| |
|
|
|
KOLONIALIZMAS: VAKARIETINIS IR SOVIETINIS |
 |
 |
 |
(Pagal nuotaikas Jungtinėse Tautose)
1955 metais politiniame žargone sukurtieji "dvasių" terminai, atrodo, nevienodai išsilaikė. Tuo tarpu, kai "Ženevos dvasia", atsiradusi vasarą pirmojoje Ženevos konferencijoje, išnyko rudeniop antrojoie konferencijoje, tai Bandungo dvasia turi tendencijos supastovėti.
Dar nedaug laiko tepraėjo nuo ano balandžio, kai Bandunge, Indonezijoje, buvo susirinkę beveik trijų penktadalių viso pasaulio gyventojų atstovai, bet jų nutarimai, kad ir pamažu, ima reikštis praktiškai. Jungtines Tautos yra viena palankiausių jų veiklos dirvų.
Bandunge padaryta istorinės reikšmes deklaracija. Visų arabų kraštų, visos laisvosios Afrikos ir penkios Tol. Rytų šalys, pačios vos apie 1945 m. ištrūkusios iš kolonialinės vergijos: Burma, Ceilonas, Indiia, Indonezija ir Pakistanas, pareiškė pasauliui, kad kolonializmo era pasibaigė.
Keturios iš šių penkių tos konferencijos organizatorių šiuo metu yra JT narės. Jos kartu su arabų ir Afrikos valstybėmis pasižadėjo kovoti už to kolonializmo pašalinimą ir už laisvės ir nepriklausomybės suteikimą visoms tautoms.
Su tokiu Bandungo konferencijos nusistatymu jau ir praktiškai skaitomasi. Kai po poros mėnesių San Francisco mieste Jungtinės Tautos buvo susirinkusios paminėti savo chartos pasirašymo dešimties metų sukaktį, Belgijos užs. reik. ministras Paul Henry Spaak, tarp kitų dalyku, sakė: "Ta konferencija mane visiškai įtikino, kad rasių lygybė su visomis iš to išplaukiančiomis pasėkomis šiandien yra daugiau nei sąvoka; tai jau įvykusi realybė, ir kiekvienas nūdienis valstybininkas, kuris nenorės su tuo sutikti, gali padaryti apsčiai klaidų". Belgija gi, kaip žinia, yra sena kolonijų valdytoja.
O Filipinų generolas Romulo tose pat San Francisco iškilmėse dar labiau Bandungo konferencijos svarbą pabrėžė, sakydamas, kad "Azijos ir Afrikos tautos Bandunge ne tiek norėjo proklamuoti savo lygybę tautų šeimoje, kiek pareikšti, kad jos jau yra pasirengusios lygiomis nešti atsakomybę pasaulio bendruomenėje".
Dešimtosios sesijos darbai
Todėl ir dešimtoji Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos sesija kolonijų klausimų svarstyme, remdamosi Bandungo jėga, buvo kur kas drąsesnė. Azijos ir arabų valstybių užsispyrimu juk ir Alžyro klausimas buvo atsiradęs sesijos darbotvarkėje, nežiūrint Prancūzijos pakartotinio deklaravimo, jog Alžyras yra jos metropolijos dalis ir toks nutarimas priešinas JT chartai. Ir tik po to, kai nrancūzai. protestuodami, pasitraukė iš sesijos, tie patys Azijos-arabų kraštai, pamatę, kad be Prancūzijos sunku diskutuoti ir kitus kolonijinius klausimus, vėl ją susigrąžino, nutarus Alžyro klausimą išmesti iš šios sesijos darbotvarkės.
Daugiau kaip du mėnesius išbuvusi už JT ribų, Prancūzija sugrįžo į sesija tik tam, kad išgirstų, jog ir antras jai karštas klausimas — Maroko — taipgi jai palankiai išspręstas, pareiškiant viltį, kad tarp besi-ginčiiančių pusių "būtų pasiekta susitarimo".
Tačiau tų dviejų klausimų laikinis atidėjimas dar nereiškia, kad jie neiškils vėliau, nes yra aišku, kad Bandungo dvasia, siekianti panaikinti kolonijas ir jų tautoms suteikti laisvę ir nepriklausomybę, nepranyks taip jau lengvai.
Einant į šios sesijos darbų pabaigą, gruodžio pradžioje Asamblėjos kolonijų globos komitetas su pasitenkinimu konstatavo, kad Olandija savo buvusiom kolonijom Karibų rajone Surinam ir Antilų saloms suteikė autonomiją. Tuo pačiu Olandija buvo atleista nuo pareigos JT teikti pranešimus apie tų salų padėtį, nes dabar jos bus lygios narės Olandijos administracinėje šeimoje.
Kolonijų problemos
Panašus statusas buvo pernai pripažintas Grenlandijai. Tada Danija pranešė, kad ji Grenlandijai yra suteikusi lygias teises. Tačiau tokie at vejai, ka4p Surinam, Antilu ir Grenlandijos ir kitų dar apie 50 būsimu, yra skirtingi nuo tų, kaip, pvz., Somalija, Togo, Kamerūnas, Pietvakarių Afrika ir kt. Pirmoji kolonijinių kraštų rūšis turi apie 200 mil. žmonių, o antroji didžiumoje yra perimta iš Tautų Sąjungos ir paskirų valstybių administruojama atskiru susitarimu su Jungtinėmis Tautomis. Tose teritorijose yra apie 20 mil. žmonių. Tačiau, kaip pirmosios, taip ir antrosios rūšies kolonijos, anksčiau ar vėliau vistiek įgys laisvę ir nepriklausomybę. Toks jau yra jomis besirūpinančių JT vienetų uždavinys.
Kolonijų klausimas augo ir stiprėjo
Lyginant dabartinės ir pastarųjų JT sesijų darbotvarkę su pirmaisiais JT veikimo metais, galima pastebėti, kaip tų kolonijinių kraštų klausimai yra palaipsniui augę ir stiprėję. Jei pirmojoje darbotvarkėje buvo tokie klausimai, kaip, pvz., sutarčių nagrinėjimas, perimant kolonijas globoti iš buv. Tautų Sąjungos, JT Chartos pritaikymas kitoms nesavarankiškai besivaldančioms šalims ir gen. sekretoriaus pranešimas apie paskirų valstybių suteiktus duomenis jų žinioje esančių kolonijų reikalais, tai pastarųjų metų darbotvarkė jau rodo. kad tie klausimai dešimties metų laikotarpyje perėjo didelę evoliuciją ir padidėjo savo apimtimi. Be to, atsirado ir naujų problemų, tokių kaip Maroko, Kipro, Vakarų Gvinėjos ir tt.
Tik vienaip ar kitaip žiūrint, Azijos-arabų valstybės, kurios ligi šiol kolonijų reikalais rūpinosi lyg ir partizaniškai, po Bandungo išeina apsijungusios, žinodamos pačios, ko jos nori, ir kitiems gerai jaučiant pastarųjų nusistatymą.
Buv. kolonijos Į JT
Jos darė daug įtakos, pastaruoju laikotarpiu remdamos Kanados pasiūlytą naujų narių priėmimo "krepšelį", kuriame šalia trylikos priimtinų valstybių, buvo ir penkios komunistinės. Trylikos gi tarpe buvo Libija, jų veiklos Jungtinėse Tautose dėka įgijusi nepriklausomybę ir jau kandidatavusi į JT narius, bet tik dėl sovietų veto nepakliuvusi. Buvo Ceilonas, kartu su Indija, Pakistanu, Burma ir Indonezija tapęs nepriklausomas, bet nepatekęs JT nariu. Buvo pagaliau ir Jordanas, Nepalis, Laos ir Kambodija. Tai vis kraštai, kuriuos Azijos-arabų blokas norėjo įvesti į JT. Ir todėl jie rėmė juos besąlyginiai, net grasindami išmesti iš JT tautinę Kiniją, jei anoji vetuotų prieš Išorinę Mongoliją. JT, kaip žinia, reikia Saugumo Tarybos rekomendacijos, naujus narius priimant, ir svarbu, kad tuose septyniuose balsuose būtu ir visi nuolatiniai nariai, taisri JAV, D Britanija, Prancūz'ja, TSRS ir Kinija. Bet kurios neigiamas balsas, vadinamas veto, viską griauna, šį kartą juo pasinaudojo Kinija, vetuodama prieš Išorinės Mongolijos priėmimą. Tada Rusija vetavo prieš nekomunistines valstybes, kandidatavusias į JT, bet vetą atšaukė.
Ilgainiui atsiras dar naujų šalių, o tuo pačiu ir kandidatų į JT. Pastarųjų tarpe netrukus bus ir Somalija, šiuo metu Italijos globoje, bet 1960 m. turinti tapti nepriklausoma. Artimiausioje eilėje stovi britų valdoma Tanganika ir Belgijos žinioje esanti Ruanda-Urundi.
Nors Belgija ir D. Britanija dar ir tebetvirtina, kad vargu ar vienos generacijos laikotarpyje tie kraštai būtų pribrendę ir pasirengę nepriklausomam gyvenimui, bet niekas dabar jau neabejoja, kad Azijos-arabų valstybių blokas ilgainiui tai pasieks. Jungtinėse Tautose toms valstybėms tuo patogu veikti, kad JT turi specialius organus, kurie tuo rūpinasi. JT yra ne tik speicali Kolonijų Reikalų Taryba, bet specialūs komitetai, kurie rūpinasi pranešimais iš tų kraštų ir specialios keliaujančios misijos, kurios vietoje reikalus ištiria. Yra net ir Peticijų Komisija, į kurią valdomų šalių gyventojai, jei jaučiasi savo "globėjų'' skriaudžiami, gali JT pasiskųsti ir, pasiskundus, jų byla svarstoma JT sesijose.
Komunistinis kolonializmas
Tai yra viena kolonijinio lapo pusė. Bet, prisimenant Bandungo konferenciją, negalima pamiršti, kad ji pasisakė ne tik prieš senąją kolonijinę formą. Ji pasmerkė visokių formų kolonializmą — taigi ne tik tą, kuris nyksta ir, nereikia abejoti, kad ilgainiui visiškai pradings, bet daug ir stiprių balsų pasigirdo kaip įspėjimas, kad Azijos ir Afrikos tautos kreiptų savo dėmesį ir sektų tą naująjį — žymiai pavojingesnį kolonializmą, kuriuo yra komunizmas.
Prieš šitok'o kolonializmo formą Bandunge, kaip prisimename, smarkiai išėjo Ceilono ministras pirmininkas John Kotelawala. Kalbėdamas apie sovietų satelitus, tokius kaip Lenkija, Čekoslovakija, Rumunija ir Bulgarija, jis priminė ir Lietuvą su Latvija ir Estija, klausdamas, ar jos nėra tokios pat kolonijos kaip ir teritorijos Azijoje ar Afrikoje.
Prieš komunistinį kolonializmą pasisakė ir nuo to laiko įvairiomis progomis kalba ir Irako atstovas Jungtinėse Tautose dr. Jamali. Jo tvirtinimu, komunistinis kolonializmas yra kur kas pavojingesnis už senąjį kolonializmą.
Prieš tą komunistinį kolonializmą apsčiai balsų yra pasigirdę ir pačių JT sesijų veikloje per pastaruosius dešimt metų. Tik visa nelaimė, kad tai buvo balsai, ne reikalaujantieji padėties atstatymo, bet daugiau įspėjimas prieš komunistinį pavojų, prieš komunistinį imperializmą, kuris jau užvaldė pasaulį nuo Berlyno iki Šanchajaus.
Nėra organizuotos veiklos prieš komunizmą
Tuo tarpu, kai dėl senųjų formų kolonializmo JT buvo įnešta skundų ir siūlymų, dėl komunistinio kolonializmo aukų niekas JT oficialiai nesiskundė ir padėties atstatymo nereikalavo. Ir jei pačios JT turi organus, kurie rūpinasi buvusių ir esamų kolonijų tautų artėjimu į laisvą ir nepriklausomą gyvenimą, tai prieš komunistinį kolonializmą pačios JT nėra net organizuotos opozicijos, jau nekalbant apie komitetus ar tarybas.
Tuo tarpu kai kolonijų žmonės net į pačias JT gali kreiptis ir kreipiasi su skundais, jei jos jaučiasi savo globėjų skriaudžiamos, komunizmo pavergtųjų šalių žmonių pagalbos šauksmai negali JT pasiekti, o jei ir pasiekia per jų atstovus, esančius laisvėje, tai JT vistiek nesvarsto, nes JT ir pati savo tarpe turi Sovietų Sąjungą, kuri prie tokių dalykų neprileistų.
Šios sesijos metu, kai Alžyro klausimas buvo įtrauktas į darbotvarkę, kaikas sugestionavo, kad tuo pačiu precedentu būtų pasinaudota ir Pabaltijo klausimai svarstomi. Bet tai praėjo be jokio įspūdžio, nes apie tai kalbėjo visur, bet tik ne Jungtinėse Tautose.
Betgi pati Sovietų Sąjunga, iš kitos pusės, Jungtinėse Tautose remdama Azijos-arabų antikolonijinę veiklą ir vaidindama, jog jai rūpi visų tautų išlaisvinimas, praktikoje, kaip jau akylesni to Azijos-arabų valstybių bloko nariai yra pastebėję, visomis jėgomis infiltruoja komunizmą. Dabar jau daugelis praregėjo, kad beveik visose vakariečių kolonijose vadinamas tautinis judėjimas yra remiamas ne ko kito, o komunizmo. Taip pat jau paaiškėjo, kad ir Sovietų Sąjungos ekonominė pagalba civilizacijoje atsilikusiems kraštams eina kartu su komunistiniais agitatoriais.
Komunizmas per ekonominę pagalbą
Anksčiau nė kapeikos nedavusi civilizacijoje atsilikusioms šalims remti per JT fondą, Sovietų Sąjunga neseniai ir pati ir savo satelitus į tą fondą atvedė ir kartu su savo pinigais siūlo ir savo technikus.
Negalima abejoti, kad daugelis šalių, skendėdamos varge ir ignoracijoje, šitokį komunizmo kablį praris. Sovietų ekonominė pagalba su jos gražiais šūkiais apie tautų laisvę ir apsisprendimą joms dabar gali labiau imponuoti, nei vakarietiškųjų šalių pagalba, šalių, kurių vardas jau nuo seno siejamas su kolonializmu.
Neseniai viename JAV ekonomistų suvažiavime Irako delegatas JT dr. Janiali tiesiog šaukte šaukė, kviesdamas, kad JAV sustabdytų tą komunistinę ekspansiją. Jis reikalavo, kad JAV, jei jos nori, kad Azija ir Viduriniai Rytai išvengtų Rytų Europos likimo, tuojau pat pradėtų veikti. Ta veikla turėtų pasireikšti efektinga ekonomine pagalba ir tų kraštų žmonių suverenumo teisių garantija.
Tuo tarpu JAV, kurios ligi šiolei pinigus kišo visokiems kraštams, kurių vieni buvo dėkingi, o kiti tik tada tepaskelbdavo, kad gavę paramą, kai jau sužinodavo, kad ji nutraukta, pastaraisiais metais Jungtinių Tautų fondui nebėra tokia dosni. JAV žada remti, bet reikalauja, kad ir kitos valstybės proporcingai prisidėtų. Kad tik laiku apsižiūrėtų... šis ir tas faktas, kad JAV jau kelis kartus iš eilės Jungtinėse Tautose neparėmė kolonijų žmonių aspiracijų, kaip tai buvo, pvz., Kipro salos ar Alžyro klausimo atveju, mažina JAV autoritetą Azijos-arabų kraštų akyse. JT politinių stebėtojų nuomone, šita aplinkybė prisideda prie sovietinio prestižo didėjimo, ypač pastarosios Bulganino ir Chruščiovo kelionės į Indiją ir Burmą bei kt. įspūdžių šviesoje. Tačiau, kaip tie patys stebėtojai pabrėžia, Bandungo dvasia, pažadinta kovai su senojo kolonializmo liekanomis, turės nukrypti ir prieš naująjį pavojų iš komunizmo pusės. Jie tik pageidauja, kad tos dvasios sukeltosios jėgos laiku reaguotų...
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
