Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
"AIDŲ" DEŠIMTMEČIUI SUĖJUS PDF Spausdinti El. paštas
Šį rudenį suėjo dešimtis metų, kai tremtyje leidžiamas kultūros žurnalas "Aidai". Nėra abejones, kad šis dešimtmetis, taip turtingas skaudžiais išgyvenimais, užims ypatingą vietą mūsų tautos istorijoje. Kiekvienas, norįs jį giliau pažinti, turės atsiskleisti ir "Aidus". Kultūros žurnalas ryškiai parodys, kaip svetimoje aplinkoje buvo puoselėjamos dvasinės vertybės. Jų tvirtas akcentavimas "Aiduose" bus ir tuo įdomus, kad tuo metu Lietuvoj komunizmas laikė prigesinęs visą kultūrinį gyvenimą.

"Aidai" pradėjo eiti pačioje tremties pradžioje. Vos tik iš komunizmo grėsmės išsigelbėję, lietuviai daug nuoširdaus dėmesio skyrė savai spaudai. Norint aptikti pirmuosius šio kultūros žurnalo pėdsakus, reikia grįžti net į 1944 metus. Tada gruodžio mėnesį Miunchene laiško pavidale pasirodė mažas leidinėlis, pavadintas "Aidais". Jis buvo atspaustas rotariumi, be Vokietijos vyriausybės žinios. Antrasis numeris išėjo ateinančiais metais vasario 16 proga, šis jau buvo pastebėtas gestapo ir leidėjas, dr. Vytautas Bieliauskas, paimtas tardymui. Po to spaudinys ilgesnį laiką nebepasirodė. Tik rugsėjo mėnesį (1945 m.) išėjo trečiasis "Aidų" numeris, jau atmuštas spaustuvėje ir pavadintas "lietuvių informaciniu leidiniu", kuriame tačiau kultūriniai reikalai stovėjo pirmoje vietoje. Su šiuo numeriu ir siejama mūsų žurnalo pradžia. Leidėju pasirašė Spaudos Darbuotojų Kolektyvas, bet visi leidimo vargai slėgė dr. V. Bieliausko pečius. Redaktoriumi buvo pakviestas Kazys Bradūnas. Tais metais išėjo 10 iliustruotų numerių, kurie pradžioje apėmė 4-8, o vėliau 16 puslapių. Leidinys pirma buvo savaitinis, paskiau dvisavaitinis. Jo kultūrinis pobūdis nuolat ryškėjo. Aštuntas numeris jau tiesiai vadinamas "kultūriniu informaciniu leidiniu".

Bet tuo nebuvo pasitenkinta, žurnalas vis gėrėjo. 1946 m. išėjo 12 numerių, apimančių 16-32 puslapius. Laikraščiui duotas "lietuvių kultūrinio žurnalo" vardas. 1947 m. "Aidų" leidėju tapo Jonas Sakevičius. žurnalas smarkiai šoktelėjo augštyn, sudarius pajėgų redakcinį kolektyvą iš dr. Juozo Girniaus, dr. Jono Griniaus, dr. Zenono Ivinskio ir dr. Antano Maceinos, redaktoriumi ir toliau liekant Kaziui Bradūnui. Tuomet "Aidai", spausdinami Augsburge, apėmė 48 puslapius ir gavo dabartinę formą, kuri labai mažai tepasikeitė ir Amerikoje. Tais metais, pradedant balandžio mėnesiu, pasirodė 9 numeriai, o ateinančiais metais 12 numerių, žurnalas vertė gilią vagą tremties gyvenime. Jame buvo gvildoma lituanistika ir kitos temos. "Aiduose" randame, galima sakyti, visas mūsų literatūrines, mokslines ir menines jėgas tremtyje.

Kultūros žurnalui liūdnesnės dienos atėjo, kaip prasidėjo emigracija. 1949 m. leidėjui ir redaktoriui išvykus į Ameriką, "Aidai" persikėlė į Schwaebisch Gmuend stovyklą. Leidimą perėmė P. Gaučys, o redagavimą dr. Jonas Grinius ir F. Jurkus. Metų pabaigoje gi leidimo našta krito ant P. Jurkaus. Tais metais, smarkiai tirpstant lietuvių bendruomenei Vokietijoje, "Aidų" beišėjo tik 5 numeriai. 1949 metų rudenį žurnalas buvo perduotas lietuviams pranciškonams, jau anksčiau spėjusiems įsitvirtinti Amerikoje.

Naujieji leidėjai, perimdami kultūros žurnalą, perėmė ir visus su jo leidimu susijusius rūpesčius. Jų pagrindinis buvo išlaikyti "Aidus" deramame lygyje, kad ir šiame kontinente jie būtų stipriu dvasiniu švyturiu. Tęsti žurnalo tradiciją ypač skatino tai, kad beveik visi jo skaitytojai buvo atsikėlę į šį kraštą. Vyriausiu redaktoriumi pakviečiamas Antanas Vaičiulaitis. Sudaromas gausus redakcinis kolektyvas iš žinomų rašto bei mokslo žmonių, žurnalo ekonominiai sunkumai buvo įveikti leidėjų, kuriuos tada atstovavo prov. Tėv. Justinas Vaškys. Nutarta išleisti 10 numerių ir, be to, "Aidų" vardu duoti 500 dol. premiją pamečiui už literatūros ir mokslo veikalą. Tuo keliu žengiama jau septinti metai. Per tą laiką Amerikoje išėjo 60 numerių, kurie sudaro apie 3000 puslapių didelio formato knygą.

Pasklaidžius Vokietijoje ir Amerikoje išėjusių "Aidų" komplektus, susidaro gana aiškus vaizdas, kaip skleidėsi mūsų kultūrinis gyvenimas per praėjusį dešimtmetį. Žurnale nuo pat pradžios telkiasi mokslo, literatūros ir meno žmonės, skelbdami savo naujausius darbus. "Aidai", be bendrosios dalies, tiems klausimams turi ir specialius skyrius. Tai yra būtina. Išsamesniems pasisakymams mokslo, meno, literatūros ir kitomis temomis sunku išsitekti dienraščio ar savaitraščio rėmuose, kai gausūs dienos įvykiai šaukiasi vietos, o be to ir reklaminė dalis neatsiejamai jungiasi su šių leidinių paskirtimi. Specialesnei knygai gi išeivijoje taip pat nėra lengvas kelias. Kultūros žurnalas, skelbdamas medžiagą, kuri periodikoje vargiai galėtų būti spausdinta, tęsia nepriklausomybės metų kūrybinę tradiciją ir palaiko nuolatinį ryšį tarp mokslo bei grožinio rašto žmonių ir visuomenės. "Aidams" šiandien tenka atstoti visus Lietuvoje ėjusius kultūros ir įvairių mokslo šakų specialiuosius žurnalus. Tai labiausiai ir pateisina "Aidų" leidimo pastangas bei rūpesčius. Geros informacinės spaudos bent šiuo metu mūsų išeivijoje netrūksta.

Bet einant šiuo keliu, šen bei ten sralima išgirsti balsų, jog atėjęs laikas šio žurnalo lygį nuleisti, nes šiandien, pasikeitus padėčiai, sunku esą išsilaikyti laisvosios Lietuvos pakilioje dvasioje. Tiesa, padėtis yra pasikeitusi, tačiau pareiga šiuo metu išsaugoti gyvą savo tautos kultūrą yra žymiai padidėjusi. Įdomu, kaip būtų galima ją atlikti be gilesnio žvilgsnio į religiją, mokslą, meną, literatūrą? Aišku, dabar daugiausia dėmesio tenka kreipti į lituanistiką, išsidalijančią į daugelį šakų, kadangi kiti žinojimai jau savaime skverbte skverbiasi į lietuvio sielą dažnai ne be nuostolių savo gimtajai kalbai ir tautos kultūrai. Atsižvelgiant į tai, iki šiol ir mūsų visuomeninio gyvenimo nė vienas stambesnis reiškinys "Aiduose" nėra buvęs praleistas patylomis. Ee to, yra didelis skirtumas leisti kultūros žurnalą laisvoje tėvynėje — Lietuvos žydėjimo laikais, kai iš krantų liejosi kūrybinis entuziazmas, ir tremties ūkanose, kai pašalinės įtakos negailestingai blaško išsineštąją lietuvybės liepsną. Tikrai būtų galima net didinti ir dažninti "Aidus", jeigu visa lietuvių šviesuomenė tremtyje jiems parodytų daugiau širdies.

žengiant į vienuoliktuosius darbo metus, gaivina tikėjimas, kad šis kultūros žurnalas išsilaikys gyvas iki pat Lietuvos atsikūrimo. Neįsivaizduojama, kad lietuvis, taip branginęs "Aidus" tremties skurde, pradėtų jų nepaisyti, gerai įsitvirtinęs Amerikoje. Nors neigiamų ženklų netrūksta, tačiau kol kas juos nusveria teigiamieji. Pradedant naują dešimtmetį, guodžia viltis, kad, ilgėjant tremčiai, susipras ir atspariau ims laikytis visi, bet labiausiai ta mūsų šviesuomenės dalis, kuri buvo išauklėta Lietuvoje pačiais našiausiais dvasinio klestėjimo laikais. Jos rankose yra šiandien ir kultūros žurnalo "Aidų" likimas.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai