Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŠIMTMEČIŲ ŽINGSNIAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė BERNARDAS BRAZDŽIONIS   

Pirmieji

Šviesos vainikas supa, siela, tavo dangų išsvajotą
Ir miglos atveria tau žemę—didžiąją gimdytoją
Ir užmirštus, nutolusius metus.

Praradęs praeitį, kuri tau buvo dovanota,
Puošta tėvynės sodais,
Lemta istorijos praėjusių gadynių
Ir išrašyta giriom ir medžioklėm
Ir karais garbingais, išdidžiais,
Laimėtais vyrų ir kovos kardų,
Laimėtais dukterų vestuvėmis ir ašarom jaunamarčių,
Laimėtais gėlu krikšto vandeniu ir lino marškiniais.

Po kojom pajunti Nakties gelmes.
Akiratį,
Laivelį, blaškomą mirties bangų pasaulio pakrašty,
Laivelį, blaškomą mirties bangų pasaulio,
Laivelį blaškomą mirties,—
Ir visa rodos, ne gyvenimas, o jūra amžina.

Tarytum kloniai nuo kalnų, atsiveria
Skaitytos knygos ir senieji raštai —
Istorija Rotundo: EPITOME PRINCIPUM LITUANIAE,

Pageltę puslapiai lotyniškojo Lietuvos Statuto,
Cathechismusa prasty szadei,
Sena garbė Tėvų Kunigaikštystės,—
Ir visa, rodos, ne gyvenimas, o kronikos sapnai.

Kaip žodis lyriškas, nerealus,
Suspurda paukštis po pilkos pilies langais,
Pagauna vėjas dulkę nuo senų karnizų,
Nuo ąžuolo ornamentų,
Kurie dar liko tau kaip tėvo palikimas,
Kaip motinos jaunamartės brangiausias kraitis,—
Suspurda paukštis po pilkos pilies langais . ..
Ir sušlama, ir sudejuoja kanklių stygos po vaidilų
Senųjų pirštais tau giedodamos:
"Didelė didelė yra aisčių žemė.
Joje daug miestų ir kiekvienas miestas turi savo kunigaikštį.
Joje daug girių   
Ir daug upių ir kalnų
Vainikas supa gimines visas.
Medum kvepia girios,
Žuvim neršia upės,
O ant kalnų sodybos susodintos žydi.
Jų kunigaikščiai geria vyną svetimų kraštų;
Jie geria vyną Francijos, Germanijos ir Romos Imperatoriaus padovanotą.
O jų laisvi gyventojai — Artojai ir medžiotojai,
Kariaunos ir mažieji kunigai
Kasdieną geria midų, tartum gintarą geltoną
Ir degantį, kaip vasaros saulėleidis,
Ir virpantį, kaip aukuro ugnis karšta,
Ir neišsenkantį, kaip amžinas šaltinis . . .
O jų prasti gyventojai —
Jų nepiliečiai ir vergai,—
Ragauja sulą, mieštą vandeniu skaidriu.
Ir nevartojamas tenai alus visai,
Nes ten midaus yra gana,
Nes ten sulos yra didžiulis apstas, tekantis iš beržo ir iš klevo,
Ir bėga upės iš šaltinių,
Iš žemės gilumos pačių gelmių . . ."

Ir šituos žodžiuos tau ataidi, rodos, ne istorija,
Kaip motina sena,
O praeičiausia praeitis, o dabarčiausia dabartis, o ateičiausia ateitis jauna.
Pro ūkanotą ir lietaus palaimintą pavasarį,
Kaiv didelę gyvenimo gavėnią,
Tau verias debesys be galo ir be krašto,
Tau verias jėzuito Konstantino Sirvydo
Širdies krikščioniškos nusidavimų rinkinys —
Šventieji   P u n k t a i        S a k y m ų:

"Didelė didelė yra aisčių žemė!"

Antrieji

O jūs šilti lietaus lašai,
Jūs Evangelijų seniai skaityti žodžiai,
O, jūs prilyginimai iš gyvenimo apaštalų, iš žydų, ir nežydų,
Jūs raugo neliesti grūdai garstyčių —
Naujasis Testamentas Jėzaus Kristaus
Į kalbą sentėvių anuomet išguldytas
Per pirmąjį šventąjį lietuvį vyskupą Juozapą Arnulpą Giedraiti,
Be komentarų, tai yra,
Be saulėtųjų prošvaisčių neišmaningo žemės kurmio,
Man atsiliepkit iš dainų ir padavimų,   
Man atsiliepkite iš pasakų senų,
Man atsiliepkit iš augštųjų ąžuolynų,
Man atsiliepkit iš sudegintų ir karo išblaškytų bibliotekų pelenų!

Man atsiliepkite pamokslai
Didžiausio mokytojo, pranašo, poeto ir dailidės
Ant kalno tūkstančiams tiesos išalkusiųjų pasakyti.
Man atsiliepk, seneli Simeonai,
Ant rankų Kūdikį paėmęs neregėtą,
Man duoki vandenio, pasėmus, samariete,
Iš šulinio prie kelio iškasto tenai, kur baigiasi Talmudas,
Ir ten, kur kaip gili gelmė prasideda nauja džiaugsmingoji žinia.

Man atsiliepkit ant ramovių pastatytos
Medinės kaimo bažnytėlės,
Man atsiliepkit pirmojo lietuviškojo krikšto
Pirmi krikščioniški žemaičiai ir augštaičiai
Su savo seserų austaisiais stuomenimis lininiais,
Su motinų senų dvinyčiais ir trinyčiais,
Su tėviškais Perkūno pagriaudenimais pirmais,
Kad neužmirštų žmonės jo galybės,
Kad nepaniekintų Ugnelės pirmapradės,
Ugnies ir vandenio — dviejų gyvybės ir mirties pradų.
Man atsiliepki, laisvų valsčionių laisvasai gyvenime,
Man atsiliepkite, jūs, žingsniai nuolankiųjų baudžiauninkų,
Man atsiliepkit lažo dienos ir rekrūtų motinų širdies
Tos ašaros, kur degina ugnim,
Tos maldos, kur nušluosto kraują sukrešėjusį,
Ir, Dieve, Tu, kurs laimini maldas
Tų sielų, žydinčių, kaip rūtos neraškytos rankų svetimų.

Raudodamos riedėkit, dienos, kaip rąžančiai,
Kaip antiponos, auškit aušros paryčiuos,
Ir kaip litanijų Kyrie eleison — vakarai
Alyvom kvepiančių mojavų (Ora pro nobis)
Ir naktys kaip mirties slaptažodžiai nepasakyti (Ora pro nobis!),
Užkerėti (Ora pro nobis), Užmiršti. (Ora pro nobis).

Tretieji

Praėjo žiemos kaip laidotuvių procesija,
Pasibaigė pavasarinės liūtys,
Nuvirto sunkios uolos, amžinos ir nesuskaldomos žmogaus jėgos,
Išdžiūvo daug didžiųjų vandenų,
Neliko sostinių galybės, nei garbės,
Neliko prarastų karūnų puošmenų
Karalių,
Kunigaikščių,
 
Diktatorių,
Tironų ir satrapų
Ir vadų, istorijos nelaimintų,—į
O ji anapus viską žudančio rudens
Gyveno ir gyvena ir gyvens.
Tekėjo žvaigždės, kad nustelbtų saulę,
Ir mokslo vyrai jas suskaitė ir pasvėrė ir įsakė
Venerai šviesti vakare,
O Marsui — rytą.
Ir astronomų surašytos žvaigždės krito
Anapus mūsų proto ir vaizduotės,
Anapus knygų Galiliejaus ir Koperniko, ir Einšteino, ir Velikovskio,
Anapus šventraščiuos žadėtų kataklizmų,
Anapus Indijos, anapus Marso ir Veneros
Pro žemiškus žmogaus dievų stabus
Anapus to, kas buvo ir kas bus.
Sakiau aš: — Kelkis, Dievo Balandėle,
Pro gerojo Piemens dūdelės garsą,
Pro vienišas Kaliksto katakombas,
Pro popiežių bules garsingas,
Pro inkvizicijos, pašvęstas tikinčiųjų kankinių,
Ir stok visoj didybėj vainikuota,
Kaip obeliskas švento Petro aikštės vidury,
Kaip piramidė tyruos nešamų smiltynų okeano,
Kaip nemirtingų psalmių palmė Libanono,
Kaip perlas išgrobtas iš marių dugno,
Kaip teisingumo kodeksuos nesurastas teisybės aidas,
Kaip didmiesčių triukšme tyla,   
Šventa eklezijos tyla,
Šventųjų katedrų tyla,
Tyli tyla, tyli tyla,
O kalbanti tyla.

Sakiau: — Ateik, Didžioji sielos Numylėtine,
Ateik, kai miega miestų pasamdyti panaktiniai,
Ateik, kai miega agentai policijų visų,
Ateik, kai miega fizikų ir chemikų išradingieji protai,
Kai miega cirkuose tramdytojai žvėrių,
Kai miega sužadėtinių sapnai ant budinčio dangaus blakstienų sidabrinių,
Kai miega daigas rugio vidury,
Kurį
Prieš šimtmečius gyvenimui pradėtą tu matei —
Ateik, ateik, ateik!

Ateik prasmė pasaulio katastrofų,
Prasmė gamtos bausmės,
Ateik didžioji strofa
Gyvenimo giesmės!
Gili, kaip krateris pabudusio vulkano,
Karšta, kaip salto mortale šokanti lava,
Gyva, kaip ta, kuri gyveno Per šimtmečius nebegyva.
Ir dega tartum gintaras jos amžinoji siela.
Ir tarp didžiūnų stoja ji prie vieškelio TAIKA.
Nes gyvasčiai iš pražūties mirties nakties iškėlė
Ją laiminanti Viešpaties pavasario Ranka.
 
A. Mončys        XIV Stacija

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai