|
|
VISUOTINIS PASAUKIMAS KRIKŠČIONIŠKON TOBULYBÈN |
|
|
|
Parašė Kun. P. C.
|
šia tema kun. Vytautas Balčiūnas paraše disertacinį darbą, prancūzų kalba. Išleido Saleziečių Akademija Annecy, 1952, 172 puslapių (La Vocation Universelle à la Perfection Chrétienne selon Saint François).
Nors tobulybes sąvoka nëra naujas dalykas nuo pat pirmųjų krikščionybės amžių, tačiau autorius norėjo pabrėžti, kad šv. Pranciškus Salezas, Bažnyčios daktaras, tobulybes sąvoką suprato kitaip, negu įprastiniame gyvenime ji buvo vartojama. Pirmaisiais krikščionybės amžiais būti krikščioniu reiškė tapatybę — būti tobulam. šimtmečiams slenkant, krikščionių gyvenimas suprastėjo. Būti tobulais liko priviletgi ja tik išskirtinio luomo: kunigų, vienuolių ir tų, kurie siekė kontemplia-tyvinio gyvenimo, šventas Pranciškus Salezas panorėjo tobulybės sąvokai grąžinti pirminę jos prasmę ir priminti visuotinio šventumo kelią.
Pirmoje knygos dalyje autorius nagrinėja pačią tobulybės sąvoką pagal šv. Pranciškaus Salezo sampratą. Visuotinoji tobulybė glūdi ne kažkokiuose žygdarbiuose, bet Dievo meilėje (dilection). Ten, kur trūksta Dievo meilės, negali būti nė tobulybės (p. 18). ši meilė yra gamtinė Dievo duota mums dovana, kurios natūraliu būdu negalėtume turėti. Tai yra šv. Dvasios veikimas mūsų sieloje. Tačiau šalia to veikimo yra dar ir mūsų laisvos valios sanveika. Dievas visiems duoda apsčiai malonės. Tik jos priėmimas priklauso nuo mūsų valios. "Mūsų tobulumas glūdi absoliučiame savo valios su Dievo valia suderinime" (p.45).
žmogus, veikdamas Dievo meilėje ir derindamas savo valią su Dievo valia, tuo pačiu vykdo ir kitas dorybes, kaip: artimo meilę (charitė), švelnumą, pusiausvyrą, uolumą, nuolankumą, apsimarinimą, kantrumą. Apsimarinimas su malda sudaro tobulybės pilnumą. Malda be apsimarinimo — siela be kūno. Pasimarinimas be maldos — kūnas be sielos (p. 69).
Antroje knygos dalyje autorius, pasiremdamas šv. Pranciškaus Salezo raštų tekstais, įrodinėja, kad tobulybė yra galima pasietkti tiek iš Dievo pusės, tiek iš žmogaus. Ta galimybė yra visuotinė, apimanti visus luomus ir visus žmones. Tai yra visuotinės tobulybės galimybė, vedanti žmogų mistiniu keliu prie Dievo. Šis kelias yra malonus ir saldus, nes jis teikia žmogui daug tyro ir tikro dvasinio džiaugsmo.
Trečioje disertacijos dalyje autorius seka šv. Pranciškaus mintim, kad krikščioniškoji tobulybė yra ne tiktai galima pasiekti, bet būtinai reikia jos siekti. Ji yra ne kas kita, kaip tik būtinųjų Dievo įsakymų vykdymas. Tai nėra tik vienuoliškoji tobulybė, kuri remiasi evangeliškais patarimais ir dėl to yra tik vienuoliams privaloma, bet yra pagrįsta Dievo įsakymais, kurie yra visuotiniai ir dėl to visiems privalomi (p. 139 ir t.).
Baigdamas darbą, autorius daro išvadą, kad visuotinė krikščioniškoji tobulybė būtų lengvai realizuotina, jeigu tik turėtume pakankamai gerų dvasios vadų. "Duokit mums gerų dvasios vadų, tai visuotinis pašaukimas prie krikščioniškojo tobulumo bus ne tiktai graži doktrina, bet gyvenimo realybė" (171).
Vertinant kun. V. Balčiūno darbą moksliniu požiūriu, reikia pripažinti, kad jis kruopščiai surinko medžiaga, ją suklostė ne chronologine tvarka, bet pagal savo darbui pasirinktąjį planą. Krikščioniškosios tobulybės mintis skleidžiama palengva vis didėjančiu stiprumu, kol pagaliaus atskleidžiama, kad krikščioniškoji tobulybė yra visiems būtina, kaip yra būtinas pačių Dievo įsakymų vykdymas. Kiekvienas teigimas paremtas ištisa eile citatų, parinktų iš šv. Pranciškaus veikalų. Kun. V. Balčiūnas yra ne tik plačiai apsiskaitęs, bet į medžiagą įsijautęs ir visai tiksliai pagal mokslinį metodą ją suklostęs. Taigi, savitai parinktas autoriaus metodas duoda šiam darbui mokslinį charakterį. Bet gilesnių mokslinių žymių šiame darbe jieškoti netenka.
Kiekvienas mokslinis darbas yra naujos, arba bent šiuo laiku nežinomos tiesos atskleidimas. Tai reiškia, kad moksliniams darbams įprastai renkamasi problematinės temos. Kas gi sudaro šio veikalo problematiką? Tobulybė? Pats autorius pastebi, kad tobulybė pirmųjų amžių krikščionims jau buvusi savaime suprantamas ir privalomas dalykas. Nesvetima ji yra ir mūsų laikams. Apie ją kalbama kiekviename asketikos vadovėlyje, mąstymų knygose. Kas iš krikščionių nežino tokių populiarių tobulybės vadovėlių, kaip Tomo Kempiečio "Kristaus Sekimas", arba šv. Pranciškaus "Filiotėja" ? Nauja nebent tai, kad ir mūsų laikais tobulybės siekimas yra ne vienos kurios kastos privilegija, bet visos krikščionijos būtinybė. Bet tai yra tik sąvokos apimties praplėtimas, bet ne problemos reikalas.
Nesudaro mokslinio įspūdžio ir pats tobulybės sąvokos skleidimo pajėgumas. Autorius, sekdamas savo nustatytuoju planu, kiekvienam punktui deda teigimą ir jį pagrindžia ištisomis šv. Pranciškaus veikalų citatomis. Jis nesistengia atskleisti šv. Pranciškaus Salezo dvasios gelmių, jį atpažinti, surasti minčių ryšingu-mo laipsnį ir daromų išvadų būtinumą, nurodydamas į jo veikalų tekstus, bet tik prikaupia citatų — ir klausimas jau išspręstas. Tai reiškia, kad kun. V. Balčiūnas šv. Pranciškaus Salezo veikalų neinterpretuoja, bet tik nurašinėja. Tuo būdu jis atlieka ne sprendžiančio mokslininko, bet stebinčio nurašinėtojo darbą. Taigi, perskaitęs kun. V. Balčiūno darbą, pasijunti skaitęs asketikos vadovėlį, priteiktą šventojo citatų, bet ne nauju būdu ir įdomiai prieitą senąją tiesą.
Tačiau, nepaisant to, galime pasidžiaugti, kad tai pirmasis kun. V. Balčiūno mokslinis darbas, parašytas svetima kalba, rodantis autoriaus platų apsiskaitymą ir gerus norus. Tiek to, kad pradžia išėjo ir nelabai tobula, bet tikime, kad autorius vis progresuos ir stos kaip naujas nary3 į Lietuvos mokslininkų skaičių.
Kun. P. C.
|
|
|
|