Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VĖŽYS MODERNINIO MOKSLO ŠVIESOJE PDF Spausdinti El. paštas
Lamennais yra pasakęs: "Kas gi yra istorija? Tai ilga žmonijos kentėjimų byla".

Be jokios abejonės, vėžys yra įnešęs didelį indėlį į žmonijos kančios istoriją. Šiandien daug kalbama apie vėžį. Apie jį kalba arti milijonas žmonių, kurie dabar serga vėžio liga Amerikoje. Kalba tie 200,000 žmonių, kurie kas metai čia miršta nuo vėžio. Kas 2-3 minutės Amerikoje nuo vėžio miršta vienas žmogus. Po širdies ligų vėžys daugiausia susargina ir daugiausia numarina žmonių. Apie vėžį kalba ir tie, kuriems reikia mažiausia 400 milijonų dolerių sumokėti tų vargšų ligonių gydymui ir slaugymui. Kalba giminės, artimieji ir draugai, kurie mato to nelemtojo slibino nasruose vieną ar kitą savo mylimųjų. Kalba plačioji visuomenė, kuri su išgąsčiu ir su baime klausia, kas daryti, kaip saugotis, kaip išvengti? Kalba ir tas, kuris šiandien jaučiasi visiškai sveikas, bet gal rytoj iš šviesios padangės trenks tas šiurpulingas ir išgąstingas žaibas . . . carcinoma, vėžys. Ši liga vis dar plečiasi. Per paskutinius 35 metus ligonių skaičius padidėjo 300%, nors gyventojų skaičius padaugėjo tik 30%.

Su vėžiu viskas atrodo taip paslaptinga. Jau pats to ligos vardas paslaptingas. Kodėl Hipokratas jau prieš beveik 2500 metų pavadino tą ligą vėžiu ar krabu? Tos ligos pasirodymas paslaptingas: netikėtai, staiga įšliaužia, žmogaus kūno svoris pradeda greitai kristi, oda įgauna graudulinės žvakės spalvą, kartais pasirodo kraujavimas, opa, votis, kurios nė jokiu tepalu negalima užgydyti ir kuri visai aplinkumai duoda nemalonų ir labai būdingą kvapą. Ligonis atrodo, kaip koks lavonas gyvųjų tarpe.

Vėžys yra pagaliau ne tik žmogaus kūno, sveikatos ir gyvybės problema, bet taip pat jo širdies ir sielos problema, kuri skiriasi kiekviename žmoguje. Vienas labai staigiai ir giliai reaguoja, kamuojasi ir nesusitaiko su savo liga, su baisiu likimu, net savižudybės mintys jam eina į galvą, kitas net iš tiesų griebiasi ginklo arba gydytojo švirkšto. Kiti gi lengviau susitaiko, imdami ir šitą ligą, lygiai ir visas kitas ligas ir nelaimes, kaip einančias iš Dievo rankos, apsišarvuodami kantrybe ir malda. Atrodo, kad kai kurie vėžio tyrinėtojai, kurie daugiausia dirba laboratorijoje su pelytėmis, su jūrų kiaulytėmis ir kralikais, tarytum truputį pamiršta, kad žmogus nėra nei pelytė, nei jūros kiaulytė, nei kralikas. Vėžys žmoguje turi naujų problemų. Bet iš kitos pusės, visgi esama daug vėžio ligonių, kurie jau žinodami, kad nebeišgis, leidžia ant savęs išmėginti visokius vaistus, naujus gydymo metodus, manydami, kad, jeigu jau ne jiems patiems, tai gal bent kitiems tie padaryti patyrimai išeis naudon. Bet vistiek sergančio vėžiu ligonio širdies problemos yra tokios ypatingos, graudenančios, kad jos yra vertos visų žmonių ypatingos pagarbos ir meilės.

Šiame straipsnyje mes kalbėsime tik apie tai, ką modernusis eksperimentinis mokslas gali pasakyti apie vėžį, tas moderninis mokslas, kuris naudoja didelius valstybės ir visuomenės kapitalus, tas mokslas, kuris gabiausius žmones organizuoja į didelę garbingą, pasiaukojusią kariuomenę, tas mokslas, kuris į pagalbą kviečiasi visas gamtos mokslų šakas. Šituo straipsniu kreipiamasi ne į specialistus, bet į plačiąją inteligentiškąją publiką, kuriai minčių pasaulis yra brangus, kuri mėgsta giliau galvoti ir savo mintis vykdyti gyvenime. Gimnazijoje išeiti biologiniai mokslai ir fizika turėtų įgalint sekti pateikiamas mintis.

Vėžio istorija
Pagal dabartinę studijų padėtį atrodo, kad nebūta šitoje ašarų pakalnėje nei tautos, nei šalies, nei laikų be ligų. Tos ligos, kurias mes šiandien matome, nuo kurių kenčiame, kankina žmoniją jau tūkstančius metų. Tiesa, yra dar kiek neaiškumų dėl raupsų, sifilio ir miego ligos senumo, bet ir čia vis daugiau ir daugiau manoma, kad ir tos ligos, jei ne vienoje vietoje, tai kitoje lydėjo žmoniją nuo pat jos atsiradimo.

Dažnai tenka girdėti, kad vėžio liga esanti mūsų civilizacijos išdava. Tos tautos, kurios yra sugščiausiai pakilusios, turi daugiausia ir vėžio ligonių, pvz. Š. Amerika turi vėžio ligonių didžiausią nuošimtį. Kiti kaltina civilizuotų kraštų maisto prašmatnumą, jo gausumą; paskui kaltina alkoholinius gėrimus, per didelį rūkymą, skubų gyvenimo ritmą ir t.t.

Tiesa, mūsų laikais dažniau tenka girdėti apie vėžį, bet gal todėl, kad dabar daugiau žmonių pasaulyje gyvena, žmonės pasiekia ilgesnį amžių (dar prieš 20 metų ir pačioje Amerikoje amžiaus vidurkis buvo 45 metai, o dabar 65 metai), mažiau bemiršta nuo kitų ligų, ypačiai vaikų ligų, geresnis medicinos patarnavimas greičiau vėžį suranda.

Jeigu pasiteirausime istorijos, tai pastebėsime, kad vėžys jau tūkstančiais metų žmoniją lankė ir savo aukas rinko. Senosios Indijos raštai "Ramayana", parašyti 2000 metų pr. Kr., jau mini šitą ligą. Egipto papyrai, kaip antai Smitho papyras, atrastas 1862 m. Tėbuose, parašytas 1600 m. pr. Kr., paskui Eberso papyras, parašytas 1550 m. pr. Kr., atrastas 1872 m., irgi žino šitą ligą. Senieji vadina vėžį labai charakteringai — "smirdančioji arba dvokiančioji mirtis". Herodotas (484-425 pr. Kr.), vadinamas istorijos tėvu, anksčiau negu Hipokratas, vadinamas medicinos tėvu, rašo savo istorijoje (III, 133), kad Persijos karaliaus Darijaus žmona Atosa turėjo krūties naviką (phyma), kurio ji padžioje iš kuklumo ar gėdos niekam nerodžiusi, bet paskui, pablogėjus, jau nuėjus pas gydytoją. Žymusis ir garsusis Hipokratas (460-375 pr. Kr.), vėžio ligą gerai žinojo ir jau vartojo terminus, kurie tebėra ir šiandien klasiški: karkinos (Aphorismoi VI, 38) ir karkinoma (Peri Trophes XVII). Toje pačioje vietoje sako, kad "kryptoi karkinoi" t. y. vidurių vėžys yra nebeišgydomas ir geriau jau nieko nebedaryti. Ir ne todėl, kad jam nebuvo žinomos operacijos. Jis yra ištaręs tuos garsius žodžius: "Kur vaistai nepadeda, gydyk su peiliu, o kur peilis nebegelbsti, gydyk su ugnimi, o kur ugnis jau nebeįstengia, tai laikyk tą ligonį nebeišgydomu" (Aphorismoi VII, 87).

Po Hipokrato kitas žymus graikas, vardu Galenos (129-200), aprašė vėžį. Medikams jis yra daugiau žinomas kaip anatomas. Galenos turėjo įprotį daryti disekcijas visų gyvių, kurie tik jam patekdavo į rankas: gyvatės, žuvys, paukščiai, arkliai, asilai ir net drambliai. 29 metų amžiaus Galenos atvyko į Romą ir pasivadino Galenus. Romoje jis buvo paskirtas, be kitko, gladiatorių gydytoju. Galenus, bebūdamas Romoje, parašė veikalą apie Navikus (Oncos). Jis dalina audinių patinimus, pabrinkimus arba auglius į tris grupes: 1. Secundum naturam, pvz. krūčių išaugimas organizmui bebręstant, arba jų padidėjimas nėštumo periode. 2. Supra naturam, pvz. odos sustorėjimas ant rankų nuo darbo, arba ant kojų nuo batų. 3. Praeter naturam, pvz. visos neoplazmos, cistos, edemos. Galenus jau žinojo, kad vėžio navikai skiriasi nuo kitų paprastų navikų tuo, kad graužia, ėda kūną, ir vadina juos piktybiniais. Kaip Hipokratas manė, kad ligos kyla nuo juodosios tulžies, taip ir Galenus manė, kad vėžys yra to paties kilimo.

Kitas labai svarbus autorius yra Celsus (25 m. pr. Kr. — 50 po Kr.). Jis pats nebuvo gydytojas, bet buvo taip susidomėjęs medicina, kad parašė veikalą "De Medicina", kuris puikiausiu ir aiškiausiu būdu išdėsto visą anų laikų medicinos lobyną. Kadangi Celsus rašė lotyniškai, todėl jame randame graikų terminologiją išverstą į lotynų kalbą, kuri ir šiandien yra vartojama. Celsus vartoja terminus cancer ir carcinoma (knyga V, 28). Vėžys yra vadinamas mėsos augimu, be uždegimo, o jeigu yra uždegimas, tai jau yra atskira liga, kuri gali prisiplakti prie vėžio. Iš Celsaus yra paimtos keturios uždegimo žymės: patinimas (tumor), skausmas (dolor), karštis (calor) ir raudonumas (rubor).

Kyla klausimas, kodėl tas naujas mėsos augimas, ta neoplazma yra vadinamas vėžiu, graikų karkinos ir lotynų cancer. Tai yra ligos vardas, kurį tiek tautų į savo kalbą išsivertė. Ar Hipokratas pats tą terminą išrado, ar jis jį iš žmonių paėmė, to mes nežinome. Manoma, kad vėžiui vardas paimtas iš krūties naviko. Krūtis su naviku turi labai iššryškintas venas, kurios tarytum kaip vėžio kojos iš naviko—vėžio kūno — bėga krūties paviršium.

Jau nuo žilos senovės žmonės vėžio ligą ne tik žinojo, bet mėgino ir gydyti. Kam įdomu žinoti, kaip anais laikais, išskyrus peilį ir ugnį, gydydavo vėžį, gali pasiskaityti "Historia Natu-ralis", kurią parašė Gaius Plinius Secundus (23-79 po Kr.), knyga XXII, 15. Įdomus dalykas, kad romėnai, kurie buvo geri administratoriai, įstatymo davėjai, kareiviai, nedavė gerų gydytojų.

Krikščionybės nuopelnas yra, kad ji, pasiėmusi graikų filosofiją, ypatingai Aristotelio ir Platono filosofiją, drauge perkėlė į vakarus ir graikų mediciną su Hipokratu. Visų pirma, labai daug pasitarnavo arabai ir žydai, kurie, besikraustydarni į Vakarus, pasiėmė iš Rytų graikų filosofiją ir mediciną. Kas yra studijavęs filosofiją, tikrai girdėjo apie Aviceną (980-1036). Tiesa, jis gyveno Rytuose, bet per savo mokinius turėjo didelės įtakos Vakaruose. Averroes (1126-1198) buvo žymus filosofas ir medikas, gyvenęs Ispanijoje. Arabai medikai pasižymėjo nepaprastai dideliu vaistų skaičiumi. Kiekvienas augalas, kiekvienas mineralas ir kiekvieno gyvio kūno dalis turėjo išgydyti kokią nors ligą.

Žydų tarpe buvo daug gydytojų ir labai žymių. Jie patekdavo į karalių ir popiežių rūmus. Maimonidas buvo vienas iš tų garsiųjų.

Viduramžiais gimė, dažniausiai vienuolynų sumanymu, dideli ir labai žymūs medicinos centrai. Benediktinų įtakoje įsikūrė 1150 m. Salerno medicinos mokykla, kuri tapo universitetu (Civitas Hippocratica). Tas universitetas, tarp kitų pagarsėjusių veikalų, išleido "Regimen Sanitatis Salernitanum", kuris turėjo 300 leidimų. Tai vienintelis atsitikimas visos medicinos istorijoje. Veikalas yra skiriamas plačiai visuomenei ir yra eiliuotas, kad geriau įstrigtų į atmintį. Jis turėjo didelės kultūrinės reikšmės, nes persunkė vienuoliškus įpročius, net ir regulą.


ADOMAS VARNAS    EPUŠĖS PAVASARĮ (1923 m.) (L. Vilimo nuosav.)

Tame pačiame amžiuje atsidarė kita medicinos mokykla Montpellier. Nuo XI amžiaus pradėjo veikti Bolonijos medicinos mokykla. Popiežius Inocentas III (1161-1216) visus ragino statyti ligonines. Pats Romoje pastatydino nepaprastai gražią ligoninę. Viso pasaulio vyskupai, atvažiavę ad limina (kiekvienas vyskupas, kuris valdo dioceziją, turi važiuoti į Romą kas penkti metai), buvo popiežiaus prašomi nueiti pažiūrėti tos ligoninės. Kiekvienas vyskupas žinojo, ką tai reiškė: sapienti sat.

Laikui bėgant, vis pasirodo naujų minčių, kurios liečia ir vėžį. Petroncillus XI a. gale jau kalba apie užpakalinės žarnos vėžį ir žino digi-talinį tyrinėjimą. Rogerijus 1170 m. kalba apie vėžį, kurį dar galima operuoti ekstirpacijos arba abliacijos būdu. Tai visa skamba labai moderniškai. Iš viduramžių daugiau ko vėžio atžvilgiu nebegalima ir laukti: jie neturėjo nei mikroskopo, nieko nežinojo apie aseptines operacijas, kurios vėžio gydymui yra esminės, nei apie anesteziją.

Daug vėliau, jau naujaisiais amžiais, 1773 m. Lijono Akademija paskyrė premiją tam, kuris geriausią veikalą parašys tema: "Kas yra vėžys?" Ją gavo Peyrille (1735-1804), gerai aprašęs ankstyvuosius ir vėlyvuosius ligos simptomus. 1777 m.  Persivalis Pott  (1714-1788)  pirmas aprašė kaminšluosčių vėžį (Chimney sweeper's cancer). Tai yra vėžys, kurį dažnai gauna kaminšluosčiai. Seni kaminšluosčiai naudodavo jaunus 10-12 metų berniukus, kurie turėdavo landyti po kaminus, jodinėti suodžiais apneštais stogais ir sijomis. Sulaukus 20-25 metų, jiems išsivystydavo ant lyties organų vėžys (carcinoma scroti). Tai yra pirmas aprašymas, kad vėžys gali būti būdingas kokiai nors pramonei, ar profesijai ar socialinei klasei. Rodos, mintis buvo netoli pasekta ryšį tarp vėžio ir suodžių, bet to nebuvo padaryta.

ADOMAS VARNAS    VĖTRAI  APTILSTANT (1954 m.)

