Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MATERIALISITNES PASAULĖŽIŪROS LAIDAI LIETUVIŲ PEDAGOGIKOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė EL. VASILIŪNIENĖ   
Vakarų kultūros daigus į mūsų tėvynę, tai, kas vakaruose buvo geriausia ideologiniu požvilgiu, kėlė Marija Pečkauskaitė ir St. Šalkauskis. Pirmoji atnešė mums Forsterio, žymaus šveicarų pedagogo, mintis ir jas paskleidė lietuvių tarpe. Prof. St. Šalkauskis sukūrė mūsų jaunimui pasaulėžvalgą, paremtą popiežiaus Leono XIII dvasia, davė mūsų besimokinančiam jaunimui tikslaus mokslinio darbo gaires, paliko jaunųjų mokslininkų kartą, kurios ideologinis veidas visiems yra ryškus.

Ši vakarų Europos ideologinė įtaka pedagogikoje buvo sėjama Teologijos Filosofijos fakulteto, kur prof. St. Šalkauskis dėstė. Daugumas mūsų jaunimo, besiruošiančio pedagoginiam darbui, lankė Humanitarinių mokslų fakultetą. Teisininkams pedagoginiai dalykai irgi reikėjo išeiti Humanitariniame fakultete. Taigi didesniam mūsų studentų skaičiui, kuriems pedagogikos mokslai buvo privalomi kaip specialybė arba šalutinis dalykas, išėjo juos Humanitariniame fakultete, kur ištisą metų eilę dėstė profesorius J. Vabalas Gudaitis. Nesigilindami į jo asmenybę, pažvelgsime tik į jo pedagoginę pasaulėžiūrą į idėjas, kurias jis metų eilę skleidė mūsų jaunuomenės tarpe. Pabrėžtina, kad J. Vabalas Gudaitis buvo įsitikinęs savo pažiūrose, savąją sistemą dėstė su didele meile ir įsijautimu, kartais net ir su ašaromis. Savo sistemos jis nėra niekur vienam veikale paskelbęs, nors atskirų jo straipsnių mūsų perijodikoje buvo nemaža.

Dr. A. Ramūnas savo straipsnyje "Pagrindinės linkmės lietuvių pedagogikoje" ("Aidai", 1948 m. 20 n.), priskirdamas prof. J. Vabalą Gudaitį prie empirinės linkmės kūrėjų mūsų pedagogikoje, tarp kitko išsitaria, esą, jis "yra siekęs duoti lietuvių pedagogikai kūną", tuo tarpu kai prof. St. Šalkauskis yra sukūręs jai nemirtingą siela, kaip filosofinės linkmės atstovas, prof. Ig. Malinauskas — plazdančią dvasią, kaip praktinės bei organizacinės linkmės atstovas, o religinės linkmės atstovai, pradedant vyskupu Valančium, baigiant vyskupu Brizgiu, prof. St. Yla ir dr. Gutausku, "yra suteikę lietuvių pedagogikai antgamtinę gyvatos jėgą, yra nurodę ir įvedę į žmogaus gyvatos šaltinius, jų, tų šaltinių pirmykš-tiškumą, neišsenkamumą" (Ten pat, pusi. 444). Toliau iš straipsnio aiškėja, atsižvelgiant į atskirų minėtų linkmių metodus, kad empirinė, filosofinė, praktikinė ir religinė srovės viena kitos neišskiria, o tik papildo. Minėto straipsnio pabaigoje skaitome: "pedagoginis empirizmas, pedagoginis formizmas, pedagoginis aktyvizmas ir pedagoginis integralizmas nėra jokie prieštaravimai, o, atvirkščiai, yra pedagoginės metodologijos keturi pagrindiniai principai: yra tai keturi kertiniai akmenys, ant kurių mes, lietuviai, turime statyti mūsų ateities pedagogikos rūmus".

Neneigiant anksčiau iškeltos Dr. A. Ramūno tezės, norėtųsi pažvelgti į profesoriaus J. Vabalo Gudaičio pedagoginę pasaulėžvalgą, kuri rėmėsi ne vien tik empiriniu metodu, bet buvo kur kas gilesnė ir platesnė. Prof. Vabalas Gudaitis ne tik "atstovavo pas mus vadinamiesiems reaktologi-jos bei psichotechnikos mokslams" (pusi. 443), bet sėjo tam tikros pasaulėžiūros daigus, kurie skverbėsi į mokinių sielas.

Prof. J. Vabalas Gudaitis kūrė naują sistemą, pagrįstą sąveikos principu. Jo paties buvo sudarytas terminas — sinergazija, kuris buvo sujungtas iš dviejų svetimos kalbos žodžių: sin-er-gazmus, abipusis veikimas, veikimas vieno poliaus antrajam ir antrojo tuo pačiu momentu pirmajam. Šis abipusis veikimas, sąveika apima visą kosmą, kiekvienoje jo dalelėje. Kosmos, visata — tai tam tikras funkcinio veikimo laukas, nėra tai jėgų veikimas, bet tam tikros medžiagos. Prof. J. Vabalas Gudaitis skyrė kelias paskaitas gyvybei išaiškinti: tarp negyvos medžiagos ir gyvos esanti laipsniška gradacija, tam tikras perėjimas, net neįmanoma kartais aiškiai atskirti, kur esanti gyva ir kur negyva būtybė. Pvz., kai-kurių kristalų rūšys savo dauginimosi būdu labiau primena gyvybę kaip mineralus. Todėl paneigti negyvos medžiagos reikšmę visatoje mes negalime, nes patys aiškiai neskiriame, kas iš esmės yra toji gyvoji ir negyvoji gamta.

Visatoje reiškiasi sąveikos principas. Ši sąveika yra funkcinio pobūdžio, komplikuota ir sudėtinga iki smulkmenų. Prof. J. Vabalas Gudaitis bando skirstyti, klasifikuoti visatoje paplitusį funkcinį sąveikos principą. Jis skirsto sąveiką, arba sinergaziją, į tris pagrindines dalis: 1. introindividinę sinergaziją, arba introsinergazi-ją, kuri apima funkcinį veikimą žmogaus organizme, arba vidinę sąveiką, 2. intersinergaziją, arba interindividinę sinergaziją, sąveiką atskirų individų tarpe, ir 3. sąveiką žmogaus su išoriniu pasauliu, arba perisinergaziją, kuri apima funkcinį individo ir gamtos ir individo lauką.

Šis trejopas sąveikos suskirstymas apima trejopą žmogaus psichinį pasireiškimą.
Introsinergazija apima sąveiką, vykstančią žmogaus organizme tarp įvairių liaukų ir kitų organų. Vidinis funkcinis veikimas sudaro savotišką sistemą. Jo apsireiškimus mes vadiname žmogaus psichika. Taigi žmogaus dvasinis, vidinis pasaulis, pagal prof. J. Vabalą Gudaitį, yra ne kas kita, kaip funkcinė organizmo sistema, kur apie kurį nors dvasinį pradą, priešingą mūsų kūnui, negali būti nei kalbos.

Interindividinę sinergaziją apima funkcinį lauką atskirų individų tarpe. Tarp žmonių visą laiką vyksta sąveika: vienas individas veikia kitą ir tuo pačiu laiku priima ano, jį veikiančio partnerio, veikimą. Taigi tarp kiekvieno žmogaus atskirai ir visų tarpe susidaro irgi savotiškas veikimo laukas, kuris duoda pagrindą socialiniam žmonių gyvenimui. Socialinio gyvenimo formos ir esančios interindividinės sinergazijos pasireiškimo formos.

Perisinergaziją — tai kosmo veikimas individui ir individo veikimas kosmui. Pvz., besileidžianti saulė veikia žmogų, žmogus į šį vaidinį įdeda savo prisiminimus, ilgesį, apipavidalina turimą vaizdą jau turėtais savyje vaidiniais, įvyksta savotiška projekcija, ir tuo pačiu individas gamtos veikimą sustiprina. Sustiprintas vaizdas dar tvirčiau veikia žmogų, tuo būdu susidaro savotiškas veikimo laukas — irgi funkcinio pobūdžio. Iš perisinergazijos prof. J. Vabalas Gudaitis išveda estetinius žmogaus išgyvenimus ir religiją. Religija esanti ne kas kita, kaip tik stipri perisinergaziją, sąveika su kosmu arba sąveika su išoriniu pasauliu, kur didesnių gamtos įspūdžių žmogus negauna.

Sinergaziją, nežiūrint, kurios formos ji bebūtų, gali būti konstruktyvinė ir destruktyvinė. Destruktyvinė introindividinę sinergaziją žmoguje pasireiškia įvairiomis neigiamomis žmogaus būdo ypatybėmis, įvairiomis psichinėmis ligomis, o introindividinės sinergazijos iširimas reiškia žmogaus mirtį. Žmogus, gyvenęs pasaulyje konstruktyvinėje sinergazijoje, priima mirtį kaip poilsį, kaip savo vidinio funkcinio lauko iširimą, ir mirtis visai nesanti baisi.

Interindividinę konstruktyvinė sinergaziją sudaro teigiamas žmonių sugyvenimo formas, ar tai būtų valstybinio gyvenimo forma, ar kuri nors kita žmonių tarpusavio sugyvenimo forma. Interindividinę sinergaziją turi tam tikrus vienetus, narvelius, vadinamus ergesmenomis. Pvz. šeima ir yra tokia interindividinę, biosocialinė, konstruktyvinė ergesmena. Konstruktyvinės interindividinės sinergazijos vienetas yra ir mokykla. Gero mokytojo uždavinys ir yra sugebėti organizuoti konstruktyvinę sinergaziją mokinių tarpe. Geras mokytojas yra ne tas, kuris sugeba būti tik mokinių draugu, bet tas, kuris sugeba kurti konstruktyvinę sąveiką visų mokinių tarpe, kuris sugeba mokinius įvesti į konstruktyvinės sąveikos lauką. Blogas mokytojas ardo konstruktyvinę sąvoką mokinių tarpe, įnešdamas destruk-tyvinio elemento. Didaktika remiasi medžiagos parinkimu, pateikimu, kad neįneštų destrukty-vinių elementų tiek į introindividinę, vidinę, tiek į interindividinę sąveiką. Ir čia mokytojas turi būti įgimtas organizatorius, geras specialistas ir vaikų vidinės sąveikos žinovas. Auklėjimas remiasi irgi konstruktyviniu auklėtinių veikimu, atkreipiant dėmesį ypač į emocijas, į išgyvenimus, nes jie ir sudaro kertinį akmenį auklėjimo momente. Tai, ką mokinys stipriai išgyvena, kas yra lydima teigiamų emocijų, tas ir palieka didžiausią įspūdį ateičiai.

Aiškindamas žmogaus psichiką, prof. J. Vabalas Gudaitis paneigia Čelpanovo psichologijos apibrėžimą, kaipo mokslą apie sielą, kartu paneigdamas Čelpanovo iškeltas psichiškumo žymes. Pagal prof. J. Vabalą Gudaitį, jokio antrojo, dvasinio prado žmoguje nėra. Žmogaus psichika esanti funkcinė sistema, labai komplikuota, mažai ištirta. Profesorius bando klasifikuoti psichines žmogaus funkcijas, duodamas tam dalykui atskirą kursą — "psichinės funkcijos ir jų klasifikacija". Gan ilgokai sustojęs ties pačios funkcijos apibūdinimu, kaip tam tikru abipusiu vyksmu, jis bando klasifikuoti pačias psichines funkcijas. Iškeliamos trejopos funkcijos: įcentrinės, centrinės ir išcentrinės, kitu vardu dar vadinamos emergacinėmis, ergacinėmis ir remergacinėmis.

Įcentrinės funkcijos yra imlinės, jų uždavinys yra imti, pasisavinti išorinio pasaulio įspūdžius, neatsižvelgiant, kuria forma tie įspūdžiai būtų žmogui pateikiami — optiniu, akustiniu ar kitu kuriuo pavidalu. Žmogaus paimlumas yra įgimtas dalykas ir rišasi su jo konstitucija.
 
LUDOLFS   LI BERTS — VENECIJA
 
Centrinės funkcijos atlieka koordinacijos darbą žmogaus psichikoje, jos jungia į tam tikrą sistemą tą medžiagą, kurią žmogus gavo iš išorinio pasaulio ne palaidai, bet imlinių funkcijų susistematintą. Koordininės funkcijos sistemina gautąją medžiagą, ją apjungia.
Išcentrinės funkcijos atlieka veikimo darbą, jos stimuliuoja žmogaus veikimą, todėl jos yra vadinamos veikliosiomis funkcijomis. Prie išcentrinių funkcijų, pvz., priklauso ir kalba, kiti žmogaus poelgiai, kurie yra surišti su veikla.

Žmogaus funkcijos yra nuolatiniame keitimosi procese. Niekas nelieka statiška žmogaus psichikoje. Vaidiniai nėra tai statiški paveikslai, užšalę mūsų psichikoje; vaizduotė, kaip ir atmintis, yra nuolatinis vyksmas. Jei mes atsimename, vadinasi, buvo tam tikras išorinio pasaulio, aplinkos, stimulas kuris iš naujo sužadino mūsų psichikoje vyksmą, kuris atkuria su didesniu greitumu tai, kas jau buvo matyta, panašų vyksmą, kuris kartą mūsų psichikoje buvo. Vaidinių netikslumas, atminties susilpnėjimas ir yra aiškinamas tuo, kad antrą kartą mūsų psichikoje pasikartojęs atminties vyksmas nėra tas pats, bet naujas funkcinio lauko suaktyvėjimas.

Trumpai išdėstytos pasaulėžiūros šviesoje ištisą metų eilę Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete buvo dėstoma pedagogikos istorija, pedagogika, paidologija ir eksperimentinė psichologija. Studentai pedagogai specialistai toje pat pasaulėžiūroje turėjo seminarinius darbus, įvairius papildomus kursus. Prof. J. Vabalas Gudaitis neneigė kitų pasaulėžiūrų, bet jas išaiškindavo savo sistemos šviesoje — pvz., šv. Augustino "Išpažinimais", krikščionybės atsiradimas ir išplitimas, pirmųjų krikščionių uolumas, Kristaus asmuo ir Jo stebuklai — visa tai buvo aiškinta sąveikos, sinergazijos šviesoje. Istorijos bėgyje buvusios pedagoginės srovės irgi profesoriaus buvo perteikiamos sinergazijos plotmėje, to bipoliarinio vyksmo, kurį sistemos kūrėjas visur jautė ir kuo pats tikėjo.

Pasaulėžiūra vaidino pirminį vaidmenį prof. J. Vabalo Gudaičio pedagogikos dalykuose. Nenuostabu, kad studentai, kurie arčiau nepažino jo pasaulėžiūrinės sistemos, turėjo nemaža sunkumų egzaminų metu. Sistema, sąveikos principas — tai esminis dalykas. Eksperimentinis metodas, testai, žymūs prof. J. Vabalo Gudaičio testai žmogaus reakcijoms tirti (reaktologiniai testai), jo įsteigtas ir taip mėgiamas psichotech-nikos institutas — visa tai buvo tik priemonės, metodas savajai sistemai paremti ir įrodyti. Pvz., nagrinėdamas povaizdžius, pravesdamas tyrimus eidetizmo palinkimui nustatyti, profesorius aiškino ir šventųjų regėjimus tam tikru palinkimu į eidetizmą, kuris kai kuriuose buvo išsivystęs iki aukščiausiojo laipsnio.

Esmėje prof. Vabalo Gudaičio pasaulėžiūra pralenkia empirinį, eksperimentinį metodą. Empirinis metodas ir eksperimentas į pedagogiką yra atkeliavęs iš gamtos mokslų. Jo paskirtis yra tarnauti gamtos mokslams, renkant empirinę medžiagą, ją fiksuojant, grupuojant, pateikiant įvertinti. Stebėjimas ir eksperimentas neturi jokio nusistatymo a priori. Tai gamtinių reiškinių stebėjimas natūralinėse ar dirbtinėse sąlygose, nesiremiant jokia iš anksto turima pasaulėžiūra. Stebėjimas ir eksperimentas, apskritai empirinis metodas, priima tikrovę tokią, kokią ją randa, kartais net nežinodamas būsimų rezultatų. Šia prasme empirinį metodą vartojo Char-lotte Būhler, paidalogijoje kūdikių ir mažų vaikų psichiniams reiškiniams tirti. Pasaulėžiūra čia nevaidino lemiamo vaidmens. Stebėjimas, kada kūdikis pradeda reaguoti į garsą ar šviesą, kaip vystosi reakcijos kūdikiui augant—eksperimento sritis, kuri net negali būti siejama su kuria nors pasaulėžiūra. Tai mokslo duomenų rinkimas ir mokslinių išvadų jieškojimas.

Apie prof. Vabalo Gudaičio eksperimentinius bandymus negalime to pasakyti. Į auditoriją jis ateidavo su tam tikra pasaulėžiūra, su nusistatymu perteikti jaunimui jo paties kuriamą naują, jo manymu, mokslinę ir pasaulėžiūrinę sistemą. Dr. A. Ramūno iškeltoji mintis, kad prof. J. Vabalas Gudaitis davė mūsų pedagogikai kūną, neatitinka tikrenybę. Priimti prof. J. Vabalo Gudaičio palikimą, kaip vien tik empirinės pedagogikos srovę, kuriai tipinga indukcija, ir statyti šalia kitų, kaip prof. St. Šalkauskio, nėra tikslu. Tarp prof. J. Vabalo Gudaičio ir kitų Dr. A. Ramūno iškeltų srovių yra esminis, diametraliai priešingas skirtumas. Prof. J. Vabalo Gudaičio empirizmas, ar kaip kitaip pavadinta bus jo pedagoginė srovė, remiasi materialistine pasaulėžiūra, kuri taip buvo madoje 19 šimtmetyje. Baigdama atgyventi savo teoretinį triumfą, materialistinė srove ir šiandieną bando ginti savo egzistenciją, j ieškodama komplikuotų dėstymo formų, keistų ir sunkiai suprantamų terminų. Viena iš tokių materialistinių srovių mūsų pedagogikoje buvo prof. Vabalo Gudaičio siner-gatinė pedagogika.

Prof. J. Vabalas Gudaitis neneigė dvasinio prado žmoguje, bet aiškino jį materijos egzisten-ciios principu. Tikrumoje egzistuoja, yra gyva būtybė - žmogus, kuris kaip mįslė stovi pats prieš save. Nėra ribos tarp psichinio ir fizinio reiškinio, gyvame organizme egzistuoja tik psichofiziniai reiškiniai. Viena, tikroji realybė esanti medžiaga, o visa kita — kažkoks neaiškus funkcinis jos apsireiškimas. Į žmogų žiūrima kaip į medžiagą, nors ta pažiūra įvilkta į neaiškios psichinės funkcijos sąvoką. Žmogus, kaip medžiaga, yra surištas ir su kita, panašia į jį medžiaga, kuri laipsniškai nusileidžia iki negyvojo mineralo. Atseit, esminio skirtumo medžiagoje nėra, yra tik jos išsivystymo, evoliucijos laipsnis. Žmogus, kaip medžiaga, turinti psichofizinį, funkcinį vidinį lauką, susitinka arba, tikrumoje, yra nuolatinėje sąveikoje su kitais, į jį panašiais žmonėmis ir su jį supančiu, medžiaginiu pasauliu.

Kuriuo būdu susidaro abipusis sąveikos laukas žmonių tarpe ir ypač žmogaus ir aplinkos — prof. J. Vabalas Gudaitis nėra aiškinęs. Kaip medžiaga įgauna kažkokį slaptingą funkcinį vyksmą, kuris sugeba kurti, sudaryti socaliñes formas, sueiti į sąlytį su kosmu ir jį sudvasinti — irgi lieka neaišku. Sąveikos principo įvedimas į medžiaginį pasaulį, — sąveikos, kuri sudarė pagrindą keistai materialistinei sistemai,—įneša kažkokio mistinio, metafizinio elemento į pačią kuriamą sistemą. Sąmoningai ar ne, prof. J. Vabalas Gudaitis, atsirėmęs į medžiaginę, materialistinę teoriją, dalinai pats ją sugriauna. Kokiu būdu žmogus introindividinė sistema, tobulas psichofizinių funkcijų laukas, išsivystė iš negyvos medžiagos? Įdomus faktas, kad prof. J. Vabalas Gudaitis nenagrinėdavo Darvino evoliucijos teorijos, palikdamas ją nuošaly. Kuriuo būdu ši psichofizinė sistema, kaip žmogus, būdama nuolatinėje sąveikoje su kosmu, su supančia jį aplinka, sugebėjo sukurti sąvokas, kurių nėra pačioje aplinkoje, kaip sielos ir Dievybės supratimą? Pagaliau kaip funkciniame veikimo lauke, kaip žmogui atsirado reikalas turėti religinį, moralinį, estetinį gyvenimą? Ką gi bendra turi šis dvasinis, toks nelygus, pačią introindividinę sistemą viršijantis gyvenimas su darnia, funkcine sistema? Kodėl ji pakrinka, kodėl atsiranda destruktyvus vyksmas savo esmėje konstruktyvinėje sistemoje? Šitų klausimų niekas nėra kėlęs ir jų nagrinėjęs. Prof. J. Vabalui Gudaičiui žmogus, kaip sistema, buvo taip aiškus, kad kitų abejonės atrodė jam nesugebėjimu sinergatiškai galvoti.

Ne tik žmogaus supratimas sinergatinėje sistemoje buvo atremtas į materialistinę pasaulėžiūrą, ją apvelkant neaiškiu metafiziniu rūbu, bet ir kosmo, visatos supratimas buvo pamuštas medžiaga. Kosmos, visata, sudaro irgi siner-gatinę, funkcinę medžiagos sistemą. Žemė, žvaigždės, žmogus, gyvis — sujungti vienon sistemen tos pačios medžiagos. Yra daugybė neišaiškintų reiškinių, kaip stebuklai, kurių neigti negalime, kaip negalima neigti mąstymo viduramžiais gyvenančio žmogaus, kuris realiai galvojo ir realiai kūrė savo pasaulio ir Dievo supratimą. Zincrna, prof. J. Vabalo Gudaičio manymu, šis galvojimas irgi buvo tik funkcinė sąveikos išdava. Kyla klausimas, kodėl gi ši funkcinė sąveika keičiasi ir pačiame kosme? Kas sudaro pagrindą, priežastį, pirmapradę nuolatiniam vyksmui ir keitimuisi kosme?

Prof. J. Vabalo Gudaičio sistemos niekas nėra nagrinėjęs nei kritikavęs, nes ji nėra spaudoje kaipo sistema paskelbta. Ją iškaldavo studentai egzaminams. Ji negalėjo likti be pasekmių. Iš katedros buvo skelbiamas naujas mokslas, paremtas giliu įsitikinimu ir tikėjimu. Nei sąveikos principo, nei funkcinio veikimo žmoguje ar visatoje neįmanoma įrodyti jokiais eksperimentais. Į jį reikia įtikėti lygiai taip stipriai, kaip kita kuria tiesa. Gilaus tikėjimo reikėjo ir savo pajėgumui, savo be jokių abejonių pasitikėjimui, kad naująją sistemą kuri.

Eksperimentas vaidino pagelbinę rolę, ne esminę. Esmėje stovėjo visagalė, paslaptimi apgaubta medžiaga, kuriai buvo lenkiamasi. Ir lenkiamasi pagarbiai, be jokios kritikos ir mažiausios abejonės. Mūsų jaunimo sielosna buvo sėjami daigai naujojo tikėjimo, kuris save vadinosi mokslinės sistemos vardu, kuris nieko neneigdamas viską griovė iš pagrindų. Nemirtinga j ai sielai, kaip esminei žmogaus egzistencijos daliai, šitoje sistemoje nebuvo vietos. Ji, sielos neneigdama, ją nutylėjo, išrovė jos supratimą iš daugelių studentų sąmonės. Asmeninis Dievas, kaip visatos pirmapradė, realus pasaulio kūrėjas, sinergatinėje sistemoje taip pat neegzistavo. Jam ten iš viso nebuvo vietos, nes Jo negalima buvo įsprausti į medžiagos funkcinį vyksmą. Bet sugriauti Jo egzistencijai jaunimo sielose buvo aukojama daug laiko, suvedant Jo paties supratimą į jausmų ir norų projekciją visatoje. Ši bedvasė, materialistinė sistema nieko taip nerovė iš jaunimo širdžių, kaip religijos, tikėjimo į asmeninį Dievą. Buvo skirtos paskaitos įrodyti, kad religija esanti opiumas, narkotikas, kuriuo narkotizuojasi milijonai žmonių.
Sinergatinėje pedagogikoje buvo daug kalbama apie meilę žemei, kurion žmogus atsiguls amžinam miegui, apie meilę tėvynei ir aukas jai, kaip nuolatos esančiai realybei, buvo nagrinėjama meilė žmonijai, su kuria pavienis individas yra susietas sąveikos ryšiais. Bet kaip suprasti ir kuo pagrįsti šią meilės teoriją, kada iš visos sistemos dvelkte dvelkė paneigimas viso to, kas sudaro pagrindą ir pačiai meilei ir pačiai žmonijai? Kaip išvada iškyla taip dažnai prof. A. Maceinos keliama VI. Solovjovo antikristinės idėjos teorija, kuri, nieko neneigdama, kas yra krikščioniška, griovė pačios krikščionybės kertinį akmenį — Kristų. Panašiai sinergatinė prof. J. Vabalo Gudaičio pedagoginė pasaulėžiūra, neneigdama dvasinio gyvenimo ir jo pasireiškimų pasaulyje, griovė pačią dvasią, kaipo tokią, iškeldamas visagalę, vyksmo eigoje esančią medžiagą, kaip viso ko pirmapradę.

Ar gali sinergatinė, materialistinė pedagoginė pasaulėžiūra sudaryti mūsų pedagogikoje kūną, į kuri kitos srovės įkvėpė sielą ir dvasią? Medžiaginė, materialistinė pasaulėžiūra neigia sielą ir niekad negali tapti kūnu sielai priimti. Jos skelbėjai ir skleidėjai tapo laidais materialistinės pasaulėžiūros, kurią apvilkę miglota metafizine skraiste, eksperimentinio metodo vardu sėjo mūsų studijuojančio jaunimo tarpe.
 


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai