Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NĖRA KO DANGSTYTI BEGĖDYSTĘ PDF Spausdinti El. paštas
Senai nebesigirdi naujųjų ateivių didžiavimosi, kad jie būsią tautiškai atsparesni, kad jie parodysią tremtinių idealizmą. Kažko ypatingo, tiesą pasakius, ir nereikėjo parodyti. Senieji ateiviai visur buvo sukūrę lietuviškuosius kolonijų židinius. Naujiesiems ateiviams teteko į juos įlieti šviežios nuotaikos. Dalimi tai padaryta, ir būtent tai padaryta tik dalies naujųjų ateivių. Tikrovė yra tokia: kai dalis kiek įmanydami stengiasi atlikti, ką laiko savąja pareiga lietuvybei, tai kita da is, ir būtent gana žymi, begėdiškai atsisako savo lietuviškųjų pareigų. Visa jų energija nukreipta tik į asmeninį įsigyvenimą. Tai ir verčia visus planus, šiaip realius pagal mūsų skaičių ir finansinį pajėgumą, tik svajonėmis. Be atgarsio praėjo įdomus Jul. Susmaro straipsnis "Naujienose" (1955. VI. 18), įvardintas "Nesėdėkime, kaip su nukirstomis rankomis". Jame buvo pasisakoma dėl Kultūros Fondo; jam dirbti, o ne "pastoviai merdėti", reikia ne kelių tūkstančių, o realiai pakankamos sumos. Autorius rašė: "Keli tūkstančiai — jokia pradžia. Reikia sukaupti kapitalą, kurio procentų užtektų metinei Kultūros Fondo sąmatai garantuoti". Autoriaus nuomone, reiktų sutelkti "apie šimtą tūkstančių". Labai teisingas ir savyje visiškai blaivus sprendimas. Reikia Kultūros Fondui ne kelių, o 100 000 dolerių kapitalo. Tai nėra fantastinė suma. JAV Lietuvių Bendruomenės rinkimuose dalyvavo netoli 7.000 žmonių. Tiek dar mūsų parodė nesą lietuvybei abejingi. Taigi, pakanka kiekvienam iš jų skirti tik po 10 dolerių, ir ana suma bus beveik pasiekta. O 10 dolerių yra veik visiems pakeliami. Bet ir vėl tas nelaimingas žodis visiems! Jis paverčia fantazija ir tai, kas savyje yra realu. Jei ne 7.000, o tik 700 žmonių ryšis stoti Kultūros Fondo kūrėjais, jau reikės po 100 dolerių. O ši suma jau nevisiems bus iš tiesų pakeliama. Bet jei liktų tik 70 žmonių, tai šiems jau reikėtų skirti po 1.000 dolerių, čia ir prieiname iš realių galimybių į nebeįtikimus skaičiavimus. Tikrai neatsiras 70, sutiksiančių pakloti po tūkstantinę, nors galinčių tai padaryti yra keleriopai daugiau.

Čia ir yra nelemtas užburtasai ratas. Jei visi prisidėtų, tai mažai kiekvienam tektų: visi įstengtų duoti savo dalį. Bet kada fatališka dauguma lieka abejinga, tai negausiesiems ir visur tiems patiems naš-L . pasidaro per sunki. Regis, tai visa yra labai paprasta tiesa. Bet ka-t.a ji atsidaužia į nelemtuosius "visus", savaime visa keičiasi į fantastiką. Ką visi lengvai ištesėtume, daliai nebus įmanoma atlikti.

Klausimas yra: kaip pasiekti "visus" ? Prieš tokį klausimą konkrečiai atsistojo Detroito lietuvių kolonija. Tai sena ir turtinga kolonija, turinti tris parapijas, bet neturinti savų namų. Savaime šios vietovės naujiesiems ateiviams iškilo uždavinys, panašus i tą, prieš kurį stovėjo visose kolonijose senieji ateiviai. Įdomu bent iš spaudos sekti, kaip detroitiečiams sekasi spręsti šį savo uždavinį. Atrodo, bus ištesėta, bet ištesėta tik su nemažu vargu. Vienur skaičiau apie Detroite siaučiančią abejingumo epidemiją. Kitur radau kito detroitiečio pasipiktinimą, kad per karštai vedama akcija: nereikią bauginimų bei grasinimų. Aišku, kad pačiame Detroite klausimas gyvas: kai vieni perka lietuvių namų akciją, tai kiti svaidosi įtarinėjimais tų, kurie tam darbui skiria savo jėgas ir laiką. Ir būtent, atrodo, kad pastaruosiuose yra nemažai ir "augštuomenes": seku sąrašus ir vis dar pasigendu eilės vardų (jei ne asmeniškai pažįstamų, tai bent žinomų iš Vardyno ar kitur). Pasisakau tai, kad būtų žinoma, jog ir kitur dalyku domimasi.

Kaip su Detroito lietuvių namais, taip panašiai yra ir su kitais kultūriniais užsimojimais. Visur iškyla panašus klausimas: būtų lengva, jei visi paremtų, bet yra neįmanomai sunku, kai dauguma lieka nuošaliai. Tai nėra asmeninis klausimas, tai yra visų mūsų klausimas. Tiesa, kad sąžinė yra asmeniška, bet jos balsas visus vienodai įpareigoja tiems patiems doriniams įstatymams. Joks nedorumas negali būti nei teisinamas, nei išteisinamas sąžinės laisve (yra drauge ir sąžinės, ir laisvės išniekinimas norėti sąžinės laisve pridengti, ką sąžinė smerkia, jei nėra ji liguistai iškreipta). Yra nepadorumo, kuris lieka asmeniniu reikalu dėl pačio savo privatiškumo, viešumos nepasiekimo. Bet kada vieno nedora liečia kitus, doros ginti ateina teisė su savosiomis sankcijomis ir šia prasme su prievarta. Mūsų atveju pareigos lietuvybei lieka tik vidiniu moralės klausimu be teisinių sankcijų. Jokių bauginimų bei grasinimų mes nei galime imtis, nei niekas to nesiima. Nėra ko bauginti ar grasinti, nes ir nėra kuo bauginti ar grasinti. Kiekvienas be baimės gali likti lietuvybei abejingas. Bet klausimas yra: ar galima be gėdos likti abejingam lietuvybei? Kada detroitiškis korespondentas dėstė, kad nereikia imtis grasinimų bei bauginimų, jis greičiausiai turėjo mintyje ne laisvę nuo baimės, o laisvę nuo gėdos. Čia su juo sutikti negalima. Gėda nėra prievarta. Jei kas nejaukiai iaudiasi ir nejučiomis iš gėdos parausta, turi žinot, kad dėl to kaltės turi jieškoti tik savyje pačiame. Nėra jokio pagrindo reikalauti, kad jo gėdai pridengti būtų nelaikoma viešu dalyku, kas tokiu yra. Nėra slapta, kas pirko Detroite lietuvių namų akciją. Todėl savaime nėra slapta ir tai, kas jos nepirko. Nėra paslaptis, kas L. Enciklopediją prenumeruoja, ir savaime nėra paslaptis, jei kuriuose namuose jos nematyti. Taip yra ir visais kitais atvejais: nieko slapto nesiimame; visa, ką darome, tai darome viešai. Kas norėtų, kad būtų kitų nežinoma, kas yra viešas dalykas, faktiškai reikalauja nebūti gėdinamas dėl to, dėl ko jis pats jaučia gėdą. Kas jau yra lietuvybei visiškai abeiingas, tas nebejaučia ir gėdos. Jo atveju nebėra nė ką begėdinti. Bet kada norima, kad tarsi būtų nežinoma, kas yra viešai žinoma, tai liudija, jog dar jaučiama pareiga, bet norima sąžinės balsą užslopinti. Niekas betgi nėra įpareigotas talkinti, kad kam nors lengviau sektųsi savyje sąžinę nuraminti. Nesame ir mes įpareigoti talkinti savųjų brolių nutautėjimui. Kas yra gėda, tas ir yra gėda. Kiekvienas save gėda svilina pats, net ir tada, kai jis mato, kad jo begėdystė yra regima ir kitų. Kas ryžtasi nesielgti taip, kad nebūtų gėdos, tas turi pats nešti savo gėdą visų akyse.

Gėda niekada nėra susiiusi su kažkuo kilnaus. Visada gėdijamasi ta, ką norima nuslėpti, kuo negalima didžiuotis. Kaip analizuotume nutautėjimą (sociologas gali jį rasti neutraliu integracijos vyksmu), jo motyvai niekada nėra kilnūs. Ypačiai tai liečia pirmąją ateivių kartą. Tai matome ir savyje pačiuose: ne tiek del to daromės abejingi lietuviškiems reikalams, kad būtume spėję nutautėti, bet paprasčiausiai dėl to, kad esame pagaunami naujakurinės šykštumo aistros. Mūsų šykštume slypi užuomazga, nuvesianti (ir jau vedanti!) mūsų vaikus į nutautėjimą. Kaipgi galiu kalbinti L. Enciklopediją užsisakyti tą inžinierių, kuris tik neseniai vargais negalais prisirengė langams užuolaidas įtaisyti (buvo gaiščio visiems namo gyventojams dėl nuolatinio teiravimosi, kur kreiptis dėl "išnuomojamo buto"). Kas iš to, kad banke jo santaupos guli! Kas iš to, kad jis irgi Vardyno "įžymybė"!

Kiekvienas iš savo artimosios aplinkos ras panašių pavyzdžių. Galima tylėti, nieko nesakyti (ką daug sakysi, jei nėra jauku juos ir paprastai prakalbinti), bet ir pati tyla kalba. Kas neša savyje gėdą, tas pats ima kitų vengti. Vienas bičiulis įdomiai pasakojo, kaip šios kalbamosios rūšies kolegos pradėjo pastebimai jo privengti, kai jis prie progos ėmėsi priminti "Aidus" ir tuo pačiu netiesiog paraginti juos užsisakyti, čia yra pagrindas, kodėl daugelis vengia ir lietuviškųjų susirinkimų: laiko stoka yra tik pretekstas, nes jo pakanka iki valiai ne tik toms progoms, kurias švesdavome Lietuvoje, bet ir visoms, kurių išmokome šiame krašte.

Kaip sakiau, nereikia gėdos iš šalies pirštu prikišamai rodyti, nes ir kitų tyloje kaltasis gerai girdi, ko geriau nė žodžiai nepasakytų. Bet yra kitas reikalas, kur noromis nenoromis tenka kalbėti su norinčiaisiais būti ramybėje paliktais. Reti atvejai, kur atvirai išpažįstama sava begėdystė. Paprastai visada dangstomasi visokiais kitais pretekstais. Yra tokių, kurie primityviai teisinasi "neturiu laiko", "man neįdomu" ir panašiai. Nėra ką į tokius perregimus vaikiškus išsisukinėjimus atsakyti. Antri, kultyvuotesni, imasi gudrios agresijos, leisdamiesi į dirbančiųjų įtarinėjimus ar paties darbo niekinamąją kritiką. Detroitiškiai rašė spaudoje, kad ne-norintiesiems lietuvių namų akcijų pagrindu buvo ir nežinia, ar visk°s bus sąžiningai atlikta. O kuo gi įrodysi, kad tu ar kas kitas bus sąžiningi? Ateitis yra principiškai neįodoma. Dar populiariau yra patį reikalą "iš augšto" niekinti; "Aidai" negyvi,; neįdomūs; L. Enciklopedija nekokia, prasta. Tebestovi man mintyje Tėvų Pranciškonų anometinio provinciolo T. J. Vaškio žodžiai viename laiške po metų žurnalą perkėlus į šį kraštą: "Kai daugelis prašo tobulų Aidų, bet jų neužsisako ir neremia, nesuprantama, kaip tai būtų galima padaryti", šiuos žodžius, labai paprastus, bet baisiai taiklius, jis parašė gavęs žinią, kad (dirbąs su žmona, taip pat gydytoja, neturįs vaikų ir spėjęs itin gerai įsitaisyti) platintojui melavo, kad jis pats pratęsęs prenumeratą. Panašiai ir su L. Enciklopedija. Kiek visokios kritikes, pagrįstos ir nerimtos, prisiklausyta, kiek visokių patarimų, naudingų ir tiesiog juokingų, prisiklausyta! Be abejo, šiomis sąlygomis darbas yra per sunkus ,kad jis būtų tobulas. Bet jis tikrai galėtų būti tobuliau atliktas, jei nebūtų nuošaliai likę tie, kurie mano, jog enciklopedija reika'in-ga "liaudžiai" skaityti, o "augštuo-menei" jon dėti. Yra žinoma, kad beveik pusės enciklopedijon dedamųjų žmonių adresų negalima rasti prenumeratorių kartotekoje. Pakaktų dar vieno tūkstančio prenumeratorių, kad būtų galima skirti normalų laiką tomo rengimui ir tuo pačiu tobulesniam jo parengimui. Negalėjo būti nepikta, kada skaičiau vieno recenzento patarimą "neskubėti", kada patyriau, kad jis savo "malamajai" recenzijai egzempliorių buvo pasiskolinęs iš vieno senųjų lietuvių. Tikrai buvo pikčiau, negu išgirsti anksčiau aprašytojo inžinieriaus aiškinimą, kad L. Enciklopedija tesanti svetimųjų perspausdinimas. Šisai buvo sąžiningas bent tuo, kad nesutepė savo rankų nė svetimo egzemplioriaus pervertimu, žinoma, sąžiningumas kitu atžvilgiu būtų ir iš jo reikalavęs ne niekus apie enciklopediją paistyti, o atvirai apsakyti, "kad dolerio gaila".

Išvadų nedarome: jos aiškios neformulavus visiems, kurie nesijaučia "bauginami" ar "grasinami", kai jie kviečiami vienokio ar kitokio lietuviško žygio talkininkais.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai