Aidai.eu Apžvalga

PREL. ANTANAS BRIŠKA IR ŠV. KAZIMIERO KOLEGIJA ROMOJE

Parašė Administrator

šv. Kazimiero Kolegija Romoje

Rugsėjo mėn. 2 d. rytą Čikagoje po sunkios ligos mirė Msgr. A. Briška.
Jis gimė Lietuvoje 1884 m. Vidurinį mokslą ėjo Mintaujoj ir Rygoje. Įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, čia tačiau jis greitai apsivylė. Mat, tuo metu ten vyravo lenkiškoji dvasia. Jaunuolis Antanas Briška šito nepakėlė: metus išbuvęs, jis paliko seminariją ir pasiekė Cincinati miestą ir buvo įšvęstas kunigu 1911 m.
Kun. Ant. Briška buvo paskirtas šv. Kryžiaus parapijos vikaru Čikagoje. Parapijiniame darbe pasižymėjo uolumu ir sumanumu. Dievas jį buvo apdovanojęs gražia išvaizda ir puikia iškalba. Tikintieji todėl jį mėgo ir mylėjo

Lietuvių skaičiui Čikagoje augant, reikėjo naujos parapijos. Tikinčiųjų primygtinai prašomas, tuometinis Čikagos arkivyskupas Quigley paskyrė kun. Ant. Brišką, pavesdamas jam suorganizuoti Brighton Parke naują lietuvių parapiją. Tai buvo 1914 m.

Palyginti greitu laiku įsigytas didelis žemės sklypas ir pradėta laikinos bažnyčios statyba. Išaugo ir kiti Nekalto Prasidėjimo lietuvių parapijos pastatai: klebonija, mokykla ir seselių vienuolynas. Kun. Ant. Briška rūpinosi ir parapijiečių apgyvendinimu arčiau bažnyčios. Cia jis pasiekė puikių rezultatų: jam pasisekė sutelkti aplink parapijos centrą su viršum tūkstantį lietuvių šeimų. Tuo būdu parapija pasidarė kompaktiška, atsirado graži, beveik išimtinai lietuviška sala.
Atlikdamas nuo parapijinio darbo, kun. Ant. Briška reiškėsi visuomeninėje veikloje, dalyvavo spaudos darbe, o taip pat rodė iniciatyvos ekonominėje srityje.

Kun. Ant. Briška, ypač pirmaisiais savo kunigystės metais, pasižymėjo kaip blaivybės apaštalas. Tiek iškalbingu gyvu žodžiu — bažnyčioje iš sakyklos ir susirinkimuose nuo estrados —, tiek plunksna "Draugo" skiltyse plakė lietuvių tarpe paplitusį girtavimą ir kvietė prie blaivaus ir kultūringo gyvenimo- Lietuvos nepriklausomybės kovų metu kun. Ant. Briška, kaip ir kiti lietuviai kunigai, daug prisidėjo prie aukų rinkimo Lietuvai atstatyti.

Ekonominėje srityje kun. Ant. Briška pasiekė didelių laimėjimų. Jis gyveno labai taupiai. Nemėgo draugysčių ir subuvimų. Vengė nereikalingų išlaidų. Taip gyvendamas, aišku, negalėjo turėti daug draugų. Kaikurie jo kolegos jį kaltino šykštumu ir iš jo mėgdavo pasityčioti, šitai jis žinojo ir dėl to neabejotinai kentė, bet, užsispyręs, ėjo toliau savo keliu.

"Kai kiti išleisdavo pinigą visokiems niekams, — kartą sakė jis rašančiam, — aš taupiau, dėdamas centą prie cento; stengiausi sukrauti šiokį tokį kapitalą, kad jį vėliau panaudočiau svarbiems Bažnyčios ir mūsų brangios Tėvynės reikalams. Pirmoje eilėje, — tęsė jis toliau, — stovėjo man prieš akis reikalas įsteigti Romoje Lietuvių Kolegiją. Ši mintis kilo mano galvoje dar 1909 metais, kai Cincinna-ti seminarijoje susitikau su iš Romos grįžusiu klieriku Jonu Rūba. Jis buvo mokęsis Romoje Šiaurės Amerikos Kolegijoje, bet dėl nesveikatos buvo priverstas grįžti. Jis pasakojo, kad Amžinajame Mieste įvairios tautos turi savas kolegijas, kuriose auklėjami klierikai ir rengiami kunigystės darbu i savuose kraštuose. Man tada kilo mintis: kodėl mes, lietuviai, negalėtume turėti tokią įstaigą katalikybės centre? Tada nereikėtų mums glaustis prie lenkų! Tada mūsų klierikai nebūtų lenkinami! Tada jie galėtų savųjų globoje ugdytis lietuviškoje dvasioje! šios mintys pažadino manyje pasiryžimą, tapus kunigu, taupyti, kad eventualiai galėčiau prisidėti prie lietuviškos kolegijos Romoje įsteigimo."

Atėjo 1945 m. Vokietijoje Eich-staetto kunigų seminarijoje radosi apie 80 lietuvių klierikų, o įvairiose pabėgėlių stovyklose virš 200 kunigų. Tremtyje esą vyskupai pasirūpino, kad dalis klierikų ir kaikurie iš jaunesnių ir gabesnių kunigų vyktų Romon ir ten kiek galima geriau pasirengtų kunigiškam darbui Lietuvoje. 1945 m. rudenį į Romą atvyko 20 lietuvių klierikų ir 20 kunigų. Pradžioje teko prisiglausti Pietų Amerikos kolegijoje. Tuo pačiu metu arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas ėmėsi iniciatyvos įsteigti Lietuvių Kolegiją Romoje, šiuo reikalu jis parašė raštą Amerikos Lietuvių Kunigų Vienybei, prašydamas Amerikos lietuvius kunigus savo aukomis prisidėti prie šios įstaigos įkūrimo, šio rašto kopiją Tėv. K. Rėklaitis įteikė kun. Ant. Briškai, ragindamas jį nupirkti kolegijai Romoje namus, kadangi jau anksčiau iš jo buvo girdėjęs apie jo pasiryžimą prisidėti prie kolegijos. Kun. Ant. Briška Tėvui K. Rėklaičiui tuo tarpu nieko konkretaus nepasakęs. Bet kai 1946 m. vasario mėn. leidosi kelionėn į Romą jo parapijietis žurnalistas Stasys Pieža, jis, jį išlydėdamas, paprašė, kad pasiteirautų, kokioje padėtyje yra kolegijos steigimo klausimas, nes jis manąs galėsiąs pats vienas, be kitų kunigų prisidėjimo, nupirkti šiai {-staigai reikalingas patalpas. Stasys Pieža, atvykęs Romon, apie šitai painformavo mane. Aš buvau vienas iš arkivyskupo paskirtos kolegijos steigimo reikalais rūpintis komisijos narių, o taip pat vadovavau klierikams ir kunigams, gyvenantiems Pietų Amerikos kolegijoje.

Nedelsdamas parašiau ir per tą patį St. Piežą pasiunčiau kun. A. Briškai laišką, kuriame išreiškiau džiaugsmą, o drauge ir viltį, kad jo padedami galėsime tikrai įvykdyti mūsų senas svajas turėti Romoje savą — lietuvišką kolegiją- Atsakymo ilgai reikėjo laukti.

Nors ir nesulaukdami atsakymo, mes jieškojome kolegijai pastato. Po ilgo jieškojimo 1946 metų rudenį pavyko surasti kolegijai tinkantį namą, kurį buvo galima įsigyti palankiomis sąlygomis. Kadangi kolegijos naudai arkivyskupas Juozapas Skvireckas buvo paskyręs tam tikrą Kauno arkivyskupiios fondą, todėl, nors ir negaudami iš kun. A. Briškos jokio atsakymo, prašėme šv. Sostą, kad leistų pirkti pastatą ir suteiktų reikiamą paskolą. Kard. G. Pizzardo mums didelio prielankumo dėka gavome visa, ko prašėme. 1946 metų gruodžio 2 d. pasirašėme pirkimo aktą. Namas buvo nupirktas, kaip šv.Sos-to nuosavybė. Už jį užmokėta 27,-000 dolerių. Bet visas vidaus įrengimas ir kolegijos reikalams pritaikymas atsiėjo dar 6000 dolerių. Taigi iš viso turėjome 33,000 dolerių išlaidų.

1947 metų pradžioje pagaliau gavau iš kun. Ant. Briškos laišką, kuriame jis pareiškia, jog yra pasirengęs sumokėti visas kolegijos nuosavybės įsigijimo išlaidas, jei mums bus priimtinos kaikurios jo sąlygos. Atsakiau, prašydamas plačiau paaiškinti, kokios yra jo numatomos sąlygos. Tuojau gavau antrą laišką, kuriame pareiškė, kad norįs būti pats vienas namo aukotojas; be to, pageidaująs, kad kolegijos statute būtų pažymėta, jog joje galės mokytis tik lietuviškos kilmės jaunuoliai; taip pat pageidaująs, kad kolegija įsipareigotų palaikyti jo atminimą maldomis. Pasitaręs su arkivyskupu Skvirecku ir su Studijų Kongregacijos vadovais, atsakiau, kad jo sąlygos yra priimtinos, ir pakviečiau, kad atvažiuotų į Romą galutinai visa aptarti vietoje.

1947 metų balandžio mėn. 25 dieną kun. A. Briška pasiekė Romą. Viską išsiaiškinus, gegužės mėn. 4 d. jis įteikė Studijų Kongregacijos prefektui kardinolui G. Pizzardo raštą, kuriuo pareiškia aukojas kolegijos patalpoms nupirkti 33,000 dolerių ir nurodo savo sąlygas bei išdėsto savo pageidavimus. Į šį raštą kardinolas atsakė gegužės mėn. 17 d. ir išreiškė popiežiaus ir savo pasitenkinimą dėl Lietuvių Kolegijos atsiradimo Romoje.
Tų pačių 1947 metų rudenį popiežius Pijus XII, įvertindamas kun. Ant. Briškos nuopelnus kolegijai ir Bažnyčiai, suteikė jam ordiną "Pro Ecclesia et Pontifice".

Kolegijos santykiai su savo geradariu visą laiką buvo nuoširdūs. Jis pats, kiek galėjo, padėjo, o taip pat nuolat ragino savo parapijiečius, kad remtų kolegiją, padėdami jai išlaikyti auklėtinius. Kolegija ir Lietuva buvo nuolat minima kas sekmadienį jo pamoksluose.

1949 metų rudenį Pijus XII, toliau įvertindamas kun. Ant. Briškos nuopelnus, jį pakėlė į monsinjorus.
Kolegija Msgr. A. Briška rūpinosi, džiaugėsi ir, galima sakyti, ja gyveno. 1948 m. jis rašė: "Jūsų maldos man labai reikalingos, kaip padėka (dangiškam Tėvui), kad Jis man suteikė galimybę ir protą dirbti darbą Jo garbei ir artimo labui: Bažnyčiai ir skriaudžiamai mūsų tautai. Tą darbą nustosiu dirbęs tik tada, kada baigsiu mano žemišką kelionę..."

Žemišką kelionę jis baigė. Bet paliko neįvykdęs dar eilę užsimojimų. Pirmaisiais savo ateities uždaviniais buvo numatęs parapijos bažnyčios statybą Bringhton Parke ir lietuviškų maldos namų įsteigimą Jeruzalėje.
Prel. L. Tulaba.

Sukurta: Kretingos pranciškonai