Paskui buvo pastebėta, kad Škotijos žvejai dažnai gaudavo lūpų vėžį, nes jie dažnai, betaisydami savo tinklus, laiko tarp lūpų adatą su dervuotu siūlu. Kilo klausimas, gal derva yra kalta. Apie pusantro šimto metų turėjo praeiti, kol kam atėjo į galvą patikrinti šitą spėliojimą. Tiesa, kai kurie darė nedrąsius mėginimus tepti gyvulius derva, bet neturėjo pasisekimo. 1915 m. du japonai, K. Yamagiwa ir K. Ichikawa, sugalvojo tepti kralikų ausis derva. Jie tepdavo du ar tris kartus per savaitę. Po trijų mėnesių jie susilaukė neoplazmų. Kodėl kitiems nepasisekė panašių rezultatų gauti? Atsakymas: japonai turėjo, pirma, kantrybės,o antra — ir laimės. Jie turėjo kantrybės, nes pakankamai ilgai tepė tuos kralikus, o laimės, kad pataikė ant kraliko. Jeigu būtų pradėję su jūros kiaulytėmis, ypačiai dar su žiurkėmis, tai, turbūt, ir japoniška kantrybė, kuri yra pasakiškai didelė, būtų išsekusi, nes šitiems gyvuliams vėžys teišsivysto daug vėliau, po 2-3 metų. Jeigu jie būtų pataikę ant pelyčių, tai būtų buvę dar laimingesni, nes pelytės yra vėžiui labai jautrios. )

Šitas eksperimentas yra nepaprastai svarbus ir reikšmingas, nes sužinota, kad cheminė substancija gali sukelti vėžį. Derva yra chemiškai labai mišri medžiaga. Dabar reikėjo kitą žingsnį žengti — surasti ir išskirti grynoje cheminėje formoje vėžį sukeliantį arba, kaip dabar sakoma, tą karcinogeninį junginį. Tai sugebėjo padaryti du amerikiečiai: Kennaway ir Cook 1932 m.

Pirmas karcinogeninis junginys buvo benzpyrenas. Atsirado ir daugiau karcinogeninių substancijų dervoje. Kita labai aktyvi karcino-geninė substancija yra methylcholanthrenas. Karcinogeninės substancijos chemiškai priklauso prie angliavandenilių (angliškai — hydrocarbons). Prie jų priklauso pvz. metanas su formule CH4, paskui benzolas, kuris turi žiedo formą, todėl vadinasi ciklinis. Angliavendenilių nereikia sumaišyti su angliavandeniais, angliškai carbohydrates. Prie jų priklauso cukrus, krakmolas ir kt. Karcinogeninės substancijos priklauso prie policiklinių junginių, t. y. savo formulėje turi kelis žiedus. Panašią cheminę sudėtį turi kai kurios substancijos, kurios normaliai pasitaiko žmogaus ir gyvulių organizme, pvz. cholesterolas, kuris pasitaiko kiekvienoje gyvoje celėje. Lyties liaukos turi irgi panašią su karcinogeniniais junginiais formulę. Iš lyties liaukų tik estrogenai, t. y. tos liaukos, kurios sukelia moters lyties individuose lytinį patraukimą, gali būti eksperimento sąlygose karcinogeniški. Nėštumo hormonas, vadinamas progesteronas, kyląs iš "corpus luteum", ir vyriškos lyties hormonas (Testosteronas) nėra karcinogeniški. Karcinogeniškos substancijos dar turi panašumo su tulžies rūgštimis ir su kortikosteronais, kurie gaminasi antinkstinėje liaukoje (adrenal gland). Teoretiškai kalbant, yra galimumas pasidaryti karcinogenams gyvame organizme iš minėtų substancijų, ypačiai jeigu kepenys negerai veikia, bet ar organizme praktiškai toks procesas vyksta, mes neturime tikrų įrodymų, nors labai daug eksperimentų daroma. Karcinogenai turi tą ypatybę, kad veikia labai mažuose kiekiuose, pakanka 0.004mg. Tokių karcinogeninių substancijų yra surasta virš tūkstančio. Jeigu karcinogeną tepi ant odos, gauni tepimo vietoje odos karcinomą. Jeigu karcinogeną leidi po oda, gauni toje pačioje vietoje sarkomą, jeigu leidi į veną, tai karcinomą gali gauti bet kokiame organe: inkstuose, kepenyse, plaučiuose, blužnyje ir t.t.

Visi lengvai mato, kokią nepaprastą svarbą turi karcinogenai vėžio tyrinėjime. Laboratorijoje vėžį gali užsiauginti, kada nori. Dar geriau, naviką galima iš vieno gyvulio persodinti į kitą. Tas procesas vadinasi transplantacija. Yra keletas transplantacijos rūšių: 1. autotransplantaci-ja, kada audinys tame pačiame organizme iš vienos vietos perkeliamas į kitą; 2. homologinė transplantacija, kada audinys yra persodinamas iš vieno individo į kitą, priklausant abiem tai pačiai rūšiai, pvz. iš pelės į pelę; 3. heterologinė transplantacija, kada audinys pernešamas iš vieno individo į kitą, priklausant abiems skirtingoms rūšims, pvz. iš pelytės į jūros kiaulytę. Normaliose sąlygose žmogaus audinys gyvuliuose neauga, bet žmogaus navikas, įdiegtas į jūros kiaulytę, auga. Jeigu perneštas žmogaus navikas į jūros kiaulytę auga, tai žinai, kad turi reikalą su piktybiniu naviku. Dar daugiau sužinai. Jeigu per mikroskopą sunku buvo sužinoti, kokios kilmės navikas buvo, navikas, beaugdamas jūros kiaulytėje, parodo savo kilmę.

Dar kitas metodas vėžio tyrinėjimui yra audinių kultūra. Naviką galima auginti po stiklu tam tikrame skiedinyje. Naviką galima auginti ir vištos kiaušinyje, kuriame prasidėjo vystytis viščiukas.

Kitas metodas vėžio studijose yra visiškai kitokios rūšies. Šitam metodui nereikia nei mediciniško, nei biologiško paruošimo, tik matematikos. Mes turime mintyje statistikos metodą. Statistika yra vedama visomis kryptimis: vėžio pasiskirstymas pagal profesijas, amžių, lytį, rasę, geografines sritis, maisto rūšį. Paskutiniais laikais dar toliau pažengta. Norima sužinoti, ar vėžys turi kokį ryšį su abortais, su venerinėmis ligomis, su gimdymo rūšimi (su forceps ar be forceps), su ankstyvomis ar vėlybomis vedybomis, su vaikų skaičiumi šeimoje, su vėžio dažnumu giminėje ir t.t. Taip pat studijuojama, ar yra koks ryšys tarp vėžio ir kontraceptyvinių priemonių vartojimo. Taigi ir skaičiai turi kalbėti.

Gal garbingiausią rolę suvaidino vėžio tyrinėjime moderninė fizika. Rentgeno arba X spindulių atradimas 1895 m. priklauso prie pačių didžiausių išradimų ir vėžio atžvilgiu. Su rentgeno spinduliais gali vėžį sukelti, jeigu labai didelėje dozoje vartosi, su rentgenu gali vėžio diagnozę nustatyti, su rentgenu gali ir gydyti. Apie rentgeno spindulius daug nekalbėsime, nes jie pakankamai žinomi, tik priminsime, kad tai yra labai trumpos elektromagnetinės bangos. Rentgeno spindulius galima plačiai vartoti tuo labiau, kad jų įrengimas, palyginti, nėra brangus (apie 10,000 dolerių).

Beveik tuo pačiu laiku (1898), kada rentgeno spinduliai buvo atrasti, buvo padarytos studijos, kurios vedė prie radioaktyvinių substanciią išradimo. Tas studijas klasiškai atliko lenkė Msrija Sklodowska-Curie (1867-1934). Po ketverių metų kaitinimo, virinimo, garinimo jinai <ra-vo trupinėlį to paslaptingo metalo (radžio), kuris naktį šviesdavo. Pradžioje dar nė vienas nežinojo, kokios bus to naujojo metalo fizinės savybės, bet kaip Becąuerelis netyčiomis, o Pierre Curie tyčiomis nusidegino savo kūną tuo metalu, nežiūrint to, kad buvo laikomas stįklo vamzdelyje, tada atėjo mintis, ar negalima radį naudoti deginti vėžio celėms. S. W. Goldbergas pirmasis 1903 m. panaudojo radį veido vėžiui gydyti. Pasekmės buvo puikiausios. Tai buvo radioterapijos pradžia. Pagerbti išradėjui, radžio vartojimas medicinoje dar yra vadinamas Curieterapija. )

ADOMAS VARNAS
BERN. BRAZDŽIONIO PORTRETAS

Visiškai neseniai prisidėjo dar kitas išradimas, kuris nuostabiai keičia mūsų pažiūras į medžiagą ir energiją. Dar neseniai buvo manoma, kad cheminiai elementai yra pastovios materijos vienetai. Dabar patirta, kad vieną cheminį elementą galima pakeisti į kitą, pvz. platiną galima pakeisti į auksą. Dabar galima kiekvieną paprastą elementą dirbtinai padaryti radioaktyviu. Pirmus tokius eksperimentus atliko 1934 m. Marijos Curie duktė Irena Curie-Joliot. Drauge su vyru ji atliko savo garsius eksperimentus, prįvedusius prie artificialinių radioaktyvinių elementų išradimo, kurie dar yra vadinami izotopais, angliškai dažnai vadinami tracer elements, nes tų elementų kelionę po visą kūną galima sekti su Geigerio aparatu. Tų elementų pagalba mes galime sužinoti, kas darosi su mūsų suvalgytu maistu, kame metabolizmo produktai yra kraunami, kaip išskiriami ir t.t.
Kodėl izotopai yra tokie reikšmingi vėžiui? Paimkime pavyzdį. Kas nors turi leukemiją. Radį negalima vartoti, nes jis labai ilgai yra radioaktyvus ir suardytų organizmą. Izotopai yra radioaktyvūs labai ribotą laiką, — vieni ilgesnį, kiti trumpesnį. Mes galime izotopus taip parinkti, kaip mums reikia.

Vėžio klasifikacija
Dar visiškai neseniai buvo sakoma, kad vėžys pasitaiko tik šiltakraujuose gyvuliuose, — žinduoliuose ir paukščiuose. Moderninės studijos atrado, kad spontaniniai navikai, neoplazmos yra neretas dalykas ir šaltakraujuose stuburiniuose, kaip antai ropliuose (driežuose, gyvatėse, krokodiluose), amfibijose (varlėse) ir žuvyse. Istoriniai dinosaurai, kurie išnyko Kreidos periode, turėjo kaulo neoplazmas. Garsusis "Pithecanthropus erectus", kurį buvo norėta padaryti ryšiu tarp žmogaus ir beždžionės, atkastas Dubois 1891 m., turi vieno kaulo (femur) naviko žymių. Kaip žmonės, taip ir tie minėti gyvuliai visose kūno sistemose gali turėti neoplazmų: dengiamasis sluogsnis, liaukos, raumenys, kaulai, nervų sistema.)

Manoma, kad neoplazmų pasitaiko gyvuliuose, kurie gyvena laisvai gamtoje, toli nuo žmogaus. Bet visgi atrodo, kad neoplazmos dažniau pasitaiko tuose gyvuliuose, kuriuos žmogus prisijaukino arba laiko nelaisvėj, pvz. zoologijos soduose ir parkuose. Dar įdomu pastebėti, kad žuvyse neoplazmos yra dažniausiai jungiamojo audinio, paukščiuose — genito-urinarinės sistemos, žinduoliuose — virškinamojo trakto. Bestuburiniai irgi turi neoplazmų, — vabzdžiai, šliužai arba moliuskai. Vienu žodžiu tariant, visi žinomi zoologijos tipai buvo atrasti su neoplazmomis, net ir amebos, kurios turi tik vieną celę. Ir jos buvo atrastos su tokiais branduoliais, kurie yra būdingi neoplazminei celei. ).

Neoplazmų klasifikacija pagrįsta audiniais, iš kurių jos yra kilusios. Žmogaus kūnas turi keturis pagrindinius audinius:

1.    Epitelinis, arba dengiamasis audinys, kilęs iš visų trijų embrionalinių sluogsnių: ektodermos, mezodermos ir entodermos. Epitelinis audinys, kaip epiderma (odos paviršius), nukloja visą mūsų kūno paviršių, paskui iškloja nosies, burnos, stemplės, skilvio, žarnų ir urogenitalinio trakto vidaus paviršius, paskui iškloja visų liaukų kanalėlius ir išsišakojimus, pvz. kepenų, plaučių, inkstų, lyties organų ir kt. Visos piktybinės neoplazmos, kilusios iš šitų audinių, vadinasi karcinomomis, lietuviškai piktybiniais navikais, angliškai malignant tumors.

2.    Remiamasis audinys: kaulai, kremzlės, jungiamasis audinys, kraujas ir limfa. Šitos sistemos piktybiniai navikai, ypač jungiamojo, kaulo ir kremzlės, vadinasi sarkomomis. Tai terminas, kurį įvedė žymusis patologas Virchovas (1821-1903). Tie audiniai, kurie daro kraujo ir limfos kūnelius, vadinasi hemopatiniais audiniais, kaip antai: kaulo smegenys, blužnis, limfatiniai mazgai. Hemopatinių organų neoplazmos, kaip antai limfosarkomos, leukemija ir Hodgkino ligos, yra ypatingai piktos. Dažnai girdi žmones kalbant apie fibromas. Fibroma pasitaiko gimdoje jaunoms moterims, kurios, tai išgirdusios, labai išsigąsta, bet jų suraminimui galima pasakyti, kad fibroma nėra nei sarkoma, nei karinoma, bet paprastas, lėtas navikas, kuris neduoda metastazų.

3.    Raumenys: piktybiniai navikai raumenyse retai pasitaiko, gėrybiniai dažniau, ir, jeigu jie yra lygiųjų raumenų, vadinasi leiomyomomis, o ruožuotųjų — rhabdomyomomis.

4.    Nervų sistemos neoplazmos vadinasi neu-roblastomos, gliomos ir kt.

Vėžio genezė
Klausimas: kodėl, kaip ir kokiu būdu vėžys išsivysto organizme? Mes jau išmokome, kaip laboratorijos sąlygose sveikas organizmo celes galima paversti į vėžio celes. Bet nė vienu atveju nepasisekė vėžio celių padaryti sveikomis. Įdomu sužinoti, kokias priemones ir kokias sąlygas vartoja pati gamta, iš vystydama tiek daug neoplazmų. Jeigu mes žinotume neoplazmų atsiradimo priežastis, tikrų tikriausiai greit patirtume, kaip toms neoplazmoms kelią pastoti. Jau žinome, kad yra daug faktorių arba agentų, kurie, panaudoti, tikrai sukelia vėžį. Jau minėjome cheminius karcinogenus. Žinome, kad kai kurie fiziniai agentai sukelia vėžį, pvz., rentgeno spinduliai, radis. Pirmą rentgeno spindulių sukeltą vėžį aprašė Friebenas 1902 m. Tai buvo darbininkas, kuris savo ranka tikrindavo fabrike rentgeno vamzdžius: jeigu ranką gerai peršviečia, reiškia vamzdis arba lempa gerai išėjo. Po ketverių metų tas darbininkas jau turėjo ant rankos vėžį. Clunet pirmasis eksperimentais sukėlė 1910 m. žiurkėse karcinomą ir sarkomą. Viena žiurkė gavo sarkomą po 9 mėnesių nuo eksperimentų pradžios, o kita — po dvejų metų. Schūrchas ir Uhlingeris pirmieji išvystė krali-kuose osteosarkomą, įdėdami radį į šlaunikaulio vidų. Daelsas ir Biltris išvystė su radžiu visą eilę karcinomų ir sarkomų. Hellneris pagaliau gavo karcinomą ant kraliko kelio, pritaikydamas radį iš oro.

(Bus daugiau)
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai