Aidai.eu Apžvalga

KANONŲ TEISĖS MOKSLO TĖVAS

Parašė T. L. Andriekus. O. F. M.

Dante Alighieri savo veikale "Dieviškoji Komedija" poetiniu drabužiu apvilko ir tas sąvokas, kurias šiaip žmonės skiria nuogai tikrovei. Didysis dainius, paliesdamas teologinius, filosofinius ir visuomeninius ano meto klausimus, nevengė nė teisės. Trečiosios dalies dešimtoje giesmėje jisai rašo: "Kita šviesa išėjo iš Graciano, kurio puoselėta bažnytinė ir pasaulinė teisė patiko dangui".

Nevienas "Dieviškosios Komedijos" skaitytojas, užtikęs šią vietą, klausia, kas yra tas Gracianas, Dantės laikomas tokiu didžiu švyturiu. Metus akį į komentarus, paaiškėja, jog tai buvo didis ankstyvųjų viduramžių juristas, šiandien visų laikomas kanonų teisės mokslo tėvu.

Šįmet visas pasaulis mini aštuonių šimtmečių sukaktį nuo pasirodymo jo didižiulio veikalo, vadinamo "Graciano Dekretu". Tasai dabartinis minėjimas daugiau remiasi bendru mokslininkų susitarimu, kaip tikslia data, nes kokiais metais ši knyga iš tikrųjų buvo parašyta, dar nėra aiškiai susekta. Iš įvairių aplinkybių žinovai spėja, kad veikalas išėjo 1140 metais, nors netrūksta ir kitokių nuomonių. Bolonijoje šv. Petronijaus bažnyčioje esąs įrašas, pagal kurį Graciano knyga pasirodžiusi 1151 m., neatlaiko griežtos mokslo kritikes. Vienok jis praktiškai nulėmė sukaktuvinių minėjimų laiką.

Taip pat ir paties autoriaus asmenį gaubia amžių ūkanos. Aiškiai yra žinoma, kad Gracianas buvo italas vienuolis, ilgą savo gyvenimo dalį praleidęs Bolonijos mieste, dėstydamas teologiją šventųjų Felikso ir Naboro vienuolyne. Bet iki šios dienos pasilieka miglose jo gimimo ir mirties vieta bei laikas. Vieni mano, kad Gracianas išvydęs saulę Chiusio miestelyje, kiti sako, jog jo tėviškė esanti Carraros kaimas Orvieto apylinkėje. Nėra visiškai aišku net, kokiai vienuolijai jis priklausė. Bendra nuomonė vyrauja, kad jis buvo kamaldulų ordino narys, nors vienas kitas balsas norėjo teigti, kad Gracianas paėjęs iš benediktinų ordino šakos, savo laiku klestėjusios Clunio abatijoje. Kaikas jį dar kelia ir į Chiusio vyskupijos sostą, nepateikdamas tvirtų įrodymų. Mirtis gi nustumiama į 1160—1179 metų laikotarpį.

Kaip ten bebūtų su Graciano biografija, pasilieka nenuginčijamas faktas, kad jis, parašęs aną didžiulį veikalą, pralaužė kelius bažnytinės teisės mokslui, ir nuo to laiko suėjo aštuoni šimtmečiai su kaupu.
Bet tai nereiškia, kad su šio rašto pasirodymu būtų galima maišyti pačią bažnytinės teisės esmę. šios srities šaknų reikia jieškoti ne Graciano Dekrete, o šv. Rašte ir neklaidingame popiežiaus autoritete. Naujajame Įstatyme pakankamai randama normų, kaip turi būti tvarkomas išorinis Bažnyčios gyvenimas. Ten aiškiai aptariama jos, kaip Kristaus įkurtos bendruomenės teisinė padėtis, nurodoma dvasininkų ir pasauliečių pareigos, sakramentų teikimo sąlygos bei būdai ir pagaliau kaikurios bausmės nusikaltėliams. Be to, Bažnyčiai suteikiama galia konkrečiai tvarkyti savo narių gyvenimą arba, kitais žodžiais kalbant, leisti įstatymus.

Ta savo galia ji visuomet ir naudojosi, būtent dviem būdais: tiesiog per popiežių arba jo sušauktas ir paskui patvirtintas visuotines santarybas. Jau pačioje krikščionybės pradžioje apaštalai buvo susirinkę Jeruzalėje išspręsti kaikurių klausimų ir jų atžvilgiu tarti savo žodžio, įpareigojančio visus tikinčiuosius. Be to, reikalai esant, ir popiežiai vieni darė sprendimus, galiojančius visoje Bažnyčiojs. Tai ir buvo įstatymai, kuriais nuo pat pirmųjų dienų tvarkėsi išorinis šios bendruomenės gyvenimas.

Laikui bėgant, tų įstatymų susidarė tiek daug, kad prisiėjo rinkti juos į atskirus leidinius. Tokie rinkiniai taip pat užtinkami ankstyviausiais krikščionybės šimtmečiais. Savaime suprantama, kad gausėjant santarybų sprendimams, arba kanonams, gausėjo ir šitų teisinių rinkinių skaičius. Paprastai juos išleisdavo atskiros vyskupijos savo dvasininkams, bet tokioje gausybėje netrūko ir tokių, kurie daugiau ar mažiau buvo visuotinio pobūdžio.

šios rūšies rinkiniai dar nesudarė bažnytinės teisės mokslo. Iki dešimto amžiaus jie buvo leidžiami grynai praktiškais sumetimais ir be jokio moksliško metodo. Tuo laikotarpiu tiktai buvo rūpinamasi surinkti įvairiuose rankraščiuose išsimėčiusius kanonus, mažai kreipiant dėmesio į tai, kad per tiek šimtmečių lengvai galėjo įsimaišyti ir neautentiškų dalykų. Taip iš tikrųjų ir buvo. Be to, atsiminus, kad santarybos vyko skirtingose vietose ir beveik tūkstančio metų laikotarpyje, lengva įsivaizduoti, jog susidarė vienas kitam priešingų kanonų. Jie, būdami disciplinarinio pobūdžio, aišku, nepažeidė tikėjimo, bet daugiau ar mažiau derinosi prie tos apylinkės sąlygų, kurioje buvo sušaukta santaryba. čia nemaža reikšmės turėjo ir laikas. Tuo pačiu išorinės tvarkos klausimu skirtingo sprendimo reikėjo krikščionybės pradžioje, kai siautė persekiojimai, kitokie, kai kilnojosi tautos, ir pagaliau, kai Bažnyčia įgijo daugiau įtakos tautų gyvenime. Taip palengva ir susidarė sunkumai bažnytinės teisės sii-tyje, iš kurių norint iškopti, nebeužteko sulasinėti kanonus, bet, nustačius autentiškumą, prisiėjo juos derinti, šituo metodu, nors dar labai atsargiai, jau pradėta naudotis nuo dešimto amžiaus. Tame periode ir žybteli pirmosios bažnytinės teisės mokslo žiežirbos, kurios jau nebeuž-gęsta.

Kanonų teisei pagyvinti, be abejonės, didelės reikšmės turėjo ir popiežiaus Grigaliaus VII pravestos reformos. Jis, gindamas Bažnyčią nuo pasaulinės valdžios kišimosi į dvasinius reikalus, pajudino uoliąją dvasiškijos dalį, kuri savo žvilgsnį nukreipė į tvarkos ramsčius — kanonus. Ten jau buvo pakankamai prirašyta apie Bažnyčios teisę savarankiškai valdytis, apie kunigų celibato reikalą, apie šventvagystę, papildomą pardavinėjant dvasines tarnybas už piniguą, ir kitus dalykus, paskatinusius popiežių stoti į atvirą kovą su imperatoriumi.

Tais nesutikimų metais kaikuriose vyskupijose buvo sušauktos vietinio pobūdžio santarybos, kurios pagal ano laike reikalavimus paskelbė naujų nuostatų, sutvirtinančių Bažnyčios pastatą. Jie taip pat buvo įtraukti į leidžiamus įstatymų rinkinius, kiek galima, jau bandomus rašyti ano meto mokslišku metodu, nors dar labai netobulu.

Šiame žygyje minėtinas VVormso vyskupas Buchardas, praktiškam tikslui išleidęs didelį įstatymų rinkinį, pavadintą "Dekretu". Jis jau mėgino ne tik sudėlioti senus ir naujus kanonus, bet juos taikinti ir savo amžiaus reikalavimams. Turėdamas, prieš akis šį sumanymą, tiesa, vieną kitą neaiškumą nuSvietė, bet, elgdamasis perdaug laisvai, labai smarkiai suklupo. Jo veikale priskaitoma apie 500 klaidų, kurios nepastebėtos įšliaužė į vėlyvesnius bažnytinės teisės rinkinius.

Wormso vyskupo Buchardo nepasisekimas, neminint kitų aplinkybių, žymia dalimi priskirtinas dar aiškiai nesusiformavusiam kanonų tyrimo metodui. Šioje dirvoje labai gilią vagą išvarė Bernaldas Konstantietis, didis Grigaliaus VII reforminių idėjų skleidėjas. Jis, daug rašydamas juridiniais klausimais, galutinai išryškino taisykles, kuriomis remdamasis tikras mokslo mylėtojas privalo stoti j darbą. Pagal jį, tiriant kanonus, negalima pasitenkinti mažais fragmentėliais, bet reikia žvelgti į visą tekstą; to paties turinio nuostatus rūpestingai lyginti vienus su kitais ir tik tada daryti išvadas; žiūrėti, kam, kada ir kur buvo išleisti įstatymai; klausti, kokiu tikslu jie parašyti; tyrinėti, ar įstatymo leidėjas turėjo mintyje savo valdinius saistyti visą laiką ar tik tam tikrą periodą. Pagaliau mokslo mėgėjus perspėjo, kad kreiptų dėmesį į nuostatų autentiškumą, nes grūduose visuomet pasitaiko ir pelų.

Taip aiškiai išdėsčius tikro mokslo metodą, buvo žymiai palengvintas juristų darbas. Aukščiau minėtas taisykles Abelardas tuojau pritaikė teologijai. Kancnistai gi sparčiai žengė pirmyn, tačiau iki XII amžiaus vidurio kanonų teisės moksle gausesnių vaisių nebuvo susilaukta. Ši sritis dar nebuvo laikoma net savarankiška mokslo šaka, bet mokyklose ėjo kartu su teologija.

Lemiamą žingsnį padarė anas ka-maldulų ordino vienuolis Gracianas, bažnytinę teisę atjungdamas nuo teologijos ir Bolonijoje, kur profesoriavo, įsteigdamas atskirą jos katedrą. Tą patį darė ir jo mokiniai kituose miestuose.

Negana šito, tasai vyras, matydamas kanonų teisės mokslo lauką labai užleistą, sukaupė visas jėgas didžiam veikalui, kuris turėjo patarnauti mokykloms ir teismams. Nepaprastai sunkus tai buvo darbas, atsižvelgiant į gausią medžiagą, susikrovusią archyvuose daugiau kaip per tūkstantį metų. Jeigu nebūtų buvę ankstesnių bažnytinės teisės rinkinių, Gracianas tikrai nebūtų pajėgęs parašyti tokio milžiniško veikalo. Bet ir dabar, kaip išsireiškė popiežius Pijus XII šį pavasarį audiencijoj priimtiems teisininkams, yra pagrindo manyti, kad Gracianas, rašydamas šią knygą, turėjo pagelbininkų. Galėjo būti visas vienuolių būrys, kuris dirbo jo priežiūroje. Kaip iš tikrųjų gimė šis veikalas, gal tiksliau sužinosime ateityje, kai iškils koks nors dulkėse te-begulįs rankraštis. Kol kas vienam Gracianui tenka priskirti šio svaraus rašto autorystę ir stebėtis jo giliu išsilavinimu bei nepaprastu triūsu.

Imdamasis tokio didelio darbo, taip pat ir Gracianas pirmuoju savo uždaviniu laikė suderinti vienas kitam prieštaraujančius įstatymus. Iš to suprantama, kodėl jis ir šį savo veikalą pavadino "Derinys nesutinkančių kanonų". Vėliau teisininkai jam davė "Dekreto" vardą. Be to, Gracianui rūpėjo surinkti kuo daugiausiai medžiagos, nes knyga turėjo būti teoretiška, ir praktiška.

šiame veikale autorius anais laikais pirmasis taip plačiai pritaikė Bernaldo Konstantiečio metodą. Knyga yra padalyta į tris dalis, kurių pirmoji apima 101 skyrių, savo ruožtu dar išskirstytą kanonais. Čia Gracianas kalba apie teisės sąvoką bei šaltinius ir apie dvasininkų užimamas vietas bažnytinėje tarnyboje. Laikydamasis savo pasirinkto metodo, pirmiausiai jis paima konkretų teisinį atsitikimą, žinoma, dažniausiai fiktyvų, ir paskui jį tiria Bažnyčios tėvų žodžiais bei popiežių santarybų nuosprendžiais.

Antrojoje dalyje Gracianas sukaupia medžiagą, daugiausiai liečiančią teismus. Be to, jis čia atskiruose kanonuose dar pakalba apie bažnytinę nuosavybę, apie vienuolius, moterystę ir atgailą, kuri sudaro ištisą traktatą. Visa antroji dalis yra savotiškai suskirstyta į bylas — causas. Jų yra 36, padalytos į vadinamus klausimus, o šie — į kanonus.
Trečioje gi daly Gracianas tuo pačiu metodu kalba apie sakramentus: eucharistiją, krikštą, sutvirtinimą ir apie pasninkus bei laiminimus.

Atsižvelgiant į labai gausią medžiagą, ribotas žmogaus jėgas, palyginti neilgą darbo laiką ir kitas aplinkybes, negalima reikalauti, kad Graciano "Nesutinkančių kanonų derinys" būtų tobulas mokslo veikalas. Be abejonės, labiausiai apgailėtinas reiškinys yra netikrų kanonų paėmimas iš ankstesnių teisės rinkinių, kurie, čia patekę, įgijo savotiškos pagarbos. Didelis Graciano autoritetas juos tarytum pridengė, nors vėliau pamažu buvo atpažinta tikroji vertė. Be to, Gracianui prikišama, kad į teisinį veikalą įmaišė moralinės ir dogmatinės teologijos. Tai darė jis praktiškais sumetimais, geisdamas tvirčiau įrodyti savo teigimus, kad jo pastangos daugiau atneštų vaisiaus.

Neskaitant šių pagrindinių trūkumų, "Graciano Dekretas" tiek medžiagos gausumu, tiek jos sumaniu traktavimu pralenkė visus iki to laiko pasirodžiusius bažnytinės teisės rinkinius. Iš viso jų niekas nebepaisė. Universitetuose vyravo "Graciano Dekretas", kurį nagrinėjo studentai.

Anais laikais jis buvo tikras kanoniškos teisės komentaras, nes perteikė ne vien nuogus nuostatus, bet ir jų aiškinimus. Medžiaga buvo išdėstyta sistematiškai ir pirmą kartą taip atidžiai lukštenama skolastišku metodu.

Visam Bažnyčios gyvenimui neapsakomos reikšmės turėjo jo pastangos tokią gausybę medžiagos suvesti į sintezę. Tada tik pasirodė bažnytinės santvarkos grožis, o kanonai ne sausos formulės, bet rūpestingos motinos gyva kalba, pritaikinta gyvenimui, šiuo atžvilgiu gal ir gerai, kad Gracianas juridinius dalykus paįvairino teologinėmis tiesomis, tuo parodydamas, kad kanonų teisės šaknys siekia apreiškimo versmių, iš kurių gauna gyvybę.

Apskritai Gracianas nesigailėjo pastangų, kad dienos švieson iškeltų meilės bei švelnumo reikalą teisiniuose klausimuose. Savo veikalo antrosios dalies 25 byloje jis rašo: "Pažinimas įvairių ligų skatina jieškoti ir joms įvairių vaistų. Kadangi bylose slepiasi ne tik pavienių asmenų, bet ištisų tautų nelaimės, reikia mažinti griežtumą ir negalioms gydyti šauktis pagelbon nuoširdžią meilę'.

Graciano pastangos bažnytinės teisės lauke atnešė nuostabiai gausių vaisių, kurių, be abejonės, didžiausias bus pažadinimas meilės šiam mokslui. Vos tik pasirodžius "Dekretui", tuojau geriausios to amžiaus pajėgos stojo į darbą. Jų studijų objektas buvo patsai "Dekretas", kurį jie puolė aiškinti. Tie aiškinimai, arba komentarai vadinasi glosomis, nes bent pradžioje pačiame "Dekrete" buvo įmaišomi tarp linijų ir paraštėse. Vėliau gi buvo rašomos santraukos arba "Sumos". Tarp minios Graciano veikalo komentatorių ir santraukininkų ypač minėtini: Jonas Teutonietis (1245), kurio aiškinimai susilaukė visų bendro pripažinimo, ir Paucapalea, Graciano mokinys, parašęs ne tiktai "Dekreto" komentarus, bet ir neilgą jo santrauką. Šalia jųdviejų savo garsu dar prasimušė Rolandas Bandinel-lus, vėliau tapęs popiežium Aleksandru III, Rufinas, Simonas iš Bisinia-no, Jonas Faventietis ir ilga virtinė mažesnio vardo komentatorių, kurių neišleisti raštai šiandien atveria didžiausias galimybes bažnytinės teisės studijoms.

Tas susidomėjimas kanonų teise iš mokslininkų ratelio persimetė ir į hierarchiją, kuriai tenka parašytus įstatymus pritaikinti gyvenimui. Jisai gi toks įvairus, kad ir geriausią kodeksą į rankas pasiėmus, neįmanoma visko perprasti. Sudėtinga Baž-čios santvarka, susilietusi su konkrečiais gyvenimo reiškiniais, neišvengiamai duoda progos kaikuriems neaiškumams. Kartais kokiam nenumatytam reikalui išnarplioti tiesiog trūksta įstatymo, kartais gi jau išleistas pasirodo nepakankamas.

Taip turėjo atsitikti ypač anais laikais, kai trūko tikslaus kodekso. Be to, reikia atsiminti, kad "Graciano Dekretas" nebuvo oficiali kanonų teisės knyga. Nors jis ir naudojosi dideliu autoritetu, tačiau buvo parašytas privataus asmens — be jokio Šv. Sosto įsikišimo ir oficialaus patvirtinimo. Tačiau šis veikalas ne tiktai naujoje šviesoje atskleidė kanonų teisę, bet dar paskatino žmones į ją labiau kreipti dėmesio. Bet kilus didesniam susidomėjimui, kilo ir naujų neaiškumų, kuriems išsklaidyti "Dek-krete" trūko normų. Tokiais atvejais vyskupai tiesiog kreipdavosi į popiežių. Atsakymai būdavo duodami tam tikrų raštų formoje, vadinamų dekre-talėmis. Skubant amžiams, jų susidarė didelis pluoštas. Tada pradėta ir jas grupuoti į rinkinius, kurių vieni buvo privataus pobūdžio, kiti paskelbti popiežių autoritetu, šios rūšies žymesnieji dekretalių rinkiniai kartu su Graciano veikalu sudarė kanonų teisės branduolį, vadinamą Corpus Iuris Canonici.

Toks išsiblaškiusių įstatymų apvaldymas žymiai prisidėjo prie bažnytinės santvarkos pakėlimo, o juristams davė akstino dar uoliau puoselėti kanonų teisę, kol pagaliau po daugelio šimtmečių — 1918 m. — ta įstatymų masė buvo galutinai suderinta ir sutraukta į kodeksą. Juo šiandien ir yra tvarkomas visas Katalikų Bažnyčios išorinis gyvenimas. Neveltui tat visi Gracianą laiko bažnytinės teisės tėvu ir kelio į dabartinį kodeksą tiesėja.

800 metų nuo jo veikalo pasirodymo sukaktis ypač iškilmingai buvo paminėta Bolonijos universiteto. Minėjimas, tęsėsi nuo balandžio 17 iki 22 d. Pagerbti žymųjį teisininke buvo atvykęs Italijos respublikos prezidentas Luigi Einaudi ir daug atstovų iš užsienio universitetų. Teisingiau kalbant, tai buvo studijų dienos, kurių metu pasaulinio garso juristai gvildeno įvairius teisės klausimus. Ypačiai aktyviai reiškėsi paskaitomis žymus senųjų kanonų teisės teks.ų kritikas Kuttneris, dabar dėstąs Wa-shingteno katalikų universitete. Tarp padarytų rezoliucijų gal svarbiausia yra pageidavimas, kad Italijos universitetuose kanonų teise turėtų atskirą katedrą ir būtų privaloma teisių fakulteto studentams. Tuo reikalu Italų vyriausybei buvo įteiktas raštas. Suvažiavimo dalyvius balandžio 22 d. priėmė Šv. Tėvas ir pasakė jiems kalbą.

Taip pat ir kituose universitetuose atitinkamai buvo pagerbtas Graciano vardas. Nuo mokslo įstaigų neatsiliko ir spauda. Įtakingiausias Anglijos dienraštis Times šia pro;ja taip rašė: "Bažnytinė teisė buvo vienas iš didžiausių civilizacijos faktorių ir taip pat veikli priemonė, užtikrinti viduramžių bendruomenės universalumą . . . Be Graciano ir jo veikalo Europa nebūtų įgijusi tos išvaizdos, kokią mes jai nūn pripažįstame. Gracianas aktyviai prisidėjo prie vakarų Europos ir jos originalios civilizacijos suformavimo".
T. L. Andriekus. O. F. M.

Sukurta: Kretingos pranciškonai