Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MISTINIAME SODE PDF Spausdinti El. paštas
ZENONAS KOLBA

ATSIMINIMAI IŠ SEMINARIJOS*

Klieriko atostogose

Iš tos vasaros dvasiškųjų talkų ypačiai atsimenu kažkuriuos ten atlaidus kaimyninėj Vei viržėnų parapijoj, kur dar niekuomet nebuvau buvęs. Klebonu tuomet buvo ten kun. Tamulevičius, gana prasilavinęs, baigęs gimnaziją, kas anuomet nebuvo taip dažna, nes gimnaziją baigti reikėdavo ne vien nemažų lėšų, bet ir gerokos galvos: mat, ir gimnazijos anuomet buvo augštoko standarto, ir rusai gerai šukuodavo mokinius, nenorėdami, kad daug inorodcų (kitataučių) įsilietų į pakraščių šviesuomenę. Dabar ne labai ir beįsivaizduoju, kaip Tamulevičius atrodė, bet atsimenu, jog giedodavo labai storu balsu. Vikarai jį labai girdavo: esąs tikrai dūšia, visais atžvilgiais. Atlaidų dieną po gausingų bei skanių pietų teko arčiau pasitrynioti aplink labai įdomų anuometinių kunigų tipą Cezarą Jačinovskį, riebiosios Rietavo parapijos kleboną, turėjusį nelengvų reikalų su garsiuoju kunigaikščiu Bagdonu Oginskiu, (apie kurį piktieji liežuviai kalbėdavo, girdi, jis esąs natūralus rusų imperatoriaus Mikalojaus I sūnus, jukgi esąs ir labai į jį panašus; mat, caras kilniąją savo meilytę reikiamu laiku pakišęs žmona kunigaikščiui Oginskiui). Tas Bagdonas Oginskis buvo didelis originalas. Čia nėra vietos apie jį ką plačiau papasakoti. Gal tai padarysiu kita proga. Dabar vien paminėsiu, kad jis dėjosi esąs didelis bažnytinių rubrikų žinovas — vadinas, gerai žinąs pamaldų bei apeigų tvarką bei nuostatus. Ir jis ne juokais žinojo! Tad kunigai, laikykitės! Jei ne, tuoj pasišaukęs išbars ir pamokys. Betgi kunigų jis šiaipjau neskriaudė, tik buvo nepatogus, bent tuo atžvilgiu. Su karštuoliu Jačinovskiu ir karštuoliui kunigaikščiui nebuvo juokai. Plienas plieną kertą — kibirkštys tyška.

* Žr. š. m. "Aidų" nr. 2.

Tas tatai Jačinovskis čia Veiviržėnuose po gausių pietų ėmės mums jauniesiems parodyti, kokių šaunių dainų pasauly esama ir kaip jos dainuojama (nesakau čia, kad jis būtų niekinęs mūsų lietuviškąsias daineles; ne, jis pirma padėjo mums lietuviškąsias dainuoti, turbūt ir "Leiskit į tėvynę", kurią Margalis kaip tik čia Veiviržėnuose ir išvertė laisvai iš lenkų kalbos ir pirmą kartą čia padainavo). Jis jau prieš ar per pietus mums pranešė: na, vyrai! uždainuosime kaip pridera ukrainiečių "Hreczanyky"! vien dūmai rūks!" Tad aš nekantraudamas laukiau, kuomet jis tą stebuklą mums parodys. Pagaliau susilaukiau. Susirinkome visi, ratu sustojome, o jis vidury. Vyras nemažas — ir ūgiu. ir apimtim — plika kakta, ilga'kuprota vanago nosim, plačiomis kiek išverstomis akimis, drąsiais veido bruožais — na, senų gerų laikų peštukas šliachcicas ir tiek, betgi puiki figūra! Vyrai, sako jis mums, aš trauksiu posmus solo, o jūs visi pritarsit refreną "Ach, moji hreczanyky, ach moji mily, czemu moji hreczanyky" etc. Ir jis užtraukė! .. . Gal ne visai ortodoksiškai, kaip ukrainiečiai patys traukia, bet... su kibirkštim! Taip pasiutusiai linksmai, taip impresyviai dainuojamos tos dainos daugiau nebeteko girdėti. . . Mes veikiai įsitrau-kėm į tą džiaugsmo sūkurį ir ėmėm ne refreną dainuoti, o ugnies srovę švirkšti! ... O jis tik mojuoja, tik kursto, tik pritaria. Didysis Cezarai! kurioj ano pasaulio vietelėj esi tu nūnai ir ar beprisimeni, kaip džiuginai mums širdį, elektriškai dainuodamas Hreczanyky? . ..

Antrasis Žemaičių miestelis, kurį teko tą vasarą pirmą kartą (ir paskutinį) savo amžiuj aplankyti, tai — kitą Gargždų kaimyną pietų link — Švėkšną. Buvo tai ypatingas įvykis: turėjo ten atvykti su vizitu pas kleboną — Viešpatį Julijų Maciejauską kitas viešpats — Vilniaus generalgubernatorius, viso taip vadinamojo Sieverozapadnavo kraja (ir Lietuvos) valdovas, kunigaikštis Sviatopolk Mirskij. Jį rusų caras, bręstant revoliucijai, paskyrė ten kaip pažangų politiką šiek tiek apmalšinti bruzdėjimui. Ne per ilgai jis ten išbuvo, bet suskubo padaryti neblogą gyventojams įspūdį savo išmintingu politiniu nusistatymu, populiarumu ir malonumu. Toks didelis viešpats, o net mūsų seminariją Kaune vieną kartą aplankė. Kaip klebonas Maciejauskas su juo taip glaudžiai susipažino, man neteko tyrinėti. Tik anais laikais girdėjau iš aplinkinių kunigų, kad jis Švėkšnos Viešpatį mėgstąs ir mielai matyčiąs jį Kaune vyskupu. Tad ir ėmėme žiūrėti Švėkšnos link su dar didesne pagarba, nors ir šiaipjau tos pagarbos nestigo, kadangi Maciejauskas, ypač jaunas, buvo ir labai doras kunigas, ir garsus išpažinčių klausytojas, ir gana garsus pamokslininkas, ir energingas lietuvis visuomenininkas bei kultūrininkas, pastatęs Švėkšnoj iškilią bažnyčią, tikrą katedrą, puikią kleboniją, vieną iš pirmųjų lietuvišką gimnaziją, po "Saules" firma. Man buvo tekę jį regėti Gargžduose per atlaidus — augštas, atletinės išvaizdos, gražus vyras! Teko girdėti ir pamokslą — ilgokas, bet įdomus, gražiai pasakytas, darąs gilesnį įspūdį.

Tad reikiamąją dieną išsitaisėme į toloką aniems laikams kelionę — apie 30 kilometrų. Kažkaip taip išėjo, kad pakeliui užkliuvome Pajūrio — ar Pajūrėlio — bažnytkaimį, kur mano klebonėlis sakė esant įdomų kunigą Žagrakali, kuris darąs stebuklingus gėrimus — medus bei vaisvynius. Užsukome. Žagrakalys priėmė mus labai vaišingai (o besąs tikrai senoviško stiliaus kaimo klebonėlis: stambus, kampuotas, pusėtinai beželiančia barzda, kuri skutama prašos; atsegtas visu ilgumu nunešiotas sutonas, blizgąs ir nuo trainiojimo, ir nuo riebalų; betgi giedras ir labai geras veidas, plačiu nuoširdžiu šypsniu): tuoj iš kažkur atnešė keletą butelių ir stikliukų ir ėmė šiuos pilstyti. Ragavome ir šio ir to — viskas labai skanu! . . . Netgi lig šiol skoniuos prisiminęs ... Po trejeto metų tas Žagrakalys ir žinomą knygelę apie vaisvynius išleido. Manau, daug žmonių yra pasiguodę širdis, remdamies jo patarimais.

Kiek pasižmonėję, vėl sėdom į savo gana paprastą vežimėlį, ir du mūsų žvalūs arkliukai, nedidukai ir apskritukai, kaip ir pats klebonėlis, ėmė mus nešti neskubia ristele į šauniąją puotą.   Ir nunešė.

Išvydau ilgą nebaigtos dar bažnyčios kūną, bene ligi su langais jau išmūrytą. Galima spėti, kokia bus didelė ir augšta. Privažiavome prie senosios klebonijos, didžiulės, medinės. Truputį susijaudinęs viešpats klebonas mus labai maloniai pasveikino ir nuėjo savais reikalais, palikęs mus susipažinti, su kuo dar nepažįstami, ir pasiplepėti su pažįstamaisiais.

Didieji svečiai, kaip etiketas liepia, atvyko paskutiniai, gerokai pasivėlinę (bent mums taip atrodė). Bet jukgi ir dideli ponai! Man labiausiai knietėjo išvysti tą kunigaikštį! Nelengva įspėti, kuris: juk supa jį visas būrelis jo palydovų, šaunių ir puošnių. Pagaliau man parodyta: va, anas, nedidukas, mandagutis. A-a! tai štai koks tas didžiūnas! Niekuo ypatingu iš viršaus nepasižymi, taip jog štai po 50 metų nė jo veido nebeprisimenu. Apskritas — įspūdis, kaip jau prasitariau, — nedidukas, mandagutis. Šalia jo mūsų Kauno gubernatorius, padorus administratorius, padorus žmogus, lietuviams gana palankus; tas augumo žymiai didesnis. Ten kur nors turėjo būti ir vicegubernatorius Griazev (lietuviškai išvertus — Purvinis). Lyginant šį su jo šefu Veriovkinu, jam gana tiko anas lotyniškasis "nomenomen". Atvyko su t:is ponais ir plačiai žinomasis lingvistas Bodouin de Courtenay, neva kalbotyros reikalais, nors čia, man rodos, jis daugiau maisto prisirinko pilvui, nei galvai. Kad jau šis kun. K. Jauniaus bičiulis atvyko čion kuone į pat Jauniaus tėviškę, būtų turėjęs būti su juo drauge ir pats Jaunius; bet nebeatsimenu, be buvo. Tokį fenomeną man kunigai būtų vis dėlto prisimygę rodę.

Po skanių ir gausių pietų, po kavų bei likierių, po mandagaus pašnekesio didieji ponai išvyko kažkur kitur. Mes mažiukai dar pasižmonėjome savo tarpe, kai senesnieji uoliai darbavosi prie kortų staliukų. Tarp kitko — nuėję užsilipome ant statomosios bažnyčios sienų. Ir tuomet jau nuo jų buvo puikus reginys į Prūsų pusę. Koks turės būti iš baigtų augštų bokštų! . . . Mums anuomet nė į galvą negalėjo ateiti, jog po 19 metų tie "Prūsai" griš į senąią savo tėvynę Lietuvą . . . Kokių tatai permainų pasauly atsitinka! . . . Tad kas gali pasakyti, kas ir nūn dar gali įvykti?

Prisirinkę įdomių bei malonių įspūdžių, naktužę grįžome neskubėdami į savo palaimintuosius Gagždus per tą Miniją, kur amžių bėgy buvo pirmoji kryžiuočiams kliūtis, bebandant šiems veržtis į Žemaičius iš Klaipėdos. Kiek jinai yra vokų mačius! kiek žemaičių bei kryžiuočių kraujo ja yra į jūras nutekėję! . . .
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai