Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BALTASIS ERELIS - LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBES GYNĖJAS PER II PASAULINI KARĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALGIRDAS BUDRECKIS   
II pasaulinio karo metu Didžioji trijulė — JAV, Didžioji Britanija ir Sovietų Sąjunga — bandė palaidoti Pabaltijo valstybių klausimą. Atsirado Pabaltijo valstybių, ypač Lietuvos, gynėjas iš netikėtos pusės — iš lenkų egzilų vyriausybės. Laisvieji lenkai dėjo pastangas išsaugoti Lietuvos nepriklausomybę. Žinoma, pagal savo interpretaciją.

Iš visų egzilinių veiksnių lenkai buvo geriausiai susiorganizavę. Jie turėjo egzilinę vyriausybę Londone, prie kurios Trijulė paskyrė savo ambasadorius. Londonas kasmet skirdavo 300 mil. svarų sterl. subvencijos. Laisvųjų lenkų korpas turėjo 250.000 karių, išdėstytų nuo Kaspijos krantų ir Persijos iki Šiaurės Afrikos. Londone miklinosi lenkų parašiutininkai. Vadinasi, kaip De Gaulle prancūzai, lenkai buvo aktyvūs karo sąjungininkai.

Lenkų vyriausybės ir armijos spiritus rao-vens buvo generolas Vladislovas Sikorskis. Gabus krikščionių demokratų pažiūrų kariškis ir karštas lenkų patriotas, Sikorskis vaidino svarbų politinį vaidmenį Londone ir dalinai Vašingtone. Po I pas. karo lenkų - sovietų karo metu jis vadovavo V armijai, kuriai priklausė Beniakainių grupė, Pilsudskio įsakymu įvykdžiusi generolo Želigovskio "sukilimą" užimti Vilniui, sulaužant ką tik pasirašytą Suvalkų sutartį. 1922 jis buvo ministras pirmininkas, 1923-26 — karo ministras. Sikorskis nepalaikė Pilsudskio diktatūros ir buvo opozicijoje prieš "pulkininkų kliką", kuri apsupo diktatorių.

1939, kai Vokietija ir Sovietų Sąjunga padalijo Lenkiją, tuometinis lenkų diktatorius maršalas E. Rydz-Smigly kurį laiką slapstėsi Rumunijoje. 1940 gruodžio mėn. grįžo Lenkijon incognito ir netrukus mirė (1941). Iniciatyvos ginti Lenkijos interesus ėmėsi opozicininkas Sikorskis. Jis Prancūzijoje sudarė egzilinę vyriausybę, 1939 rugsėjo 30 tapdamas ministru pirmininku, o 1939 lapkričio mėn. ir laisvųjų lenkų kariuomenės vadu. 1940 vasarą lenkų vyriausybė persikėlė į Londoną.

Sikorskio dėka Vakarų sąjungininkai paspaudė sovietus paleisti iš kacetų kelis šimtus tūkstančių lenkų karių ir civilių. Iš jų susiformavo lenkų kariniai daliniai kovoti prieš vokiečius.
Jo užsienio reikalų ministras (1941.VIII.22 - 1943.VII. 14) buvo grafas Edvardas Raczyns-kis, kuris buvo lenkų ambasadorius prie Coun of St. James nuo 1934 iki 1945 m. Raczynskis gerai pažinojo anglų užsienio ministerijos pareigūnus ir visą eilę valstybininkų.

1. Lenku užsienio politika
Lenkų egzilų vyriausybės diplomatiniai siekimai buvo vadovauti politinei ir karinei federacijai, į kurią įeitų Čekoslovakija, Lietuva, gal net ir Latvija, Estija ir Suomija. Į Lenkiją būtų inkprporuota Rytų Prūsija, Saugumo sumetimais lenkai norėjo Lietuvą išjungti iš Sovietų Sąjungos. Jų manymu, verčiau laisva Lietuva, kuri įeitų į lenkų karinę ir politinę sferą, užuot galinga Sovietų Sąjunga kaip kaimynas. Užtat lenkų vyriausybė kėlė nepriklausomos Lietuvos atstatymo klausimą savo derybose ir pasitarimuose su sąjungininkais. Antras siekimas buvo atgauti Vilniaus kraštą, kurį sovietai buvo grąžinę Lietuvai. Taigi, Lietuva turi būti nepriklausoma, bet be Vilniaus, laikomo lenkišku. Trečias siekimas buvo karinė, ūkinė ir pagaliau politinė unija su Lietuva. Žinoma, galutinė lenkų svajonė buvo Lietuvos absorba-vimas.
Tiek Sikorskis, tiek kiti lenkų politikai bandė įtaigoti sąjungininkus priimti šiuos lenkų siekimus. Būdinga lenkų mentalitetui tai, kad jie iš viso nesitarė su lietuviais šiais klausimais.

Norėdama sustiprinti nepriklausomos Lietuvos būtinumo Lenkijos saugumui tezę, lenkų egzilų vyriausybė ramstėsi 1939 rugpiūčio 25 anglų - lenkų abipusinės pagalbos sutarties slaptu protokolu. Tos sutarties antrojo straipsnio antrojo paragrafo sąlygos buvo:
Jei viena susitariančių šalių pradėtų kariauti su europine galybe dėl to, kad ta galybė sudarė grėsmę kitos europinės valstybes nepriklausomybei ar neutralumui ir kad dėl to susidarė aiškus pavojus susitariančios šalies saugumui, I straipsnio nuostatai galios savaime, tačiau nepažeidžiant kitos liečiamosios europinės valstybės teisių.i

Slaptasis protokolas šiaip paryškino sutarties antrąjį straipsnį:
2(b) iki to laiko, kol abi vyriausybės sutiks modifikuoti antrąjį straipsnį, jo sąlygos bus šitaip suprantamos: 1. šios sutarties antrojo straipsnio pirmasis paragrafas liečia Dancigo freištatą; antrojo straipsnio antrasis paragrafas apima Belgiją, Olandiją ir Lietuvą.2 Lenkų tezė buvo, kad ši 1939 m. anglų -lenkų abipusinės pagalbos sutartis dar galioja įr yra karo sąjungos pamatas. Užtat Lietuva įeina į lenkų įtakos sferą, kaip Belgija ir Olandija yra Anglijos įtakoje.

Prasidėjus vokiečių - sovietų karui, lenkai norėjo sąjungininkams anglams paryškinti savo interesus rytuose. Tuometinis lenkų ministras Zaleskis 1941 liepos 8 įteikė anglų užsienio reikalų ministrui Anthony Edenui ilgoką memorandumą, kuriame išdėstė lenkų pretenzijas rytu žemėse:
. . . Lenkija yra tiesiogiai susidomėjusi šiuo klausimu: didele atitinkamų provincijų dalis priklauso prie Lenkijos tautinių plotų, o likusios provincijos priklauso prie kaimyninių ar draugiškų valstybių, t. y. prie Rumunijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Suomijos. Lenkų vyriausybei priderės atkreipti didelį dėmesį į atitinkamų santykių su tomis valstybėmis išsivystymą, po karo.
B. Pabaltijo valstybes
Trys Pabaltijo valstybes, kurios tautine prasme yra beveik homogeniškos, įsikūrė ne praeito karo alijantų dėka, o dėl savo pačių pastangų ir iki tam tikro laipsnio buvo 1919 - 1920 m. lenkų - sovietų karo pasekme. . . Kaip buvo išdėstyta memorandumo pradžioje, nei Vokietija, nei Rusija neturi jokios teises spręsti šių kraštų likimą, . . Kad pora milijonų pabaltiečių kilmės žmonių gyvena Amerikoje, yra svarbu. Taip pat svarbu, ar šitie žmonės bus provokiški ar proalijantiški. Užtat visų tautų teisės į politinę nepriklausomybę patvirtinimas galėtų privesti prie laisvųjų pabaltiečių sąjūdžio, kuris savo ruožtu galėtų tapti kariniais veiksmais.

O dėl Lietuvos, galimas dalykas, kad Hitleris inkorporuos lenkų Vilniaus kraštą į Lietuvą. Lenkų vyriausybe, be abejo, įeitų į derybas su Lietuva po karo ar net karo paskutiniame etape pašalinti lenkų - lietuvių nesutarimų politiniam nedraugiškumui šios Europos dalies sritinio susiorganizavimo apimtyje. Jie (vokiečiai) nepraleis naujos progos pasėti nesantaiką tarp Lenkijos ir Lietuvos: tam tikslui jie laikinai prijungs prie vokiečių kontroliuojamos Lietuvos vieną iš homoge-niškiausių lenkų provincijų, šis požiūris yra 1941 liepos 7 Lenkijos tautinės teritorijos integralaus atstatymo tezės pasekmė.3
Anglai nedavė tiesioginio atsakymo Zaleskiui į memorandume iškeltus teritorinius klausimus.

2. Derybos su Sovietais
Lenkų egzilų vyriausybė turėjo santykius su Sovietų Sąjunga. Kremlius net buvo paskyręs ambasadorių Aleksandrą I. Bogomolovą prie lenkų vyriausybės Londone. Lenkų derybų su sovietais pagrindiniai klausimai lietė karo belaisvių ir tremtinių evakuavimą į Vakarus. Bet taip pat buvo paliesti valstybinių sienų klausimai.

1941 gruodžio pradžioje Sikorskis buvo nuvykęs į Maskvą tartis su Stalinu. Pasitarimo metu Stalinas iškėlė pokarinių Lenkijos - Rusijos sienų klausimą ir reikalavo, kad lenkai pripažintų Pabaltijo valstybių ir Besarabijos įjungimą į Sovietų Sąjungą. Už šitą pripažinimą Stalinas Sikorskiui siūlė Rytų Prūsiją. Jis dar viliojo lenkus užuomina, jog Lenkija galinti išsiplėsti į vakarus Vokietijos sąskaiton. Sikorskis nebuvo sugundytas. Jis atsakė Stalinui, kad jis negalįs spręsti tokius klausimus, ir dar pridūrė, jog istorijos šviesoje būtų laikomas juokdariu, jei priimtų tokį nuosprendį be rimtesnio galvojimo. Stalinas nusijuokė ir, plodamas jam per petį, tarė, kad gal Sikorskis teisus.4
Sovietus suerzino ministro Raczynskio interviu, kurį ištisai paskelbė 1942 sausio 11 Sun-day Times. Anglų žurnalistams Raczynskis dėstė, kad turėtų būti sudaryta lenkų - čekoslova-kų konfederacija, kad ir Lietuva turėtų įeiti į tokią konfederaciją ir kad Pabaltijo valstybių nepriklausomybė garantuotina. Rusams tokie vieši pareiškimai nepatiko. Rusų ambasadorius Bogomolovas reagavo sausio 23 nota, kurioje jis rašė: "Ypačiai Sovietų vyriausybė atkreipia dėmesį į grafo Raczynskio pasisakymą apie Pabaltijo valstybių nepriklausomybės prieš 1939 m. karo garantavimą. Jis užmiršta, kad Lietuva yra Sovietų Sąjungos dalis."5 Sausio 30 pats Sikorskis atsakė į Bogomolovo notą ir pakartotinai pabrėžė, jog Lietuvos klausimas yra svarbus Lenkijai.6

Lenkai patyrė, kad neįmanoma tartis su sovietais sienų klausimais. Užtat jie atkreipė daugiau dėmesio į amerikiečių bei anglų įtaigoj imą.
3. Lenkų demaršai anglų įstaigose
Kadangi anglai pradėjo rimtai derėtis su Maskva, lenkai buvo susirūpinę, kad ir jų interesai nenukentėtų. Visų pirma jie kreipėsi į anglų ambasadorių Maskvoje Sir Stafford Cripps (1940-1942). Cripps lankantis Londone, 1942 sausio 26 Sikorskis jį aplankė ir teiravosi apie anglų laikyseną sovietų teritorinių pretenzijų reikalu. Cripps painformavo Sikorskį apie britų - sovietų derybų eigą ir ypač apie derybas dėl būsimų Europos valstybių sienų. Nors užsienio reikalų ministras Edenas nebuvo pasiruošęs diskutuoti principinius dalykus, Europos klausimais Maskva reikalavo iš Anglijos, kad ji pripažintų šias pretenzijas: 1940 m. rusų - suomių valstybines sienas, o taip pat Estijos, Latvijos ir Lietuvos inkorporavimą į Sovietų Sąjungą. Sikorskis pareiškė, kad toks pripažinimas ne tik nemoralus, bet ir kenksmingas apskritai Europai, o ypatingai Lenkijai, ^enkija laiko Lietuvą kraštu, kuris įeina į jos interesų sferą. Lenkiško Vilniaus atsisakymas neįmanomas. Cripps atsakė, kad būtina priimti sovietų sąlygas, nes tai vienintelis būdas laiduoti Rusijos sutikimą, kad būsimos Europos sienos bus abipusiškai nustatomos, t. y. derybose su Lenkija. Į Sikorskio pastabą, kad tie patys sumetimai dabar galėtų būti panaudoti, spaudžiant Rusiją padaryti svarbias nuolaidas, bent Lietuvos klausimu, Cripps atsakė, kad Rusija atmetė bet kokias derybas dėl Lietuvos, ir net pacitavo tuo reikalu Molotovo pareiškimą, kuris buvo duotas prieš ambasadoriaus išvykimą iš Rusijos. Jis paminėjo, kad neoficialūs rusų sluoksniai linksniuoja Curzono liniją.7 Tai buvo lenkams skambutis, kad reikalai krypsta į blogą pusę.
Po keleto dienų (sausio 31) gen. Sikorskis aplankė anglų ministrą pirmininką Winston Churchillį. Pastarasis paklausė Sikorskio apie pasimatymą su Stalinu, ar buvo su juo diskutuotas lenkų sienų klausimas. Sikorskis painformavo apie Stalino pareiškimą, kad Lenkija turinti būti didesnė ir stipresnė, Rytų Prūsai turėtų priklausyti prie Lenkijos, o vakarų sienos turėtų siekti Oderio. Sikorskis pabrėžė, kad buvo aiškus Stalino polinkis pastūmėti Lenkiją į vakarus. Tačiau Stalinas norėjęs sutikimo dėl Pabaltijo valstybių prijungimo prie Rusijos.8 Churchillis nedavė lenkams jokio aiškaus nusistatymo šiais klausimais.

Sikorskis manė, kad laikas pribrendo zonduoti amerikiečius. Vasario 2 jis užsuko pas A. J. Drexel Biddle, JAV ambasadorių prie lenkų vyriausybės, ir atpasakojo, ko Stalinas reikalavo iš lenkų. Sikorskis pasakė Biddle, kad jis tikįs, jog eventualiai sienos būsiančios nustatytos. Sikorskiui 1939 metų sienos neatrodė realios. Jis norėjo "pataisų", t. y. Rytų Prūsijos prijungimo prie Lenkijos ir kokios nors ūkinės, politinės ir karinės sąjungos su Lietuva.9 Biddle nedavė Sikorskiui jokio oficialaus atsakymo, tik pažadėjo pareferuoti pašnekesy iškeltas mintis savo viršininkui Vašingtone. Jis taip ir padarė. Sikorskis nusprendė, kad reikėtų Raczyns-kiui vykti į JAV sostinę ir ten kelti lenkų tezes.

4. Lenkų žygiai Vašingtone
Raczynskis vasario vidury atvyko į Vašingtoną tartis su JAV Valstybės departamento pareigūnais sienų klausimu. Jis tikėjo galėsiąs paveikti Vašingtoną. Juk JAV gyvena 6 milijonai lenkų. Vašingtoną laikė simpatizuojančiu lenkų aspiracijoms. Tačiau lenkams nebuvo žinoma, kad anglai lenkų nusistatymą traktavo kliūtimi pagerinti alijantų santykiams su Maskva, kad dėl to anglams nepatiko Sikorskio de-maršai, kurie kėlė nepatogius klausimus.

Vasario 18 anglų ambasadorius Vašingtone viskontas Halifax, buvęs anglų valstybės sekretorius užsienio reikalams, lankėsi pas Valstybės pasekretorį Sumner Welles aptarti derybas tarp anglų ir sovietų. Pasitarimo metu ambasadorius Halifax įteikė VVelles anglų užsienio ministerijos telegramos nuorašą. Telegramoje štai kas buvo išdėstyta:
Vienas sunkus taškas yra Lietuva, kadangi lenkų vyriausybe, kuri yra susidomėjusi po karo sudaryti lenkų - lietuvių uniją, pareiškė mums savo pageidavimą, kad anglai neitų į jokias diskusijas dėl būsimos Lietuvos teritorijos nesusitarę su lenkais. Lenkų pažiūros, žinoma, nesutampa su sovietų planais aneksuoti Lietuvą. . . Kaip bebūtų, lenkų siekimas, kiek liečia Jo Didenybes vyriausybę, yra praktiškas geografiniu atžvilgiu tik tuo atveju, jei lenkai išgautų iš Sovietų vyriausybės valstybines sienas anapus Curzono linijos į rytus, arba gautų leidimą aneksuoti Rytprūsius. Stalinas man pasakė, kad jis sutiktų. Pagal Atlanto Chartą, Lenkija neturi jokių teisių į Lietuvą. Būtų neprotinga iš Lenkijos pusės nenusileisti Rusijai Lietuvos klausime.10

Kitą dieną, vasario 19, lenkų ambasadorius Vašingtone Jan Ciechanowskis pristatė grafą Raczynskį Valstybės pasekretoriui Sumner VVelles. Raczynskis išdėstė Welles lenkų nuomonę, jog anglų polinkis daryti sovietams nuolaidas yra neprotingas. Jei 1941 m. sovietų sienos bus atstatytos, tai šis mostas tik atidarys kelią Rusijai kelti daugiau reikalavimų. Raczynskis pabrėžė, kad Lietuvos inkorporavimas į Sovietų Sąjungą būtų mirtinas smūgis Lenkijos atstatymui.11 Nenorėdamas užimti oficialios pozicijos. Welles atsisakė komentuoti.
Lenkai, nepatenkinti šio pašnekesio rezultatais, kreipėsi į kitus Valstybės departamento pareigūnus. 1942 vasario 24 ambasadorius Cie-chanowskis prisistatė su ministru Raczynskiu pas Valstybės sekretoriaus pavaduotoją A. Berle. Po mandagių pasisveikinimų Raczynskis įsigilino į ilgoką pokalbį apie Lenkijos santykius su Rusija. Jis pabrėžė, kad lenkus nudžiugino 1941 gruodžio 4 lenkų - sovietų draugiškumo ir abi-pusinės pagalbos deklaracija. Bet drauge jis išreiškė savo susirūpinimą, kad šita deklaracija nebūtų tik tušti žodžiai, kuriuose glūdi imperialistiniai kėslai. Berlei nurodė Pabaltijo valstybių pavyzdį. Raczynskis sakė, kad lenkai ypačiai susirūpinę Lietuva, nes Lietuvos pagrobimas apsuptų Lenkiją taip pat, kaip vokiečiai yra padarę iš Rytprūsių. Berle atsakė, kad jis negalįs oficialiai diskutuoti tuos dalykus. Dviprasmiškai jis pridūrė, kad amerikiečių viešoji nuomonė būtų patenkinta, jei kitų tautų kultūrinės ir socialinės savybės būtų respektuojamos.12

Matydami, kad nieko jau nebus iš pasikalbėjimų su Valstybės departamento pareigūnais, lenkai sumanė įtaigoti naują amerikiečių ambasadorių Maskvoje Standley. Kovo 4 Raczynskis ir Ciechanowskis padarė vizitą pas Standley ir jam išdėstė savo pažiūras į Rusijos - Lenkijos padėtį. Raczynskis taip pat kalbėjo apie Pabaltijo valstybių padėtį: jis žinąs, kad vykstą anglų-sovietų derybos ir kad jose svarstoma Pabaltijo valstybių ateitis. Jis ypatingai pabrėžė faktą, kad nors lenkų vyriausybei rūpi aplamai viso Pabaltijo likimas, lenkai ypač yra susirūpinę Lietuvos ateitimi. Lenkijos saugumas siejasi su Lietuvos nepriklausomybe. Lietuva šiaurėje ir Besarabija pietuose sudaro reples. Jeigu viena iš tų valstybių patektų į svetimos galybės į-taką, tai grėstų Lenkijai pavojus.13

5. Lenkai dar kartą įtaigoja anglus
Kovo 9 Sikorskis laišku kreipėsi į ministrą Edeną, išdėstydamas savo pažiūras į sąjungininkų karo politiką ir ypatingai į anglų-so-vietų derybų eigą. Laiške jis rašė: ''Sovietų reikalavimai, kad Lietuvos, Estijos, Latvijos, Šiaurės Bukovinos ir Besarabijos inkorporavimas būtų sąjungininkų pripažintas, sugriautų būsimos pergalės pagrindus. Toks pripažinimas užgniaužtų pasitikėjimą mūsų integralumu ir teisingumu. Tų idealų, kurie ginami su didžiausiu pasiaukojimu tų tautų, kurios besąlygiškai priešinasi Trečiajam Reichui ir jo satelitams".14
Netrukus Sikorskis gavo ministro pirmininko Churchillio kvietimą atvykti pas jį ir pasitarti apie anglų - sovietų derybų eigą. Pasitarimas įvyko kovo 11 nuo 1 vai. 30 min. popiet iki 3 vai. 5 min. popiet. Iš anglų pusės pasitarime dalyvavo ministras pirmininkas Churchillis, užsienio reikalų ministras Edenas, E. Bevinas, Sir Archibald Sinclair ir pik. Thomp-sonas. Lenkams atstovavo generolas Sikorskis, jo asmens sekretorius dr. Jozef Retingeris ir kpt. Zamoyskis.

Sikorskis šiame pasikalbėjime dėstė, kad Rusijos teritoriniai reikalavimai yra rusų imperializmo diktuojami. Noras okupuoti ne tik Pabaltijo valstybes, bet ir Besarabiją ir Bukoviną aiškiai parodė Sovietų Rusijos imperialistinį nusiteikimą. Šitų rusų reikalavimų pripažinimas ateity reikštų, kad Rusija apsupa Lenkiją. Paliesdamas Latvijos ir Estijos aneksavimą, Sikorskis pareiškė, kad netikėjo į Pabaltijo federaciją, ir užtat Lenkija nėra tiesiogiai suinteresuota, bet būtų prieš aneksiją, kadangi tai dera Lenkijos amžių senumo tradicijoms. Tačiau kauniškei Lietuvai (Kowienska Litum) jis reikalavo pilnutinės ir neribotos nepriklausomybės, nepaisant bet kokių ryšių, kurie Lenkiją kada nors ateity su tuo kraštu sujungtų. Sikorskio sąžinė jam neleistų pasirašyti tokį sutarimą su Rusija, ypač jei ta sutartis liestų Lietuvą. Churchillis nepalaikė Sikorskio pesimizmo, nors panašiai į-vertino Rusijos tikrus motyvus ir ciniškai pabrėžė: "Then the decisions on peace will be with us, independently of the petty agreements signed today". Edenas teigė, kad sutarimas nenustatys Lenkijos sienų. Sikorskis vėl įspėjo prieš skubius sprendimus šiuo reikalu ir siūlė, kad rusai atšauktų bent savo pretenzijas į Lietuvą.15

Lenkai išėjo iš pasitarimų nepatenkinti. Po to jie bandė sukelti viešąją opiniją. Kovo IT lenkų tautinė taryba priėmė formalią rezoliuciją, kuri pareiškė, kad, nepaisant Lietuvos neteisėtų pretenzijų į lenkų Vilniaus miestą, le: kų tautinė taryba lenkų tautos vardu linki lietuvių tautai kuo greičiausiai grįžti į savo Vakarų krikščioniškosios kultūros pažangos kelią, bendradarbiaujant su Vidurinės Europos tau: mis, kai ji bus išlaisvinta nuo vokiečių okupacijos ir atgaus pilną nepriklausomybę.16

Tas pareiškimas buvo būdingas lenkų politiniam mentalitetui: iš vienos pusės jie paneigė lietuvių teritorinius interesus, iš kitos — tikėjo, kad už geravališką pareiškimą Lietuvos a1 žvilgiu lietuviai su malonumu šoks į lenkų glėbį.

Lenkų spauda Londone paskelbė Raezynskic* pareiškimą, kad Lenkija laiko Lietuvą kraš* kuris istoriškai įeina į Lenkijos įtakos sferą. reiškime Raczynskis kėlė lenkų argumentą, kad status quo ante yra lenkų - rusų sienų pagrindas. Tas jo pareiškimas sukiršino sovietus. Savo ruožtu anglai nebuvo patenkinti, kad Sikorskio vyriausybė kliudo geriems santykiams su rusa.

Lenkai sugalvojo įteikti išsamų memorandumą anglų užsienio reikalų ministrui ir Amerikos Valstybės sekretoriui. Toks memorandumas — lenkų užsienio politikos pareiškimas t vo paruoštas Londone 1942 kovo 24. Tame dokumente lenkai išdėstė savo politines pažiūr sienų, santykių su kaimynais ir ateities klau mais. Pravartu pacituoti tas dalis, kurios apima Lietuvos ir Vilniaus klausimus:17
III. šalia šio memorandumo II straipsnio pažiūros., Lenkų vyriausybė teikiasi išnagrinėti eventualaus tų - sovietų susitarimo aspektus, kurie tiesiogiai liečia gyvybinius lenkų interesus# Ypačiai vyriausybė pageidauja atkreipti Jo Didenybės vyriausybės dėmesį į to slapto protokolo antrojo straipsnio b pastraipą, kuris pri jungtas prie 1939 rugpiūčio 25 susitarimo (Abipusines pagalbos sutarties tarp Jungtinių Karalijų ir Lenkijos, pasirašytos Londone) t. y. į pastraipą b, kuri liečia Lietuvą, šio straipsnio turinys besąlyginis ir aiškus. Tame straipsnyje Didžiosios Britanijos vyriausybė tvirtina, kad Lietuvon nepriklausomybės išlaikymas yra taip pat gyvybinis dalykas Lenkijai, kaip Belgijos ir Olandijos išlaikymas yra svarbus Didžiajai Britanijai.

Lenkų vyriausybė ketina atkreipti Jo Didenybės vyriausybes dėmesį į to protokolo turinį savo notoje, kur. datuota 1941 gruodžio 30.
Minėtas tekstas yra politinės tikrovės teisinis pareiškimas. Nepriklausoma Lietuva niekuomet nebus pavojinga savo kaimynams ar kitoms Rytų Europos v tybėms. Lietuvos aneksija prie galingos Sovietinės sijos būtų ypač pavojinga Lenkijai, padarydama LerO jos situaciją šiaurės rytuose keblesne. Kaimyninis-santykiai būtų apsunkinti. Rusija negali saugumo strateginiais argumentais pateisinti savo reikalavimų Lietuvoje, kuri šalis neturi natūralios uosto išeigos į Baltijos jūrą.
Lietuvos gyventojai yra katalikiška valstietija ir znesčionija, prisirišusi prie smulkios nuosavybes. Lenkų vyriausybė laiko Lietuvos pilną suverenumą vienu iš Lenkijos užsienio politikos pagrindinių principų. Ir pabrėžia dar kartą pažiūrą, kad tai negali pakeisti draugiškus lenkų - sovietų santykius.

Lietuvos problemos analogija yra Bukovinos klausias.
Reikia pabrėžti, kad Jo Didenybės vyriausybės sutarimas pripažinti Lietuvos ir Bukovinos aneksiją prie Sovietų reikštų užgyrimą, kad Sovietų Rusija galinti apšepti Lenkiją iš šiaurės, rytų ir pietų. Štai rytuose strateginė padėtis būtų analogiška 1939 m. padėčiai, kai po Čekoslovakijos ir ypač Slovakijos okupavimo Vokie-zzįa apsupo Lenkiją iš trijų šonų.
IV. Jo Didenybės vyriausybė žino, kokios svarbios Lenkijai yra Vilniaus krašto ir visos rytų Lenkijos sri-775. Vilniaus kraštas, turėdamas lenkus gyventojus, len-£~4 civilizaciją ir tradicijas, tapo vietos vaidų su Lietuva objektu, kurį iki nemažo laipsnio Vokietija buvo išnaudojusi, provokuodama ilgas tarptautines diskusijas.
Pagal 1921 kovo 18 sutarties pasirašytos Rygoje, trečią straipsnį, Sovietų Sąjunga deklaravo, kad ji vi-sškai nesuinteresuota lenkų - lietuvių nesantaika dėl Vilniaus teritorijos. Toji teritorija buvo Rusų kariuomenes okupuota 1939 rugsėjo mėn. Paskiau 1939 spalio 10 Rusija pavedė tą kraštą Lietuvai, kuomet pastaroji vals-rvbe dar buvo nepriklausoma. Antrą kartą Sovietai aneksavo Vilnių 1940 m. Vilnius tapo Sovietų Rusijos dalini, kai Sovietai smurtu sukūrė vadinamą Lietuvos Tarybinę Respubliką, šituos savaliavimus pripažino tiktai Vokietija. Lenkų vyriausybė protestavo prieš šitą veiksmą, įteikdama raštus alijantams ir bešališkoms valsty-
Lenkų vyriausybė pareiškia, kad bet koks suabejojimas dėl lenkų teisių į Vilniaus kraštą būtų laikomas ::rsiogine grėsme Lenkijos teritoriniam integralumui.

1942 m. kovo mėn. 24 d.
Kovo 25 generolas Sikorskis, užsienio reikalų ministras Raczynskis ir ambasadorius Cie-:hanowskis aplankė einantį JAV Valstybės sekretoriaus pareigas Sumner Welles. Sikorskis papasakojo apie Stalino pastangas priversti Lenkiją pripažinti Sovietų Sąjungos suverenines teises į Pabaltijo valstybes ir priimti lenkų - rusų sienų pakeitimą. Toliau jis iškritikavo anglų -sovietų derybas ir įteikė Welles kopiją 1942 kovo 24 memorandumo.

Sumnes Welles atsakė, kad JAV nepripažins jokių slaptų sutarčių, sudarytų karo būvyje. JAV prezidentas tikįs, jog visi galutinių sienų ir teritorinių pakeitimų Europoje klausimai būsią išspręsti tik po karo. Sikorskis pabrėžė lenkų vyriausybės nusistatymą, kad Rytų Eu-ripos valstybių federacijos sudarymas laiduos Europos taiką.18 Kaip ir anksčiau, Sumner Welles nebuvo lenkų paveiktas. Jis laikėsi JAV enio politikos nonpredeterminacijos principo, t. y. jokių sutarimų dėl sienų negalima da-kol karas nesibaigęs.
Taip pat ir lenkų memorandumo įteikimas anglų užsienio reikalų ministerijai kovo 27 nedavė jokių teigiamų vaisių. Lenkai matė, kad anglai vis yra linkę nusileisti rusams. Todėl Sikorskis balandžio 13 painformavo JAV ambasadorių Biddle Londone, kad jis nusiuntė anglų vyriausybei notą apie anglų - rusų sutarti ir kad lenkų vyriausybė norinti dalyvauti diskusijose, kurios lies Lietuvos ir Bukovinos klausimus.19 Jo tikslas buvo painformuoti amerikiečius, kad lenkams nepriimtini anglų ėjimai sienų klausimu.

Lenkų ambasadorius Vatikane Kazimieras Papėe taip pat darė demaršus Šventojo Sosto kanceliarijose Lenkijos rytų sienų reikalu. Papėe (1942.IV. 15) štai ką pranešė lenkų užsienio reikalų ministerijai apie Vatikano požiūri į sovietų teritorines pretenzijas: "Painformavau Valstybės sekretorių kardinolą Luigi Maglione apie mūsų požiūrį į sovietų teritorinius reikalavimus. Kardinolas gerai supranta mūsų poziciją ir mums simpatizuoja mūsų akcijoje prieš Estijos, Latvijos, Besarabijos, Lietuvos ir Bukovinos įjungimą į Sovietų Sąjungą. Kardinolas man pasakė, kad jei Sovietų Sąjunga aneksuotų Lietuvą ir Bukoviną, tai sudarytų nuolatinę ir tiesioginę grėsmę Lenkijos saugumui".20

6. Neigiami rezultatai
Lenkai susilaukė neigiamo atsakymo iš anglų vyriausybės. Į Raczynskio 1942 balandžio 13 memorandumą anglų - sovietų derybų klausimu Edenas jam atsakė ilga nota balandžio 17. Lietuvos klausimu Edenas atsakė:
6# šituo atveju lenkų kovo 27 memorandumas paminėjo Lietuvos ir Bukovinos poziciją ryšium su lenkų saugumu. Lietuvos atveju buvo ypatingai paminėtas slaptas protokolas, prijungtas prie 1939 rugpiūčio 25 anglų-lenkų sutarties. Taip pat paminėtos pastabos, kurios buvo Jūsų Ekscelencijos 1941 gruodžio 30 notoje. Pastarajame dokumente Jūsų Ekscelencija pacitavo slaptojo protokolo antrąjį straipsnį (b) kaip straipsnį, kuris aiškiai pripažįsta Lietuvos gyvybinę svarbą Lenkijos saugumui. Jūsų Ekscelencija prisimins, kad slaptojo protokolo pirmasis straipsnis (a) nustatė, kad terminas "europinė galybė", kuri panaudotas sutartyje, reiškia Vokietiją. Užtat Jo Didenybės vyriausybės bet koks pripažinimas, kad Lietuva yra svarbi Lenkijos saugumui, gali būti pritaikomas tik tuo atveju, jeigu kiltų grėsmė iš Vokietijos, lygiai kaip Belgijos ir Olandijos svarba anglų saugumui, pagal slaptojo protokolo antrąjį straipsnį (b), taikytina tik Vokietijos agresijos atveju. Slaptojo protokolo antrasis straipsnis (b) gali tapti veikus dėl Vokietijos grasinimo Lietuvos nepriklausomybei. Faktiškai nebuvo sugestionuota, kad šita išlyga galėtų būti Lenkijos iškelta, kai 1940 m. Lietuva buvo inkorporuota į Sovietų Sąjungą.

7. Vilniaus ir kitų teritorijų, buvusių Lenkijoje 1939 rugpiūčio 25, atžvilgiu anglų nusistatymas kitoks. Lenkų vyriausybė užtikrinta, kad Jo Didenybės vyriausybė nepripažins jokių teritorinių pakeitimų Lenkijoje po 1939 rugpiūčio mėn. Jo Didenybės vyriausybė užtikrins šitą garantiją bet kuriame susitarime su Sovietų vyriausybe.21
Balandžio 21 Raczynskis atsakė į Edeno notą Tarp kitko jis argumentavo, kad:
c) Lenkų gyvybinių interesų klausimu lenkų vyriausybė pakartotinai pabrėžia Lietuvos nepriklausomybes išlaikymo ir Bukovinos įterpimo Vidurinės Europos ribose svarbumą, šios dvi sąlygos yra būtinos šios srities nepriklausomai egzistencijai ir konfederatyvinei santvarkai laiduoti.22

Toliau Raczynskio notoje buvo išdėstyta egzistuojančios teisinės padėties tarp Britanijos ir Lenkijos analizė. Toje analizėje išdėstyta lenkų interpretacija ir Lietuvos klausimu.

Galutinis anglų žodis šiais klausimais buvo susilauktas 1942 balandžio 26. Tą dieną ministras pirmininkas Churchillis pasikvietė lenkus pasitarti anglų - sovietų susitarimo ir sovietų vakarų sienų klausimais. Lenkams atstovavo Sikorskis, Raczynskis ir dr. Retingeris. Iš anglų pusės dalyvavo Churchillis, Cripps, ministras Vidurinių Rytų reikalams Casey ir karo ministerijos finansų sekretorius Duncan Sandys. Churchillis informavo, kad politinė sutartis bus pasirašyta su Rusija. Teikdama Rusijai Pabaltijo teritorijas, D. Britanija laimėsianti Rusijos bendradarbiavimą europiniais klausimais. Kilusiose diskusijose anglai patvirtino, kad rusų pretenzijos apimančios visas Pabaltijo valstybes. Diskusijų įkarštyje Cripps, kuris vengė Lietuvos klausimo, kėlė abejonių dėl Lenkijos interesų Lietuvoje pateisinimo. Kai Raczynskis įsiterpė, primindamas Crippsui "400 metų lenkų-lietuvių uniją", Cripps atkirto, kad jisai kalbąs apie pastaruosius laikus, o ne apie istoriją. Raczynskis tada jam priminė 1939 rugpiūčio 25 abipusinės pagalbos sutartį. Tada Cripps perėjo į argumentaciją, pagrįsta abipusine jėgų pusiausvyra; ši pažiūra sutapo su anglų užsienio reikalų ministerijos teisininkų argumentais.

Sikorskis bandė stipriais ir rimtais žodžiais pabrėžti reakciją Europoje. Lenkams atrodė, kad Churchillis argumentavo be asmeninio įsitikinimo ir reiškė anglų tezes su tam tikrais rezervais. Bet Cripps argumentavo su giliu įsitikinimu, kartodamas žinomus anglų argumentus be jokio skepticizmo. Jis pabrėžė 1939 metų klaidų vengimo reikalingumą, kai, anot jo, paaukodami Pabaltijo valstybes (jo paties žodžiais, "Baltic provinces"), galime laimėti Staliną ali-jantų kovos draugu. Sikorskis savo replikoje akcentavo nelygstamą ir nuoseklų nusistatymą rytų kaimyno atžvilgiu. Churchillis priėmė šitą pareiškimą. Crippsui Sikorskis priminė pasikalbėjimą su juo Lietuvos klausimu. Cripps pripažino, kad jei jis galėtų laisvai daryti sprendimus, kur Lietuva ir Bukovina priklauso, tai jis abu kraštus priskirtų Vidurinės Europos federacijai. Dar jis pridūrė, kad jis nenorįs v terpti Lietuvos klausimą į dabartinę anglų - sovietų derybų darbotvarkę.23
Šis pasikalbėjimas parodė lenkams, kad anglai jau nusileido sovietams ir kad nebus galima jų paveikti sienų klausimu. 1942 m. būvyje Sikorskio vyriausybė vis labiau ir labiau įsiveldavo į ginčus su rusais dėl lenkų pabėgėlių ir tremtinių Sovietų Sąjungoj. Jie pastebėjo, kad neįmanoma su rusais susikalbėti.

Lenkai dar dėjo viltį į amerikiečius. Tačiau ir čia jie netrukus nusivylė. Raczynskis ir Cie-chanowskis pakartotinai Vašingtone kėlė stiprios Lenkijos atstatymo reikalingumą ir reikalavo, kad jų interesai Vilnijoje ir kitose rytų srityse būtų išsaugoti. Pagaliau Valstybės departamento Europos reikalų skyriaus viršininko pavadauotojas Athertonas 1942 gruodžio 9 įteikė Valstybės sekretoriui memorandumą Lenkijos klausimu. Šis memorandumas formulavo tokias amerikiečių politines tezes:
2. Lenkija dominuos bet kokios Rytų Europos valstybių federacijos šiaurines sritis.
3. Užtat Lenkija privalo turėti laisvą ir saugią išeigą į jūrą. Rytų Prūsijos aneksavimas prie Lenkijos atrodo tinkama priemonė tokiai išeigai. Tuo pačiu ta aneksija pašalintų nuolatinį pavojų Lenkijai.
4. Bet koks klausimas apie lenkų santykius su Pabaltijo valstybėmis šiuo metu nesvarstytinas.

7. Lenkijos šiaurinės sienos su Pabaltijo valstybėmis, įskaitant ir Vilniaus kraštą, turėtų būti nustatytos ryšium su galutiniu nuosprendžiu Pabaltijo valstybių klausimu.
8. Būsimos Lenkijos valstybės rytinių sienų klausimu Rytų Europos skyrius mano, kad bet kokios pastangos atstatyti Lenkijos 1939 m. sienas, kurios buvo 1921 m. sutartimi Rygoje nustatytos, būtų tolimesnio priešiškumo tarp Sovietų Sąjungas ir Lenkijos daigai. .. Įsidėmėtina, kad Curzono linija buvo pasiūlyta ryšium su tautybės sumetimais. Tuo tarpu 1921 m. sovietų - lenkų sienos buvo 1920 metų lenkų - sovietų karo milita-rinė išdava. Vilniaus krašto problema ir Pabaltijo valstybių statusas įeina į kitonišką kategoriją ir turėtų, kaip pažymėta aukščiau, būti atidėtas vėlyvesniems svar tymams.24

Valstybės departamento tendencija buvo priimti Curzono liniją kaip ribą tarp Rusijos ir Lenkijos. JAV politikai norėjo išjungti Pabaltijo valstybių klausimą iš kalbų apie Lenkijos saugumą todėl, kad jau ir tada JAV nenorėjo kiršinti sovietų, kurie amerikiečiams žadėjo bendradarbiauti, jei Pabaltijo valstybių problema nebūsianti paliesta.

Lenkai negalėjo būti patenkinti. Sikorskis paruošė dar vieną ilgą memorandumą lenkų -sovietų klausimu, pasiųstą pasekretoriui Sumner Welles 1942 gruodžio 23. Jame atsispindėjo visos lenkų teritorinės pretenzijos rytuose:25

1. Nuolatinė taika vidurinėje ir rytų Europoje priklauso nuo lenkų - rusų bendradarbiavimo, kuris savo ruožtu kiltų iš bendrų sienų klausimo sprendimo ir iš lojalaus sutarčių laikymosi.
2. Reikia pabrėžti iš pat pradžių, kad pagal 1921 m. Rygos sutartį Lenkija atsisakė nuo visų pretenzijų į 55 nuošimčius savo buvusių plotų ir Sovietų Sąjungai neturi jokių teritorinių reikalavimų. . .

Jadv. Paukštienė Studentų svarstymai

5. Sovietų vyriausybės spaudimai Lenkijos rytų žemių link ir jų nusiteikimas prieš Lietuvą yra pastarųjų laikų padaras ir bolševikų imperializmo diktuojamas, nes yra aišku, kad tos teritorijos, kurias Rusija pagrobė 1939 m. Ribbentropo - Molotovo pakto pasekme ir kurias laikė du metus rusų - vokiečių bendradarbiavimo dėka, neturi jokios reikšmės Rusijai.

12 . Rygos sutartimi nustatytos sienos yra vienintelė Lenkų tautai priimtina valstybine siena dėl šitų priežasčių:
a) Visi istoriniai argumentai palaiko lenkų tautą, ypač todėl, kad visa Lenkijos rytinė sritis, įskaitant jos du pagrindinius centrus, Vilnių ir Lvovą, buvo vien Lenkijos pastangomis išvystyta ir tobulinta, Rytinių plotų kultūra kyla iš lenkų civilizacijos. Be to, istorijos tėkmėje ... ir Vilnius buvo rusų valdžioj tik per tą laikotarpį, kada Lenkija buvo padalyta. Neįmanoma iš viso skaitytis su vadinamu plebiscitu, kurį rusai vienpusiškai ir smurtu pravedė prieš gyventojų didžiules daugumos valią ...

e) Šių teritorijų gyventojai taip pat pageidauja pasilikti Lenkų valstybės ribose. Išskyrus lenkų tautybę, kuri prieš karą sudarė 70 proc. Vilniaus gyventojų ir per 60 proc. Lvovo gyventojų, reikėtų pabrėžti, kad gudai instinktyviai glaudžiasi prie Lenkijos .. .
13. Tačiau įrodyti gerai valiai, generolas Sikorskis yra pasiruošęs dar kartą vykti į Maskvą ir derėtis su ponu Stalinu, kad būtų sudarytas draugystės paktas su Rusija ir kad visa eilė kitų klausimų, kurie reikšmingi šių dviejų kraštų ateičiai, būtų aptarti.
Tai buvo paskutinis generolo Sikorskio raštas tuo reikalu. 1943 liepos 4 jis tragiškai žuvo lėktuvo avarijoje. Po jo mirties lenkų reikalavimai buvo nustumti į antrą eilę. Ir tuo pasibaigė lenkų "užstojimas" už Lietuvos nepriklausomybės atstatymą. Vašingtonas, Londonas ir Maskva sprendė Lenkijos ir Pabaltijo tolimesnį likimą.
1. Stanislaw Bieganski, Documents on Polish-Soviet Relations, 1939-1945, Vol. I, 1939-1943 (žemiau bus žymima: Documents), Londonas 1961 p. 550.
2. "2 (b) Until such time as the two governments have agreed to modify the follovving provisions of this paragraph, they will consider: that the case contemplated by paragraph (1) of Article 2 of the Agreement is that of the Free City of Danzig; and that the cases contemplated by paragraph (2) of Article 2 are Belgium. Holland, Lithuania. Documents, p. 552.
3. Documents, p. 122-128.
4. Foreign Relations of the United States, Diplo-
matic Papers 1942, Vol. III. Europe (žemiau bus žymima:
FRUS), Vašingtonas, 1961, p. 100.
5. Documents, p. 268-269.
6. Documents, p. 272-274,
7. Documents, p. 269-271.'
8. Documents, p. 274-276.
9. FRUS, p. 102.
10. FRUS, p. 516.
11. FRUS, p. 106-107.
12 FRUS, p. 111.
13.' FRUS, p. 112-113.
14. Documents, psl. 289-294.
15. Documents, p. 295-299.
16. FRUS, p. 133-135.
17. Žr. Sumner Welles 1942 kovo 25 memorandumą FRUS, p. 124-132; Memorandum from the Polish Em-bassy in London to the Foreign Office concerning Soviet territorial claims, Londonas, 1942 kovo 27, Documents,
18. FRUS, psl. 123-133.
19. FRUS, psl! 138-139.
20. Documents, psl. 328-329.
21. Documents, psl. 329-332.
22. Žr. Biddle to Secretary of State, 1942.IV.27. FRUS p. 144-145; Note from Minister Raczynski to Mr. Eden concerning Anglo-Soviet negotiations, Londonas. 1942.IV.21. Documents, p. 332-335.
23. Documents, p. 335-340.
24. FRUS p. 204-206.
25. Documents, p. 469-473.




 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai