| |
|
|
 SMŪTKELIUI
Nors galiu Tave suprasti
Ir kaip Dievą ir kaip žmogų,
Negaliu Tavęs iš medžio nusidrožti,
Kaip pavidalą patogų,
Ir po stogeliu užvožti.
VERSMĖ IR UPELIUKAS
Dar viliojo mus žalia pakriūtė,
Pogulis pakluonėj taip meilus,
Dobilais kvepėjo šienapjūtė,
Artinosi rugiapjūtė,
Šnekučiavo apie versmę
Upeliukas jau nebegilus.
Šnekučiuokim šnekesį meilingą,
Kol ir vėl upeliui atsiduos versmė
Ir abu išvien kels potvynį galingą,
Jūros ilgesiu žavingą,
Ir čia pat pakluonėj mūsų
Augs ir plauks gyvenimo sėkmė.
RONDEAU
Niekas laiško man nerašė,
Laiško man nerašė jis.
Kas gi man tą pasakys:
Ko manęs jisai paprašė,
Kurs tas dovanas man nešė?
Niekas laiško man nerašė,
Laiško man nerašė jis.
Kas gi naktį mane pešė,
Kas bučiavo man akis,
Kas gi man tą pasakys,
Kas į klėtį mane nešė?
Laiško man nerašė jis,
Niekas laiško man nerašė.
NAUJAKURIŲ NAUJAKURIAI
Gal dar šiaip taip susižinome žodžiais,
Žodžiais pasenusiais, žodžiais nuvalkiotais, žodžiais bendrais,
Žodžiais iškraipomais, žodžiais nukaldintais,
Žodžiais išprasmintais, žodžiais nedailintais,
Žodžiais žvairais, — Šį tą nujaučiame, ir tik šiaip taip.
Dažnai mes daugiau pasisakom, kai tylim,
Dažnai mes labiau susiklausom, kai spaudžiam
Patyloms viens kito rankas,
Ir greit susiglaudžiam arčiau,
Ir jaučiam, kad pulsas širdžių mums pasako
Tą paslaptį mūsų už žodžius sparčiau.
MATAU...
Jau nepasitikiu aš protu
Nei savo, nei kitų,
Minčių žodynu kaitaliotu
Tarp išvadų keistų.
Matau, klimpstu žmonijos balon,
Nebežvalgaus viršun,
Nebrenkamas esu Valhallon,
Nebšaukiamas dangun.
GIEDRA IR SOPULYS
Įspindai man krūtinėn,
Kaip Saulės spindulys,
Ir štai ten Laumes Rykštė,
Giedra ir sopulys!
Maloni man ta Rykštė,
Ir kaip ilga pernykštė
Malonus sopulys.
ATEIK!
I
Kai medžiai linko, vėjui ūžiant po kapus,
Ir žarstė į krūvas sudriskusius lapus,
Tu po žaliu medžiu švelniai balta stovėjai
Ir, rinkdama rožių kvapus,
Man patalą meilingą savo kalnuose žadėjai.
II
Ir kurgi tu dabar? Atūžk manin griausmu Perkūno,
Atnešk malonę, giedrą ir švelnumą savo kūno!
Kaip baltas žiedas nuraškytas, krisk manin,
Kad taptume abu kaip vienas uždaroj šventynėj,
Abu sutilpę paslaptin —
Tarp tavo kalnų mum brangioj tėvynėj.
III
Tik jau baisu, baisu, kad reiks gal bėgti iš tėvynės
Ir tau ir man ir mum abiem, vaikam žiaurios gadynės.
Gal bėgsime abu kartu, o gal ir ne abu,
Prakeikto Markso ištikti jo keplišku stabu,
Su jo marksistais be širdies ir žmoniškumo,
Su kairišku labu,
Su pragarynais kriokiančio šėtoniško žiaurumo.
IV
Kaip bėgo mūsų bočiai, taip ir mum reiks bėgt toliau, T
oliau į vakarus, kur matos naujos salos,
Toliau ir nuošaliau
Nuo nuožmo, pykčio, žudymos ir marksiškos kabalos.
V
Ateik, ateik čionai, kol esame kartu dar gyvi,
Kol dar ties tavo kalnais sužėri rytai ankstyvi
Ir kyla miglos po lankas su saulės spinduliais...
Ateik gyvenimą iš naujo steigt laimingą,
Su pažadais žaliais,
Naujos tėvynės kalnuos radus patalą meilingą.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
