Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŠKASIS NACIONALIZMAS LIBERALIZMO ŽENKLE PDF Spausdinti El. paštas
(Tęsinys)
 
14.  Beidėjinio totalizmo įsikūnijimas politikos primato "pasaulėžiūroje"

"Virš kultūros, virš ūkio, net virš teisės ir moralės — pasak mūsų nacionalizmo atstovo D. Cesevičiaus, — iškyla ir išsiplečia politikos primatas (m. p. Y). Sustiprėjęs nacionalizmas tą tendenciją dar daugiau išryškina. Iškyla totalistinė, griežta centralizuota valstybė, geriausiai tinkanti visokiai dezorientacijai ir demoralizacijai tvarkyti" (op. cit. p. 489). Vadinas, politikos primatas veda į totalistinės valstybės primatą arba atvirkščiai. Politika yra virš visko — ir kultūros, ir teisės, ir net moralės. Ji virsta visų sričių centras, mastas, sprendėjas, savotiškas politikos dievas.

Liaudininkiškasis politikos primatas sueina į kitą politikos formą — demokratiją. "Politinėje, socialinėje ir dvasinės kultūros (m. p. Y) srityje varpininkai, — pasak M. Mackevičiaus, — nuosekliai ir griežtai laikosi visų demokratijos principų, iš kurių išplaukia minties, sąžinės laisvės ir asmens pirmavimas visose gyvenimo srityse. Kategoriškas tų principų išpažinimas ir nuoseklus jų įgyvendinimas konsekventiškai veda prie tikrosios demokratijos", (m. pabraukimai, Y). Vadinas, iš demokratijos "išplaukia" visi "principai", ir tie patys "principai" veda prie tikrosios demokratijos. Demokratija, kaip dievas, yra ir pats sau šaltinis ir pats sau tikslas. Kiti principai jai nebereikalingi, nes ji pati juos gamina, tačiau kitiems (visoms kitoms sritims) reikalingi jos principai; jie reikalingi ir kultūrai, ir religijai, net Bažnyčiai. Dėl to ir "varpininkų pažiūros kultūros, religijos ir bažnyčios klausimuose, — pasak to paties, — išplaukia iš nuoseklaus demokratijos principų supratimo ir objektyvios tų principų interpretacijos". (Iš varpininkų istorijos ir ideologijos: "Studentų Varpas" 1948, p. 8).

Iš tikrųjų, nereikia jokios interpretacijos. Užtenka fakto, kad nacionalizmas ir liaudininkiškasis liberalizmas suabsoliutina politinę formą. Vieniems totalistinė, antriems demokratinė forma reiškia absoliutinį primatą visam gyvenimui ir visoms jo sritims.   Tai yra kažkas nenatūralu, kažkokia perversija, išaiškinama tik pažiūrose įvykusiu iškrypimu. Kad valstybės reikalai yra centrinis politikos punktas, tai suprantama. Bet kad tie reikalai būtų ir žmogiškosios esmės centras ir tiems reikalams būtų pajungiamas visas dvasinis ir visų dvasinių sričių gyvenimas, yra tikrai kažkas horribile (pasibaisėtina).

Juk politikos primatas suseina į valdžios primatą. Politikos tikslas yra galų gale valdžios tikslas. Vadinas, siekti valdžios būtų siekti augščiausio tikslo žmogaus gyvenime. Esant tokiam galvojimui, reiktų priimti išvadas, kokias padarė Orwellis savo romane "Diktatūra 1984 metais", būtent: "Valdžia nėra priemonė, ji yra tikslas. Valdžios objektas yra pati valdžia. Valdžia pasireiškia, suplėšant žmogaus galvojimą į gabalus ir paskui vėl jį sudedant į naujus pavidalus pagal savo paties parinkimą".

Liberalizmas kaip tik ir yra tas žmogaus galvojimo suplėšymas į gabalus. Šio vyksmo pradžia susieta su atsisakymu proto ir natūralios tvarkos pirmumo. Iš to visoks beidėjiškumas ir beprincipiškumas, gimdąs dvasinės tuštumos ir menkavertystės pergyvenimą... Šis pergyvenimas j ieškosi patenkinimo kraštutinėse politikos formose. Politika pasidaro ta sritis, kur dvasinė tuštuma reikalauja sau ne tik teisių lygybės, bet ir teisių primato.

Politikos primato "pasaulėžiūra" ženklina nukrypimą nuo sveikos prigimties ir nuo to visuotinio idėjiškumo, privalomo žmogui ir kiekvienai žmogiškajai sričiai, taigi, ir politikai. "Ten, kur stinga bendrųjų, visuotinai pripažintų principų, — pasak prof. L. Le Fur, — politika negali būti kitokia, kaip tik grynai pragmatistinė, ten nelieka nieko kita, kaip tik interesų, naudos klausimai, "švento egoizmo" politika" (cit. iš "Vairo" 1938, nr. 8, p. 93).

Idėjiškumo ribos, siauresnės ar platesnės, nustatomos pasaulėžiūrų, ideologijų ar religijų, nepriklausomai nuo politikos. Ir žmonės prisiima idėjas bei jas išpažįsta nepriklausomai nuo politikos ar jos srovių. Eidami į politiką, kaip ir į kitas gyvenimo sritis, žmonės tik atsineša, kas jiems yra esmiška. Politika nėra tokia sritis — ji nėra augščiau visuotinio žmogiškumo, — kad žmogus čia turėtų atsisakyti savo idėjų ir prisiimtų "politikos primatą" virš visų kultūrinių, teisinių, moralinių ar religinių idėjų.

Liberalizmas, atsisakęs idėjiškumo, kaip žmogiškiausio ir dvasinei žmogaus būčiai esmiš-kiausio dalyko, ginasi nuo jo politinėmis priemonėmis ir gina nuo jo pačią politikos sritį. Ir keisčiausia, kad idėjiškumą jis apšaukia politišku, o savąjį beidėjiškumą, sutelktą specialiai į politinę sritį, skelbte skelbia nepolitiniu. "Nepolitinis" beidėj iškurnąs netgi tariasi siekiąs apsaugoti idėjiškumą nuo politikos, kaip kokios dėmės. Jis norįs tuo būdu patarnauti idėjiškumo ar religiškumo laisvei bei skaistumui. "Bažnyčią, religijos skelbėją, — pasak M. Mackevičiaus, — nereikia velti į politiką, bet palikti ją laisvą, Kristaus pavyzdžiu, skelbti Dievo žodį, padaryti ją laisvą nuo politinių aistrų ir neleisti jokiai politinei partijai naudoti ją savo politiniams tikslams. Bažnyčia turi būti atskira nuo valstybės, dvasiškija neturi kištis į praktiškąją politiką, tuo sudarydama sąlygas Bažnyčiai visuomet išlikti skaisčia. Taigi varpininkai pasisako už kiekvienos religijos skaisčią bažnyčią. Jie vienodai traktuoja religinį ir ateistinį fanatizmą (m. pabraukimai, Y) (M. Mackevičius, op. cit. p. 8-9).

Tai yra vienas iš daugelio pavyzdžių, kaip politikos primato atstovai supranta religiją, būtent, kaip "fanatizmą". Ir jie nori tą "fanatizmą" padaryti "laisvą nuo politinių aistrų". Vadinas, jie nori gero tam, ką laiko blogu. Kokia neįprasta ir vis dėlto neskaisti logika!

Politika yra liberalizmo tvirtovė gintis nuo religijos, kaip vieno iš idėjinių pagrindų. Politika yra tramplynas įgyvendinti — demokratiniu būdu — žmogaus nuidėjinimą, nupasaulė-žiūrinimą, nureliginimą. Politikos visuotinumas tuo būdu reiškia beidėjinį visuotinumą, kurio siekia liberalizmas... Tai yra būdinga ir liaudi-ninkiškosioms ir nacionalistinėms - rezistencinėms mūsų srovėms. "Liberalizmas mums (siekiantiems visų lietuvių liberalų santarvės, Y),— pasak Br. Railos, — turėtų būti daugiau nei tik pasaulėžiūra ar politika. Liberalų santarvė mums turėtų būti kažkas giliau ir esmingiau .. . Tai yra mūsų žemiškojo gyvenimo pagrindas, raison d'ėtre, ateinančių dešimčių programa. Tie senieji lotyniški žodžiai libertas, liberalis, — laisvė ir laisvas, — mums yra amžinai ir konkrečiai gyvi" (Pastabos apie liberalų santarvę, p. 7). Iš to anaiptol nepaaiški, kas gi jiems yra "amžina", "gyva", "gilu" ir "esminga". Tik kitoj vietoj pasirodo, jog tikrasis liberalų santarvės tikslas yra: apvaldyti lietuviškąjį klerikalizmą. "Lietuviškąjį klerikalizmą gali apšvelninti ir į realybę grąžinti tik lietuvių liberalų jėga, plačiausia to žodžio dvasine prasme" (p. 4). Dvasinė liberalizmo prasmė ir yra jo beidejisfcumas, ir kas jam amžina, gyva, gilu ir esminga — tai idėjiškumo baimė.

15. Idėjinio totališkumo ir beidėjinio totalizmo išsiskyrimas
Mes nesistebim, kad liberalai išgyvena idėjiškumo baimę su visom psichologinėm pasekmėm. "Kas bijosi vilko, tas visur mato jo uodegą" (Juvenalis); kas bijosi idėjos, tas mato imperializmą, kas dogmos — diktatūrą, kas tiesos — totalizmą, kas religijos — klerikalizmą. Visur "politinė" grėsmė — iš kiekvienos idėjinės formos! Visur, Br. Railos žodžiais, "klerikalinis 'vitaminas', — Dievas mato ... — yra pasireiškęs, kaip be galo netolerantingas, savimi įsitikėjęs, labai agresyvus sambūris, kvepiantis visais totalistinės ir diktatūrinės nuotaikos požymiais". 4).

Vadinas, turime visur dvejopą mastą — liberalinį ir krikščioniškąjį: vieną beidėjinį, antrą idėjinį; pirmąjį savo esme surištą tik su politika, antrąjį — viršpolitinį, tačiau neišskiriamą iš politikos. Tas masto dvejopumas yra totališkai išskiriąs vieną nuo antro. Ta prasme ir vieni, ir antri esame totalistai, tik visas klausimas, kokie? Neigdami natūralų ir visiems žmonėms savą idėjiškumą, liberalai atstovauja neigiamajam totalizmui. Tuo tarpu mes, teigdami idėjiškumą, visai pagrįstai galime savo įsitikinimą vadinti teigiamuoju totališkumu. Liberalinis totalizmas yra formalinis, politinis, o mūsų totališkumas — esminis, viršpolitinis.

Mūsų totališkumas neina į kraštutinumą. Pabrėždami idėjiškumą, mes neatmetame formų, neniekiname nei politinių formų. Mūsų idėjiškumas atsiremia į visuotinius ir visiems žmonėms, visoms tautoms bei kultūroms bendrus galvojimo ir elgsenos pradus. Ta prasme mūsų totališkumas yra integralus — siekiąs suderintos pilnumos. Tuo tarpu liberalinis totalizmas yra dezintegruotas — susiaurintas, suvestas tik į formas, būdus, priemones ir glaudžiai susietas tik su viena siaura gyvenimo sritimi — politika.

Integracija ir dezintegracija yra nesuderinami dalykai. Jie negali vienas antro pripažinti, nes juos išskiria pati dalykų esmė. Pripažindami beidėjinį "įsitikinimą", mes turėtume atsisakyti paties įsitikinimo, kaip tokio. To mes negalime padaryti, kol laikomės protinio įsitikinimų pagrindo. Gindami savąjį idėjiškumą, mes giname tikrąjį humaniškumą.    Tačiau  vargiai suderinamas su humaniškumu ir tolerancija pats idėjų neigimas. Gindamiesi nuo beidėjiškumo, mes esame įpareigoti nepažeisti žmogaus asmens ir, kiek įmanoma, rodyti jam pagarbą. Čia mūsų įsitikinimai neleidžia daryti jokių išimčių.

V. RATAS
ŽUVYS (medžio rėžinys)

Mes ne dėl to nenorime "pripažinti ir gerbti kitų (liberalų, Y) įsitikinimų", kaip tai teigia St. Žakevičius - Žymantas, kad mes "demokratijoje tematytume priemonę priversti visus vienaip galvoti, vienaip tikėti". Mes turime kitą pagrindą — ne politinį, o protinį ir moralinį. Įsitikinimai tiesiog priklauso žmonių proto ir sąžinės sričiai. Žmogus turi pasverti, ko tie įsitikinimai verti ir kokia jų prasmė. Tik juos pasvėręs ir įvertinęs, žmogus gali pasakyti, ar jie pripažintini ir gerbtini, ar ne.   Čia jam niekas negali pasiūlyti politinės daugumos ar mažumos įsitikinimų masto, atseit — demokratinio masto. Tai būtų ne esminis, o formalinis priėjimas prie reikalo, visiškai svetimas įsitikinimų sričiai. Svetimas dėl to ir tas įsitikinimų plakdinimas su politinėmis kategorijomis bei valdymo formomis — liberalinio beidėjiškumo su demokratija arba idėjiškumo su totalizmu, imperializmu ar diktatūra. Toks dalykų plakdinimas, plaukiąs iš liberalinių "įsitikinimų", pačiu savimi jau nekelia pagarbos tokių įsitikinimų išimčiai.

Nežinia pagaliau, kokios demokratijos vardu būtų galima reikalauti, kad mes pripažintume liberalinius įsitikinimus, kai tas reikalavimas atsitrenkia į vieną neperžengiamą prigimties moralės dėsnį.    Gaila, kad liberalai nepripažįsta prigimtinės moralės. Tas dėsnis, kurį mes priimame, mums sako: "Nereikalauk iš kito pripažinti tai, ko pats sau nepripažįsti!" Mes tą dėsnį, deja, turime taikyti ir liberalams: "Nereikalaukite, kad mes pripažintume jūsų įsitikinimus, kai jūs patys sau jų nepripažįstate!" Jūs pripažįstate sau tik nuomones bei pažiūras, ir tos pačios kiekvienu metu gali keistis ir kaitaliotis. Pastovių įsitikinimų jums nevalia turėti, nes tai draudžia jūsų prisiimtas individualizmas. Jis draudžia jums apibendrinti ar suvienodinti net tas pačias nuomones. Jums — kas individas, tas nuomonė, tas pažiūra; kas nauja patirtis, vieta ar laikas — tas naujas nuomonių pasikeitimas net tam pačiam individui.

KEIS tad gali pasakyti, kokie yra liberalo įsitikinimai, koks jų mastas ar riba? Liberalams nėra vienos biblijos, kaip tai ir mūsų spaudoj yra įsakmiai pabrėžę Br. Raila ir dr. J. Pajaujis. Atseit, jiems nėra vieno šaltinio, iš kurio jie patys gaištų pasitikrinti savąsias nuomones bei pažiūras. Tai pripažindamas, Br. Raila mano, jog "čia jo (liberalizmo, Y) humanistinis grožis ir kartu silpnybė, gėlių puokštės įvairumas ir gyvenimo praktikos košė (m. p. Y). Kas viename krašte, juo labiau viename kontinente vadinama liberalizmu, kitur jau vadinama 'reakcija' ar kitaip, ir atvirkščiai. Pvz., Italijoje liberalas tai pirmiausia laisvamanis, Anglijoje — gerų, gražių laikų nykstantis padaras, Prancūzijoje — centristinių grupių buržujus ar jau tikras konservatorius reakcionierius, Amerikoje — kairysis demokratas ir dažniausiai užsimaskavęs pusbolševikis". (Pastabos apie liberalų santarvę, p. 2).

Kai jau niekas, net patys liberalai ar jų santarvės organizatoriai, nebežino, kas yra liberalų įsitikinimai, kur jie prasideda ir kur baigiasi, kaip tad galima, nors ir pačios liberališkiausios demokratijos vardu, reikalauti iš kitų, kad jie pripažintų ir gerbtų jų (liberalų) įsitikinimus. Pripažinti galima — ir tai be jokio nusikaltimo jų demokratijai, o taip pat ir mūsų išpažįstamai prigimtinei moralei — tik tai, ką jie patys sau tepripažįsta, būtent — kad jie nepripažįsta ir nesilaiko jokio pastovaus ir jiems visiems bendro įsitikinimo.

Jeigu būtų reikalaujama pripažinti ne liberalų įsitikinimus, o tik jų apsisprendimą gyventi ir reikštis be įsitikinimų, mes būtume įpareigoti pagerbti bent jų atvirumą ir tiesumą. Tada nereiktų išsigalvoti idėjinio totalizmo "svietui" bauginti ar idėjinės demokratijos "svietui" vilioti.

Žiūrint idėjų pripažinimo, mes, turbūt, nesame tokie menki demokratai. Mes priimame idėjas iš visų kultūrų, sakysim, kad ir iš pagoniškosios graikų bei romėnų kultūros. Negi mes nepriimtume tik vienui vienų liberalinių idėjų bei įsitikinimų, jeigu jie iš tikrųjų būtų. Mes nepriimame ne įsitikinimų, bet paties liberalizmo, kuris yra be įsitikinimų. Nepriimame to, ko pati dvasinė protingoji žmogaus būtis nepriima, būtent — beidėjiškumo. Ar beidėjiškumas nėra pavojingas, kaip Žakevičius - Žymantas bando mus įtikinti: "Kiekvienu atveju mes esame linkę manyti, kad Vakarų liberalinis skepticizmas (faktiškai, beidėjiškumas, Y) yra mažiau pavojingas žmonijai, jos pažangai ir demokratijai, žmogaus laisvėms ir teisėms, kaip dogma, komunistinė ar kitokia (suprask, krikščioniška, Y), kuri tiki į neapykantą, į panieką ir nekenčia heretikų vaizdo, kuri nežino jokių abejonių, ir mano viena esanti neklaidinga, kuri nori žmogui rojaus šioje žemėje ir anapus, įgyvendinamo standartinės siaubingos Torąuemados asmsnybės žemiška ranka" (Kas yra demokratija).

Mes sutinkame, kad "liberalinis skepticizmas" yra mažiau pavojingas už komunizmą. "Liberalizmas yra rūbai be kūno", tariant J. Tomkaus žodžiais ("Vairas" 1936, nr. 9, p. 46). Jis yra debesis be krušos ir pikto perkūno. Tačiau kai žmonės pamato juodą debesį, stipriai užtemdantį saulę, jie galvoja, kad jis atsineša ir savo "turinį", kuris iškuls pasėlius ar uždegs trobas. Liberalizmas gal ir mažiau pavojingas, bet kuo jis naudingas žmonijai? Kokia nauda iš tuščiavidurio žiedo, nors jis spindėtų gražiausiomis "laisvės ir teisės" spalvomis? Bet jis gali būti pavojingas kitu atžvilgiu. Į pilną turinio indą neįdėsi kito turinio, o į tuščią— visada. Į tuščiavidurį, bedogminį ir beidėjinį liberalizmą visad yra pavojus įdėti kad ir sprogstamos komunistinės medžiagos. Kraštutinumai susiliečia, — štai kur pavojus. Vyt. Alantas, žinoma, bus kitos nuomonės. "Kraštutinumai, pasak jo, yra geras dalykas, jei jie kreipiami kuria nors pozityvia linkme" (Mūsų Kelias 1947, nr. 15). Bet kada kraštutinumai buvo kreipiami pozityvia linkme? Ar pačia savo prigimtimi jie nėra gyvenimo pusiausvyros ir darnos neigimas?

16.  Nacionalizmas, kaip lietuviškosios galvosenos suskilimo apraiška
Išsprūdęs iš visumos ir integracijos, mūsų nacionalizmas neranda savo kelio. Jis blaškosi, čia gindamas valstybinį tęstinumą, čia atmesdamas bet kokį tęstinumą — praeitį, tradicijas, vertybes. Jis įpuola į eilę prieštaravimų: nusigręždamas nuo religinio tikėjimo ir sureligindamas tautiškumą; neprisiimdamas krikščionybės dėl jos anttautiškumo ir susirišdamas su liberaliniu tarptautiškumu; nepripažindamas autoritetų ir vis dėlto neatsisakydamas valstybinio autoritetizmo; niekindamas partijas ir prieš jas kovodamas partiškomis formomis. Tų prieštaravimų jame yra tiek gausu, kad sunku būtų viską išvardinti. Viena kita išvada tačiau verta didesnio mūsų dėmesio.

1.    Yra visiškai aišku, kad dabartinis mūsų nacionalizmas nebeturi ryšio su Antano Smetonos kurtuoju lietuviškuoju nacionalizmo tipu. Smetona norėjo mokytis iš fašizmo dėl to, kad jis tautiškas ir kad prisiima visuotines-universalias idėjas. Dabartinis mūsų nacionalizmas tikisi esąs tautiškas kaip tik tuo, kad atmeta bet kokias universalias idėjas. Smetona galvojo,
kad "vienašališka laisvės teisė, teisė be pareigos, veda anarchijon". Jis kalbėjo apie laisvės ir
pareigos pusiausvyrą, kuri esanti "svetima liberalizmui" ("Vairas" 1934, nr. 1, p. 13). Šiandieninis mūsų nacionalizmas visu kūnu ir dvasia persisvėrė liberalizmo pusėn ir dėl to augščiau visko pasistatė "laisvės teisę" ir dėl to krypsta anarchijon.

Smetona teisingai pabrėžė, kad "psichologija yra pirminė negerovių priežastis, kaltas žmogus, o ne materija . . . Krizės kaltininkė yra politika" (Pasakyta parašyta, p. 312). Dabartinis nacionalizmas politiką sutotalino, atseit — laiko ją savotišku išganymo šaltiniu. Ir požiūris į žmogų bei jo auklėjimą yra visai kitoks. Smetonai "auklėjimo pagrindai — religinės tradicijos, kuriomis tauta gyvena, ir tautinės tradicijos". Dabartiniams nacionalistams rūpi pilnutinis žmogaus išlaisvinimas iš tradicijų, vertybių, dievų ir dogmų.

Smetona tikėjosi, kad jaunesnieji įneš daugiau aiškumo, daugiau šviesos, koks turėtų būti nacionalistinės srovės vaidmuo: partinis ar kitoks. Jis pageidavo, kad Tautininkų Sąjunga būtų "tarpininkė tarp valdžios ir visuomenės" ("Vairas", p. 17). Tuo tarpu jaunieji, ypač re-zistencininkai, atvirai skelbiasi atsiriboja nuo emigrantinės visuomenės. Smetona skatino "rūpintis visais tautos reikalais", o jaunieji siekia atstovauti visą tautą, save sutapdinti su visa tauta ir monopolizuoti sau visus tautos reikalus. Iš to tiek daug nepasitenkinimo kitais veiksniais, kurie taip pat nori atstovauti tautą ir bendromis visų jėgomis rūpintis tautos išlaisvinimu.

2.    Pasisakydami už centrinių jėgų "supratimą ir meilę", jaunieji mūsų nacionalizmo atstovai, nepaiso kitų tautos sudėtyje esančių, netgi natūraliųjų įcentrinių jėgų. Ta prasme jie yra monopolinio ir formalinio [centrizmo skelbėjai bei nešėjai.   Formaliniu įcentrizmu jie paneigia natūralųjį įcentriškumą, tuo būdu paneigdami paties įcentriškumo pagrindą. Šį principą nūnai jie atmeta ir kitu titulu — vėl grįždami į išcentrinį individualizmą. Teoretiškai neatsisakydami formalinio įcentrizmo, pajungiančio valstybei visas institucijas, praktiškai, kai šiandien to negalima įvykdyti, jie atmeta visas kitas institucijas ir geriau remiasi individualistinėmis bei išcentrinėmis atskirų individų (lietuvių) jėgomis. Pasukę šiuo individualistiniu keliu, logiškai jie turėtų remti demokratinį pradą. Tačiau, kaip matome, prieš tą patį pradą jie aiškiai pasisako.

3.    Kalbėdami apie prigimtinę pareigą rūpintis savo tautos rekalais, prisimena tos pareigos visuotinumą ir bendrumą. Tokia visuotinė pareiga būtų nesuprantama be bendrosios visuotinės (prigimtinės) moralės, kurią tačiau mūsų nacionalizmas ne tik nutyli, bet dažnu atveju visiškai neigia. Jis suskaldo ir tą pačią visuotinę tautinę pareigą: vieniems (eiliniams) ją pripažindamas, kitiems (vadams ir institucijoms) paneigdamas. Jis pameta iš akių natūralų pareigų paskirstymą visuomenėje bei bendruomenėje pagal įvairias funkcijas. Neigiant tokį paskirstymą, jau nebepripažįstamas pilnas tautinės pareigos visuotinumas.

4.    Kalbėdamas apie "griežtą vertybių laips-niavimą", mūsų nacionalizmas pabrėžia vienintelę šiam laikui ir šiose sąlygose augščiausią vertybę — patriotizmą. Tuo būdu jis imasi tvarkyti vertybių sritį ir, būtent, taip, kad visos kitos vertybės darosi nebereikšmingos, netgi kliudančios tai vienintelei vertybių viršūnei — patriotizmui. Vertybių laipsniavimas nustatomas nepriklausomai ir nuo laiko pakaitų, ir nuo politinių srovių interesų. Dėlto imdamasis šio darbo, mūsų nacionalizmas ne tik sugriauna natūralią vertybių tvarką, bet paneigia ir paties patriotizmo šaltinį.

Patriotizmo išskyrimas ir iškėlimas į augščiausią vertybių laipsnį, jau rodo į vertybių sritį įsibrovusį individualizmą. Tokiu atveju darosi nebepriimtinos ir net varžančios visos kitos vertybės. Tai yra logiška dezintegracijos išdava, vedanti į kovą prieš vertybes bei idėjas, kaip varžtus ne tik tautai, bet ir atskiram tautiečiui. Ta prasme nacionalizmas sutampa su klasiniu liberalizmu, neigiančiu visas vertybes vienos laisvės vardu.

5.    Būdamas naujesnė ir dinamiškesnė srovė, mūsų nacionalizmas nūnai neša pagrindinę kovos vėliavą prieš visuotinį idėjų bei vertybių turinį ir po ta vėliava bando glaudinti vyresnį ir jau gerokai išsekusį liaudininkiškąjį mūsų liberalizmą. Dinamiškiausias ir revoliucingiausias šia prasme  yra   rezistencinis  nacionalizmas,   ypač santarvinis, kuris ne tik moraliai, bet ir formaliai savo srovėn suima didelę dalį ir liaudininkiškojo elemento. Šioj priešidėjinėj kovoj išjungiamos formalinės — totalistinės ir demokratinės skirtybės ir atsiremiama į bendrą beidėjinį pagrindą. Ta prasme mūsų nacionalizmas galutinai atsipalaiduoja nuo A. Smetonos pasistatyto lietuviškojo nacionalizmo idealo j ieškoti ryšio su giliąja lietuvių tautos tradicija. Dabartinis mūsų nacionalizmas yra nebe specifiškai, atseit, lietuviškai tautinis, kokį jį bandė daryti A. Smetona, bet visatautinis — galįs tikti bet kuriai tautai, kaip nauja tarptautinio liberalizmo forma.

6. Siekdami patarnauti tautybei, mūsų nacionalizmo atstovai sąmoningai ar nesąmoningai (žiūrint atskirų žmonių valios ir minties pajėgumo), griauna pačios tautybės pagrindus. Griauna jau pačiu tautybės suformalinimu ir visišku jos atsipalaidavimu nuo turinio. Iš tų gražbilių žodžių, perpintų ne kuo kitu, kaip tik tautos ir patriotizmo deklamacijomis ir labai dažna moralizacija, daugiau kyšo neigimas, puolimai, pašaipos, nei kas nors kuriančio, statančio, racionalaus ir esmingo. Pats grėsmingiausias yra jo skleidžiamas pesimizmas ir defetizmas. Dėl to ir kyla klausimas, ar dabartinis mūsų nacionalizmas yra daugiau gero, ar pikto tautos genijaus apraiška?

V. RATAS - Perkūno kerštas

Vartodami tokius žodžius, kaip "vadų pamišimas", "politinės moralės invalidai", arba, kalbant apie Vliką, "nepagydomas ligonis, sergąs vėžiu", nacionalizmo atstovai išduoda savo pačių emocinį nesveikumą, kuris užkrečiamai veikia "eilinį, paprastą, tamsųjį lietuvį". Jeigu Vyt. Alantas skundžiasi, kad yra "plyšys mūsų lietuviškoje galvosenoje ir jausenoje" (op. cit. p. 7), tai tą plyšį stipriu savo emociniu irracionalumu nacionalizmas dar labiau pagilina, jeigu ne sukuria. Kokio "lietuviškos galvosenos" vieningumo galima benorėti, kai jau nusigręžiama nuo paprastos ir visiems bendros žmogiškosios galvojimo tvarkos?
 
Pabaiga
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai