|
Eilėraščiai ir "Aš buvau dideliame mieste" |
 |
 |
 |
|
Parašė Antanas Vaičiulaitis
|
SEKMINĖS*
Žaltvykslės ir kaukai seniai pradingo,
Dievai ir žmonės ūkanoj sapnuoja,
Užvožė amžių knygą pranašė Sibilė,
Neradus burto nė stebuklo. Ir tada, vaiski
Nelyginant aušra, jinai atsklinda: Meilė!
Padanges nutvoskia gaisais didingais,
Kalnų viršūnes rožių varsomis išrašo,
Vaivorykštę nuleidžia marių dugnui
Ir nykią širdį malone užlieja . . .
Atole piemenys lyg volungės oliuoja,
Nutyška basos per pienes mergaitės,
Nuo dobilo ant dobilo samanė dūzgia.
Niaurus, tamsoj smilksti vien Tu: Aklasis!
- - - - - - -
Anapus debesio, danguj traliuoja vyturėlis.
HORIZONTE EINA AUDRA
Tau laumės audėjos —
Iš siūlų skaisčių —
Vaivorykštę neria
Į baltas putas.
Ten debesys kyla
Iš marių žalių.
Į uolą ištiškus
Dainuoja vilnis.
Ant ošiančio kranto
Aš laukiu Tavęs.
Už marių žaibuoja
Ir dunda griausmai.
1970.XI.1.
ATSISVEIKINIMAS SU MANO MEDŽIAIS
Suriko sodo medžiai: — Neišduok!
Mes — tavo vyšnios, obelys, klevai:
Į juodą, šiltą žemę sodinai,
Kaitroj šaknis mums vandeniu pagirdei
Ir mūsų ūksmėje rinkai dainas.
Pavasarį tau krovėm pumpurus ir žiedus,
O vasarą tau dovanojom savo derlių.
Atsimeni: tada nunoko pirmas obuolys,
Pirma vyšnia paraudo. Tavo beržuose
Kikiliai žaidė ir čežėjo. Rytmečiais
Tau nuolankiai plastėjo gluosnių rankos.
Dabar tu nueini ir jau negrįši į namus,
Jau niekad, niekados nesveikinsi
M a n ę s, baltos pavasarių vyšnaitės,
Dėkingo medžio — tavo lepūnėlės.
Pratark: kam savo sielvartą ir skundą išpažinsi,
Sakyk, kas mūsų — medžių — širdį nuramins
ir guos,
Ir kas rymos vidunaktį po tavo ąžuolais,
Kai Šienpiūviai keliaus aukštam danguj!
- - - - - - -
Sušlamo obelėlė ir vyšnia: — O, neišduok!
Sugrįžk sapne — mes tavo kūdikiai geri.
AŠ BUVAU DIDELIAME MIESTE
Aš buvau dideliame mieste, kurio nepažinojau
ir kuris neturėjo vardo.
Aplink stovėjo lyg oriniai pastatai: erdvėn.
iškelti, švelnūs, skaidrūs lyg kristalas — ir
tušti.
Nebuvo ten žmonių, žvėrių nė paukščių.
Vien tyli dvasia glūdėjo kristalo namuose — kiekvienam iš jų.
Girdėjau ramų, gūdų balsą, kurs buvo tūkstančiai balsų:
"Šioji yra vėlių buveinė, dvasių miestas.
"Ir tu esi vėlė. Mes tave alsuojam: iš tavęs kvepia žemė ir žiedai.
"Gaivus tu būsi, kol tave lydės atsiminimai — malda, verksmai, meilingi žodžiai ir sapnai.
"Kai jie užges — išbluks ir tavo veidas.
Kaip mes, tada ir tu pavirsi šio didžio miesto oriniais ženklais, gūdžiu balsu.
"Dabar mums dvelkia nuo tavęs iš žemės atnešta gėlė.
"Jos žiedas linksmina šešėlių karalystę ir tylos buveinę".
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
