Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PAMIRŠTOJI PIONIERE Santeklių Ona Bagnickaitė PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vanda Sruogienė   
Ona Bagnickaitė buvo pirmoji menininkė Lietuvoje, kuri pradėjo platesniu mastu taikyti mūsų liaudies audinių raštus modernaus buto įrengimui — kilimams, panneaux, užuolaidoms, staltiesėms, lovatiesėms ir kt. Ji su savo darbais dalyvavo žemės ūkio parodose, iškeldama mūsų tautinių ornamentų grožį ir propaguodama idėją, kad savi darbai pakeistų dažnai banalų ir net neskoningą importą. Jos biografija iškeltina, nes ji yra įdomi, ypač, kad Bagnickaitės ryšiai buvo išėję toliau už sienų to žemaičių dvarelio, kuriame ji gyveno ir dirbo.

Santeklių dvarelis ir jo savininkės
Šia proga pravartu pažvelgti ir į patį dvarelį, Santeklius, ir jo gyventojus, nes gi aplamai dvarų pasaulis Lietuvoje yra nugrimzdęs į negrąžinamą praeitį. Maža kam jis yra arčiau žinomas, ne daug kas iš mūsų visuomenės juo domėjosi, o jaunimui tai visai terra incognita. O tai juk buvo integralinė Lietuvos dalis, kultūros oazės, kad ir izoliuotos nuo kaimo, kad ir ilgus amžius slėgusios mūsų liaudį ir ne be pagrindo kaimo žmogaus neapkenčiamos, bet ne-likusios jam be įtakos. Santeklių dvarelis, jei ne būdingas visam mūsų kraštui, reprezentavo ne retą Žemaitijoje dvarų ryšį ir su kaimu, ir su tautinio lietuvių atgimimo žadintojais, ir vėliau su nepriklausomosios Lietuvos veikėjais.

Santekliai! Tą vietovę žinojo Juozas Tumas-Vaižgantas, žavėjosi jos grožiu, tik, kaip jis pats man sakė, pavartojęs jos vardą "Pragiedruliuose", suteikdamas jai kitokį turinį.

Santekliai buvo nedidelis dvarelis prie Ventos, netoli nuo Viekšnių. Jį supo seni, aukšti medžiai, didžiulis vaismedžių sodas, kuris jungėsi su mišku. Tarp dvaro kiemo ir miško stovėjo sena, laikoma stebuklinga, pušis su įaugusia į ją koplytėle, susijusia su 1863 metų sukilimo atsiminimais. Taip pat už Ventos, prie kelio iš Viekšnių į Akmenę, apie šią praeities tragediją bylojo kryžius — koplytėlė, ženklinęs žuvusiųjų sukilėlių kapą.

Prie dvaro sodybos į Viekšnių pusę buvo vandens malūnas — iš dvaro jį nuomojo bene trijų kartų suvokietėjusi latvių Jungų šeima. Ventos pakrantėse, miškely, kas pavasarį praeivį svaigindavo savo kvapu daugybė žydinčių pakalnučių ir ievų. Vasaros metu akį traukė didelės baltos vandens lelijos Ventoje, prie malūno užtvankos. Iš kitos dvaro pusės, prie kelio į Tryškius, per upę kėlė pėsčius, raitus ir važiuotus labai įdomus savo senoviškais įrengimais, taip pat iš seno dvarui priklausęs plaustas. Prie jo, ant gan aukšto Ventos kranto, tįsojo trys, paskui tik dvi, labai aukštos pušys, patraukiančios menininkų akis. Viena iš daugelio pa-davų, supusių šią seną vietovę, minėjo, kad tos pušys atsiminė dar pro plaustą traukusį Napoleono kariuomenės dalinį, kuris Ventos ir Virvytės santakoje užkasęs aukso lobį. Nuo plausto dešinėn į dvarą pro daržines ir kitus ūkio pastatus vedė medžiais apsodinta alėja. Pats namas buvo statytas bene prieš pusantro šimto metų: medinis, su vėliau įgytu neįprastu Žemaitijoje kažkokiu dvigubu, kaip aiškinta, Zakopanės stiliaus stogu.

Įėjus į namą — plati priemenė, po dešinei salonėlis, apstatytas biedern^aj erio, karalienės Viktorijos laikų senais baldais; už jo — antras, pilnas spintų su knygomis, fortepijonu, keliais foteliais; pora kambarėlių į šoną; toliau ilgas, niūrus valgomasis su XVIII a. kontušuotų bajorų portretais ir durimis į balkonėlį, tiesiai į nuostabų reginį: į Ventą, medžius, plačias pievas. Už valgomojo — "kredensas", tarnų pusė, sandėliukai, didelis valgomasis šeimynai, laiptai į rūsį, virtuvę, kur milžiniška krosnis, kaip atrodo, buvo dar gal XVII a. siekiančio didžia-dvario liekana, lygiai kaip ir sodą nuo Ventos pusės supęs mūras, jau beveik visai žemėmis apneštas.

Santekliai priklausė Lietuvos praeity žinomai Gruževskių šeimai ir nuo neatmenamų laikų buvo skirti gyventi netekėjusioms jos narėms. Atsimenu dar senjore Kazimierą Radzevičiūtę, iš kurios dvarą paveldėjo Teklė Gru-ževskaitė. Su savininkėmis paprastai dar gyveno viena ar dvi benamės senutės, draugės ar šeimininkės. Šio šimtmečio pradžioje, kada vasaros metu dažnai iš Varšuvos prigužėdavo į apylinkės dvarus linksmos, judrios, lenkiškai kalbančios ponijos, atsirado anekdotiškas Santeklių dvaro paaiškinimas: vietovardis, prieš amžius kilęs iš to, kad čia yra Ventos ir Virvytės santaka, virto "są Tekle" — lenkiškai: yra Teklės.

Neeilinė asmenybė buvo toji Teklė Gru-ževskaitė, vietos žmonių "Santeklių panelė" vadinama. Nedidelio ūgio, žilaplaukė, mano atminime jau gerokai į kuprą susimetusi, sulinkusi, visad naminio darbo drabužiais vilkėjusi, bet su Lietuvos - Lenkijos unijos ženklo sage (trimis herbais: Vyčiu, Ereliu ir Gudijos Arkan-gelu), ji stebino visus, kas ją pažino, savo dideliu išsilavinimu ir apsiskaitymu. Be lenkų, mokėjo kiek rusų kalbą, puikiai vartojo vokiečių ir prancūzų kalbas, laisvai skaitė angliškai, o su tarnais ir kaimiečiais kalbėjo gražia žemaičių šnekta. Tęsdama seną Lietuvos dvarų moterų krikščionišką tradiciją, ji laikė savo pareiga gydyti tarnus, darbininkus ir kaimynus kaimiečius, turėjo homeopatijos knygynėlį, pati rinko, džiovino vaistažoles ir gamindavo medikamentus. Už jos duodamus "cukrelius", "grybelius", už jos švelnumą ir gerumą žmonės ją mylėjo. Darbininkui sunkiau susirgus, ji tuoj siųsdavo arklius į Viekšnius daktaro Biržiškos parvežti ir jam pati už vizitą atlygindavo. Santeklių panelė griežtai laikėsi vyskupo Valančiaus žemaičiuose įskiepyto blaivybės principo, nors dažnai, už jį kovodama su savo tarnais, jautėsi bejėgė . . . Kai ji mirė keletą metų prieš karą, kaimietės rūpestingai prižiūrėjo jos kapą, rūtelėmis apsodindamos.

Kuomet kaimyninių dvarų vaikai važiuodavo į Santeklius aplankyti senutės, jiems buvo prisakoma elgtis labai mandagiai, kalbėt tyliai, nevartot jokių "negražių" žodžių — panelė Teklė buvo visų gerbiama.

Onos Bagnickaitės jaunystė Santekliuose
Toje senų panų gūžtoje kadaise lankydavosi ir mano motinos šeima, kaimynai Paula-vičiai iš Pavirvytės (seniau Žalionės) dvaro. Didelė tai buvo giminė — penkios dukterys ir keturi sūnūs. Nuobodu būdavo mergaitėms ce-remoninguose svečiuose, tad neapsakomas buvo jų džiaugsmas, kai apie 1885 metus Santeklių dvaro šeimynos pusėje atsirado jų amžiaus, gal kokių aštuonerių metų augintinė, vardu Andzė, Ancikė, su kuria joms buvo leista pažaisti. Tai ir buvo Ona Bagnickaitė.

Mano prosenelis, Juozas Paulavičius, buvo apsišvietęs ir savo laikui pažangus žmogus. Jis rūpinosi Šiaulių gimnazijos statyba. Jo sūnus, Edvardas, buvęs Kališo gimnazijos direktorius, apie 1876 persikėlė, tėvui mirus, į Pavirvytį. Jis rašinėjo laiškus kaimynams dvarininkams, įtikinėdamas juos baudžiavos panaikinimo būtinumu (tokius laiškus buvau radusi savo kito senelio Rainoldo Daugirdo archyve). Savo vaikus jis auklėjo demokratiniais principais, įpareigodavo dukteris šviesti dvaro darbininkus, mokyti juos skaityti ir rašyti. Kiek prisimenu iš pasakojimų, tai jo įtakoje Andzė buvo paimta iš virtuvės į "pakajus", o kai pasirodė esanti gabi, "tetos" pradėjo ją rūpestingai auklėti. Kaip dauguma to laiko dvaro panelių, ji išėjo "naminį" mokslą, buvo mokoma lenkų ir prancūzų kalbų ir literatūrų, skambinti fortepijonu, piešti, o taip pat kitų bendro lavinimo dalykų.

Linksma, lipšni Andzė skaidrino liūdnų globėjų nuotaikas, už tai pradėta be saiko ją lepinti. Visos jos užgaidos buvo tenkinamos, visi norai pildomi.

Teko man pakartotinai girdėti, kad Bagnickaitė buvusi Lazdynų Pelėdos apysakos "Karalaitė Lėlė" prototipu. Sofija ir Marija Ivanauskaitės buvo juk netolimos Santeklių kaimynės, o Paulavičių dvare, rodos, Marija ilgomis valandomis dirbo kaip namų siuvėja. Man rodosi, kad tai jos rankomis buvo gražiai išsiuvinėtos mano motinos kraičio paklodės. Turėjo tad progų ir Andzė išgirsti apie lietuvių tautinį atgimimą, ypač kai apylinkėse apie 1893-94 metus atsirado žymusis lietuvių tautos žadintojas Povilas Višinskis. Matyt, jo įtaka ten buvo nemaža, jeigu viena iš mano tetų, Anelė (vėliau Venor-din) svajojo ištekėti už turtingo žmogaus, kad galima būtų išleisti lietuvių kalbos žodyną. Ji ilgai draugavo ir susirašinėjo su Višinskiu (jų laiškus prof. Vaclovas Biržiška saugojo V. D. Universiteto bibliotekoje). O mano tėvai XX a. pradžioje vežėsi iš Viekšnių man auklę į Kaukazą, kad iš pat mažens išmokčiau savo tėvynės žmonių kalbą.

Palankią lietuvybei nuotaiką pas paaugančias Pavirvytės ir Santeklių paneles stiprino draugystė su kitais kaimynais dvarininkais — karštais lietuviais patriotais Vladu ir Juozu Si-rutavičiais iš Kairiškių. Jiedu dažnai pas jas lankėsi. Vėliau į Pavirvytės ir Santeklių bibliotekas kelius surasdavo ir broliai Biržiškos, taip pat ir ne vienas iš jaunų studentų, jų draugų. Apylinkėse lankėsi ir didelis senovės Lietuvos mylėtojas Mykolas Brenšteinas. Kartu su žmona. Andrėjauskaite nuo Telšių, rinko lietuvių tautodailę, kėlė susidomėjimą liaudies audiniais, medžio dirbiniais, keramika. Jie palaikė ryšius su Tadu Daugirdu ir Liudviku Kšivickiu, žinomais Lietuvos piliakalnių tyrinėtojais, kurie ir apie Viekšnius juos žiūrinėjo. Tiesa, Brenšteinas, žavėdamasis lietuvių liaudies menu ir norėdamas jį apsaugoti, daug gražių ir retų dalykų išsivežė ne tik į Vilniaus muziejų, bet ir į Krokuvos. Kaip ten bebūtų, ne vien sulenkėjusių dvarininkų, orientuotų į Varšuvą, balsai girdėjosi Santekliuose — dar prieš pirmąjį karą čia užklysdavo ir nauji vėjai.

Bagnickaitės studijos Lenkijoje, Prancūzijoje ir Rusijoje
Kai Ona Bagnickaitė paaugo, kaip koks magnetas ji traukė į save jaunimą. Smulki, gal ne tiek graži, kiek žavinti savo gyvu temperamentu ir sąmojum, ji šoko ir flirtavo su kaimynais dvarininkaičiais, iš didmiesčių atostogų atvažiuojančiais studentais. Mano dėdė Eduardas Paulavičius, neradęs atgarsio aistringai meilei Andzei, leido sau į galvą kulką, tik daktaras Biržiška išgelbėjo jo gyvybę. Buvo ir kitų desperatiškai siekusių jaunos vėjavaikės dėmesio. O kai mano tėvas, Kazimieras Daugirdas, jaunas veterinarijos gydytojas, atvykęs į tėviškę iš Užkaukazės, 1895 vedė mano motiną, Jadvygą Paulavičiūtę, kaimynai buvo nustebę, nes prieš vedybas jis dažniau buvo matomas per vakarėlius su Andze negu su mano motina.

Susirūpino tetos savo augintinės lengvabūdiškumu ir nutarė ją pakreipti praktiškesniu, rimtesniu keliu: išsiuntė į tuomet garsius kulinarijos kursus Chyličkuose, Lenkijoje. Andzė išmoko gaminti gardžius patiekalus, bet virtuve nepasitenkino. Susipažinusi su dailininkais, panoro mokytis tapybos. Tetoms sutikus, įstojo į Varšuvos meno mokyklą, į profesoriaus K. Stabrovskio klasę. Tai turėjo būti jau 1906-07 metai, nes ten tuo laiku kaip tik studijavo M. K. Čiurlionis. Vėliau Santeklių salonėly kabėjo jau žinoma iš spaudos, gerokai padidinta nuotrauka — tos mokyklos "plain air" ekskursijos grupė į Istebnos kaimą Silezijoje. Joje matome Čiurlionį, o taip pat ir Oną Bagnickaitę — grupės priešaky, juodais drabužiais. Ta nuotrauka duodama ir leidiny "M. K. Čiurlionis..." Vilnius 1960, tarp 96 ir 97 puslapių

Gerosios tetos sutiko duoti pinigų tolimesnėms studijoms Paryžiuje. Gaila, nebeatsimenu tiksliai, ar Bagnickaitė ten buvo Claude Monet ar Henri Matisse jei ne betarpiška, tai bent vieno iš tų didžiųjų menininkų mokyklos mokinė. Vėliau, po karo, ji buvo iškabinusi Santekliuo-se keletą impresionistinių paveikslų, jos pačios ir kitų menininkų aliejus, bet netrukus turėjo juos nuimti, nes buvo svečių išjuokti. Daugiau ji į tapybą nebegrįžo. Kaip dabar prisimenu, tie paveikslai buvo įdomūs: anų laikų Viekšnių šviesuomenės nuomone pasitikėti netenka, nes, kai 1911 kunigo Jarulaičio klebonijoje "žinovai" matydavo M. K. Čiurlionio triptiką "Rai-gradą", tai vienu balsu apšaukdavo, kad jis yra dekadentiškas ir meniškai bevertis. . .

Ką Bagnickaitė veikė Paryžiuje, patekusi į bohemos ratelį, ji man, savo draugės dukteriai, nedaug tepasako j o. Tik kartais patikėdavo, kaip ji ištisus penkerius metus gyvenusi japonų kolonijoje, kaip ji vertinusi visai skirtingą, bet nepaprastai subtilią japonų kultūrą, pagaliau kaip ji rengėsi tekėti už vieno japonų dailininko, vardu Saito. Tasai Saito priklausė samurajų luomui, ir kai mirė brolis, buvo priverstas grįžti į Japoniją ir vesti velionies našlę. Tai buvo prieš pat pirmąjį pasaulinį karą. Bagnickakr grįžo į Lietuvą ir daugiau apie tą savo japoną niekad nebegirdėjo.

Buvo sutelkusi ir vertingą japonų graviūrų kolekciją, kuri iš Santeklių dvaro yra patekusi į Šiaulių "Aušros" muziejų. Šią kolekciją V. Rimkus aprašė "Kultūros barų" 1970 balandžio numery.
1915 Bagnickaitė dėl karo veiksmų atsidūrė Rusijoje. Ten ji įstojo į savo buvusio mokytojo K. Stabrovskio dailiojo audimo mokyklą. Stabrovskis, kilęs nuo Naugarduko, iš pat jaunystės domėjosi lietuvių tautodaile, buvo išstatęs savo paveikslus pirmoje lietuvių parodoje Vilniuje 1907 ir ne tik buvo artimas M. K. Čiurlioniui, bet jo vėlesnėje kūryboje labai žymi lietuvio genijaus įtaka. Čia mūsų menininkė ne tik įsigijo gerą amatą, bet įgavo jam būdingą kryptį, imdama pagrindan mūsų liaudies meną, kuriam niekad nenustojo entuziazmo.

Santekliai, įsikūrus juose audimo dirbtuvei
1918 vasarą Bagnickaitė grįžo į Santeklius. Kurį laiką ten gyveno ir viena jos giminaitė. Gruževskaitė, kuri tuomet buvo laikoma viena iš turtingiausių nuotakų Lietuvoje. Abi jos piktino ne vieną konservatyvų dvarininką savo "moderniškumu" ir "demokratiškumu": į pažįstamų dvarus važinėdamos pačios, be vežėjo, basos, su skarelėmis ant galvos, nevengdamos per gegužines pašokti ir su kaimiečiais.

Betgi laikai pasikeitė. Gyvenimas privertė rimčiau susimąstyti, reikėjo dirbti. Žemės reformos apkarpytas dvarelis, visai savarankiškai vedamas garsios Žemaitijos istorijoje pavardės nešėjo ūkvedžio Zigmo Kenstavičiaus, vertė savininkę ir jos augintinę gyventi labai kukliai. Tada tai Bagnickaitė nutarė verstis audimu.

Pirmajame Santeklių salonėlyje buvo įtaisyta audykla, pastatytos dvejos staklės, prikrauta krepšių su linais, vilnomis, pašytomis, dažytomis, suverptomis ir dar visai žalia medžiaga; ant sienų — įvairios meno paveikslų reprodukcijos, eskizai numatytiems audiniams ir kt. Prie vienų staklių dirbo pati panelė Ona, prie kitų — jos pasamdytas audėjas. Tai buvo labai keista būtybė, garsėjusi savo kaime: Jonelis, kaimiečių vištgaidžiu vadintas, mūvėjo vyriškomis kelnėmis, bet dėvėjo moteriškas bliuze-les ir nešiojo skarelę ant trumpai kirptų ir šviesiai dažytų plaukų. Buvo puikus darbininkas, tylus, kantriai kėlęs savo ponios nuotaikas —

Santekliuose 1934 m. vasarą prie Ventos (iš kairės ] dešinę) O. Bagnickaitė, B. Sruoga, Dalios Sruogaitės mokytoja, Medemrodės girininkas P. Vilkus, Dalia Sruogaitė.

retai kas tegirdėjo jo spiegiamą balsą. (Jreta k:tų dvare niekuo nepasižymėjusių tarnų negalima nepaminėti ir kito ypatingo tipo — senų laikų liekanos, "furmono" Mateušo. Jo vieninteles pareigos buvo prižiūrėti porą išvažiuojamų arklių ir vežioti paneles į bažnyčią, į svečius. Jau pusamžis žmogus, nevedęs, neišpasakytas tinginys, retai kada beišsipagiriojęs, tad nosį ejo kaip įsirpusią slyvą, violetinę. Mūsų mergės juokėsi, kad atvažiavęs kur su "pana Anna" i svečius, tuoj dairydavosi čerkos ir domėjosi daugiau jaunų bernų, negu merginų draugyste.

Pasikeitė visa namų nuotaika ir išvaizda. Lentynose atsirado naujų keliomis kalbomis meno žurnalų, knygų, liaudies drožinių, Viekšnių keramikos; ant staliukų vietoj senoviškų siuvinėtų ar megztų servetėlių buvo pamesti raštuoti namų darbo audeklėliai, gražiai sugrupuoti vaisių "nature morte", menininkės ranka sudėtos puokštės — vasarą gyvų gėlių, žiemą džiovintų žolių. Niekur kitur Lietuvoje neteko matyti tokių didelių, spalvingų zinijų, kaip panelės Teklės užaugintų Santeklių dvaro palangėse! Iš spintų išimti į dienos šviesą įvairūs antikiniai laikrodžiai, senoviškos vazelės. Visa tai sudarė kuklią, bet labai skoningą visumą, jauteis lyg kokiame mažame muziejuje.

Man vis būdavo gaila, kad palyginti nedideliuose kambariuose nebuvo vietos dviem didžiulėm puikiom skryniom iš XVII - XVIII a. su puošniais Gruževskių herbais ir senoviškam klavikordui, kurie buvo laikomi erdvioje palėpėje. Visur buvo švaru, nedažytos grindys blizgėjo.
Dvaro pastatai, pererdvus apkarpytam žemės plotui po žemės reformos, rodė smukimo ženklus: vienų sienos pakrypo, kitų pažaliavę stogai įdubo.

Ir seniau, prieš karą, svečiai ne per dažnai lankydavosi Santekliuose, o nepriklausomybės laikais jų vizitai pasidarė dar retesni. Ir patys lankytojai pasikeitė. Mano motinos šeima, kaip ir daugelis iš lenkiškai kalbančių dvarininkų, atsidūrė Lenkijoje; gražioji Pavirvytė dar prieš karą parduota Nagurskiams. Iš senų bičiulių liko Biržiškai, Zubovai, mano tėvas, buvęs Klaipėdos uosto kapitonas Adomas Daugirdas su šeima (jo motina, Stanislava Pečkauskaitė, buvo Marijos Pečkauskaitės pusseserė) ir dar vienas kitas iš kaimynų. Mudu su vyru, kartais ir su mūsų pažįstamais, atostogaudami mano tėviškėje, atvažiuodavome į kaimyninius Santeklius pasimaudyti Ventoje (prie namo buvo medinė maudyklė), pasižiūrėti naujų audinių. Aplamai palaikėm artimus bičiuliškus ryšius su Bagnickaitė.

Du kartu per metus Santekliuose būdavo didesni suvažiavimai: liepos 26 susirinkdavo kaimynai Onos vardinėms, o rugsėjo 23 pagerbdavo panelę Teklę. Per šventą Oną pasitaikydavo ir pašokti, o nepalyginami kepsniai, namie gaminti ledai (o, kokie jie būdavo skanūs!) primindavo, kad jaunesnioji šeimininkė kadaise lankė kulinarijos kursus .. . Panelės Teklės vardinės būdavo kukliau atšvenčiamos, nes jau atostogų metas buvo pasibaigęs, bet priėmimai pasižymėjo rūpestingumu ir senomis tradicijomis dvelkiančiu vaišingumu. Pasikalbėjimuose vyravo Lietuvos gyvenimo aktualijos, lietuvių kalba, nors savybėje senu įpročiu kalbėta lenkiškai.

Visai atskiru gyvenimu ėjo ūkvedžio Kens-tavičiaus šeimos dienos. Jų gyvenamas namas buvo tame pat kieme, gal nemažesnis už patį dvaro pastatą. Šeima buvo gausi, vasarą pas Kenstavičius privažiuodavo vasarotojų, giminių, kurie maudėsi Ventoje, žuvavo, uogaudavo, grybaudavo miške aplink paslaptingąjį Lapkalnį (gal senas pilkapis — to niekas netyrinėjo).
Kaip man dabar gaila, kad, dažnai būdama Santekliuose, nežinojau, jog tarp tų Kenstavičių vasarotojų vaikų po kiemą bėgiojo mažas Algimantas Mackus! Tik Amerikoje teko patirti, kad Kenstavičienė buvo Mackaus motinos tėvo sesuo. O jaunas poetas man pasakojo, kad vieni iš gražiausių jo vaikystės atsiminimų buvo iš senų, romantiškų Santeklių. Gal tie jo atminty likę vaizdai ir atspindi jo poezijoje tas elegiškas, anot nepamirštamo Vinco Krėvės išsireiškimo, Lietuvos gamtos nuotaikas . . .

Menininkė ir jos darbas
Ona Bagnickaitė buvo ne šiokiadienė moteris. Draugystėje linksma, švystelėjanti sąmojumi, mokėjusi pasakot gražius anekdotus, labai apsiskaičiusi, drąsiai reiškiusi savo originalią nuomonę apie pasaulinės literatūros kūrinius ir meną. Amžinai jaunos dvasios, ji draugavo su trijų kartų atstovais: mano motinos, mano ir mano dukters, kuri kaip maža mergaitė siautėjo po Santeklius, žaisdama su Andze ir tuo mažybiniu vardu ją vadindavusi.

Bagnickaitė nevengdavo palaikyti ryšius su Viekšnių lietuvių šviesuoliais. Kartą, gal apie 1922 metus, išsiruošėm drauge į iškylą su Henriku Kačinsku ir Leonu Skabeika į gražias Žemaitijos vietoves, į Šatrijos kalną. Ji dažnai lankėsi Viekšniuose pas profesorių Biržiškų tėvus, klausiusi patarimų pas jų motiną, buvo artima visos jų šeimos bičiulė.

Kai kas, nepažinęs menininkų, nevisai rimtai į ją žiūrėjo, nes ji dažnai būdavo išsiblaškiusi, vis ką nors pametusi, ieškanti. Gyvai sekė Paryžiaus madas, mėgo gražiai apsirengti, bet kartu garsėjo savo netvarkingumu: čia saga ištrūkusi, čia rankovė prairusi. Ji mokėdavo gyvai kreipti dėmesį į gamtos grožį ir kartais, pastebėjusi kokį ypatingą reginį, saulėleidį, kokias nepaprastas spalvas ar kitką, staiga pertraukdavo kitų kalbą ir džiaugsmingai sušukusi nukreipdavo visų akis į jos entuziazmą sužadinusį objektą.

Abi su panele Tekle visad žiemą rūpestingai lesindavo paukščius. Bagnickaitės kambario langas būdavo plačiai atidarytas, ir pabertos palangėje sėklytės pritraukdavo iš miško margaspalvius sparnuočius; neretai kokia zylelė ar dagiliukas be baimės įlėkdavo į namų vidų ir vaišinosi specialiai jiems ant stalo paliktais trupinėliais.
Jau apie 1919 metus Bagnickaitė pradėjo vykdyti savo sumanymą — austi kilimus ir kitus audinius, naudojantis liaudies meno raštais. Iš seno ji domėjosi žemaitiškais audiniais, per-sipiešdavo juos, rinkdavo raštus. Ji važinėjo po artimų miestelių atlaidus ir turgus, žiūrinėjo senesnių, įdomesnių raštų. Ji ne tik ieškojo, kur galėjo, literatūros apie audimo techniką, bet ir ilgas valandas konferuodavo su apylinkės šeimininkėmis, garsėjusiomis kaip geros audėjos. Iš jų ji sužinodavo iš seno išlikusias paslaptis apie dažymo meną natūraliais dažais medžių žieve, lapais, šaknelėmis. Paprasta savo apsiėjime įsigijo draugių tų kaimo moterėlių tarpe, su kuriomis ją rišo meilė savo darbui. Kartais nelengva būdavo įtikinti kaimietes, kad jų rankų darbas, pačių niekinamas, yra daug vertingesnis už jų perkamus "krominius" audeklus.

Vasaros metu Santeklių kieme didžiuose katiluose būdavo virinamos, dažomos linų gijos, vilnos, paskui pavėsy
džiovinamos, ne kartą vėl mirkinamos, kol būdavo gautas norimas atspalvis, kol įsitikinta pasiekus spalvos atsparumą.

Bene Biržiškų ir Balio Sruogos paraginta, Bagnickaitė išstatė savo audinius pirmoje rajoninėje žemės ūkio parodoje Mažeikiuose. Jos eksponatai — kilimai, pakojėliai, užuolaidos, languoti pledai ir kt. turėjo didelį pasisekimą — sukėlė didelį susidomėjimą ir beveik visi buvo išpirkti. Po to ji dalyvaudavo parodose Šiauliuose, Kaune ypač daug efektingų darbų parodė 1928 ir 1930. Prisimenu vieną mažą epizodą iš parodos Kaune, kuris sukėlė kalbų tam tikrose sferose. Ji paprastai sėdėdavo savo paviljone ir, kai atėjo prezidentas Smetona, sumišo — nežinojo, ar reikia atsikelti, tačiau nusprendusi, kad ji yra moteris, o jis vyras (tai kas,

Jadv. Paukštienė Rupintojėlfai rūpestyje (akvarelė)


mandagiai aiškino apie savo darbą.

Nors Bagnickaitės audiniai ir nusipelnė tinkamo visuomenės susidomėjimo, bet materialiai ji nedaug pelno teturėjo. Žaliavos pirkimas, darbininko išlaikymas, dažymas ir medžiagos paruošimo išlaidos prašokdavo nepraktiškos vienininkės apskaičiavimus. Ji vos tegalėjo galus su galais suvesti. Kukliai Bagnickaitei gal ir nebūtų trūkę platesnio užsimojimo, tik nebuvo priemonių tam įvykdyti, svarbiausia, stokojo kapitalo investavimui.

V. Jonuškaitės - Zaunienės parama
Bagnickaitės darbas pagyvėjo ir paįvairėjo, kai 1931 per Velykas Vincė Jonuškaitė - Zau-nienė, lankydamasi mano tėviškėje, nuvažiavo į Santeklius susipažinti su Bagnickaitės darbu. Įprastu entuziazmu ji tuoj padarė stambius užsakymus ir nedelsdama aprūpino menininkę Rytų Lietuvos, Suvalkijos raštais. Po kiek laiko dideli kilimai, sunkios užuolaidos stambiomis tulpėmis — lelijomis ir kitais puošniais priejuosčių raštais atsidūrė ne tik užsienio reikalų ministro bute, bet ir kone visose Lietuvos atstovybėse užsieny. V. Jonuškaitė, lygiai kaip ir S. Čiurlionienė, karštai propagavo idėją puošti lietuvių namus savo šalies dirbiniais, nuo amžių kuriamais raštais; taip pat ji rinko įvairias senas juostas, priejuostes, įvairius audeklus, sudarydama rinkinį, kuris tik galėjo konkuruoti su A. Žmuidzinavičiaus kolekcija. Ji taip pat ieškojo po visą Lietuvą kaimo audėjų, kurios galėtų savo darbą vystyti platesniu mastu ir menininkų priežiūroje. Kartą, būdama Utenoje, ji pastebėjo bažnyčioje prie altoriaus didžiulį kilimą su lietuvišku raštu, padarytą pagal persiškų kilimų techniką. Ji tuoj surado tą kilimą išaudžiusią moterį Kaliekių kaime. Paaiškėjo, kad tos neįprastos mūsų krašte technikos ji išmokusi gyvendama prie Taškento, kur jos seneliai buvo ištremti po sukilimo. Jonuškaitė tai moteriai užsakė kilimą ir darė pastangų išpopuliarinti jos darbą. Bet užėjęs karas visus sumanymus sutrukdė. Bagnickaitės darbai liko tuo tarpu labiausiai žinomi ir gražiai reprezentavo Lietuvą mūsų atstovybėse (kai kur dar yra išlikę), duodami progos informuoti svetimtaučius apie mūsų krašto liaudies kultūrą, apie kaimietes moteris, nežinomas menininkes, kurios nuo amžių garsėjo kaip puikios audėjos (jau XV a. J. Dlugošas tai minėjo).

Kai kas, pažinojęs Bagnickaitę, protestuoja prieš mano duodamą jai pionierės vardą. Girdi, pionierės audimo srity ir buvusios tos kaimo moterys, o nepriklausomybės laikais atsirado ir be jos inteligenčių, kurios net geriau techniškai atlikdavo savo darbus ir ausdamos taip pat naudodavo tautinius motyvus. Tačiau Bagnickaitė buvo pati pirmoji, pritaikiusi Vakaruose vartojamą gobelenų techniką, drąsiai komponuodama perkėlė iš priejuosčių ir juostų raštus, juos bent dešimteriopai padidindama. Taip pat savo audinius eksponuodama žemės ūkio parodose, platesniu mastu propagavo ir populiarino mūsų liaudies meną ir jo praktišką pritaikymą. Kai kas prikaišiojo, kad jos audiniai nepasižymi tobulu atlikimu, audimas nelygus, matosi mazgai, spalvos nepatvarios, kartais greit bluko. Palyginus su mūsų kaimo audėjų lygiu audimu, per ilgus metus nenustojančiu spalvų, Bagnickaitės kilimai palyginti greit nusidėvėdavo. Tai teisybė. Bet kiek teko matyti įvairiuose muziejuose menininkų rankų darbus, juose galima buvo pastebėti tuos pačius netobulumus. O dėl kilimų, kurie būdavo tiesiami ant grindų, tai nenuostabu, kad jie būdavo greit nutrypti, nes gi paprastai niekas žemėje nekloja rankų darbo gobelenų audimo technikos vilnonių darbų.

Per trumpas buvo laikas, kad Bagnickaitės darbų įtaka būtų galėjusi pilnai pasireikšti, bet ji buvo nemaža. Jau žymiai vėliau, nes tik 1930 metais, atsirado Kaune "Marginiai", pradėta žemės ūkio mokyklose dėstyti audimo menas. Kiek prisimenu, tada jaunas A. Tamošaitis buvo susidomėjęs Bagnickaitės audiniais ir gal jų buvo paskatintas dįrbti toje srityje, kurią abu su žmona taip ištobulino. Kitos, gal ir labai gražiais darbais pasireiškusios audėjos liko mažiau žinomos, nepadariusios didesnės įtakos.

Liūdnas O. Bagnickaitės ir Santeklių galas
Onos Bagnickaitės gyvenimo pabaiga buvo labai liūdna. Neužilgo prieš karą mirus tetai, ji liko Santekliuose vieniša. Karui, okupacijoms atėjus, užgriuvę vargai atrodė nepakeliami. Siaubingiems įvykiams mus visus prislėgus, su ja daugiau neteko pasimatyti.

Vietos žmonės pasakojo, kad 1941 birželio mėnesio išvežimai ją užklupo visai nepasiruošusią, net nesuvokiančią žiaurios realybės. Ji politikoj nedalyvavo, su apylinkės žmonėmis gražiai sugyveno, nepriklausė prie "buožių", o ir dvarininkė nebuvo tipinga. Ir štai, kai enkavedistai atėjo jos suimti, ji buvo visai pasimetusi. Užuot susidėjusi reikalingus daiktus, ji dėjusi prieš veidrodį skrybėlę ir kalbėjusi visai priešingai, negu šiuo momentu sveikas protas būtų diktavęs, kartodama, kad ji nesanti kokia prasta moteris, tik dvarininko duktė . . .
Kokia gi buvo Bagnickaitės kilmė — niekas tikrai nežinojo, ir ji pati niekad apie tai net artimiausiems neužsimindavo. Visi ją laikė Gruževskių giminaite, panelės Teklės augintine, ir tiek. Kaip ten bebuvę, po "tetos" mirties
Santekliai pagal testamentą buvo perėję į Bagnickaitės nuosavybę.
Bagnickaitė buvo išvežta kartu su kitais Viekšnių - Mažeikių ūkininkais ir dvarininkais. Kelionė buvo klaiki, Bagnickaitė psichiškai pakriko, negalėjo suprasti, kas darosi, blaškėsi. Nelaimės draugės ją globojo, kiek galėdamos. Visi kartu pasiekė Altajaus kraštą. Vėliau grįžusi iš Sibiro į Lenkiją N. Bielskaitė, pati jau mirusi, rašė giminėms į Ameriką, kad kurį laiką visa grupė gyvenusi sovchoze, kur buvo auginamos avys. Bagnickaitė netrukus buvo išvežta į mažą apskrities miestelį Oguduj (Oirotsko autonominėje srityje) už 40 kilometrų nuo sov-chozo. Ten ji ligoninėje mirė. Kada ir kur palaidota, apie tai jau niekas nesužinos. Kiek vėliau jaunesnieji buvo išsiųsti į Lenos žiotis, kur amžinai užšalusioj tundroj buvo įrengta priverstinoji darbo stovykla, žuvies kombinatas. Altajuj išmirė dauguma ten paliktųjų, o tolimoje šiaurėje taip pat nedaug kas atlaikė nežmoniškas sąlygas.

Išsisklaidė po pasaulį Kenstavičių giminė. Patsai ūkvedys mirė Lietuvoje, jo sūnus Tadas išvežtas į Sibirą, vieni liko vargti vargą Lietuvoje, kitus likimas nubloškė į Vakarus. Čia, Čikagoje, 1964 Algimantas Mackus baigė savo jauną gyvenimą.

Santeklių malūno nuomininkai atsidūrė Vokietijoje, po karo audros išlikusios trys dukterys globoja 95 metų senelę Lacienę Šlezvig -Holšteine. "Tyliomis valandomis ji dažnai svajoja apie savo seną tėvynę prie gražios Ventos upės Lietuvoje", rašo "Heimatstimme" Nr. 1. 1969 sausio mėn.

Nebeliko grožio senuose Santekliuose. Priskirti prie kolchozo, apleisti pastatai visai baigia griūti, tvorų nebėra. Vandalai neišmanėliai išdraskė viską, kas buvo dvarely, kaip ir visuose dvaruose, kur nuo amžių dar buvo saugojamos brangios mūsų praeities liekanos. Išplėšti puslapiai iš Lietuvos Statuto ir kitų retų knygų jau seniai užlipdė ne vienos trobos sienų skyles arba supleškėjo prakuroms. O ar kas pasirūpino apsaugoti brangius Bagnickaitės raštų albumus, jos rinkinius, paveikslus, biblioteką? Viskas žuvo.

Pačioje gražiausioje vietoje, Ventos ir Virvytės santakoje, tirštai pristatyta neišpasakytai negražių vasarinių, kur ilsėtis suvažiuoja minios svetimų šiai vietai abejingų žmonių. Jau prieš keletą metų rašė vienas buvęs kaimynas: "Ten, kur seniau buvo gėlės ir žydintieji krūmai, dabar tik notnerės ir šiukšlės matosi".
Tik Bagnickaitės propaguotoji idėja prigijo ir yra vystoma kaip Lietuvoje, taip ir iš dalies tremtyje.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai