Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
AKTUALIOS MŪSŲ ISTORIJOS PROBLEMOS PDF Spausdinti El. paštas
Temos apimtis
Istorijos sekcijos organizatoriai, kviesdami padaryti šį pranešimą, išreiškė pageidavimą, kad referatas iškeltų lietuvių tautos istorijos problemas, kurios svarstytinos ir keltinos esamose sąlygose. Drauge buvo pažymėta, kad referatas nesiimtų nagrinėti problemas iš pagrindų, o tik jas suminėtų bendroms diskusijoms, ir tik tokias, kurios yra galimos spręsti dabar, mūsų turimomis sąlygomis ir pajėgomis. Tai yra grynai praktinis požiūris, kuriuo, kiek esu pastebėjęs, pasižymi beveik visi kongreso numatytieji darbai, liudijantieji, kad jo rengėjai yra akcijos žmonės, pasiryžę studijoms ir veiklai, bet pirmenybę teikiantieji tiems uždaviniams, kurie šiuo metu yra aktualesni ir realesni. Pilnai pritardamas šiai linkmei, mėginsiu liesti tik tuos klausimus, kurie mano supratimu šiuo metu mums yra svarbesni ir daugiau ar mažiau įgyvendinami. Pastaroji aplinkybė vėl įpareigoja ribotis Amerikos ir Kanados lietuvių turimomis sąlygomis ir galimybėmis. Imdamasis šio darbo, tikiuos aktingo visų istorijos sekcijos dalyvių pasireiškimo ne tik paliestus klausimus svarstant, bet ir kitus iškeliant.

Istorijos uždaviniai
Pagrindinis istorijos uždavinys yra praeities pažinimas. Tas pažinimas privalo būti objektyvus ir utilitarinis, suteikiąs galimybės pasinaudoti įgytais laimėjimais ir išvengti įvykusių klaidų pasikartojimo. Pastaroji aplinkybė turi auklėjamosios reikšmės ir yra akcentuojama visose tautose, su romėnais tvirtinant, kad istorija yra gyvenimo mokytoja. Nors ši tiesa kartais mėginama iškraipyti, pridėtai pabrėžiant kurią nors gerą ypatybę arba sumažinant ydą, o kaimynų atžvilgiu elgiantis atvirkščiai, vis tik turime sutikti, kad tai yra neginčijama tiesa. Istorija kaip mokytoja yra tarsi kraitis kiekvienai naujai kartai.

Nei pavieniai žmonės nei tautos negyvena atsiskyrėlio gyvenimą. Kaimynystės įtaka neišvengiama.
Iš čia kyla tarpusavio santykiai, kurie nejučiomis sąlygoja vienų ir kitų veiksmus, paskatinančius prie gerovės, kūrybos ar naikinančių karų. Visa tai ir sudaro medžiagą istorijai, kurios pažinimas yra reikalingas ir kai kuriais atvejais net būtinas. Konkrečiai kalbant apie mūsų tautos istoriją, tenka pasakyti, kad jos pažinimas ypač būtinas šiais laikais, kai Lietuva atsidūrė žiaurioje okupacijoje, kai okupantas skubina ištrinti visus jos istorinius pėdsakus, ir kai tautos dalis emigracijoje pasisklaidė po visą pasaulį.

Šiandien mums reikia savo tautos istoriją perduoti ne tik jaunajai mūsų kartai, bet ir svetimiesiems, kurie gali mums padėti kovoje dėl Lietuvos išlaisvinimo. Mūsų istorija dabar turi būti ne tik mokytoja, bet ir kovotoja. Iš čia ir išplaukia mūsų istorikų uždaviniai, apie kuriuos tenka šiame referate kalbėti.

I. Mūsų istorija svetimiems
Norėdami žvelgti istorijon aktualybės akimis, mes turime žiūrėti kam ir kuriam tikslui mes ją taikome. Kai kalbame saviesiems, mes galime gilintis į problematiką ir lukštenti net smulkius klausimus, o kai ją norime perteikti kitiems, ji turi būti aiški, trumpa ir objektyvi. Visi ginčijamo pobūdžio aspektai tenka eliminuoti, pasitenkinant tiesioginiais konstatavimais, nes kontroversinių nuomonių aiškinimas ir savų, kad ir teisingų, išvadų darymas labai apsunkina pašalietį skaitytoją. Tuo aš visai nenoriu pasakyti, kad mes turime tik girtis ir nuslėpti pralaimėjimus.

Tautos ir kalbos kilmė
Vienas iš pagrindinių dalykų, kuriuos mes turime pirmiausia pasakyti svetimiems, yra lietuvių išskyrimas iš slavų ir germanų šeimos, ši taip aiški tiesa, deja, nežinoma daugeliui Amerikos intelektualų, jau nekalbant apie žurnalistus ir šiaip plačią visuomenę. Jei ligi šiol tas painiojimas dar vis užtinkamas amerikiečių spaudoje, tai čia daugiau kalti patys lietuviai, ne kiti, kuriems žemėlapyje Lietuva yra permažas taškas tarp didžių slavų ir germanų kaimynų. Mūsų pačių reikalas yra nurodyti lietuvių kalbos tiesioginį giminingumą su sanskritu ir pastarojo reikšmę kalbotyros moksluose. Ryšy su tuo nesunku išaiškinti pačios tautos senumą ir jos sėslumą, gyvenant tūkstančius metų tose pačiose vietose.

Nepriklausomybė

Greta šių dalykų yra pabrėžtina senosios Lietuvos nepriklausomybe, kurios amžius yra matuojamas tūkstančiais metų, ne tik tuo laikoatrpiu, kurį mes įpratome žymėti nuo Mindaugo laikų, vadindami jį Lietuvos valstybės įkūrimu. Lietuviai niekur nepajudėjo iš savo gyvenamųjų vietų, kai Europoje IV-V amžiuje vyko didysis tautų kraustymasis, ir, reikia tikėtis, jie tvarkėsi savo bendruomeninį gyvenimą pagal tokius dėsnius, kurie galėtų atitikti valstybines formas.

Mūsų kova dėl Lietuvos išlaisvinimo visai nejučiomis kartais perdaug pabrėžia paskutiniuosius laikus ir nereikalingai sudaro įspūdį, kad mes gavome nepriklausomybę tik po I karo ir ją iš viso teturėjome tarp paskutinių dviejų pasaulinių karų. Čia mes užmirštame mūsų nepriklausomo gyvenimo tęstinumą, kurį tebuvo laikinai nutraukę stipresnių kaimynų imperialistinės užmačios. Todėl ir patį Lietuvos Lenkijos padalinimą tenka aiškinti ne tik "auksinių bajorijos laisvių" pagimdyta netvarka, bet ir kaimynų godžiu imperializmu. Rusija, Prūsija ir Austrija, išaugusios į dideles galybes, tykojo pasigrobti Lietuvą ir Lenkiją sau, bet, privengdamos viena kitos, rado kompromisinį pasidalinimo kelią, kuris ir nutraukė (1795) Lietuvos ir Lenkijos nepriklausomo gyvenimo siūlą.

Ryšiai su vakarų Europa

Taip pat netenka praleisti progos pažymėti, kad Lietuva nuo senų laikų siejosi su vakarų Europos kultūra ir ji nebuvo kažkokia nežinoma izoliuota sala, kaip tai buvo mėginama net XIX amžiaus gale įrodinėti, kad vakarų civilizacija baigiasi ties Kybartais. Santykių su vakarais pėdsakus aptinkame beveik visais laikais ir jie labai aiškiai iškyla Mindaugo laikais, kai jis krikštijosi (1251) ir kai jam popiežius Inocentas IV atsiuntė karališką karūną. Tais laikais vakarų Europos krikščioniškoji civilizacija gyveno viduramžių žydėjimo gadynę, o popiežiaus autoritetas buvo iškilęs a'agščiausiai ir jo vasalinėje globoje buvo beveik visi karališki Europos sostai. Tokiu metu popiežiaus parodytas dėmesys Lietuvai nėra mažos vertės įvykis. Tai yra iškalbingas liudijimas, kad anų laikų Lietuva buvo pažįstama vakarams, besipuošiantiems smailabokštėmis gotikos katedromis, išdidžiomis miestų rotušėmis ir savo uostuose priglaudžiantiems įvairių prekių prikrautus sunkius laivus.

Didžioji Lietuvos klestėjimo bei ekspansijos gadynė Gedimino, Algirdo, Kęstučio ir Vytauto laikais taip pat glaudžiai siejosi su vakarų krikščionybe, nors lietuviams teko pusantro šimto metų kovoti besiginant nuo geriausiai militariškai organizuotų kryžiuočių. Atkakliose kovose saugodami savo vakarų sienas, lietuviai plėtėsi į rytus ir pietus, laisvindami slaviškus kraštus nuo mongolų totorių užkariavimų ir tuo apsaugodami Europą nuo tolimesnių mongolų antplūdžių, žinoma, šią Lietuvos ekspansiją galėtume nedengti jokia idėiine skraiste ir pavadinti tiesiog imperializmu, kuris istorijoje nelaikomas jokia nuodėme, bet tas lietuvių imperializmas pasižymėjo gana neįprasta imperialistams ypatybe — tolerancija ir nesiekimu išnaudoti. Lietuvai išaugus į didžią politinę galybę, įėjus į krikščionišką vakarų Europos tautų šeimą, Balkanuose, kur kitados buvo galingoji Bizantijos imperija, ėmė Europai augti naujas mongolų-turkų pavojus. Pralaimėję kelis kryžiaus karus, Europos valdovai, popiežius ir imperatorius kreipėsi ne kur kitur, tik į Vytautą, prašydami jį būti vyriausiu visų vakarų vadu prieš turkus.

Nors dėl Vytauto mirties Lietuvai neteko vadovauti kovai su antra mongolų grėsme, vis tik ji liko keliems šimtmečiams vakarų krikščionybės avangardu Europos rytuose. Vilnius ilgai buvo dominuojančiu politiniu, prekybiniu, o jėzuitams akademiją įkūrus, ir kultūriniu centru, kur pražydo nepaprasto grožio architektūra.

Injormacija
Visi čia suminėteji dalykai, tinkamai nušviesti bei paryškinti, gali daug patarnauti prezentuojant Lietuvą, kaip subrendusią ir šimtmečiais nepriklausomą valstybę. Gi i| mūsų santykių su rusais mes galime ir privalome užakcentuoti, kad jie uždarė Vilniaus universitetą ir atėmė mums spaudą. Kova dėl spaudos yra mūsų kultūrkampfas, ginąs ne tik mūsų kalbą, religiją, bet ir visas vakarų civilizacijos vertybes. Šių dienų kovoje dėl Lietuvos išlaisvinimo mūsų byla alma gyvuoju tautos krauju, kuris mūsų pavergtoje tėvynėje liejasi ligi šiol istorijoje negirdėtu azijatiškuoju genocidu.

Mes turime šaukti, mes turime apeliuoti į laisvąjį pasaulį, bet drauge mes turime pasisakyti ne tik savo skausmą, bet ir nurodyti, kad mūsų teisė į laisvę ir nepriklausomybę yra amžiais nupelnyta ir darbais paliudyta. Gyvendama rytų ir vakarų civizacijų sankryžoje, lietuvių tauta per ugnį ir kraują pasiliko ištikima krikščioniškai vakarų kultūrai.

Šiuos dalykus mes privalome akcentuoti santykiuose su svetimais, juos informuodami per pasikalbėjimus, per paskaitas ir per spaudą. Tai yra ne tik istorikų, bet kiekvieno lietuvio pareiga. Kad mūsų darbas būtų sėkmingas, mes pirmuoju savo uždaviniu turime pasistatyti informaciją. Tai jau gerai suprato prof. K. Pakštas I karui baigiantis ir jis parūpino keletą knygelių angliškai apie Lietuvą, lietuvių kalbą bei literatūrą. Tada mūsų inteligentija buvo negausi, o dabar, kai jos pilna visame pasaulyje, mes teturime keletą pripuolamai paruoštų leidinių, kurių informacija ne visur vienoda ir mažai patraukli. Nors mes turime šiam reikalui apmokamus laisvinimo komitetus bei veiksnius, deja, mes dar neregėjome knygos, kuri ir svetimtaučiams ir mums patiems galėtų būti patikimu šaltiniu apie Lietuvą, — jos istoriją, kalbą, literatūrą, meną, geografiją, pramonę bei ekonomiką ir visas politines teises bei aspiracijas. Tokia knyga galėtų vadintis ALL ABOUT LITHUANIA — Viskas apie Lietuvą. Tada gal netektų mums skųstis, kad svetimųjų leidžiamos enciklopedijos, atlasai, almanachai bei spauda klaidingai parašo apie Lietuvą.

Kultūros kongrese prie spaudos stalo

II. Mūsų istorija saviesiems
Grįždamiesi į savuosius, mes turime daug daugiau aktualių uždavinių bei problemų, kurios prašosi gvildenamos tuojau, neatidėliojant tolimesnei ateičiai nė laukiant, kad kas nors kitas už mus atliks.

Istorija jaunimui
Pats svarbiausias šiuo metu uždavinys yra perteikti mūsų tautos istoriją emigracioje pasisklaidžiusiam ir mokslus einančiam jaunimui. Iš dalies, kaip žinome, tai atlieka mūsų šeštadieninės mokyklos. Bet jos ne visą lietuvišką jaunimą pasiekia. Ir tos pačios mokyklos turi gerokai vargo dėl tinkamų vadovėlių bei pasiskaitymui knygų stokos. Storoji Šapokos istorija jau nebegaunama knygų rinkoje, bet Dr. Sruogienės istorija jau pasirodė. Plačioji Šapokos istorija yra gal perdaug akademiška ir daugybė smulkmenų gerokai apsunkina skaitymą ir faktų pasisavinimą — išmokimą.

Jaunimas mėgsta veiksmą, heroizmas jį žavi, praeities legendos bei padavimai jame sužadina norą pažinti tikrąją praeitį. Dėl to ir jaunimui skirtoji istorija negali ignoruoti šių elementų, žavaus heroizmo savo istorijoje mes turime apsčiai, tik vietoje sausų datų bei faktų išskaičiavimo duokime gyvus asmenis, su jų troškimais, laimėjimais bei pralaimėjimais, džiaugsmais bei sielvartais. Mūsų istorijos aukso gadynė, kuri prasideda Mindaugu ir dar ne visai baigasi Vytautu, turi tiek daug heroizmo bei dinamizmo, kad lengva atkreipti dėmesį ir širdį net abejingo jaunuolio. Bet visa tai turi būti tinkamai perduota.

Lietuvių tautos istorija turi ir savo dramatinius laikotarpius: kovos su kryžiuožiais, Vytauto karūna, Liublino unija, spaudos draudimas ir paskutinė genocidinė sovietų okupacija. Turi ir savo misiją — būti pertvara tarp slavų ir germanų ir išsaugoti tautinį savitumą, atsispiriant kaimyninėms įtakoms. Visa tai vėl teikia daug medžiagos tautinės savigarbos ugdymui.

Ligšioliniai mūsų istorijos vadovėliai perdaug susikoncentruodavo vien Lietuvos istorijos įvykiuose, nedaug tekreipdami dėmesio į to pat meto vakarų Europos tautų gyvenimą, tarsi mes neturėtume nieko bendra. Iš tikrųjų gi Lietuva naudojosi daugeliu bendrų kultūrinių gėrybių, ar tai imsime prekybą, ar karo techniką bei ginklus, ar statybą, ar religines misijas bei švietimą. Daug panašumo buvo ir ūkiniame bei socialiniame gyvenime. Žodžiu, norėdami patraukti jaunimo dėmesį ir meilę gimtajam kraštui, turime parodyti, kad tas kraštas gyveno bendroje vakarų Europos šeimoje, savo rūtų ir dainos šalies neatitvėręs jokia uždanga.

Žvelgdami į Lietuvos diduomenės gyvenimą ir žymesnes jų asmenybes, mes neretai juos sutapdiname su lenkiškos kultūros atstovais, tuo tarpu kai jie siekėsi daug toliau, vakaruose mokslindamiesi ir renesanso idėjomis persiimami tiesiogiai. Mūsų Radvilams, Sapiegams ir Katkams-Katkevičiams bei Pacams atitikmenų mes galime rasti italų Storcuoje bei Medičiuose, ar Olandų Oranijuose. Gražių romantiškų pavyzdžių mes turime Kęstučio ir Birutės ir Zigmanto Augusto bei Barboros Radvilaitės istorijoje.

Leisdamiesi į lietuviškąją liaudį, mes galime gėrėtis ne tik jos dainomis, audinių ir drožinių kūryba, bet ir jos heroizmu kovoje su rusinimu. Knygnešių epopėja yra vienintelis pavyzdys visoje pasaulio istorijoje. Pasaulis yra girdėjęs apie daug visokių kontrabandų, bet jam neįsivaizduojama knygos, vadovėlio ar maldaknygės kontrabanda. Jam nelengva suprasti ir lietuviškoji daraktorių ar prie verpiančios motinos ratelio mokykla. O visa tai, išmintingam didžiajam mūsų Valančiui diriguojant, juk išugdė tautinį mūsų atgimimą, kuriame sušvito Basanavičaius Aušra, suskambėjo Kudirkos Varpas ir po visą kraštą nuaidėjo Maironio dainos.

Bendroji lietuvių tautos istorija

Bendroji mūsų tautos istorija buvo vos pradėta savarankiškai tyrinėti nepriklausomoje Lietuvoje. Tas darbas greitai nutrūko ir dabar vos vienas kitas asmuo tegali atsidėti jos tyrinėjimui, nors gvildentinų problemų yra šimtai. Prie Lietuvos valstybinės istorijos šiandien jau turime pridėti pasaulio lietuvių istoriją. Ypatingo dėmesio yra verta JAV lietuvių istorija. Bemaž trečdalis lietuvių tautos susirado sau naują tėvynę ir, kietu darbu čia įsikūrę, nepamiršo savo senosios. Laisvės šalin atvykę, jie užsidegė daug didesne tėvynės meile, negu ją atsivežė iš gimtosios šalies. Steigėsi lietuviškos draugijos, plito spauda, augo bažnyčios ir šalia jų lietuviškos mokyklos. Lietuvoje savanoriams ginant savo žemę, Amerikos lietuviai surinko ne tik milijoną parašų, reikalaujančių Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo, bet dar daugiau dolerių kovai už laisvę ir kraštui atstatyti. Jie uoliai rėmė ne vieną kilnų sumanymą nepriklausomoje Lietuvoje ir jų ranka nepavargo aukojant II pasaulinio karo tremtiniams šelpti bei globoti ir okupuotai Lietuvai išlaisvinti. Amerikos lietuvių nuopelnai savo gimtajam kraštui yra neaprėpiami jokiu skaitmeniu ir laukia istoriko tyrinėtojo žodžio. To žodžio laukia ne tik politinė ar ekonominė, bet ir kultūrinė bei meninė veikla. Kad ir mažesniu mastu, istorija galėtų daug pasakyti ir apie kitur įsikūrusių lietuvių veiklą. Istoriko plunksnos jau laukia ir II pasaulinio karo lietuvių tremtinių gyvenimas vakarų Vokietijoje ir kituose kraštuose. Jų varganos tremties dienos, jų kūrybinis pasireiškimas visuose kultūrinio gyvenimo baruose, švietimas bei jaunuomenės auklėjimas ir emigracija į platųjį pasaulį jau įvykęs faktas ir visa tai verta istorijai užfiksuoti dabar, kol dar nesunyko dokumentai ir nepasitraukė iš šio pasaulio gyvieji liudininkai. Lietuvių tautos martirologija šiandien yra vienas iš aktualiausių tyrinėjimų objektų.

Mūsų kultūrininkų talka
Visi augščiau suminėtieji uždaviniai, arba vadinamos aktualiosios mūsų istorijos problemos, yra reikalingi visų mūsų kultūrininkų talkos. Pirmon eilėn privalėtų į šį darbą įsijungti istorikai ir literatai, o greta jų lygiomis talkon testoja mūsų dvasininkai, visuomenininkai ir visi k'ti kultūriniais reikalais nesidomėdami. Labai aktingais talkininkais galėtų būti ir lietuviškoji studentija, kurios vien JAV universitetuose yra bemaž visas tūkstantis.

Kad šis talkon kvietimas neliktų tik tyruose šaukiančiojo balsu, norėčiau čia pat suminėti kelis praktiškojo darbo būdus ir veikimo plotus. Visų pirma mums pageidaujamos istorinės studijos iš bet kurios augščiau suminėtos srities. Studijuojantis jaunimas savo diplominiams darbams galėtų imtis lituanistikos temas, kurių dalis tektų mūsų istorijai. Kiek iš praktikos žinau, tokios temos yra labai palankiai priimamos. Akademikai galėtų pagvildenti vieną kitą specialią problemą, kurios apimtis nebūtinai turi išaugti į storą knygos tomą. Kurie neturi galimybės atsidėti platesnėms studijoms, tie didžiai pasitarnautų, kiek patyrinėdami savo gyvenamos vietos lietuvių istoriją, aprašydami lietuviškos kolonijos atsiradimą, jos augimą, organizacijas, parapijas, mokyklas, visuomeninę, tautinę bei kultūrinę veiklą. Tokios rūšies medžiaga labai reikalinga Lietuvių Enciklopedijai ir būtų didelė pagalba ruošiamai platesnei Amerikos lietuvių katalikų istorijai, kuri yra užsimojusi apimti ne vien katalikų gyvenimą. Jei kam būtų persunku apimti visą kurios nors lietuviškos kolonijos gyvenimą, tas galėtų pasitenkinti viena kuria sritimi ar organizacija, — svarbu, kad padarytų, kiek pajėgia.

Iš mūsų pedagogų istorikų laukiama augščiau nurodyta kryptimi paruoštų vadovėlių, o iš literatų — istorinių apysakų ir romanų. Ir vieni ir kiti dalykai šiandien yra neapsakomai aktualūs ir tutini tautinei gyvybei palaikyti. Mano giliu įsitikinimu, tik patraukli istorinė grožinė lektūra gali išauginti skaitytoją ir kitokiai lietuviškai knygai, kuri dabar gerokai skursta. Ji skursta gal ne vien tik dėl to, kad mūsų šviesuomenė lobsta. To skurdo priežasčių yra ir pačiose knygose, bet tai paliekame tyrinėti literatams.

Suprantama, kad tiems, kurie nori tirti mūsų istorines, etnografines, politines bei ūkines problemas, yra reikalingi prieinami šaltiniai, arba bibliotekos. Nors nedaug, bet turime ir jų. Čikagoje yra gana didelė šv. Kazimiero seserų lituanistinė biblioteka, gausybė medžiagos ir nemaža knygų Pasaulio Lietuvių Archyve, yra medžiagos ir lietuvos konsulate. Naujojoje Anglijoje yra Marianapolio biblioteka Thompson, Conn., ir Alkos muziejus bei biblioteka ir archyvas Brockton, Mass. New Yorke yra Lietuvos generalinio konsulato biblioteka. Pennsylvanijos universitetas Philadelphijoje turi gausią buv. dr. Jurgio šaulio lituanistinę biblioteką ir dar galima daug kur ką aptikti Kongreso bibliotekoje Vašingtone ir kitur, apie ką galėtų painformuoti Lituanistikos Institutas.

Lietuvių tautos istorijos tyrinėjimas ir medžiagos rinkimas yra ne vienos dienos ir ne vieno užsimojimo darbas. Jis reikalingas atsidėjimo, kantrybės ir ištvermės. O tai sėkmingai gali būti atlikta tik organizuotai, turint kokį nors koordinacijos centrą. Ar toksai centras turėtų glaustis prie Lituanistikos Instituto, ar veikti savarankiškai, ar Lietuvių Bendruomenės ribose, — tenka spręsti šios sekcijos dalyviams. Mano baigiamas žodis ir linkėjimas, kad nė vienas iš čia neišeitų aiškiai neįsipareigoję atlikti kurį nors darbą.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai