| |
|
|
Ežiomis per kaimų laukus ėjo du seneliai.
Abu keliavo tylėdami — jis pirmas, ramstydamasis lazda ir paskendęs savo mintyse, o jinai trepleno paskui, basa, apsivilkusi senoviškais drabužiais, su eglučių raštais bei kriputėmis, ir vis stengėsi perprasti, ko jos vyras šiandien toks apniūkęs, kad štai nuo pat miesto net burnos nepravėrė.
Gerokai atsilikęs, sekė berniukas, jų anūkėlis, kurio galva retkarčiais kyštelėdavo pro rugius.
Buvo patsai vasaros vidudienis.
Kiek tik akys aprėpė, aplinkui laukuose ir pievose nieko nematei, tik tuos du karšinčius, slenkančius pro javų lysias.
Grįžo namo iš bažnyčios, palaidoję savo giminaitį Juozą Sarpalių. Rado jį negyvą jo paties vaikai, išėję į griovius kmynų pasirinkti. Gulėjo žmogus užvirtęs, mėlynas akis pastulbinęs į dangų, o ant smilkinio buvo sukrešėjęs kraujas. Nei policija, nei kaimynai taip ir negalėjo pasakyti, kas jį užmušė. Vyras buvo geras, nesipyko — ir kam jis galėjo pareiti į kelią! Taip Juozą Sarpalių užkasė po beržais,— ir tu jo neprikelsi. O ten, ant žemės parpuldama, verkė jo žmona, kad ją reikėjo net nuo kapo atplėšti. Striūbavo sūnūs ir dukterys, maži našlaičiais palikę.
— Va, tai ir supaisyk Dievulio kelius, — pagaliau tyliai prašneko senelis, lyg sau, o ne kam kitam sakydamas.
— Ar man kalbi? — priėjusi pasiteiravo moteriškė ir kažkaip gailiai žiūrėjo į savo vyro veidą.
Jis nieko nepratarė, tik sustojęs apsižvalgė ties kaimo kapinaitėmis, kur jau seniai niekas nesilaidojo.
Paskui jis akis nuleido į žemę po savo kojomis, lyg laukdamas, kad ji štai prašneks ir išaiškins, kas jį krimto. Jo skruostai dar labiau susiraukė, lyg jis stengtųsi ką atsiminti, ar ko labai gailavo . . .
Neiškentusi ji pratarė:
— Ar gal tau sopa?
— Kur čia! . . .— numojo jisai ranka ir pakėlė akis.
Ilgai žiūrėjęs į ūkius ir sodus, į kviečių ir miežių vagas, ligi pat akiračio, kur mėlynavo giria, senelis pasakė:
— Tai vis dėl Juozuko . . .
— Taigi, taigi,— skubiai pritarė moteris, pamačiusi vyro rūpestį. — Kad bent žinotum, kas taip padarė. Galėtum suimti ir nubausti. ..
— Nors ir tai.. . ,— sumurmėjo senelis, matyt, nepatenkintas, kad jinai nesupranta jo minties.
Ir jis atsisėdo prie kupetos šieno. Šalimais pritūpė ir moteris.
Valandėlę tylėjęs, jis pasakė:
— Va, ir laužau galvą: kam Dievuliui to reikėjo!
— Negi Dievulis čia dėtas . . . Atėjo negeras žmogus ir užmušė.
— Tau lengva taip šnekėti, o man ir neaišku, kam Dievulis leido Juozą nužudyti. . . Visą kelią kremtuosi. ..
— Ką gi čia tau besuvesiu savo silpnu proteliu .. . Bene mums Dievo galybę žinoti, ar su Juo lygtis! . . .
— Tiek tai dar ir aš susigraibau..
— O daugiau reikėjo kunigėlio pasiklausti. Jis tam ir šventus mokslus ėjęs, lotyniškas knygas skaito.
— Kaipgi — teiravaus, teiravaus, kai po pakasynų ėmė skirstytis. Priėjau, pabučiavau į ranką ir sakau: taip ir taip, dvasiškas tėveli ... Viską išdėsčiau, kas ant širdies gulėjo. Klausėsi jisai atidžiai, pagalvojo ir taip man paaiškino: tokia Dievulio valia ...
— Teisingai pašnekėjo, — samprotavo moteris.
— Gal ir taip, o man vistiek neaišku,— kalbėjo jisai, liūdnai žiūrėdamas į laukus. — Kunigėlis dar sakė, kad žmogus turi laisvą valią. . .
— To mane dar mažą mokino klebonas Gižuose . ..
— Taigi, žmogžudys turėjo laisvą valią, o Juozulis — ne . ..
Moteris net kilstelėjo, nustebusi. O jisai kalbėjo:
— Žmogžudys galėjo rinktis: užmušti ar gyvą palikti Juozulį, o Juozulio niekas nepaklausė — nori ar nenori tu mirti?
Dabar ir jinai kažką svarstė. Turbūt, nieko nesumetusi, ji tik pasiteiravo:
— Na, ir ką kunigėlis į tai?
— Ogi nieko. , , Tik pasilenkė paguosti našlės, kuri raudodama vis neatsiplėšė nuo kapo.
Ir jis nutilo, kietai žiūrėdamas j kažką, pro kur jo protas negalėjo prasiskverbti.
Čia prie jų pribėgo anūkėlis, ligšiol pievoj skabęs rūgštynes. Jis norėjo maudytis Žeimenoje, kuri už kapinaičių vingriavo per lankas ir kur klegėjo vaikų balsai.
Seneliai jam leido, ir berniukas netrukus jau puškenosi upėje.
Jiedu vėl likosi vieni.
Jis tebežiūrėjo į tolį, lyg laukdamas, kad iš ten, pro javų laukus, kažkas ateis ir jam atsakymą atneš. Jinai gi iš po savo sijono klosčių išsitraukė skarelę, atsirišo sūrio ir kyštelėjo vyrui, kuris tik ranka numojo, kad jo netrukdytų. Tada ji pati viena ėmė valgyti, ilgais, surūdijusiais kapliais krimsdama kietai sudžiūvusį sūrį, arba tiesiog čiulpdama.
Senelis ilgai žiūrėjo anapus pievų ir girios, kol kažkas jam pakuteno ranką. Jis žvilgtelėjo: per plaukus rėpliojo, kraipydamas ūsus, raudonai ir mėlynai dryžas vabaliukas, kurį, dar maži būdami, vadindavo agnieškėle.
Paėmęs atsargiai, kad nesutraiškytų, jis nukėlė vabalą ant žolės. Agnieškėle lipa žole ir vienu tarpu svirstelėjo į šoną, vos nenukrisdama. Valandėlę ji nejudėjo, paskui, atsigriebusi, vėl pradėjo savo kelionę — lėtai ir atsargiai. Pagaliau ji rado kietesnį stagarėlį, kopė juo augštyn ir, pasiekus viršūnę, praskėtė sparnus, kurių ji turėjo dvi poras: viršuj kietus, o po jais — tokius mėlynus, švelnučius, lyg žėručiai.
Agnieškėlei nulėkus, senelis atsirėmė galva į kupetą ir užsitraukė skrybėlę ant akių. Jis vėl skendo savo mintyse, kurias protarpiais sutrik-dydavo vaikų klegėjimas upėje ar iš sodybų atneštas dalgių tynimas. O anapus kelio dūzgė liepa, pilna bičių, kaip koks didelis avilys. Kai iš ten padvelkdavo vėjelis, visur aplinkui pakvipdavo medumi. Liepa vis dūzgė ir dūzgė, čia garsiau, čia tyliau, kol ji paskui visai ėmė tolti ir nykti, ir jau buvo vos vos begirdima.
Nuleidęs galvą į šieną, senelis miegojo.
Jinai gi liovės čiulpusi sūrį, nupurtė trupinius iš sterblės ir nuėjo į kapines.
Viskas tenai buvo sena: ir kapai žole apaugę, įdubę, ir kryžiai apkerpėję, ir gėlės pusiau laukinės.
Jinai ėjo žiūrinėdama, kol viename šone, į upės pusę, rado didelį, ąžuolinį, dar beveik sveiką kryžių. Ji įsistebėjo į Izidorių Artoją ir jo jaučius, kol ūmai ji vos neknystelėjo: gal kokia vėlė iš tų kapelių dar kenčia skaistykloje? Ir nieko, nieko seniai neliko iš jos giminės, kas už ją sukalbėtų poterėlį.
Moteris išsiėmė rąžančių, atsiklaupė prieš Izidorių Artoją ir meldėsi už čia palaidotas vėles.
Kai ji taip šnekėjosi su Dievuliu, pūstelėdavo vėjelis, sucirpindavo alyvas, ir jai kartą net pasidingojo, kad štai viena vėlė, lyg koks mažas vaikutis, atsiliepė į ją iš šakų — tokiu gailiu balsu.
Ji meldėsi ir meldėsi, kol sukalbėjo visas tris dalis.
Tada ji persižegnojo, pabučiavo kryžių, paskui žemę ir pamažėle išėjo iš kapų. Vyras dar miegojo.
Tačiau jo sapnas buvo neramus: žmogus lyg bandė ranka gintis, niurnėjo "ne-ne-ne", tartum priėjo kas kabintųsi.
Ji pakrutino jį už peties ir prikėlė.
Kurį laiką jis žiūrėjo nesuprasdamas, lyg apdujęs.
— Gal strėnas nugulėjai? — susirūpinusi klausė ji.
Kiek pasėdėjęs prie kupetos, jis atitoko ir persižegnojęs tarė:
— Amžinatilsį už tavo vėlelę . . .
Kai ji vis dar nesuprato, jis paaiškino:
— Ogi Juozulį sapnavau . . . Atėjo, rodos, jis pas mus į klėtį, kaip aną dieną, kada skolinosi rugių, stovi ir žiūri į mane. Žiūri į mane ir rodo kruviną smilkinį.. . Tik matau, kad jo lūpos kruta . . .
— O gal pasakė, kas jį užmušė? — nutraukė moteris.
— Tylėk,— nepiktai tarė jis ir vėl kalbėjo: — Ir jis žnabžda man: "Kodėl mane užmušė, kodėl manęs niekas nepasiklausė?". . .
— Ir ką tu jam?
— O aš stovėjau prieš jį tokis kaltas, kad negaliu jam atsakyti. . . Paskui tu atėjai ir prižadinai . . .
Čia žmogus neramiai apsidairė aplinkui.
— Va, rodos, ir dabar jis ten stovi liepos ūksmėje ir laukia mano žodžių, — tarė jis.
Tai pasakęs, jis labai ilgai tylėjo.
Paskui atsirėmė lazda į žemę ir ėmė stotis.
— Krutėsim namoliai,— pasakė senelis, pakilęs ant kojų. — Tik kur anūkėlis? . . .
Vaikas buvo jau išsimaudęs, sėdėjo pievoje ir gliaudė rugio varpą.
Ir vėl slinko jie kaimų takais, supleišėjusiais nuo vasaros karščių. Ejo ežiomis tarp laukų, mažėdami ir nykdami, kol visai dingo, įsilieję į rugių ir miežių dirvas ir į mėlyną girios rėžį ten tolumoje.
Aplinkui vėl paliko tušti laukai, kur ilsėjosi ir alsavo vasarų kaitra. Paliko tas žydras dangus, kurio neniaukstė nė vienas debesėlis.
Tik pačiu pakraščiu, vos pralindusios pro girios medžius, stūksojo baltos ir tokios skaisčios tolimų debesų viršūnės.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
