Aidai.eu Apžvalga

PASIKALBĖJIMAS MASKVOJE SU V. MOLOTOVU

Parašė VINCAS KRĖVE

Lietuva1) ėmė riedėti tiesiog į anarchijos bedugnę. Visas Maskvos pareigūnų Lietuvoje elgesys Lietuvos valstybės atžvilgiu primygtinai rodė, kad tyčia stengiamasi sugriauti vidujinę santvarką, pakirsti ūkinius josios gerovės pagrindus ir privesti kraštą iki galutinės suirutės.

Kovoti buvo beveik neįmanoma, nes faktiškai susidarė, be ministerių Tarybos, dar keturios vyriausybės: a) komunistų partijos Lietuvoje centro komitetas, kuris grasinimais terorizuodavo valstybės valdininkus, versdavo juos klausyti ne legalios valdžios potvarkių, bet jų reikalavimų, varė beatodairinę griovimo propagandą per spaudą, per radiją ir mitingus, vadovavo streikams ir organizuodavo padugnes, kurias išnaudodavo visokioms eisenoms, terorizuoti ramiems gyventojams ir valstybės valdininkams; b) okupacinės bolševikų kariuomenės vadovybė-Ji ne tik statė reikalavimus, dažniausiai neįvykdomus, bet nuolat grasindavo imtis savo priemonių prieš asmenis, kurie sabotuos "teisėtus" kariuomenės reikalavimus. Ji paėmė savo globon komunistinių padugnių eisenas ir pagrasino, kad toms eisenoms teiks ginkluotą apsaugą, jei Lietuvos vyriausybė išdrįs drausti "liaudžiai" reikšti savo simpatijas Maskvai, kuri ją, "liaudį", "išlaisvino" iš fašistinio "kruvinojo" smetoniško režimo. Ji pateikė reikalavimą tuojau likviduoti šaulių sąjungą ir prigrasino, kad ji tai padarys pati ginkluota pajėga, jei Lietuvos vyriausybė sumanys reikalą atidėlioti. Už galimus incidentus turės atsakyti vyriausybės nariai, kurie trukdytų ramiu būdu sąjungą likviduoti; c) Maskvos atstovybė Lietuvoje. Ji nebuvo tokia brutali, kaip kariška bolševikų vadovybė, bet be galo įkyri. Ji tai reikalavo atleisti tuos ar kitus valdininkus, tai nurodydavo, kuriuos Ministerių Taryba turėtų priimti nutarimus, tai ką ir kaip kalbėtis su užsienio atstovais, tai kuriuos mūsų atstovus reikėtų atšaukti ir kokiais žmonėmis juos turėčiau pakeisti. Iš pradžių visus panašios rūšies reikalavimus perduodavo per Paleckį, kuris juos man teikė neva savo vardu, bet kai rusų atstovybė patyrė, kad! su reikalavimais, kurie ateina per Paleckį, nesiskaitoma, ėmė tiesiogiai kreiptis, suprantama, neva su patarimais. Grasinimų nesigriebė. O kai kelis kartus teko aštriai pasikalbėti su Dekanozovu, visuomet atstovas Poz-dniakovas tuojau atvykdavo atsiprašyti. Dekanozovas, esą, yra kaukazietis, karšto kraujo žmogus, ne visuomet mokąs susivaldyti. Bet čia pat vėl patardavo, kad geriems santykiams su Maskvos vyriausybe palaikyti yra būtinas reikalas su Dekanozovo nuomone skaitytis, nes jis reiškė ne savo nusistatymą, tik Maskvos vyriausybės, kuri norėtų Lietuvos vyriausybe pilnai pasitikėti ir negalvoti, kad ir dabartinė vyriausybė yra jos atžvilgiu nenuoširdi ir turi savo paslėptus siekimus, gal net nedraugiškus; d) "Mūsų" vidaus reikalų ministerija. Tautininkų valdymo laikais kovai su opozicija buvo išleista visa eilė potvarkių, suteikusių vidaus reikalų ministeriui labai plačias teises. Dabar vidaus reikalų ministerija tapo savaranki vyriausybė vyriausybėje. Minis-teris galėjo visai nesiskaityti su Ministerių Taryba. Jis buvo greičiau prezidento nuožiūroje ir priežiūroje, o ne Ministerių Tarybos. Vidaus reikalų ministeris turėjo ne tik suimti kiekvieną, kuris jam atrodė pavojingas, bet ir ištremti iš Lietuvos, gavęs prezidento pritarimą. Jis vedė ar bent galėjo vesti savarankią politiką ir savaip tvarkyti valstybės vidaus gyvenimą, savo nuožiūra uždaryti kiekvieną organizaciją, kiekvieną partiją, net prekybos ir pramonės įstaigą. Jo rankose buvo radijas, kurį tvarkė susitaręs su krašto apsaugos ministerija. Vidaus reikalų ministeris M. Gedvilą, kuris pasirodė esąs senas komunistas, dabar ėmė plačiai naudotis savo teisėmis, gaudamas visuotinį pritarimą iš einančio prezidento pareigas J. Paleckio. Jis iš pagrindų pakeitė visą vidaus reikalų ministerijos aparatą. Atleido visus senus valdininkus, pradedant paprastu policininku, baigiant apskrities viršininkais ir ministerijos departamentų direktoriais, ir juos pakeitė komunistais arba komunistuojančiais. Pačioje ministerijoje nors augštes-nes vietas buvo užėmę Lietuvos piliečiai, daugiausia žydų kilmės, bet kiekvienam jų buvo paskirtas ar patarėjas ar padėjėjas rusas, atsiųstas iš Maskvos, kurių rankose ir buvo faktinoji valdžia. Jie vykdė Maskvos įsakymus ir vadovavosi vien savo vyriausybės instrukcijomis.

Lietuvoje gyventojai nesiorientuodavo padėtyje. Už visa, ką darė vidaus reikalų ministerija, jie kaltino Ministerių Tarybą. Toji gi Ministerių Taryba jau jokios galios nebeturėjo. Ir pati ji buvo susiskaldžiusi, nevieninga, nes josios komunistinė dalis irgi laikėsi Maskvos nurodymų, teikiamų jiems per komunistų partiją. Kiti gi, kaip Venclova, Miskis, nors nebuvo komunistai, bet dėjosi su pastaraisiais, nes, kaip vėliau paaiškėjo, jiems rūpėjo jų karjera. Iš tikrųjų vieningai veikėme tik aš, Galvanauskas ir Vitkauskas, nors pastarasis tardavosi su mumis tik kariuomenės reikalais.

Tokiai padėčiai susidarius, maniau, kad man nėra kitos išeities, kaip tik atsistatydinti, ir apie tai pasakiau E. Galvanauskui, be kurio pritarimo paprastai nesiryžau imtis jokių rimtesnių žygių. Galvanauskas nesutiko su mano nuomone ir man nepritarė. Jis manė, kad reikia laikytis "iki paskutiniųjų". Kadangi spyriausi su savo nuomone, jis patarė pakviesti į susirinkimą žymesnius senosios kartos veikėjus, dėl kurių pažiūrų ir nusistatymo galima buvo neabejoti, ir drauge su jais pasvarstyti visą dalyką ir pasitarti, kaip toliau elgtis. Su tuo turėjau sutikti, ir Galvanausko pastangomis tokis pasitarimas greitai įvyko.

Susirinkimo dalyviai po to, kai buvo jiems nuodugniai išaiškinta susidėjusi padėtis, palaikė Galvanausko nuomonę, kad pasitraukti neturime tiesos. Privalome laikytis, kol dar laikytis galima.
Čia pat buvo nutarta, kad aš turiu vykti į Maskvą pasimatyti su Molotovu ir, jei bus galima, net su Stalinu. Turiu supažindinti juos su esama padėtimi, pareikalauti, kad įsakytų savo atstovybei Kaune ir kariuomenės vadovybei nesikišti į vidaus reikalus, negriauti Lietuvos vyriausybės autoriteto ir atšaukti savo piliečius, kuriuos yra neteisėtai susodinę vidaus reikalų ministerijoje.

Mes buvome pirmoji bolševikų auka Europoje, nepažinojome nei jų taktikos, nei metodų, nei, pagaliau, siekimų. Todėl nenuostabu, jei manėme, kad daug to, kas čia dedasi, vyksta be Maskvos žinios ir pritarimo. Jei žymūs Vakarų Europos ir Amerikos diplomatai davėsi apgaunami todėl, kad nesiorientavo, tai mums apsigauti ir patsai Dievas leido.
Kitą dieną pasiunčiau mūsų atstovui Maskvoje L. Natkevičiui šifruotą telegramą, kad išrūpintų man audienciją pas Molotovą ir tai padarytų kiek galima greičiau.

Iš Molotovo L. Natkevičius gavo neigiamą atsakymą, motyvuotą tuo, kad dabar Lietuvoje yra N. Dekanozovas, kuris Maskvos vyriausybės įgaliotas tartis su Lietuvos vyriausybe visais klausimais. Netrukus mane aplankė patsai Dekanozovas ir pareiškė pretenzijų, kodėl aš kreipiausi pas Molotovą ne per jį, jei jau turėjau būtino reikalo kalbėtis su užsienio reikalų komisaru. Jam visai nesuprantama, kodėl aš negaliu aptarti tų reikalų, dėl kurių manau kreiptis pas Molotovą, su juo, Dekanozovu, kuris tam ir pasiųstas čion.

Atsakiau, kad Lietuva dar turi savo atstovą Maskvoje, per kurį gali kreiptis į Maskvos vyriausybę, ir todėl nematau reikalo trukdyti Dekanozovo prašymu tarpininkauti. Tartis su juo būtų netikslu, nes visi tie reikalai buvo jau nekartą aptarti, bet visi susitarimai liko bergždi ir nedavė teigiamų vaisių.
— Jūs, p. ministeri, šiandien blogai orientuojatės susidėjusiose sąlygose, kurios žymiai pakitėjo, negu buvo tada, kai mes čion atėjome, — pareiškė Dekanozovas. — Jūs geriau padarysite, jei mažiau klausysite, ką jums Galvanauskas kušta į ausį. Mes tai gerai žinome.

—    Nesu mažas vaikas ir gerai suprantu, kas čia darosi, ir Galvanausko kuštėjimai, jei tokie tikrai būtų, manęs nepaveiktų. Noriu patsai sau išsiaiškinti padėtį, kad netektų dalyvauti Lietuvos nepriklausomybės laidotuvėse. Jei manęs Molotovas nepanorės priimti, man ir be to bus viskas aišku, ir aš mokėsiu padaryti atitinkamas išvadas.

Tuo mūsų pasikalbėjimas ir pasibaigė. Tą pačią dieną pakartojau per mūsų atstovą Maskvoje reikalavimą, kad mane Molotovas asmeniškai priimtų, ir šį kartą gavau teigiamą atsakymą, kad užsienio reikalų komisaras V. Molotovas sutinka mane priimti birželio 30 dieną ketvirtą valandą vakare.
Pranešimą gavau birželio 29 dieną. Turėjau skubėti ir tą pačią dieną išvažiavau į Maskvą. Sutiko mane stotyje su įprastu iškilmingumu: užsienio reikalų komisariato vicekomisaras, kurio pavardės dabar negaliu prisiminti, Dekanozovas, kuris, kaip pasirodė, atskrido iš Kauno lėktuvu, Maskvos karo komendantas, dar keli valdininkai ir mūsų atstovybės pareigūnai su atstovu Natkevičium priešakyje.

Stotis buvo papuošta mūsų tautinėmis vėliavėlėmis.
Iš stoties nuvykau į mūsų atstovybę.
L. Natkevičius nebuvo gerai nusiteikęs.
—    Nors jus sutiko, kaip geraisiais laikais sutikdavo mūsų augštus pareigūnus, kai jie atvykdavo Maskvon, bet nemanau, kad Maskvos nusistatymas Pabaltijo valstybių atžvilgiu būtų pakitėjęs, — pareiškė atstovas, kai aš jam papasakojau, kokiais reikalais atvykau. — Jei ir pakitėjo kas, tai pakitėjo dar nepalankesne mums linkme.
Pietų metu, apie trečią valandą, paskambino į atstovybę iš užsienio reikalų komisariato, kad Molotovas priims mane ne ketvirtą valandą, kaip buvo žadėjęs, bet vienuoliktą nakties.

—    Nesistebėkite, — pabrėžė šia proga L. Natkevičius. — Čia visi svarbesni reikalai atliekami naktimis. Pasimatymo paskyrimas vienuoliktą valandą nakties reiškia, kad jūsų laukia ilgas pasikalbėjimas. Duok, Dieve, kad jis turėtų gerų pasėkų, bet tenka abejoti.

Vienuoliktą valandą nuvykome su L. Natkevičium į užsienio reikalų komisariatą. Buvau nustebintas tuo, kiek daug kartų mus sulaikydavo ir vis tikrindavo dokumentus: į Kremlių įvažiuojant, prie įėjimo į komisariato rūmus, įžengiant į antrą augštą ir net prie Molotovo kabineto durų.
Visur viešpatavo tyla, ir nesimatė jokio tarnautojo, bet ginkluotų sargybos kareivių buvo kiekvienam žingsnyje.

Pagaliau patekome į laukiamąjį kambarį. Laukti teko neilgai, vos kelias minutes, bet čia ištiko mane pirmas nemalonumas, kuris mane gerokai suerzino: mums čia pranešė, kad Molotovas nori kalbėtis tik su manim vienu, be atstovo.
Aš visai nesiorientavau, kaip tokiais atvejais reikia laikytis, kaip kalbėti su svetimos valstybės augštu pareigūnu, ir tikėjausi, kad šiuo atveju mano mokytoju bus čia atstovas. Dabar buvau paliktas vienas sau ir todėl pasijutau nejaukiai.

Nors Natkevičius mane mokė, kad pasikalbėjimą reikia pradėti klausimu, kaip jaučiasi Josifas Vissarionovičius, kaip jo sveikata, ir panašiais diplomatinio mandagumo posakiais, bet įžengęs pas Molotovą viską užmiršau ir, pasisveikinęs, pradėjau nepasitenkinimo pareiškimu, kad esu priverstas vienas, o ne mūsų atstovo lydimas lankytis pas jį, užsienio reikalų komisarą.
Molotovas nusišypsojo, nerodydamas jokio nepasitenkinimo. Savo išvada ir laikysena jis mane paveikė teigiamai. Maniau, kad turėsiu reikalą su senos kartos rusų inteligentu.

—    Labai atsiprašau tamstą, p. ministsri, ir jūsų atstovą. Panorėjęs priimti jus vieną, negalvojau tuo jus užgauti, nei pareikšti nepasitikėjimą jūsų atstovui, — kalbėjo komisaras, atsakydamas į mano pareiškimą. — Man pranešta, kad tamsta esi atviras žmogus, visuomet imi velnią už ragų (beriot vsegda čorta priamo z a roga) ir savo nuomonės neslepiate už diplomatinio mandagumo šydo. Todėl norėjau su jumis kalbėti atvirai, kaip su žmogumi, kuris gali šių dienų mūsų padėtį suprasti, o ne su diplomatu. Maniau, kad negalėsiu būti atviras, matydamas šalia jūsų patyrusi diplomatą, kokiu, be abejo, yra jūsų atstovas.

Nepatyręs diplomatinėse suktybėse, tuo metu patikėjau Molotovo žodžiais ir net buvau apsidžiaugęs. Maniau, kad nuoširdžiai ir atvirai besikalbėdamas, išaiškinsiu daugel nesusipratimų ir daugiau laimėsiu, negu galima buvo tikėtis. Nesuabejojau Molotovo pareiškimo nuoširdumu. Tik vėliau supratau, kad gudrus ir suktas diplomatas turėjo visai ką kita galvoje.
—    Mes nuoširdžiai norėjome susitarti su anglų, prancūzų ir lenkų vyriausybėmis dėl bendro veikimo užkirsti kelią vokiečių ekspansijai ir išvengti karo grėsmės, bet mums nepasisekė susitarti ne dėl mūsų kaltės, — tęsė toliau Molotovas. — Iš mūsų buvo pareikalauta garantuoti lenkų rytų sienas, nors dabartiniai sąjungininkai turėjo žinoti, kad tos sienos buvo mums primestos taikos sutartimi Rygoje. Mūsų padėtis tuomet buvo tokia, jog turėjome sutikti su visomis sąlygomis, kurios mums buvo padiktuotos. Iš mūsų reikalavo taipogi garantuoti Rumunijos rytų sienas, nors žinojo, kad mes nesame atsišadėję ir ateityje nemanėme atsižadėti Besarabijos. Be to, lenkų vyriausybė rodė didžiausią nepasitikėjimą mumis. Ji nesutiko praleisti mūsų ginkluotų pajėgų per savo kraštą net tuo atveju, jei vokiečių vyriausybė pradėtų karą, ir mes būtume priversti prisidėti prie Vakarų Europos kovos su vokiečių ekspansija.

—    Kuris tokiomis aplinkybėmis galėjo būti susitarimas? — tęsė Molotovas. — Matydami, kad susitarimas nėra galimas, buvome priversti jieškoti kitur garantijų, kad, pasilikę vieni, nebūsime puolami. Tokia garantija buvo mums pasiūlyta vokiečių vyriausybės dar anksčiau, negu prasidėjo pasikalbėjimai su anglais, prancūzais ir lenkais, bet į ją mes nebuvome kreipę dėmesio. Dabar matydami, kad iš mūsų derybų su trimis sąjungininkais nieko neišeina ir išeiti negali, atnaujinome pasitarimus su vokiečių vyriausybe, kuri pasirodė mums labai palanki ir nuolaidi ir sutiko patenkinti visus mūsų pageidavimus. Nors pasiekėme susitarimo ir sudarėme su vokiečių vyriausybe nepuolimo sutartį, bet gerai supratome, kad vokiečiais negalima pasitikėti, todėl atsargos dėliai turėjome imtis kitų dar priemonių savo saugumui sustiprinti. Bendrų sienų tuomet su Vokietija neturėjome. Vadinasi, norėdama mus pulti, ji pasirinktų kelią per Lietuvą. Nuoširdžiai norėjome bendradarbiauti su Lietuvos vyriausybe, sustiprinti jūsų karšto pajėgumą.

—    Mes visuomet turėdavom geriausių norų Lietuvos atžvilgiu, visuomet tarptautinėje plotmėje rėmėm jos reikalus, visur ir visais atvejais palaikėme ją, kaip tikri ir nuoširdūs draugai. Savo draugiškumą įrodėme, grąžindami jums Vilnių, seną Lietuvos sostinę, — kalbėjo Molotovas. — Kaipo viena iš priemonių buvo mūsų patarimas Lietuvos vyriausybei sudaryti glaudžią sąjungą su Pabaltijo valstybėmis, kad tuo būdu ji sustiprintų savo atsparumą galimai iš vokiečių pusės agresijai. Mes panaudojome savo įtaką, kad Latvijos ir Estijos vyriausybės tokiai sąjungai nesipriešintų. Bet mums teko greitai apsivilti. Nors Smetona ne kvailas žmogus, bet prietarų samanomis apžėlęs, nesiorientavo susidėjusioje padėtyje, nesušvelnino savo režimo. Jis nesuprato net tokio prasto dalyko, kad negalima su mumis palaikyti draugiškumo ir tuo pačių metu persekioti viską, kas atsiduoda rusų kultūra, persekioti visus tuos, kurie rodė mums nors mažiausio palankumo. Dar blogiau, mums teko greitai įsitikinti, kad sudarytas mūsų iniciatyva Pabaltijo valstybių blokas krypsta į vokiečių pusę. Iš gerai informuotų šaltinių patyrėme, kad Pabaltijo valstybių delegatai, suvažiavę į Rygą, turėjo pasitarimus, kurių metu buvo nutarta griežtai laikytis prieš mus, kovoti su mūsų tuose kraštuose įtaka ir jieškoti glaudesnio bendradarbiavimo su vokiečiais. Jūsų atstovas Berlyne, Smetonos pavedamas, pradėjo derybas su vokiečių vyriausybe dėl susitarimo, nukreipto prieš mus.

—    Vokiečiai parodė čia mums tikrą savo veidą, — sakė Molotovas, — palankiai priėmę Lietuvos vyriausybės pasiūlymą. Tik panorėjo, kad jūsų vyriausybė aiškiai tuo atveju apsispręstų, kaipo vokiečių sąjungininkė. Todėl pareikalavo, kad lietuvių kariuomenė tuojau pultų lenkus ir užimtų Vilnių. Nenuslėpsiu nuo tamstos, kad tuo faktu mes buvome netikėtai užklupti ir labai susirūpinę. Jeigu Lietuva būtų paklausiusi vokiečių vyriausybės reikalavimų ir tuo pačiu pasisakiusi vokiečių sąjungininke, ji būtų tapusi toli į rytus iškištu vokiečių placdarmu, išeigos punktu karo atveju su mumis. O imtis prieš ją kurių nors priemonių nebūtume galėję, nerizikuodami karu su vokiečiais, ko mes nenorėjome ir nenorime. Lengviau atsidusome, tik sužinoję, kad Lietuvos vyriausybė neišdrįso paklausyti vokiečių, atsisakė ginkluota ranka užimti Vilinų ir tuo pačiu neteko vokiečių pasitikėjimo. Šio mums pavojingo fakto akivaizdoje turėjome griežtai pakeisti savo nusistatymą tiek vokiečių, tiek Pabaltijo valstybių atžvilgiu ir imtis žygių, kurių nei norėjome, nei buvome numatę. Mus privertė taip elgtis saugumo sumetimai. Neturėjome teisės leisti, kad panaši situacija galėtų vėl pasikartoti. Turėjome dabar daugeliu klausimų nusileisti vokiečiams už jų pasižadėjimą nesikėsinti įtraukti Pabaltijo valstybes į savo įtakos orbitą ir nesikišti į jų vidaus reikalus. Dar daugiau — jie sutiko su tuo, kad Pabaltijo valstybės, vadinasi, Lietuva, Latvija ir Estija, yra išimtinai mūsų įtakos zona, ir toje zonoje galime elgtis, kaip mes rasime reikalinga.

—    Šie nauii susitarimai visgi neišsklaidė mūsų nepasitikėjimo vokiečiais ir todėl turėjome sustiprinti šiose valstybėse savo ginkluotas pajėgas, — kalbėjo Molotovas. — Suprantu, kad šis mūsų žygis atrodo jums nemalonus, bet tikėkit man, kad jis daugiau naudingas jums, negu mums: mes jus apsaugoj am nuo pavojaus iš vokiečių pusės, nuo jų pastangų įvelti jūsų mažutę valstybę į pasaulinį karą, kuris vis plačiau ima liepsnoti. Tiesa, buvome priversti likviduoti Pabaltijo valstybių sąjungą, bet ne todėl, kad ji buvo nukrypusi netinkama linkme. Ji šiandien jau nereikalinga, — Pabaltijo valstybių savistovumą mes pasiėmėm apsaugoti. ..

Klausydamas aš negalėjau nusivokti, kokį tikslą turi Molotovas, visa tai dėstydamas. Ar panorėjo paskaityti man Lietuvos ir kitų Pabaltijo valstybių apkaltinimo aktą, ar šiuo savo pasisakymu apdumti akis ir nukreipti dėmesį nuo klausimų, kurie galėjo būti jam nemalonūs?
Ir tikrai, buvau ištrenktas iš vagos ir negalėjau ant greitųjų susigriebti, kokiu būdu nukreipti pasikalbėjimą į man rūpimus klausimus, dėl kurių čion atvykau.

—    Nesame atsakingi nei už vidaus, nei už užsienio Smetonos politiką, kuria beveik visi Lietuvos gyventojai nebuvo patenkinti, — pradėjau dabar aš kalbėti. -— Tik aš asmeniškai imu bijoti, kad greitu laiku mūsų liaudis ims gailėtis tų laikų, kada Smetona valdė kraštą, jei dalykai Lietuvoje ir toliau riedės ta pačia linkme, kaip iki šiol . ..
—    Mes žinome, kad tamsta esi populiarus liaudyje, — nutraukė mano pareiškimą Molotovas. — Turite stengtis, kad liaudis ir toliau jumis pasitikėtų . . .
—    Taip, iš dalies buvau populiarus, galėčiau tamstai pasakyti. Eet iš to populiarumo maža kas beliko, ir bijau, kad greitu laiku nieko nebeliks. Šiandien yra griaunama Lietuvos liaudies gerovė, griaunama santvarka, tiek ūkinė, tiek teisinė, į kurią gyventojai įprato ir kurią labai brangina. To griovimo mes sustabdyti negalim, neturim nei jėgų nei priemonių, o visa atsakomybė liaudies akyse krinta ant mūsų. Liaudis tiki dar Maskvos pareiškimu, kad niekas nesikėsins kištis į Lietuvos vidaus reikalus, ir nežino, kad vyriausybė šiandien yra bejėgė . . .
—    Kas jums kliudo kovoti su tais, kurie griovimu nusikalsta? — vėl įsikišo Molotovas. — Bauskite juos.

—    Turėtume tada bausti jūsų pareigūnus iš atstovybės, kurie be atodairos varo griovimo propagandą ir kelia krašte didžiausią nerimą, ypač ūkininkų tarpe. Turėtume bausti jūsų karininkus, kurie savo tiesioginiais reikalavimais ir grasinimais demoralizuoja mūsų įstaigas ir jose dirbančius pareigūnus . . .
—    Mes tokio potvarkio nedavėm, — susiraukė Molotovas. — Nesinori tikėti, kad mūsų pareigūnai ar karininkai galėtų sauvaliauti.
Supratau, kad išsireiškiau per griežtai, ir ta linkme kalbėdamas nieko gero nepasieksiu, ir mano audiencija gali pasibaigti, galo nepasiekus.

—    Todėl ir prašiau mane priimti, kad išaiškinčiau dabartinę padėtį. Aš nei vienos valandėlės neabejojau gerais SSSR vyriausybės norais. Juk suprantu, kad ne tik mūsų, bet ir jūsų reikalas, kad Lietuvos ūkio našumas nesumažėtų, atbulai, kad jis dar padidėtų, ir kad Lietuva ir toliau galėtų atlikti, be didesnių sunkumų, savo pareigas jūsų įgulų maitinimo atžvilgiu, — ėmiau aiškintis. — Lietuvos gyventojų gerovė yra pasiekus augšto lygio, ūkinis krašto gyvenimas buvo tvarkomas taip, kad būtų pašalinti tarpininkai tarp gamintojo ir vartotojo. Tuo buvo pasiekta augštesnis atlyginimas gamintojui už jo darbą ir žymiai pigesnės kainos tų gaminių vartotojui, nes atkrito tarpininkų uždarbis. Eksportas buvo visuomet aktyvus ir žymiai viršijo importą. Visa tai davė galimybę išlaikyti tinkamoje augštumoje Lietuvos valiutą, kuri per visą laiką ne tik nenukrito, bet nebuvo netgi pasvirusi...

Prieš mano išvažiavimą į Maskvą E. Galvanauskas buvo mane gerai supažindinęs su Lietuvos ūkine ir finansine padėtimi ir aprūpinęs visais reikalingais duomenimis apie mūsų ūkio našumą, apie mūsų eksportą ir importą, apie ūkinę struktūrą, Lietūkio, Pienocentro ir Maisto organizacijas.
Naudodamasis ta medžiaga, nes ją buvau čion atsinešęs su savim, dėsčiau visa tai Molotovui, kiek išgalėdamas nuodugniau.

Molotovas, matyti, susidomėjo ir klausėsi atidžiai.
—    Mums jau buvo pranešta, kad jūsų ūkinės organizacijos veikia laikrodžio tikslumu, be sutrikimų (bez otkaza). Mums tai buvo beveik netikėta, — pastebi Molotovas. — Mūsų kariškoji vadovybė tiesiog sužavėta jūsų ūkinių organizacijų veiklos tikslumu.

LUDOLFS LIBERTS     Burlaiviai

Jis negalįs abejoti oficialiais daviniais, bet jį tiesiog stebina Lietuvos ūkio našumas, — kalbėjo toliau Molotovas. Ji pagamina ir eksportuoja daugiau negu didelė ir turtinga Ukraina. Ne jų išskaičiavimas griauti tokią tobulą ūkinę organizaciją. Atbulai, jie gyvai suinteresuoti josios palaikymu tinkamoje augštumoje. Kištis į Lietuvos vidaus reikalus ir tuo kišimusi kenkti ūkinei krašto santvarkai jų pareigūnai nėra gavę nurodymų. Todėl Molotovas manąs, kad visi nesusipratimai kyla ten ne iš blogos valios, bet iš skirtingų ūkinių ir socialinių santvarkų Lietuvoje ir Tarybinių respublikų sąjungoje. Žmonės, visai to nesiekdami ir nenorėdami, nesusitaria ir kits kito negali suprasti dėl kylančių iš čia skirtingų psichologinių nusiteikimų. Dabartinė Lietuvos vyriausybė, kurios palankiu nuoširdumu Tarybinės Sąjungos atžvilgiu jis neabejojąs, turėtų pasistengti savo krašto žmones paruošti prie naujų sąlygų prisitaikyti. ..

—    Mes tikim ir su mumis visa mūsų tauta tiki, kad dabartinė padėtis Lietuvoje yra tik laikino pobūdžio ir neužsitęs per ilgai, — atsakiau j Molotovo išvedžiojimus. — Norėčiau manyti, kad jums būtų tikslingiau pamėginti priversti savo įgulų vadus Lietuvoje labiau derintis su mūsų santvarka, su mūsų sąlygomis ir liaudies nusiteikimu bei tautos psichologija.
Molotovas kurį laiką nieko man neatsakė. Nuleidęs galvą braižė kažką ant lapo, kuris gulėjo po jo ranka.
—    Tamsta, ponas ministeri, provokuoji mano atvirumą, — pakėlęs galvą ir pažvelgęs į mane, prabilo Molotovas. — Verčiate mane pasakyti, ko visai dabar nenorėjau sakyti. Taigi kalbėsime visai atvirai, be sentimentalumų, kurių jau visai užtenka. Turite pagaliau realiai pažvelgti tikrenybei į akis ir suprasti, kad atskiros mažos valstybės turės ateityje visos išnykti. Jūsų Lietuva, kaip ir kitos Pabaltijo valstybės, neišskiriant ir Suomijos, turės įsijungti į garbingą tarybinių respublikų šeimą. Turėtumėt todėl jau dabar paruošti Lietuvos liaudį tarybinei santvarkai, kuri ateityje bus visur, visoje Europoje įgyvendinta, vienur anksčiau, kaip Pabaltijo valstybėse, kitur vėliau.

Nors buvau L. Natkevičiaus iš anksto įspėtas, kad galėsiu panašius dalykus išgirsti, bet atviras Molotovo pasisakymas mare visai parbloškė. Gerklė išdžiūvo, burna apsismogojo, ir kurį laiką visai buvau žado netekęs.
Matyti, mano nuotaiką pastebėjo ir Molotovas. Jis paskambino ir liepė atnešti mums arbatos.
—    Kai tik šie dalykai paaiškės, mūsų liaudyje kils didžiausias sumišimas, gal net ginkluotas pasipriešinimas, — ėmiau kalbėti, patsai nenusivokdamas, ką kalbu. — Vokiečių vyriausybė, be abejo, tuo pasinaudos, nes ji nepakęs, kad tarybinė santvarka įsigalėtų Vokietijos pasienyje.

—    Vokiečiai prarijo Pabaltijo kraštij okupaciją, nepaspringę, turės suvirškinti ir jų inkorporaciją, — atsikirto Molotovas. — Perdaug jie turi dabar sunkumų Vakaruose, kad dar panorėtu karo su galingąja Tarybinių respublikų sąjunga. Vėl gi nenuslėpsiu nuo tamstos, kad šiais reikalais jau esame su jais susitarę. Apie tai jau draugas Stalinas yra pasakęs ir jūsų buvusiam mi-nisteriui pirmininkui ir užsienio reikalų ministe-riui, kai jie buvo pas mus apsilankę dėl kilusių nesusipratimų su mūsų įgulų kareiviais.

—    Jūs patys, p. komisare, esate pasakę, kad dabartine vokiečių vyriausybe neįmanoma pasitikėti, todėl negalite atspėti, kaip jie šiuo atveju pasielgtų. Iš savo pusės galiu tik įspėti jus, kad mūsų liaudis, kai paaiškės jūsų siekimai, ims žiūrėti į vokiečius, kaip į galimus sąjungininkus, kurie padės jiems išsilaisvinti iš jūsų prievartos. Lietuvos ūkininkai jau dabar, dar nežinodami, ką jiems likimas neša, nerimsta, bijodami ūkinės santvarkos pakitėjimo. Jie jau dabar yra įbauginti jūsų pareigūnų ir šalininkų agitacijos, baidosi kolektyvinės sistemos. Jie amžiais yra pripratę laikyti žemę savo asmeniška nuosavybę, brangina ją, kaip ir savo savarankumą. Kolektyvinio žemės valdymo sąvoka jiems yra svetima . . .

—    Mes ir nemanom primesti (naviazat) kolektyvinės ūkių valdymo sistemos, — pastebėjo Molotovas. — Mes visai nelaikome, kad ši sistema yra geriausias žemės reformos būdas, bet Rusija yra dar labai neturtingas ir skurdus kraštas, kad galėtume leisti sau (pozvolit sebe) kitą žemės reformos būdą.

—    Mūsų liaudis pasirodė, kaip dabar matau, akylesnė už mus, ir jūsų viešais pažadais nepatikėjo ir netikėdama nerimo, nors stengėmės ją raminti, —- tęsiau savo giesmę, negalvodamas, kad ji reikalui, kurį noriu apginti, ne tik nenaudinga, bet dargi greičiausia ir žalinga. — Mane ir Žemės ūkio ministerį yra aplankiusios ištisos ūkininkų delegacijų eilės. Jos visos reikalavo iš mūsų ginti ne tik vidaus santvarką, bet ir krašto nepriklausomybę ir savarankumą. Kada liaudis sužinos Tarybinės vyriausybės tikslus, kils didžiausias nusiminimas ir suirutė, kuri sugriaus pagrindinius krašto pamatus, sunaikins šiandien dar pastovią gerovę ir net jos pagrindus, anuliuojant visas mūsų ūkiui naudingas sutartis su užsieniais. Liaudis, be abejo, ims žiūrėti į jūsų įgulas, kaip į okupantų kariuomenę, ir ginsis visais įmanomais būdais. Argi visa tai būtų naudinga Tarybinių respublikų sąjungai tokiu nepastoviu laiku?. . . Kad viso šito galima būtų išvengti, siūlome sudaryti su mumis naujais pamatais draugiškumo sutartį. Tai sustiprintų ir mūsų padėtį ir Tarybinės Sąjungos autoritetą Lietuvos liaudies akyse. Mes sutiktume ta sutartimi net apriboti mūsų teises užsienio politikos klausimuose, Įsipareigoti visuomet atsižvelgti į Tarybinės Sąjungos šioje srityje patarimus ir reikalus.

—    Nepasakysiu, kad jūsų pasiūlymas nėra svarstytinas. Kitu metu jis būtų buvęs mums labai priimtinas, bet šiandien aplinkybės tiek pasikeitė, jog nei Tarybų respublikų sąjungai, nei Pabaltijo valstybėms tokia linkmė gal nebūtų naudinga. Esame tvirtai įsitikinę, ir šiandien labiau, negu kitu metu, kad genialusis draugas Leninas neklydo, tvirtindamas, jog antrasis pasaulinis karas padės mums įsigalėti visoje Europoje, kaip pirmasis padėjo įsigalėti Rusijoje. Mes šiandien remiam Vokietiją, bet tik tiek, kad ji ne-užtrokštų anksčiau, negu kare nuskurdintos kovojančių valstybių minios nusivils ir sukils prieš savo valdovus. Tuomet vokiečių buržuazija tuojau susitaikins su savo priešais, alijantų buržuazija, kad bendromis jėgomis sutriuškintų buki-lusį proletariatą. Bet tada ateisim mes jiems į pagalbą, ateisime su šviežiomis jėgomis, gerai pasiruošę, ir Vakarų Europos plotuose, manau, kažkur netoli Reino, įvyks paskutinis tarp proletariato ir sudūlėjusios buržuazijos mūšis, kuris ant visados nulems Europos likimą. Tikimės, kad tą mūšį laimėsim mes, bet ne buržuazija. Štai kodėl šiandien negalim rimtai svarstyti jūsų pasiūlymo. Negali gi toli užnugaryje pasilikti maža salelė su santvarka, kuri turės išnykti visoje Europoje.

—    Tamsta nemanai, p. komisare, kad Vakarų Europai, kovojančiai su vokiečių užmačiomis, gali ateiti į pagalbą Jungtinės Amerikos Valstybės su savo neribota medžiagine ir technine galia. Toji valstybė, kaip žinom, jau vieną kartą yra išgelbėjusi Vakarų Europą su jos santvarka. Nemanau, kad įvykiai negali pasikartoti . . .

—    Visai teisingai tamsta, p. ministeri, pastebėjai, — pabrėžė Molotovas. — Gerai žinome, kad Jungtinės Amerikos Valstybės nori įsijungti į šį karą ir visais būdais tą įsijungimą provokuoja. Nesitikim, kad mums pasiseks Įkalbėti mūsų tariamus draugus nepasiduoti tai provokacijai, bet mūsų tai nebaugina. Mes geriau pažįstame tą kraštą, negu tie, kurie jį valdo. Tamsta buvai apsilankęs Jungtinėse Valstybėse?
—    Neteko, — prisipažinau, — bet skaityti apie šią valstybę esu daug skaitęs . . .

—    Vadinasi, neturite supratimo, kas yra toji palaida bala, kuri vadinasi Jungtinės Šiaurės Amerikos Valstybės. Amerikos žurnalistai ir iš dalies rašytojai gudrūs (mastera) mulkinti gražiais žodžiais kitus ir save, kada kalba apie savo kraštą. Bet jais tikėti netenka. Nors ten kalbama apie humanizmą, laisvę, lygybę, demokratizmą, bet visa tai šlykščiausias veidmainiavimas, taip charakteringas anglosaksų žmonėms. Ten kiekvienam žingsnyje bažnyčia, bet neatsižvelgiant Į tai, nėra kito materialistiškesnio pasaulio, kuriame vertinimas tik pinigas, pinigas ir pinigas . . . Ten kiekvienas pareigūnas, nuo paprasto policininko iki jų prezidento, yra visuomet pasiryžęs apsirikti ir suklysti, jei tik tasai paklydimas padidina jo einamąją sąskaitą banke. Mes — ne stačiokiški vokiečiai, pasitikį vien kumščiu. Mes rasim būdus padėti Jungtinių Valstybių politikos vairuotojams paklysti, kai tas jų paklydimas bus mums naudingas. Todėl jų įsijungimas į karą mūsų visai nebaugina. Visi, kurie deda į juos viltis, turės skaudžiai nusivilti . . .

—    Praeities įvykių esame pamokyti, kad pasitikėti galime tik patys savimi, ir to pasitikėjimo mūsų tauta dar neprarado, — atsakiau į Molotovo prikišamai pabrėžtus paskutinius jo kalbos žodžius. — Lietuvos liaudis, pirmajam pasau-liniui karui pasibaigus, sunkiausiais metais pati viena sugebėjo atsispirti Lenkijos pastangoms okupuoti ir inkorporuoti Lietuvą. Tuomet Lenkiją josios pastangose palaikė visi Vakarų Europos sąjungininkai, prancūzai, anglai, belgai . .. Nors iš niekur mūsų liaudis negalėjo laukti nei paramos, nei pritarimo, narsiai ji stojo į kovą ir laimėjo laisvę. Ir dabar jos lengvai neatsižadės...

—    Tamsta, p. ministeri, neturi užmiršti, kad Tarybinių respublikų sąjunga neša tautoms ne vergiją, bet tikrą laisvę, ir todėl jūsų liaudžiai negresia pavojus tos laisvės netekti. Ji bus atsiklausta tokia forma, kokia yra priimta Tarybinėse respublikose, ar ji nori įsijungti į Tarybinių respublikų šeimą.

Jutau, kad mūsų pasikalbėjimas darosi vis labiau įtemptas. Matyti, mano žodžiai ir prieštaravimai erzino Molotovą tiek, jog švelnus tonas ėmė nykti iš jo balso. Bet tiek buvau paveiktas to, ką buvau išgirdęs, jog jau negalėjau susilaikyti. Todėl atsakiau, kad visa Lietuvos tauta seniai yra apsisprendusi būti nepriklausoma ir gyventi savitu gyvenimu. Aš neabejoju, kuris bus atsakymas į klausimą, jei tik nebus pavartota prievarta.

—    Žodis "prievarta" išimtas iš mūsų žodyno, — gana griežtu balsu pasiskubino atsikirsti Molotovas. — Prievartos nenaudosime, bet mokėsime jūsų liaudį įtikinti, kad josios labas to įjungimo reikalauja, nes tik tokiu būdu ji galės, visos Tarybinės Sąjungos prieglobstyje, gyventi ramiu gyvenimu, nebijodama pavojaus, kad bus įtraukta į karo skerdynes.

Pareiškiau abejojimą, ar atsirastų pasaulyje tauta, kuri duotųsi save įtikinti, kad jai naudinga atsižadėti savo nepriklausomybės dėl ramaus gyvenimo svetimoje prieglobstyje. Lietuvių tauta, kuri daug savo sūnų paaukojo dėl laisvės, juo mažiau duosis tokiais sumetimais įtikinama.

—    Pamatysi tamsta, kad nepraslinks nei keturių mėnesių, kai liaudis visose Pabaltijo valstybėse pasisakys už įsijungimą, kuris įvyks be jokių sukrėtimų, nors jais tamsta mane baugini,— patikrino mane Molotovas. — Baigdamas mūsų pasikalbėjimą, norėčiau tamstai dar kartą patarti ramiai pažiūrėti tikrenybei į akis ir turėti omenyje mūsų realios politikos visai žmonijai svarbius uždavinius . . . Lietuva negali pasilikti išimtinėje padėtyje. Jos ateitis priklausys nuo visos Europos likimo, ir aš tai turiu suprasti, — aiškino toliau Molotovas. — Protingiausiai pasielgtume, jei be svyravimo pasiduotume komunistinės partijos vadovavimui, kuri yra griežtai nusistačiusi įvykdyti visos Europos suvienijimą ir naujos santvarkos įgyvendinimą. Lietuva, kaip ir kiti Pabaltijo kraštai, galės ramiai gyventi, dar ramiau, negu iki šiol, ir netrukdomai vystyti savo tautinę kultūrą, tik suteikdama jai socialistinį turinį.

Jis, Molotovas, ir Tarybinių respublikų sąjungos centrinė vyriausybė tikisi, kad dabartinės Lietuvos vyriausybės nariai, turėdami galvoje savo krašto gerovę, pasiliks ir toliau bendradarbiauti su Tarybinės Sąjungos vyriausybe,— nors tam, kad įsijungimas į Tarybinių respublikų šeimą įvyktų be didesnių ekscesų iš neatsakingų, blogai besiorientuojančių asmenų pusės. Dabartinės vyriausybės nariai juk nepanorės, kad ateityje Lietuvos liaudis laikytų juos savo priešais . . .

Paskutinius savo išvedžiojimus Molotovas jau kalbėjo stovėdamas, duodamas tuo suprasti, kad jau viskas pasakyta, kas turėjo būti pasakyta.
Aš irgi atsikėliau ir stovėdamas atsakiau, kad komisaro žodžiai manęs neįtikino. Kaip pasielgs mano kolegos vyriausybėje, aš nežinau. Aš asmeniškai manau, jog neturiu teisės pasilikti ilgiau Lietuvos vyriausybės priešakyje, nes suklydau, pasitikėdamas Tarybinės vyriausybės pažadais, kad jos ginkluotos jėgos atėjo į Lietuvą tik apsaugoti josios neutraliteto, bet ne tam, kad kištųsi į vidaus gyvenimą. Suklydau pasitikėdamas, ir todėl turiu padaryti iš to tinkamą išvadą. Be to, nenoriu dalyvauti Lietuvos nepriklausomybės pakasynose...

—    Tokis tamstos žygis mums šiuo metu būtų labai nemalonus, ir aš tikiuosi, kad gerai pagalvosite, kol apsispręsite, — atsakė man Molotovas, išeidamas į kambario vidurį.
Atsisveikinome šaltai, be to draugiškumo jausmo, su kuriuo mane Molotovas buvo sutikęs. Išeidamas žvilgteriau į laikrodį. Be 23 min. buvo trys valandos.

Gretimam kambaryje suradau L. Natkevičių. Jis kalbėjosi su kažkokiu valdininku ir laukė manęs. To valdininko išlydėti iki automobilio, nuvažiavome į mūsų atstovybę. Pakelyje tylėjome, nes Natkevičius man davė suprasti, kad jis nevisai pasitiki savo šoferiu.
Sugrįžęs į atstovybę, ėmiau smulkiai atpasakoti savo pasikalbėjimą su Molotovu. Mano pasakojimą suglaustai užrašinėjo patsai Natkevičius, — sudaryti "Pro memorijai".
Ponia Natkevičienė, klausydamosi, ėmė taip gailiai verkti, jog turėjome nutraukti darbą ir raminti ją, kaip įmanydami.

Nuėjau gulti tik išaušus. Jaučiausi, lyg sunkiausią ligą išgyvenęs: tiek staigiai užklupo mane nelaimė, kuria tikėti vis dar nesinorėjo. Eidamas pas Molotovą vis dar tikėjausi, kad pesimistiški L. Natkevičiaus spėliojimai yra perdėti, ir dabar paaiškės, kad jie neturi pamato . . .
Eidamas gulti į paskirtą man kambarį, vos galėjau kojas pavilkti.

Rytojaus rytą, apie dešimtą valandą, mane pažadino L. Natkevičius, pranešdamas, kad iš Užsienio reikalų komisariato man skambina. Užsimetęs apsiaustą, nuėjau į L. Natkevičiaus darbo kambarį. Skambino Dekanozovas, pareikšdamas, kad jis turįs su manim pasimatyti. Be to, norėtų man parodyti Visasąjunginę žemės parodą. Norėjau atsisakyti, nes buvau nusistatęs tą dieną grįžti namo, bet L. Natkevičiaus patariamas sutikau, tik prašiau, kad atvyktų ne anksčiau vienuoliktos.

Vos spėjau apsirengti ir šiek tiek papusryčiauti, kai Dekanozovas jau atvažiavo. Su juo atvyko ir kitas asmuo, kurį jis atrekomendavo, kaip savo padėjėją. Jo pavardė buvo Vasiljevas.
Išvykome į parodą, kuri manęs visai nedomino. Važiavau tik iš mandagumo. Mane lydėjo L. Natkevičius ir Bagdonas, mūsų atstovybės sekretorius. Važiavau atstovybės automobiliu, o Dekanozovas su Vasiljevu atskirai, savame.

Apėjome visą parodą, kuri mane mažai domino, nes gerai žinojau, kaip Tarybinėje Sąjungoje ruošiamos parodos ir kokiu tikslu. Prajuokino mane tik, kai pamačiau Kauno įmonės "Kotton" moteriškas kojines, išstatytas parodoje, kaipo gudų respublikos dirbinius.

Pabaigoje Dekanozovas pareiškė, kad nori man parodyti dar "Maskvos jūras", kurias Natkevičius ir Bagdonas, be abejo, yra nekartą matę, todėl jiems tai ir nebus įdomu.

Supratome, kad Dekanozovas norėtų su manim vienu pasikalbėti. L. Natkevičius ir Bagdonas nuvyko namo, o aš atsisėdau į Dekanozovo automobili ir nuvykome "Maskvos jūromis" gėrėtis. Su mumis buvo ir Vasiljevas.
Uoste Dekanozovas kažkur išnyko. Uosto įrengimus, paskui šliužus man rodė ir aiškino Vasiljevas. Jis buvo labai mandagus, kalbėjo aiškindamas tyliai, vienodai, balso nekeisdamas. Aiškindamas vis pažvelgdavo man į akis, lyg klausdamas, ar supratau.
Apžiūrėję šliužų įrengimus, grįžome į uostą. Atsirado ir Dekanozovas.
—    Aš jums šiandien sukliudžiau papusryčiauti. Taigi užeisim čion ir truputį užkąsim,— jis pasiūlė. — Prisipažinsiu, kad ir aš esu alkanas. O kaip tu? — kreipėsi į Vasiljevą.
—    Ir man užkąsti būtų ne pro šalį, — nusišypsojo tasai.

Nuėjome ne į bufetą, bet į atskirą kambariuką, kuriame jau buvo gausiai paruošta įvairių skanių užkandžių. Net kelios bonkutės geralų.

Susėdome užkandžiauti. Į pasiūlymą išgerti atsakiau, kad gydytojai man uždraudė alkoholinius gėrimus.
—    Jei paisyti gydytojų, tai gyventi neverta, — pastebėjo Dekanozovas, bet gerti manęs nevertė. O aš buvau pamanęs, kad nori mane nugirdyti ir kažką iškvosti.
Užkandžiavome beveik tylėdami. Matyt, mano palydovai tikrai buvo gerokai išalkę, nes valgė su dideliu pasigėrėjimu, gausiai užgerdami.

Gerai pasotinęs alkį, Dekanozovas atsilošė į kėdės nugarą.
—    Draugas Molotovas jumis labai nepatenkintas, — prabilo į mane: — aš gavau barti.
—    Tamsta manai, kad aš esu draugu Molotovu patenkintas? — atsakiau. — Žinai tamsta, ką man jis pareiškė?
—    Žinau, — atsakė Dekanozovas. — Aš jau žinojau, kai jūs rengėtės į Maskvą, ką turėsite čia išgirsti.
—    O tamsta, Dekanozove, prisimeni, ką esi man kalbėjęs, kai reikėjo mane sugundyti dalyvauti vyriausybėje?
—    Tada buvo viena politinė situacija, dabar kita, — aiškinosi. — Politinės sąlygos visai pasikeitė.
—    Už savo žodžius kiekvienas yra atsakingas, net ir politikas, — atsakiau jam. — Kas mane šiandien gali užtikrinti, kad sąlygos kaltos, o ne tamsta, sąmoningai man netiesą sakydamas.
Mačiau, kad Dekanozovas paraudo, smarkiai užsigavęs. Tai pastebėjo ir Vasiljevas ir tuojau įsikišo į mūsų pokalbį, stengdamasis sušvelninti padėtį.

—    Draugas Dekanozovas yra gruzinas, o visi gruzinai yra atviro būdo ir nuoširdūs žmonės, kaip ir draugas Stalinas. Gruzinai nemoka veidmainiauti ir todėl kaikada būna šiurkštoki, — kalbėjo Vasiljevas. — Matai tamsta, draugas Dekanozovas, kaip ir visa mūsų Sąjungos adminis-tratyvinė galvelė (golovka), yra iš tikrųjų tik vykdomasis komunistų partijos organas. Komunistų partija valdo Sąjungą, ji viena daro nutarimus, kuriuos visi turime vykdyti. Nei aš, nei draugas Dekanozovas nepriklauso tiems, kurie nutarimus daro. Mes visi tik partijos nutarimų akli vykdytojai, todėl negalim būti kaltinami už partijos tikslų ir taktikos pakitėjimą. Draugas Dekanozovas buvo tuomet su jumis atviras ir nuoširdus, kaip ir dabar esame nuoširdūs . . .

—    Vadinasi, šiandien jūsų partija yra nusistačiusi pilnai įgyvendinti sumanymą atkurti "vieningą ir nedalomąją" Rusiją (edinuju i ne-delimuju Rossiju) senos caristinės imperijos ribose. Ką gi, matyti, su valgiu apetitas atsirado . . .
—    Nekalbėk tamsta taip ir nemanyk taip,— sušuko net iš vietos pašokęs Dekanozovas. — Ne "vieningoji ir nedalomoji" mums rūpi, tik visa žmonija, viso pasaulio proletariatas. Turim viską suburti po viena raudonąja vėliava, — ir su-bursime! Šis antrasis pasaulinis karas atiduos į mūsų rankas visą Europą, kaip nunokusį vaisių. Trečiasis karas, kurio neišvengsime, suteiks mums laimėjimą visame pasaulyje.
—    Tai dar klausimas — suabejojau.— Patsai draugas Molotovas man pritarė, kad Jungtinės Amerikos Valstybės mano būtinai įsikišti į šį karą. Keno pusėje — aišku. Abejoju, kad, karą laimėjusios, panorėtų leisti jums įgyvendinti komunistinę santvarką visoje Europoje . . .

—    Šioji valstybė dėl Europos su mumis nekariaus, galiu jus užtikrinti, — tikino Dekanozovas. — Juo mažiau panorės kariauti dėl Pabaltijo valstybėlių, kurios jų akyse jokios vertės nesudaro. Ką, gal turite naftos versmes, aukso kasyklas? Ar gal jų kapitalai įdėti į jūsų pramonę? Ar gal sudarote jų prekėms didelę rinką?. . .

—    Aš tamstai atvirai paaiškinsiu, — pradėjo saldžiu balsu Vasiljevas. — Mūsų vadai labai atsargūs politikai. Mūsų partija visuomet stengiasi rimtai išnagrinėti kiekvieną klausimą, kurį gyvenimas, aplinkybės iškelia aikštėn, ir tik tada daro atitinkamus sprendimus. Mes pripratę gerai pažinti kiekvieną kraštą, to krašto žmones, jų būdą, papročius ir nuotaikas, jei numatome, kad toje ar kitoje plotmėje teks su jais turėti reikalų. Galiu tamstai pasakyti, kad Tarybinė Sąjunga turi tik du rimtu priešu, su kuriais šiandien tenka skaitytis: tai Vokietija ir Japonija. Bet Vokietija bus nugalėta ir sužlugdyta be mūsų, o Japonija įklimpusi. Kas liečia Jungtines Amerikos Valstybes, kuriomis jūs asmeniškai, visi Pabaltijo valstybių diplomatai, — mes tai gerai žinome, — ir tų kraštų gyventojai labai pasitiki ir veltui pasitiki, — tai jos nesudaro mums mažiausio rūpesčio. Tiesa, šiandien šioji valstybė atrodo milžinu. Tik visas reikalas tas, kad šis milžinas nepagydomai sergąs. Tamsta gal nežinai, kad Jungtinių Amerikos Valstybių gyventojas, vistiek, kas jis bebūtų — paprastas darbininkas ar politikos vadovas — nieku nesidomi, nieku nesirūpina, vien tik pinigu. Ten niekas nieko negerbia, nevertina, nei talento, nei mokslo, nei meno, vien tik dolerį. Doleris yra jų dievas, dėl kurio ten kiekvienas pasiryžęs parduoti ne tik savo krašto reikalus, bet savo draugų, tėvų ir net vaikų gerovę ir garbę . . . Bet ką sakau, ten niekas apie garbę net supratimo neturi, nes ten vienintelis garbės šaltinis — tai tas pats doleris. Jungtinių Amerikos Valstybių gyventojai mėgsta kalbėti apie demokratiją, lygybę, laisvę ir net didžiuojasi tuo kitų akyse. Bet niekas, išskyrus mus, nežino, kad šioji valstybė yra šlykščiausio nacizmo ir nelygybės kraštas. Anglosaksų kilmės gyventojai ten tikrai įsitikinę, kad tik jie yra pilnaverčiai žmonės, turį teisę valdyti visus ir visiems viešpatauti, o kiti — tai tik juodo darbo gyvuliai. Germanų kilmės gyventojai, kurių ten labai daug, su didžiausia panieka žiūri į tuos, kurie nėra jų kilmės, kaip ir tinka vokiečiams, bet ir su didžiausia neapykanta į anglosaksus, kad tie nenori jų pripažinti sau lygiais . . . Vienu žodžiu, visi gyventojai yra susiskaldę į tautines kilmės atžvilgiu grupes, ir kiekviena grupė nekenčia kurios nors kitos, kurią nors kitą niekina . . .

— Niekur nėra pasaulyje tokio aštraus pasiskirstymo į luomus, — išvedžiojo Vasiljevas,— tokio aklo atsiribojimo vieno luomo nuo kito ir dar labiau nuo visų gyventojų masių, kaip Jungtinėse Valstybėse. Suprantama, luominis pasiskirstymas ten irgi paremtas doleriu. Kurie turi susikrovę milijonus, nenori nieko bendro turėti su visais, kurie tų milijonų dar neturi. Kurie turi šimtus tūkstančių dolerių, nenori nieko bendro turėti su tais, kurie tų šimtų tūkstančių neturi. Jie su didžiausia panieka žiūri į visus, mažiau už juos pasiturinčius, ir su didžiausia neapykanta į tuos, kurie turi daugiau, negu jie, ir į savo tarpą jų neįsileidžia. Bendrai — dolerio gaudymas (pogonia za dollarom), neapykanta, pavydas — tai pagrindiniai Jungtinių Valstybių visuomeninės santvarkos pamatai. Tokia valstybė nėra mums pavojinga nei kaip priešas, nei kaip draugas. Be to, mes nenorime ir niekuomet neturėsime reikalo norėti kariauti su ja. O jei ten susirastų, kurie svajotų su mumis kariauti, visuomet mokėsime sutrukdyti, kad tos svajonės neįvyktų. Kai pribręs reikalas, sugriausime tą valstybę iš vidaus, pačių josios gyventojų rankomis. Su to visagalio dolerio pagalba.

Anglai, jei ir matytų sau pavojų iš mūsų pusės, gerai supranta, kad jie su mumis kariauti negali ir niekados vieni negalės. Galėjome turėti sunkumų tik su Vokietija, bet ji bus sutrypta ir pati pateks į mūsų rankas . .. Prancūzija jau sužlugdyta ir, kaip militarinė pajėga, niekuomet neatsigaus . . .
— Be to, ji seniai jau mūsų, — įterpė savo pastabą Dekanozovas. — Penkios dešimtys tūkstančių liaudies mokytojų komunistų ten jau seniai veikia mūsų naudai. Naujos prancūzų kartos jau mūsų. Ten jau seniai galėjome paimti valdžią į savo rankas — ir paimsime, kai bus reikalas.

—    Taigi matai tamsta, šiandien nėra pasaulyje tokių jėgų, kurios strukdytų mūsų partijai įsigalėti Europoje, — kalbėjo toliau Vasiljevas. — Dabar tamsta turi patsai suprasti, kodėl pakitėjo mūsų partijos tikslai Pabaltijo valstybių atžvilgių. Jų, taigi ir Lietuvos, į Tarybinių respublikų sąjungą įjungimas yra vienas iš pirmųjų žingsnių tiems tikslams įgyvendinti. Mūsų partija negali toliau atidėlioti, nes antrą kartą tokių patogių sąlygų gali nepasikartoti. Mes norėtume, kad šie pirmieji žingsniai praeitų sklandžiai, be nereikalingo triukšmo. Latvija ir Estija nesukelia mums rūpesčių, bet visai kitaip yra su jūsų valstybe. Lietuva — katalikiškas kraštas, jos gyventojai, visa liaudis fanatiškai nepalankiai nusiteikę mūsų partijos atžvilgiu ir todėl čia turime laikytis didžiausio atsargumo. Draugas Molotovas žino, kad jūsų liaudis, ypač jaunoji karta, pasitiki jumis, todėl pageidautų, kad tamsta pasilik-tum vyriausybėje iki jūsų krašto įsijungimo į tarybinių respublikų šeimą. Jūsų pasitraukimas šiuo laiku būtų mums kol kas sunku liaudžiai išaiškinti . . .

—    Arba turėtume paaiškinti jūsų išėjimą iš vyriausybės tokiu būdu, kuris nesuteiktų jums malonumo, — pagrasino dar Dekanozovas. — Protingiausiai tamsta pasielgsi, jei įstosi į mūsų partiją . . .
—    Mums tai butų labai malonu, net pasistengtume nevarginti jūsų formalumais, susijusiais su partijon įstojimu, — pritarė tam ir Vasiljevas.—Bet tai jau tamstos reikalas, kaip panorėsi pasielgti. Turiu pasakyti, kad draugas Molotovas dar pavedė mums prašyti jūsų, kad tiek jo, tiek ir mūsų pasikalbėjimai su jumis pasiliktų paslaptyje, ir tuo reikalu nebūtų daroma jokių pranešimų, tiek viešai, tiek ir ministerių posėdyje, kadangi pasikalbėjimai vyko bendro pasitikėjimo ženkle.

Atsakiau, kad pagalvosiu, kaip turėsiu šiuo atveju pasielgti. Neslėpsiu, kad pasielgsiu, kaip pareikalaus mano krašto nauda.
—    Jūsų krašto nauda draugiškai nuteikti liaudį mūsų siekimų reikalu, — pabrėžė Dekanozovas.
Tuo pasibaigė šis mūsų pasikalbėjimas. Mane nuvežė į mūsų atstovybę. Ir šį pasikalbėjimą atpasakojau Natkevičiui ir čia pat jį užfiksavome raštu - Pro memoria.

Sukurta: Kretingos pranciškonai