai pastatytas pačiuose savo pagrinduose. Jis visuose savo nariuose yra dviprasmis, todėl neatsakomas nei taip, nei ne. Jeigu teisės žodžiu suprasime abstraktų tiesos ir klaidos sutapatinimą, tuomet, aišku, bus protui priešinga tiesai ir klaidai teikti tas pačias teises, vadinasi, tiesą ir klaidą statyti toje pačioie plotmėje. Bet jeigu teisės žodžiu suprasime žmogaus asmens praktines galimybes žemiškajame valstybės gyvenime, tuomet nebus jokio priešingumo protui, jeigu šventieji ir nusidėjėliai, krikščionys ir nekrikščionys naudosis šiomis galimybėmis vienodai. Tas pat yra ir su tiesos žodžiu. Jeigu tiesa vadinsime abstraktų principą, tuomet, aišku, jis bus vyriausias viso ko apsprendė jas ir aukštesnis už tai, kas jo neišreiškia arba tik netobulai išreiškia. Bet jeigu tiesą taikysime konkretiems asmenims, tuomet jie nė vienas jos tobulai neišreikš, todėl visi atsistos toje pačioje plotmėje.

Todėl kai pop. Leonas XIII sako, kad "yra priešinga protui, jei klaidai teikiamos lygios tei-tės kaip ir tiesai", jis turi galvoje tiesos ir klaidos sugretinimą abstraktinėje principo plotmėje.
Kas šitokias vienodas "teises" tiesai ir klaidai teiktų, tas būtų indiferentas, agnostikas, laicistas, bet nebe krikščionis. Bet kai mūsų 1922 m. konstitucija pripažįsta lygias teises "visoms esamoms Lietuvoje tikybinėms organizacijoms", ji turi galvoje žmogiškųjų asmenų praktines galimybes valstybėje ir vykdo ne ką kita, kaip paties Kristaus prilyginimą — leisti vienodai raugėms augti šalia kviečių, nes ne konstitucijos dalykas yra jas išrinkti. Valstybė nėra tasai Viešpaties pašauktasis angelas pjovėjas. Ji yra tiktai dirva. Todėl ne ji apsprendžia, kas joje turi augti ir kas ne. Tuo tarpu Ispanijos konstitucijoje šie du dalykai — tiesa ir teisė — kaip tik yra nelaimingai sujaukti. Pripažindama katalikų religiją valstybine, ši konstitucija išreiškia principinę krikščionybės tiesą ir tuo pačiu jos kilnumą, palyginus ją su kitomis religijomis ar konfesijomis. Tačiau neleisdama nekatalikams reikšti savo įsitikinimų viešumoje, ji pažemina žmogiškąjį asmenį, nes konkretų nekataliką pastato menkesnėje plotmėje valstybės akyse, negu konkretų kataliką, kas yra neleistina tiek religijos, tiek demokratijos atžvilgiu. Katalikybė nėra tas vat, kas ir katalikai. Valstybė teikia teisių ne ka-katalikybei, bet katalikams—konkretiems jos piliečiams, išpažistartiems katalikiškąją religiją. Katalikybė savyje jokių teisių iš valstybės neprašo, nes ji yra aukštesnis dalykas už bet kokią valstybę. Teisių reikalingi ne katalikiškieji principai, bei katalikiškieji žmonės. Tačiau kadangi konkretūs katalikai katalikiškosios Tiesos pilnatvės nė vienas neturi ir šiuo atžvilgiu negali būti lyginami su nekatalikais — tokį palyginimą tegali padaryti tik Dievas—, iš kitos pusės kadangi teisė kasdienoje yra suprantama ne kaip principinis tiesos ir klaidos lyginimas, bet kaip praktinės galimybės žmogui gyventi valstybėje, tuo pačiu nėra jokio pagrindo, kad katalikai turėtų didesnių valstybėje teisių, negu nekatalikai. Šia prasme mūsoji 1922 m. konstitucija nebuvo bedieviška ir nenusižengė minėtam pop. Leono XIII teigimui. Iš kitos pusės dabartinė Ispanijos konstitucija negali būti laikoma katalikiška, kadangi ji neteikia žmogaus asmeniui vienodų galimybių augti žemės gyvenimo dirvoje, ko aiškiai reikalauja pats Kristus.

Koks tad yra santykis tarp tiesos ir teisės? Toks pat, kaip tarp principo ir praktikos. Tiesa yra principas, teisė yra praktika. Tiesa yra bendra, teisė yra asmeninė. Todėl duoti vienodų teisių teisingiesiems ir klystantiesiems dar nereiškia pripažinti, tiesą stovint toje pačioje plotmėje su klaida. Kai Kristus nepasmerkė sugautos svetimoteriaujant moters, bet ją paleido laisvą, Jis tuo anaiptol nepateisino svetimoterystės ir jos nepastatė toje pačioje plotmėje su moterystės ištikimybe. Jis tik parodė, kad svetimoterystės nuodėmė nebūtinai turi būti baudžiama, užmušant žmogų akmenimis, kaip to reikalavo Mozės įstatymas. Kai mūsų konstitucija teikė vienodas teises žydams ir katalikams, ji anaiptol katalikybės negretino su judaizmu. Taip pat kai Ispanijos studentai daužė protestantų koplyčios kėdes ir langus, pasiremdami savo Fuero 6§, jog nekatalikai negalį viešai reikštis, jie anaiptol nepasitarnavo tiesai, glūdinčiai jų religijos principuose. Teisės subjektas yra žmogus, bet ne tiesą reiškiąs principas. Šiuo atžvilgiu visi žmonės yra lygūs. Demokratijos laimėjimas ir yra tasai, kad ji išgelbėjo žmogaus asmenį iš abstraktinių principų vergijos.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai