Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MAIŠTO PRADMUO ADOMO MICKEVIČIAUS KŪRYBOJE PDF Spausdinti El. paštas
1.
Baigęs paskutinį savo romaną (1880), Dostojevskis įrašė į savo pastabų knygutę: "Visoje Europoje man neteko užeiti tokios Dievo neigimo jėgos, kokią ašen "Broliuose Karamzovuose" įdėjau į Ivano lūpas". ) Jeigu tačiau jis būtų žinojęs, kad jau 1832 metais Paryžiuje buvo išėjusi Adomo Mickevičiaus "Vėlinių" trečioji dalis, vargu jis būtų šitaip gyręsis, nes Konrado didžiojoje improvizacijoje-) maištas prieš Dievą yra išreikštas žymiai smarkiau, negu Ivano ir net paties Inkvizitoriaus žodžiais. Ivanas, kaip žinome, Dievo neneigia. Jis pripažįsta Jį "paprastai ir neabejodamas"; ir ne tik Jį. Ivanas pripažįsta taip pat "Jo visažinojimą ir Jo tikslą". Jis tik atmeta "šį Dievo pasaulį" todėl, kad jame esančių kentėjimų, ypač vaikų kančios, jis negali suderinti su mylinčio Kūrėjo ir Palaikytojo buvimu. "Suprask mane tinkamai", sako Ivanas savo broliui Aliošai; "ne Dievo aš nepriimu, bet tiktai Jo sukurto pasaulio". Nekalto kūdikio skausmais pagrįsta pasaulio sutartinė jam atrodo esanti per brangiai įvertinta. Bent jo piniginė neleidžianti jam "tiek už įėjimą mokėti". Todėl jis skuba "grąžinti įėjimo bil'etą". Ivanas maišto nekelia. Jis tik šaltai nusisuka nuo pasaulio kaip Viešpaties kūrinio. Todėl jo apmąstymai yra, tiesa, labai logiški, kartu skeptiški ir ironiški. Savo viduje Ivanas nėra kovotojas.

Tuo tarpu Mickevičiaus sukilimas prieš Dievą, išreikštas minėtoje improvizacijoje, yra visiškai kitokio pobūdžio. "Vėlinių" Konradas sukyla ne prieš pasaulį, bet tiesiog prieš patį Dievą, prieš jo prigimtį ir prieš Jo esmę. Jis mėgina traukti Jį į teismą, kaip Senojo Testamento Jobas. Konradas nėra nusigrįžėlis, bet, sakykime, "išsišokėlis": jis drąsiai artinasi prie Viešpaties ir kalba į Jį "jausmo jėga", tikėdamas galįs Dievui paskelbti "kovą dar sunkesnę, negu velnias: šis grūmėsi išmintim, širdim kovoti aš šaukiu." ) Be abejo, Konradas žino, kad Dievo prigimties griuvėsiais jis nepavers; užtat jis tikisi Jo "valdžios sritį" sukrėsiąs. Jis jaučiasi esąs toks galingas, jog žvelgiąs į Viešpaties esmę: jo sparnas siekiąs net pačią Dievo būtį. Dostojevskio gyvenimo klausimas, kankinęs jį visą laiką, buvo: "Yra Dievas, ar nėra jokio Dievo" (Br. Kar. 1198). Mickevičius šio klausimo visiškai nekelia. Dievo buvimu jis nė kiek neabejoja. Tačiau jis reikalauja, kad Dievas jaučiamai įsijungtų į istorijos vyksmą ir jį kreiptų žmonių laimei bei gerovei. O kai šie reikalavimai yra neišgirstami, poetas paskelbia Dievui kovą, grasindamas tarti kartų kartoms žodį, kad Dievas yra "ne pasaulio Tėvas, bet... caras" (p. 90). Atmesdamas pasaulį, Ivanas Karamazovas žengia nihilizmo keliu. Tiesa, jis trokšta naudotis gyvenimu ir gerti jo taurę "iki dugno" (Br. Kar. 416), bet tiktai ligi trisdešimtųjų savo amžiaus metų. Tada šią taurę jis svies į šalį ir išeis. Kur — jis nežino dar nė pats. Kiekvienu tačiau atveju pasaulio keitimo ir atnaujinimo darbe jis nedalyvaus, nes ši žemė esanti tiktai "bedės-nis, prakeiktas ir velnio valdomas chaosas" (Br. Kar. t. p.). Konradas, priešingai, pripažįsta veiklos prasmę net ir tuo atveju, jeigu Dievas savoje tyloje ir pasidarytų žmogui nesurandamas. Maištas prieš Dievą žmogaus kūrybinių jėgų, Mickevičiaus pažiūra, anaiptol neišsekina. Priešingai, kūrybinė kūrinio galia labiausiai įsitempia kaiv tik jo susikirtime su Kūrėiu:

"Niekados taip nejutau, kaip dabar kad juntu!
Šiandien mano zenitas!...
Šiandien man skirta valanda;
Šiandien kuo stipriausiai įtempsiu sielos
sparnus" (p. 84), —


sako Konradas savo maištavimo naktį. Anksčiau jo daina "numirus buvo" (p. 79), bet dabar "keliasi iš naujo", trokšdama kraujo kaip vampyras, trokšdama keršto "su Dievu — o tegul ir be Dievo". Bet šis jo kerštas nėra tik sunaikinimas, bet kartu ir statyba. Kūrybiniu savo polėkiu jis nori visą tautą paversti gyva giesme ir tuo padaryti didesnį stebuklą, negu Dievas, būtent: užtraukti "laimės giesmę" (p. 86), tačiau ne žodžiais, kaip kiekvienas poetas, o gyvomis sielomis. Žmonės jam turį būti "lyg mintys ir žodžiai", iš kurių jis kaip tik ir nupins šią "laimės giesmę". Vadinasi, Konrado maištas yra nepaprastai pozityvus. Tai, ko amžiais nepadarė Dievas, ryžtasi padaryti Konradas. Tai jis perkeis pasaulio prigimtį, tai jis pergalės kančią ir net mirtį, tai jis suderins Dievo kaip Meilės buvimą su nekaltųjų skausmais, ko neįstengė suderinti Ivanas. Iš jo poetinės giesmės išaugs nauja žemė ir naujas dangus.

Šiuo savo pasiryžimu perkurti žemę "su Dievu — o tegul ir be Dievo" Konradas yra mūsų laikams žymiai artimesnis, negu Ivanas Karamazovas. Mūsosios istorijos tarpsnis juk nenori (tiesiog net bijo!) baigti savo kelio nihilizmu. Šiandieninis žmogus Vakaruose ir Rytuose (ypač ten!) pasaulio anaiptol neneigia. Priešingai, jis pripažįsta jį visa savo širdimi; regi jame savo veiklos prasmę ir net įpareigojimą šiai veiklai; mėgina teikti savai kūrybai tikslo net ir Dievo nebuvimo arba Jo neradimo atveju. Ivanas Karamazovas yra perdaug rusiškas, vadinasi, vienašališkas, todėl vargu ar jis gali virsti bendru prasmenimi būsimam žmonijos keliui. Sutikime, kad ironiškas jo nusigrįžimas nuo pasaulio ir yra logiškai pagrįstas; psichologiškai tačiau jis neatitinka dabartinio žmonijos nusistatymo savomis jėgomis perkeisti pasaulį. Šiuo atžvilgiu Mickevičiaus Konradas yra žymiai aktualesnis. Jis skleidžia savo sparnus "nuo Rytų lig Vakarų", jungia savyje rytietišką eschatologinę dvasią su vakarietišku užsidegimu veikti, žvelgia ne tik į ateitį, į "Sibilės knygą", kurioje yra užrašyti "pasaulių likimai", bet kartu ir į dabartinę žemę, kurioje yra likęs jo kūnas, jo širdis ir jo meilė (plg. p. 85). Jis jaučiasi žemei įpareigotas ir nori šį įsipareigojimą atlikti. Mickevičiaus Konrade atsispindi ne tik paties pceto gyvenimo kelias, bet ir dabartinio istorijos tarpsnio veidas. O šis veidas yra veidas ugniavagio Prometėjaus.

O. Walzelis yra pasakęs, kad Prometėjaus simbolis slepia savyje ne tik tai, kad poetas savinasi kuriančiąją Dievo jėgą, bet ir tai, kad jis jaučiasi esąs Dievui lygus ir ryžtasi dėl šios lygybės kentėti. ) Visos šios prometėjiško nusistatymo savybės gyvena Konrade augščiausteme laipsnyje. Jis yra poetas, kreipiąs savo giesmę tiktai į Dievą ir į gamtą, nes tik jie esą jos verti (plg. p. 83).  Jis esąs "kūrėjas gimęs", kuriam jėga kurti kilusi iš to paties šaltinio, kaip ir Dievui (plg. p. 85). Jis galop yra pasiryžęs patirti, ar jis "augščiausias, o gal tik išdidęs" (p. 84). Todėl nors Mickevičius Prometėjaus vardo ir nevartoja, tačiau savo Konradu jis tęsia toliau amžiną žmogaus maišto temą ir įsijungia į ilgą eilę poetų — sukilėlių (nuo Aischilo ligi Shelley ir Goethės), kurie šią temą savo kūriniuose yra daugiau ar mažiau lietę ir išvystę.

2.
Maišto pradų esama ne tik Adomo Mickevičiaus kūryboje, bet ir pačioje jo prigimtyje. Trečiosios "Vėlinių" dalies prologe Angelas Sargas kreipiasi į miegantį kalinį:

"Ką tu žvaigždžių takuos regėjai,
Nutraukei vis žemyn, kaip vandenų kriokliai,
Į požemių urvynus krisdami,
Kad traukia su savim ir žiedus ir lapus"

Šiais žodžiais angelas išreiškia ne tik miegančiojo kalinio (Gustavo-Konrado) likimą, bet sykiu ir paties poeto gyvenimo kelią. Iš tikro, Mickevičiaus dvasia buvo pažymėta giliu ir pavojingu dualizmu. Vaikščioti žvaigždžių takais, kilti mistiniuose regėjimuose augščiau žemiškosios būties ir sykiu aistringai veržtis į kasdieninės tikrovės veiklą net ligi politinių programų kūrimo — štai du nedarnūs Mickevičiaus prigimties bruožai. Tiesa, jų dėka jis pasiekė dabartinės savo didybės ir kaip poetas ir kaip tautos vadovas. Tačiau dėl jų jis turėjo nemaža kentėti ir regėti nevieno savo sumanymo sudužimą. Būdamas lietuviškos kilmės, Mickevičius savaime linko į mistiką, kuri jį vedė į susidomėjimą tautiniais papročiais, ypač animistiniu vėlių kultu, į gilų Mergelės Marijos garbinimą ), į kovą su proto persvara mene ir gyvenime. Betgi tas pats mistinis polinkis vertė jį svajotojiškai aiškinti Lenkijos kaip tautų Kristaus pašaukimą, pasiduoti naiviam bei Vgūstam Tovianskio misticizmui, pseudomoksliškai skelbti "slavų rasės" vaidmenį žmonijos istorijoje.

Lelevelio salė Vilniaus universitete

St. Šalkauskis "Vėlinių" Konrado pasisakymą, esą šis turįs du sparnu, kuriuos išplėsiąs "nuo Rytų lig Vakarų", aiškino savo metu kaip pavyzdį lietuvių tautos dvasios, pašauktos derinti savyje rytietiškus bei vakarietiškus kultūros elementus ir sukurti iš jų darnią pusiausvyrą.") Deja, pačiame Mickevičiuje dviejų pasaulių elementai nebuvo suvesti sintezėn. Mistikas ir maištininkas — šie du amžini žmogaus dvasios pradai — gyveno Mickevičiaus sieloje vienas šalia kito, ir būtų tiesiog neįmanoma nuspręsti, katras iš jų pirmauja jo gyvenime bei kūryboje. Šalia nuostabiai mistiško Jievos regėjimo ("Vėlinių" trečiosios dalies ketvirtoji scena) stovi demoniška Gustavo išpažintis ("Vėlinių" ketvirtojoje dalyje) arba minėtoji Konrado improvizacija. Šalia skvarbaus žvilgio į būtį ir į laiką, kaip Mickevičių mums vaizduoja V. Vankavičiaus paveikslas (poetas ant Adjudago uolos Kryme) arba kunigo Petro regėjimas ("Vėlinių" trečiosios dalies penktoji scena), šiurpiu nesusipratimu dvelkia ir tai, kad tik keturiolika savo gyvenimo metų (1820-34)  Mickevičius skyrė poetinei kūrybai. Tuo tarpu brandžiausias jo tarpsnis (1834-55) buvo paaukotas tremties politikai. Būdamas teks aiškiaregis poetiniuose savo susimąstymuose, Mickevičius vis dėlto negalėjo suvokti, kad tautos prisikėlimas niekados neįvyksta pabėgėlių legiono "galybe". Garbindamas Lenkiją kaip mesiją, kuriai skirta atpirkt pasaulio tautas, jis nesuprato, kad slavų viršūnė yra ne lenkai, bet rusai ir kad tik šų pastarųjų problemos išsprendimas nulems ateities santykius Rytuose.

Reikia, be abejo, pripažinti, kad Mickevičius įstengė pergalėti savos prigimties nedarną ir iš pagrindinių savo gyvenimo krizių išeiti nesudužęs. Šimtametės gimimo sukakties proga (1898) VI. Solowjovas pasakė Mickevičiaus garbei kalbą, kurioje iškėlė tris poeto gyvenimo pavojus: nelaiminga meilė Marijai Vereščekaitei, 1830-31 metų sukilimo nepasisekimas ir susidėjimas su Tovianskiu bei "Lenkų piligrimų knygų" indeksavimas. Visus šiuos pavojus Mickevičius laimingai pergalėjo. "Iš sudužimo asmeninės laimės", sako Solovjovas", jis išėjo nenusivylęs, nevirtęs mizantropu ir pesimistu; tautinės laimės sudužimas nepadarė jo abejingu kosmopolitu; kova už religinius savo vidaus įsitikinimus su viršiniu autoritetu nepastūmėjo jo į Bažnyčios priešų eiles". ') Tai yra visiškai tiesa. Vis dėlto šie įvairūs sudužimai bei krizės rodo, kad Mickevičius savo viduje nebuvo tiktai mistikas, tik regėtojas bei pranašas, bet kad jis kartu jautė reikalo priešintis gyvenimo linkmei, stoti su ja į kovą, nepaisydamas, ar galės ją laimėti. Šiandien todėl, švenčiant šimtmetę jo mirties sukaktį (1855-1955), gera yra susimąstyti ties šiuo poeto maištinguoju pradu; ne todėl, kad jis būtų mums paskatinantis pavyzdys, bet todėl, kad jo šviesoje atsiskleidžia žmogiškoji didybė, net jeigu jai ir yra lemta galų gale kristi ir sudužti. Moraliniu savo didingumu Mickevičius iš tikro yra didžiulė šviesa tamsiame tremties kelyje.

Šauksmas maištauti, būtent, maištauti prieš senąją visuomenę suskambėjo pirmą sykį Mickevičiaus "Odėje jaunystei" (1820), kurioje randame pagrindines poeto idėjas, vėliau išvystytas ir pagilintas kituose kūriniuose: buržuazinės kasdienybės panieką, jėgos garbinimą, pastangą atnaujinti pasaulį kūrybiniu žmogaus veikimu. Jau pats šio eilėraščio motto nurodo jo linkmę. Mickevičius cituoja Fr. Schillerio žodžius: "Und die alten Formen stürzen ein — ir senos formos griūva", kuriuos paskui išskleidžia eilėraščio turinyje. Čia, senoje žemėje, gyvena "beširdės ir bedvasės griaučių tautos". Jaunystė negali tarp jų išsitekti.   Ji turi prisisegti sparnus ir skristi "į sritis, kur aistra daro stebuklus". Savąja "saulės akimi" ji turi peržvelgti "žmonijos visą daugenybę nuo galo iki galo". Jeigu ji pažiūrės žemyn, tai pamatys tiktai pamazgas, skendinčias amžių rūkuose: "Tai žemė". Būdinga, kad Mickevičius žemėje regi padarą, tarsi šliužą, kuris yra "pats sau yrėjas, vairas ir laivas". Jis vadina jį savimeiliu. Tačiau tai yra simbolis naujosios istorijos žmogus apskritai. Mickevičiui yra baisus šis šliužo individualizmas, todėl jis kviečia jaunimą susijungti "petys į petį":

"Mintis vienan sušaukim židinin,
Ir židinin vienan dvasia".


Tada žmogiškasis kūrybinis aktas bus kaip anasai pirmykštis Viešpaties fiat, kurį ištarus

". . . ūžia vėjai, teka vandenynai,
augštybėj saulės ir žvaigždynai".

Žmonijos "kurčia naktis" bus pergalėta, "sielos pasaulis kelsis iš maišaties", nes "jaunystė jį savo isčioje pradės". Baigdamas Mickevičius sveikina "laisvės aušrinę" kaip pirma-taką "išgelbėjimo saulės".

Šis eilėraštis, gražiu St. Szpotanskio pasakymu, yra "drąsus pirštinės metimas visam ano meto pasauliui". ) Tai maištas prieš paveldėtas gyvenimo formas, prieš buržuazinį paskendimą kasdienybėje tarsi pamazgose, prieš individualizmą, persekiojantį silpnesniuosius: anasai šliužas sprogsta, begainiodamas "smulkesnių šliužų gyvius". "Ode jaunystei" Mickevičius pradėjo savo kaip maištininko kelią".

Epinėje savo poemoje "Konrade Valenrode" (1828) jis ėjo šiuo keliu toliau, sukildamas jau prieš tradicinę krikščioniškąją moralę. Valenrodas, kryžuočių ordino dar vaikystėje iš Lietuvos pagrobtas ir neva krikščioniškai auklėjamas, sielos gelmėse pasilieka ištikimas savos tautos senajai religijai. Vienuolio Albiono, kuris buvo irgi lietuvis belaisvis, įtakoje jis ugdo baisią mintį atkeršyti kryžuočiams. Dėl savo narso ir doro gyvenimo Valenrodas yra išrenkamas ordino didžiuoju mistru. Tai ir yra laikas, kurio jis savo kerštui laukė nuo pat jaunystės. Paėmęs ordino valdžią į savo rankas, Valenrodas įpainioja vokiečius į karą su lietuviais, tačiau taip, kad riterių armija yra visiškai sunaikinama ir jų valdomos sritys siaubte nusiaubiamos:

Atskaitos laukiat iš valdymo mano?
Žvelkit į lauką, kūnais nuguldytą,
Į sodžius, miestus, kuriuos ugnis ėda;
Regit — ant kalno vėjas verčia sniegą,—
Tai jūs pastipus kariuomenė miega" (B 168).


Išdavimui išėjus aikštėn ir slaptiems ordino teisėjams pasmerkus Konradą mirti, šis ramiai išgeria nuodų taurę ir užmerkia akis, prisimindamas Senojo Testamento Samsoną: "Sutriuškinti rūmą ir žūti po rūmu".

Lenkai literatūros istorikai (Szpotanski, Chlebovski) nenori sutikti, kad Mickevičiaus "Konradas Valendrodas" būtų "keršto ir išdavimo apologija", kaip jį dažnai vadina Vakarų kritikai. ) Jie norėtų šioje poemoje matyti tiktai istorinį praeities gyvenimo kovų vaizdą, kada kerštas ir išdavimas buvo kasdieninės priemonės priešui sunaikinti. Ir vis dėlto taip nėra. "Konradas Valenrodas" yra anaiptol ne istorinė poema. Jis yra šauksmas į kovą su anuometiniais Lietuvos bei Lenkijos prispaudėjais rusais. Vokiečių ordinas čia yra tik poetinė priedanga, po kuria jausti tikrasis Lietuvos priešas. Prieš jį tad rašė Mickevičius savo poemą ir su juo kovoti jis kvietė savąją generaciją. Todėl W. Weintraubas teisingai šį veikalą laiko dvasiniu 1830 metų revoliucijos pradininku.1S) Būdinga, kad praėjusiojo karo metu Palestinoje pasirodė hebraiškas "Konrad Valenrodo" vertimas: žydų tautai, tada sunkiai kovojusiai už savo egzistenciją Rytuose, šio veikalo linkmė buvo tikrai priimtina, nes ji puikiai sutapo su Senojo Testamento keršto dėsniu. Kad Mickevičius Valenrodo išdavimą bei kerštą laiko ne vienkartiniu tik jo paties darbu, bet sektiniu žygiu, rodo poemos pabaiga. Imdamas nuodų taurę, Valenrodas siūlo ją ir savo mokytojui bei auklėtojui Albionui. Tačiau šis jos negeria, pasiteisindamas:

"Ne, aš negersiu, — noriu ranka savo
Tau sūnau mielas, akis uždaryti,
Gyventi, kad šlovę didžių darbu tavo
Paskelbęs svietui amžiais išlaikyčiau.
Apeisiu miestus Lietuvos ir sodžius,

Kur tik nueisiu, giesmelė ras kelią:
Karžygiams dainius garsiai skelbs jo žodžius,
Motina jauna giedos prie lopšelio" (B 167).

Vadinasi, Valenrodo darbas siūlomas apdainuoti kaip nuostabus žygis tautos istorijoje. Dar daugiau: Albionas pastebi, kad "iš tos giesmės kils mūsų kaulų keršintojas". Tai yra Didonos žodžiai, pasakyti Enejui, kai šis, ją pamatęs, ruošėsi iškeliauti į jam likimo skirtą Italiją (plg. "Enejidos" 4 giesmę. Dėdamas juos į Albiono lūpas ir taikydamas Valenrodo žygiui, Mickevičius aiškiai norėjo pasakyti, kad Valenrodo kerštas bei išdavimas yra normali priemonė kovoje su tėvynės priešais; kad turįs atsirasti kitas, kuris Valenrodo darbą pakartotų ir tuo būdu išvaduotų iš priespaudos. Grįžimas į stabmeldiškąją moralę "Konrado Valenrodo" poemoje yra nepaneigiamas. Mickevičius pasirodo joje kaip dorinis maištininkas.

Tais pačiais metais Rusijoje buvo parašyta ir trumpa, bet labai įtampi poema "Farys" (1828), kurioje poeto maištinga nuotaika išsivysto toliau, apimdama šį sykį jau šalia žmogaus esantį gamtos pasaulį. Užsėdęs juodą "kaip audros debesys" žirgą, beduinas šauna per smėlio dykumą. Viskas turi trauktis jam iš kelio: kalnai ir miškai, akmens ir pesliai, kaulai ir uraganai. Dykuma yra gamtos pradų egzistencijos erdvė, kurioje jie vieninteliai nakvoja ir tiesia savo palapines. Žmogui čia nėra ko veikti. Čia nėra nei kelio raiteliui nei ganyklos žirgui. Jeigu vis dėlto žmogus drįsta į šią jam esmingai svetimą sritį įsibrauti, jis nebegrįžta atgal. Todėl dykuma ir perspėja beduiną. "Tai padūkęs! kur jis skuba" — stebisi dykumos sienas saugą akmens. Juk ten jo galvos neapsaugos nuo "aštrių saulės strėlių" nei "žaliaplaukė palmė, nei baltos palapinės drobė". Viršum raitelio skraidą pesliai krankia jam:

"Tu ir tavo žirgas paikas!
Juk aplink lavonų tvaikas!"


Tą patį kartoja ir smėlio audrose žuvusiųjų karavanų kaulai, ir uraganai. Tačiau raitelis nieko nenusigąsta.  Į gamtos grėsmę jis atsako:

"Šuolis skriejančio žirgelio!
Jūs kalnai, miškai iš kelio".


Tai lyg savotiškas refrenas, kuriuo yra perpintas visas Mickevičiaus eilėraštis ir kuriuo išreiškiama žmogaus didybė jo santykiuose su gamta. Raitelis pergali galop visas kliūtis ir pasiekia sritį, kurioje nuostabiai tylu. Žvaigždės žiūri į jį nustebusiomis "auksinėmis akimis", nes jo "žemėje jau nieko nebuvo". Jis vienas džiaugiasi savo pergale, atsikvepia "giliai ir plačiai". Jo mintis strėle sminga į mėlyną bedugnę ir skrenda vis augščiau ir augščiau, kol galop paskęsta danguje. — W. Weintraubas sako, kad "Farys" esanti "palaimos poema, džiaugsmo prasiveržimas" ), ir visai teisingai. Vis dėlto šiame eilėraštyje glūdįs "pirmykštis jausmas" yra kilęs ne iš žmogaus vienybės su gamta, kaip, sakysime, J. Slovackio "Šveicarijoje" (1838), bet, atvirkščiai, iš žmogaus priešginybės gamtiniam pasauliui, tiesiog iš dvasios maišto prieš gamtą ir prieš visas jos jėgas. "Faryje" atvaizduotas žmogus yra ne gamtos draugas,ne svajotojas jos prieglobstyje, bet gamtos nugalėtojas. IšdidžLu savo rankos mostu jis atstumia visas jos viliones ir skrenda tiktai savo paties minčių vedamas. Dykumų raiteliui žalia palmė "siūlo vaisių ir pavėsio", tačiau veltui. Raitelis jai sušunka, išrausiąs ją iš šaknų, ir "palmė iš gėdos pabėga ir slepiasi oazės gelmėse". Buržuazinis kasdienybės patogumas čia yra atmetamas. Prieš Rouseau skelbtą laimingą bei ramų gyvenimą gamtoje Mickevičius stato kovą su jos galybėmis. "Farys" yra poetinė interpretacija pirmykščių Apreiškimo žodžių: "Palenkite sau žemę ir viešpataukite" (Gen 1, 28).


FARYS (J. Kossak)

Ženkime dar vieną žingsnį priekin, pralenkime gamtą, ir rasime jau Dievą, kartu taip pat ir Mickevičiaus minėtąją Konrado improvizaciją kaip poeto atsakymą į krikščionybės skelbimą, kad "Dievas yra Meilž" (1 Jon 4, 8). Dykumų raitelis jau pergalėjo gamtinį pasaulį. Dabar jis jau stovi Viešpaties akivaizdoje. Danguje paskendusi jo siela susitelkia ir susimąsto, tačiau ne tam, kad duotų "gyrių, garbę ir dėkojimą Sėdinčiajam soste" (Apr 4, 9), bet kad Jam taip pat paskelbtų nepermaldaujamą kovą; kad Jį nuo sosto nuverstų ir pati Jo vietą užimtų. Nuo kovos su visuomene, su morale, su gamta Mickevičius labai nuosekliai žengia į kovą su pačiu Dievu. Konrado improvizacija "Vėlinių" trečiojoje dalyje yra galingiausia šios pastarosios kovos išraiška. Mickevičius nebuvo pirmutinis, kuris kūrinio sukilimą prieš kūrėją pasirinktų tema savai poezijai. Tačiau tai, kuo šis sukilimas Mickevičiaus veikale yra būdingas, yra asmeninis jo bruožas.
Buvodamas Romoje 1830 metais, poetas patyrė, kad Varšuvoje prasidėjo sukilimas ir kad
 
sukilėliai norėtų jį, "Gražinos" ir "Konrado Valenrodo" kūrėją, matyti kovojančiame krašte. Tačiau Mickevičius nesiskubino. Jis vilkino ištisus mėnesius, keliavo į Poznanę per Paryžių (!) ir pasiekė Lenkijos sieną tada, kai sukilimas jau buvo beveik visiškai užgniaužtas. Tėvynės katastrofa giliai sukrėtė jo sielą, o draugų priekaištai, esą jis tyčiomis vėlinęsis,15) giliai žeidė jo savimeilę. Todėl jis atsisakė nuo savo plano slaptomis vykti į Varšuvą, pasitraukė į Drezdeną irčia parašė ne tik "Lenkijos piligrimų knygas" (1832), šią "emigrantų evangeliją" (Wein-traub), bet tuo pačiu metu ir "Vėlinių" trečiąją dalį. Grynai įormaliai žiūrint, ši trečioji dalis yra tęsinys "Vėlinių", kurias poetas pradėjo dar Kaune ir kurių antroji ir ketvirtoji dalis buvo išleistos jau 1823 metais. Esmėje tačiau ši trečioji dalis yra brūkšnis per visą Mickevičiaus praeitį. Gustavas, antrosios ir ketvirtosios dalies pagrindinis veikėjas, miršta, o jo vietoje gema Konradas (nemaišyti jo su Konradu Valenrodu!) — demoniška dvasia, galingas dainius ir maištininkas, "erelis danguje", kuris simbolizuoja paties Mickevičiaus tuometinę nuotaiką ir ryžtą.

4.
Aischilas, kurdamas savo "Prikaltąjį Prometėjų", nesutapdė savojo Aš su šia mitologine būtybe: Prometėjus jam buvo tiktai simbolis. Tuo tarpu Mickevičius ir Konradas yra vienas ir tas pat. Improvizacijos pabaigoje krito apalpęs ne tik Konradas, bet ir Mickevičius buvo iš ryto (improvizacija buvo rašyta naktį) savo draugo Odyniec atrastas šalia lovos be sąmonės. Konrado lūpomis kalbėjo į Dievą ne kokia nors grynai poetinė, legendarinė būtybė, bet pats poetas sviedė Kūrėjui nepaprastų priekaištų bei grasinimų. Todėl Konrado improvizacija yra daugiau, negu tik poezijos veikalas. Ji yra asmeninis Mickevičiaus ginčas su Dievu. Tautinės nelaimės akivaizdoje poetas jautėsi visiškai pasimetęs. Lenkija buvo virtusi, kaip Mickevičius ją vaizduoja prakalboje trečiajai "Vėlinių" daliai, "nuolatinio, nepavargstamo ir nepermaldaujamo tironų siautėjimo" vieta. Jos pačios jėgos buvo per silpnos, kad galėtų nusikratyti rusų jungu. Europos tautos jai pagalbon neskubėjo.1") Beliko tik Dievas, pasaulio likimo Valdovas, kuris vienintelis galėjo padėti kenčiančiai tautai. Todėl Konradas savo improvizacijoje ir kreipiasi į Jį, tačiau ne maldos žodžiais pagalbai išprašyti, bet reikalaudamas pasidalinti su juo dieviškąja galia ir grasindamas paneigti Viešpatį kaip Meilę, jei Jis Konrado reikalavimo neišklausytų. Be abejo, kritimas nuo tokios svaiginančios ir netikros viršūnės buvo neišvengiamas, ir Konradas sudužo savo didybėje. Vis dėlto paskutinio neigiančio žodžio jis neištarė. Jis nebuvo velnias, o tik žmogus, klystąs, kovojąs, puoląs, bet taip pat mylįs ir kenčiąs. Todėl maldomis "danguje ir žemėje" jis buvo išgelbėtas iš nebūties bedugnės ir apvalytas nuo klaidingos didybės.

Trečioji tad "Vėlinių" dalis yra ne tik maišto, bet kartu ir išskaistinimo drama. Jos veiksmu nusivalė ne tik Konradas, bet ir pats poetas. Aną improvizacijos naktį Mickevičius aiškiai paregėjo, kad jis yra ne augščiausias, o tiktai išdi-dęs; kad kūrybinės žmogaus jėgos nėra to paties šaltinio išplauka, kaip Viešpaties Dievo; kad kūriniškumo žymė net ir didžiausiame genijuje atveria nebūtį, kuri traukia į save kiekvieną puikuolį. Ir iš tikro, daugiau prie prometėjizmo Mickevičius savo kūryboje nebegrįžo. Po dvejų metų parašytas "Ponas Tadas" (1834) yra saulėtas ir ramus, pilnas tylaus susikaupimo ir pagarbos būčiai. Vėlesnieji lyriniai jo eilėraščiai (pvz. "Naujai pražydo medžiai", "Mano ašaros tekėjo", "Kai mano lavonas" ir k.), kurių jis maža teparašė, yra nepaprastai liūdni, pilni nevilties ir tiesiog priešingi kovingam "Odės jaunystei" arba "Fario" entuziazmui. Paskelbęs Dievui kovą ir ją pralaimėjęs, Mickevičius nebeturėjo kur toliau eiti. Jam beliko arba užkietėti ir savo pralaimėjime, virsti demonišku, arba prisipažinti esant kūriniu ir nusilenkti prieš Kūrėją. Jis pasirinko antrąjį kelią: nusilenkė, nes daug mylėjo. Kai prie apalpusio Konrado ginčinasi piktosios dvasios su gerosiomis, pirmasis angelas sako:
 
"Jis Tavęs, Dieve, negarbino ir nepažino;
Tavęs, visų daiktų Nešėjau ir Vedėjau!
Taip pat Tavęs, o Išganytojau pasaulio:
Jis niekados Tavęs neprašė, nemaldavo".

Tačiau antrasis angelas, prisimindamas Šventraščio Mariją Magdaleną, atsako:

"Bet jis nešiojos gilią pagarbą Tavo Motinai!
Jis mylėjo savo tautą, visus mylėjo, mylėjo visa".


Ir ši meilė sulaikė Konradą nuo paskutinio žodžio, kad Dievas yra ne pasaulio Tėvas, bet. . . caras (plg. B. 90).17) Ji išgelbėjo jį iš užkietėjimo ir atskleidė jam kitokį kelią. Drezdene Mickevičius baigė savo sukilėlišką tarpsnį ir pamažu leido savyje augti mistikui. Tiesa, šis mistikas nuvedė paskui jį vėl į šunkelius Tovianskio "mokslo" pavidalu. Tačiau poetas nusikratė ir Tovianskio ligūstumu ir pasiliko ligi mirties tylios ir kantrios aukos kelyje. Šį tad kelią jis piršo ir Lenkijai. Solovjovas teisingai pastebi, kad Mickevičiaus teorija, esą, Lenkija yra tautų Kristus, pašauktas atpirkti pasaulį, teologiškai neišlaiko jokios kritikos: pasaulis yra sykį visiems amžiams atpirktas Nazareto Kristaus, ir joks kitas "Kristus" — nei asmeniniu, nei sutelktiniu pavidalu — nebepasirodys. Tačiau gražu šioje teorijoje yra tai, kad Mickevičius suprato, jog "pergalė nėra duodama veltui", ir kad jis Lenkijoje regėjo ne "triumfuojantį, bet kenčiantį Mesiją" (op. cit. 426). Kančios kelias buvo Mickevičiaus tolimesnis kelias, ir jį siūlė jis pavergtai savo tautai. Šis kelias yra aktualus, ir šiandien, nes Rytai yra atsidūrę dabar tokioje pat padėtyje, kaip ir Mickevičiaus laikais. Todėl ir šiandien pasitikėjimas viena tik viršine jėga yra apgaulingas. Ir šiandien reikia prisipažinti prie kančios kelio ir jį išeiti ligi galo. Mickevičius — sukilėlis ir sykiu sudužėlis — yra šio kelio gairė. Akermano dykumose klaidžiodamas jis jautėsi taip, kaip ir mes šiandien Vakarų pasaulyje:

"Stokim! Tylu čia! Gervės augštai plaukia:
Net sakalo akys jųjų nesuranda ...
Gal čia išgirsim iš Lietuvos gandą. . .
Ne, ne! Dar jokim! Niekas dar nešaukia". )

Pastaba:
Šis straipsnis yra ištrauka iš didesnės studijos, autoriaus rengiamos Mickevičiaus sukakties proga. Jame yra praleistas Konrado improvizacijos turinio nagrinėjimas; tai autorius yra padaręs Mūnchene ėjusiame ir kun. V. Bagdonavičiaus redaguotame "Naujajame Gyvenime" 1946 ir dabar plačiau pakartojęs vokiškoje studijoje "Der Dichter des Prometheismus" (Zeitschrift für Ostforschung" 1955).
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai