Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ARISTOKRATIJOS ŽLUGIMAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. J.   
Jau N. Berdejavas savo knygoje "Naujieji viduramžiai" pranašavo senųjų luomų išnykimą. Aristokratija, kaip luomas, rusų revoliucijos buvo sunaikinta. Tas pat anksčiau atsitiko ir su prancūzų aristokratija, kurios likučiai gelbėjosi, pabėgdami į Angliją, ir veltui vėliau stengėsi atgauti pirmykštę vietą socialiniame gyvenime. Tačiau ne tik šie viršiniai sukrėtimai aristokratiją žudė ir pražudė. Pats gyvenimas ją vedė prie išnykimo. Senoji aristokratija kaip socialinis luomas neteko reikšmės todėl, kad žmonija atsistojo ant kitokio principo, būtent: gimimo aristokratiškumas, ateinąs savaime, buvo pakeistas dvasios aristokratiškumu, ateinančiu iš paties asmens veiklos. Aristokratinis principas pasaulyje pasiliks amžinai, nes juo laikosi visos dvasinės vertybės, kurias minia trypia ir niekina. Tačiau šis principas yra ir bus reiškiamas ne uždaro luomo, bet atskirų galingos dvasios asmenybių. Aristokratija kaip luomas atgyveno savo dienas.

Tai labai aiškiai pasakė pop. Pijus XII 1952 m. sausio 14 d., priimdamas Romos aristokratijos linkėjimus naujiesiems metams. Atsakydamas į kunigaikščio Colonnos kalbą, popiežius tarė: "Naujoji Italijos konstitucija neteikia jums kaip socialiniam luomui jokio ypatingesnio uždavinio, jokių savybių, jokių privilegijų. Vienas istorijos lapas užsivertė. Vienas skyrius yra baigtas. Socialinei ir ūkinei praeičiai yra pastatytas taškas. Prasidėjo naujas tarpsnis su visiškai kitokia gyvenimo forma. Galima apie tai mąstyti, kaip patinka, bet faktas yra aiškus. Tai yra likiminis istorijos žingsnis. Kai kas su panieka žiūrės į šitokį gilų pasikeitimą. Bet ką padės nešiotis kartelio širdyje? Galop visi juk turi nusilenkti tikrovei. .."

Toliau popiežius kaip tik atskleidė, kad aristokratiškumas glūdi ne luome, bet krikščioniškojo idealo įkūnijime. "Pakelkite savo žvilgį į krikščioniškąjį idealą! Visokios pakaitos — evoliucijos ir revoliucijos— jo nepalietė. Jos negalėjo nieko padaryti tikrojo aristokratiškumo esmei, kuri glūdi krikščioniškojo tobulumo siekime, kaip tai nurodė Išganytojas Kalno pamoksle, ir apsireiškia nelygstama ištikimybe katalikiškajam mokslui, Kristui ir Jo Bažnyčiai, galia bei noru ir kitiems čia šviesti pavyzdžiu. Ar reikalinga jums išskaičiuoti tas praktinio pritaikymo galimybes, kurios iš viso to plaukia? Duokite pasauliui — net ir tikinčiųjų bei praktikuojančių katalikų pasauliui — nesutepto moterystės gyvenimo pavyzdį. Pastatykite pylimą aplinkui jūsų namų židinį ir aplinkui jūsų ratelius, kad jis gintų juos nuo pavojingų principų, nuo pražūtingo atlaidumo ir laksiz-mo, suteršiančio šeimos skaistybę ir sudrumsčiančio šeimos gyvenimą. Tai yra iš tikro kilnus ir šventas darbas, labai tinkamas nušviesti mūsų laikams romėniškosios ir krikščioniškosios aristokratijos veiklą". Reikia manyti, kad šeimos pareigų pabrėžimas aristokratams nebuvo veltui pasakytas, nes šis luomas pats  pirmutinis  ėmė  laužyti  moterystes moralę, duodamas papiktinantį pavyzdį žemesniesiems. Todėl popiežius ir priminė jiems dabartinę pareigą parodyti aristokratiškumą, grąžinant savo šeimoms krikščioniškąjį skaistumą.

Tačiau ir kitus praktinės veiklos būdus pcp. Pijus XII aristokratams nurodė. "Laukas, kuriame jūsų veikla gali būti naudinga, yra dar pakankamai platus: Bažnyčia ir valstybė, parlamentas ir administracija, kultūra, mokslas, menas ir įvairūs pašaukimai. Tik viena laikysena jums yra draudžiama; laikysena, kuri yra priešinga visai jūsų luomo dvasiai, būtent: numoti ranka. Tai būtų nebe emigracija, bet dezertyravimas . .. Galimas daiktas, kad vienas ar kitas dabartinės padėties punktas jums nepatiks. Tačiau iš meilės bendram reikalui, norėdami apginti krikščioniškąją kultūrą, stovėkite stipriai dabartinėje krizėje ir sudarykite patį priešakinį gynimosi frontą".

Šituose ž:odžiuose kaip tik ir apsireiškė popiežiaus raginimas į asmeninį veiklą, iš kurios mūsų dienos laukia kylant naujos aristokratijos. Jau nebe gimimo faktas pastato žmogų aukštumoje, bet jo paties dvasiniai laimėjimai įvairiose gyvenimo srityse. Kas iš senosios luominės aristokratijos šį dėsnį supras ir savo titulus dvasine veikla pateisins, tas ir toliau pasiliks aristokratas. Tačiau kas užsisklęs savose suakmenėjusiose tradicijose ir gar-džiuosis praeitimi, niekindamas dabartį, tas bus panašus į Guliverą, kuris nykštukų šalyje, įpratęs būti milžinu, jautėsi juo esąs ir Londono gatvėse. (Pop. kalba yra atpasakota pagal "Herder-Korrespondenz", 1952 metais kovo mėn. nr. 255-56 p.).
A. J.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai