|
|
Kalėdų išvakarėse per Vatikano radiją vėl suskambėjo popiežiaus balsas, oro vilnimis pasiekdamas tolimiausius žemės kraštus. Jau septyniolikti metai, kai Kristaus gimimo iškilmėje Šv. Tėvas prabyla į pasaulį. Tai nėra eilinis sveikinimo bei laiminimo žodis, taikomas tik katalikams. Popiežius Kūčių dieną kalba visiems, Evangelijos šviesoje gvildendamas tas problemas, kurios labiausiai dega.
Pijaus XII pontifikatą tenka laikyti vienu iš pačių sunkiausių Bažnyčios istorijoje. Tai atominės epochos rytmetys, susijęs su be galo opiais klausimais, reikalingais greito ir aiškaus atsakymo. Šį amžių galima pavadinti revoliuciniu ne tik socialinio gyvenimo raidoje, bet ir žmogaus viduje. Naujas žvilgsnis į filosofiją, meną ir gamtos mokslui iššaukė daug naujų problemų. Su jomis neišvengiamai tenka susidurti ir Bažnyčiai. XX amžius savo dinamiškumu, technikos pažanga, pramonės išbujojimu ir žmogaus dvasiniu nerimu, išsiskiria iš visų ankstyvesniųjų, kuriuose reiškėsi popiežių veikla bei įtaka.
Visų labiausiai pasaulį sukrėtė komunizmas, jau spėjęs į savo rankas paimti milijonus žmonių ir grasinąs sunaikinti krikščioniškąją Vakarų kultūrą. Kovoje su juo, paisančiu tik ginklo, ir Bažnyčiai reikia ypatingos drąsos bei energijos, žinoma, čia negali būti kalbos apie fizinę jėgą, žinant religinės bendruomenės esmę ir tikslą, čia eina reikalas apie dvasinius ginklus, kuriais tenka stoto dvikovom su šiuo tikėjimo ir kultūros priešu. Komunizmo atžvilęiu Bažnyčios apsisprendimas iš pat pradžios yra griežtas. Ekskomuniki arba išmetimai iš religinės bendruomenės žmogaus, laisvai ir sąmoningai priklausančio komunistų partijai, jau pakankamai byloja, jcg čia nesileidžiama į kompromisus.
Ir šių metų kalėdinėje kalboje šv. Tėvas dar kartą tiesiogiai palietė komunizmą. Tos problemos, kurias popiežius Kristaus gimimo šventės proga gvildė, tarptautinėje plotmėje negali būti išnarpliotos kaip tik dėl užsispyrimo komunistų, pasiryžusių delsti, kad laimėtų daugiau laiko savo maištingai ir suktai veiklai. Jiems trukdant, iki šiol dar vis nepavyksta susitarti esminiais reikalais, nuo kurių priklauso žmonijos gerovė.
Šiemet Kalėdų proga popiežius vėl sustojo prie taikos problemų, neatsiejamai surištu su ginklavimusi. Nūnai šis klausimas turi tris atžvilgius — atominių ginklų naudojimą ateities kare, atominių ginklų bandymus ir ginklavimosi kontrolę. Popiežius savo kalboje ragino: a) nevartoti atominių ginklų; b) nebedaryti atominių bandymų karo tikslams; c) įvesti ginklavimosi tarptautinę kontrolę. Nors šie dalykai jau seniai svarstomi Jungtinėse Tautose, politinėse konferencijose ir spaudoje, tačiau popiežiaus žodis, plazdąs Evangelijos dvasia, yra įdomus ir vertas visų dėmesio.
Kalbėdamas apie Kalėdų nakties ramybę, atneštą žemei Išganytojo, Šv. Tėvas pažymėjo, kad šiuo metu ją labaiusiai drumsčia baimė ateities, kurią bandoma sukurti technikos laimėjimais su dideliu nuostoliu sielai, "žmogus, apakintas savo kylančios galybės, linkęs matuoti savo dydį pagal laboratorijų įtaisus, organizacijas, ginklus, skaičiavimų tikslumą, produkcijos kiekį, žodžiu, žvilgsniu ir veiksmu pasiekiamus nuotolius; žmogus, išdidžiai kalbąs apie patogaus gyvenimo amžių, lyg, rodos, šis jau būtų ranka paliečiamas, pasitikįs savimi ir savo ateitimi, — išdrįsta daryti viską. Jį neša nepasotinamas troškimas atidengti giliausias gamtos paslaptis, palenkti jas savo valiai, išsimušti į planetines erdves. Bet moderniųjų laikų žmogus kaip tik dėl to, kad naudojasi susikrautais išminties bei triūso lobiais, turėtų net labiau įžvelgti begalinį nuotolį tarp to, ką jis pajėgia, ir tarp to, kas išplaukia iš beribės Dievo galybės", priminė šv. Tėvas.
Jis taip pat perspėjo, kad kylanti pažanga, nors ir galės pakelti žemišką, gerovę, tačiau nepajėgs padaryti mūsų planetos rojumi. Net dabar jau pastebima žmogaus sugebėjimų vienašališkas pritaikymai. "Kokos bebūti} aplinkybės, ir šiij laikų žmogui, reikia melstis; jeigu jis yra išmintingas, privalo melstis ir už saugumą", sako Pijus XII. Bet tai nereiškia, kad šiandien žmogus turėtų pasilikti abejingas naujiems gyvenimo reikalavimams bei keliams. Popiežius nepaneigė reikalo saugumui pavartoti ir technikos bei pramonės laimėjimus. Jis tik perspėjo kariaujant nesigriebti priemonių, kurios priešinasi gamtos santvarkai ir nesieti žmogaus likimo tik su išvystytos pramones galybe. Kadangi šiuo keliu yra pasukęs komunizmas, Šv. Tėvas jo atžvilgiu dar kartą iškėlė Bažnyčios nusiteikimą: "Vadovaudamiesi Kristaus mokslu, mes atmetame komunizmą kaip socialinę sistemą ir jaučiame ypatingą pareigą skelbti pagrindinius įgimto įstatymo dėsnius. Dėl tos pačios priežasties mes taip pat atmetame nuomonę, kad krikščionis šiandien turįs žvelgti į komunizmą kaip į pereinamąjį istorijos perijodą bei jos vystymosi būtiną tarpsnį ir, suprantama, jį priimti, lyg būtų siųstas dieviškos Apvaizdos.
Toks neigiamas popiežiaus pasisakymas prieš komunizmą, aišku, ir tikinčiuosius griežtai įpareigoja jam priešintis. Pagal popiežių, ši pareiga negali būti tinkamai atlikta tik laisves gyvenimu. Čia reikia sutelktomis jėgomis ugdyti tokią bendruomenę, kurioje žmogaus saugumas remtųsi ne ginklais, o etikos dėsniais. Tuo pačiu keliamas ir būtinas reikalas vienytis visiems krikščionims pasaulyje. "Dėl šio tikslo, o ne iš silpnybės, tegul krikščionys telkiasi krūvon; tegul jie, labiau už kitus, būna atviri kiekvienam sveikam užsimojimui, kiekvienai tikrai pažangai ir tegul nelenda į savo kiautą, tartum geisdami išsisaugoti pasaulio. Užsidegę pakelti žmonijos gerovę, tegul jie neniekina vienas kito ir visuomet, jei tik yra linkę paklusti sveikam protui, jie gali ir turi priimti iš krikščionybės mokslo bent tai, kas rišasi su prigimties teise".
Suprantama, jog šis vienybės iškėlimas tarp krikščionių nieko bendro neturi su komunistų skelbiamu "susryvenimu" arba koegzistencija, nes Įeito įsitikinimų bei teisių mindžiojimas suardo ne tik vienybės, bet ir socialinės tvarkos pagrindą. Popiežius pažymėjo: "Mūsų taikos programa negali apimti kiekvieno sugyvenimo, nepaisant su kuo jis vyktų ir kokia kaina būtų perkamas — tikriausiai jau ne tiesos ir teisingumo kaina".
Išdėstęs savo pažiūrą apie per didelį technikos augštinimą ir susilaikymą nuo atom. ginklų, griaunančių įgimtą santvarką ir nešančių žmonijai pražūtį, šv. Tėvas sustoja ir prie kitų dviejų problemų, glaudžiai susijusių su atomo vartojimu kare, būtent: visų ginklų tarptautinės kontrolės ir atominių ginklų bandymų sustabdymo. Pirmąjį sumanymą iškėlė JAV prez. Eisenhoweris praėjusią vasarą Ženevos konferencijoje, antrasis buvo pajudintas šio rudens sesijoje gruodžio 16 d. Jungtinėse Tautose. Aišku, tarptautinio masto ginklų kontrole suvaldyti kovingoms valstybėms, kad nesirengtų karui, derinasi su kiekviena nuoširdžia taikos programa, šis pasiūlymas buvo visų palankiai priimtas, išskyrus Rusiją, kuri Ženevoje pasijuto staigiai ušklupta, tylėjo, ilgai delsė ir pagaliau neigiamai atsakė, šv. Tėvas, pilnai pritardamas ginkluotų jėgų tikrinimui lėktuvais, dar priminė, jog čia galėtų padėti ir tam tikros stebėjimo stotys, kuriose mokslininkai, įvairiais įtaisais tirdami atominių ginklų bandymo apraiškas, darytų išvadas, kur ir kaip ginkluojamasi.
Pabaigoje Šv. Tėvas kreipėsi į tautų vadus, kad šie nesigailėtų pastangų taikai įgyvendinti ir stengtųsi suminėtomis priemonėmis užbėgti už akių karui, čia jisai dar palietė nesantaikas tarp Europos tautų ir tarp kolonijų, įspėdamas, jog paaštrėjus padėčiai, gali pasinaudoti "trečiasis" — šiuo atveju, žinoma, komunizmas, kurio nenori nei vieni nei antri. Iškėlė reikalą palaipsniui duoti nepriklausomybę tautoms, valdomoms kitų. Pagaliau popiežius ragino jog ir pačios Europos tautos taip svarbių reikalų sūkuryje nestovėtų pasyviai, tuščiai apgailes-taudamos praeitį ir kaltindamos viena kitą. Joms patarė jungtis } kūrybingą darbą ir skleisti tikrąsias Vakarų kultūros vertybes ten, kur jos dar tebėra nepažintos.
Kūčių dieną šv. Tėvas kalbėjo itališkai pasveikinti susirinkusiems kardinolams. Jo žodis buvo transliuojamas per Vatikano radijo stotį, o paskui vėl perduotas 28 kalbomis.
|
|
|
|