|
|
Parašė ALOYZAS BARONAS
|
Trys poetai apie banketą
1. BERNARDAS BRAZDŽIONIS Ateina pranašas per Sadukėjos girią, Ir čia prie stalo jis tyliai sustoja Ir. taręs "Viešpats dovanų daug skyrė", Drąsiai išlaužia kurkei vieną koją.
Prie skobnių, kaip kadai vestuvėj Kanos, Visi čia žydi, tarytum rožės Jerichono, Ir kai iššauna butelis šampano, Net farširuota silkė verčiasi ant šono.
Kadais iš girto Nojaus juokės Chamas Ir taip per amžius, amžius liko jis chamu, Todėl išgerkite ir šaukit adoramus; Lai jam, ir jai, ir tau lai bus ramu.
Už džindžirelių ir džiusų, kaip Kedrono upelio, Bus visos bėdos nepasiekiamos ir tolimos, Stebėsiesi, kad žmonės tiek išgerti ir suvalgyt Kaip žydas senos Jeruzolimos. [gali,
Nuo butelių tankių, kaip Jezukiejaus girios, Kur tu, žmogau, pabėgsi, kur aš, kur jis, kur tu? Be visa to, ką nešė čia žmogus ir virė, Būt kosmose, būtų pasaulyje ir žemėje kurtu.
Todėl šaukiu aš tautą: sėskite prie stalo, Prie Viešpaties kilniųjų dovanų, Pakol nutilsite, kaip aidas seno madrigalo, Kada konjakas jus visus, tarytum Betsaidą, išvers iš pat kulnų.
2. HENRIKAS RADAUSKAS Cinzanas liejas, kaip fontanas, Į dangtį šaudamas strėles, Ir puola senas donžuanas Tabaką uostyt, kaip gėles.
Užpuola lėkštes, kaip planetas, Amūro iečių smaigaliai, Ir menuetiniuos paštetuos Siela pasineria giliai.
Kamščiatraukių gracingos vijos Srovena linijom liaunom, Dianos nusmeigtas galvijas Žvelgia aukštyn akim liūdnom.
Ir pučia arfas Tintoretto Ispūstažandžiai angelai, Ir muša prakalbom banketo Alum aplaistyti stalai.
O Bacho fleita groja gamas, Kiekvienąkart tauriau, linksmiau, Ir džiaugias misteriai ir damos, Kad ne be reikalo gimiau.
Siauram šaunaus šampano sraute Svaiginas saulės spindulys, Ir žiūri Dzeusas apkiautęs — Po suolu Panas begulįs.
3. KAZYS BRADŪNAS Man svetimą duoną valgant kurį laiką, Buvo kąsnį nuryti sunku, Dabar ne, nes didelį steiką Aš užlieju geru konjaku.
Iš pasėto senolių grūdo Čia užlieja svaigi gaivi banga, Ir lyg protėvių dvasios pabudo, Ir į stiklą vėl tiesias ranka.
Čia kopūstų rūgščių kauburėliai, Piliakalniai lyg ryto aušros, Ir plazda senolių šešėliai Prie namie pagamintos dešros.
Lyg artojas gimtųjų dirvonų, Rankoj stiklą lyg arklą laikai Ir, lyg rūkas iš tėviškės klonių, Tu pypkelę šauniai užrūkai.
Ir čia degs visi kaip ugniakuras, Kaip gimtieji namai gaisrais, Ak, koks nuostabus šitas vakaras, Su kumpiu, dešra ir krienais.
O link stalo maloni kelionė, Ir žengi lyg debesimis, Ir net pats Konstantinas Čiurlionis Grotų fugas čionai su mumis.
Nes prie stalo čia mus pasodino Donelaitiškų būrų jėga, Ir martelio nuostabūs žvaigždynai Mūsų gyslose liko degą.
Ak, išaugęs iš grūdo gimtinio Alus čia ant stalo ruduos, Kol konjakas, kaip pirmas griaustinis, Tau tvirtai per pakaušį užduos.
|
|
|
|