Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MŪSŲ TEATRAS DABARTIES METU JAV IR KANADOJE PDF Spausdinti El. paštas
Šio pranešimo teigimai yra kondensuoti. Išvados sintetines, sinchronizuotos.

Lietuvių kalba teatras ir drauge lietuviškoji dramaturgija užgimė 1889 m. JAV. Čia susikūrė ir visos populiarios tautinio teatro formos: drama, komedija, tragedija, muzikine komedija, operetė ir netgi opera. Sceninių veikalų kūryba ir jų įgyvendinimu Amerikos lietuviai buvo pradininkai.

Tai buvo liaudinis ir liaudiškas teatras (Volksbuene, teatro del popolo, teatry narodowy ir pan. turinio ir formų). Iš Europos pasisavintoji pagarba scenai atitiko ir amerikinę madą: teatras anuo metu naujajame pasaulyje buvo nemažiau patrauklus, kaip mūsų dienomis futbolas ar kitoks sportas.

Idealizmas, noras gajumu prasiveržti, troškimas per teatrą kultūrėti, kovos už savąją kultūrą priemonė — toks buvo lietuviškos scenos išeivijos akstinas ir veržlumo paskatas.

Nūdien lietuviškuoju sceniniu veikimu merdinti Pennsylvanijos valstybė buvo mūsų teatro lopšys. Philadelphia, Baltimore, Brooklynas prasiveržė pirmieji, tomis kolonijomis pasekė Bostonas. Nuo Atlanto vandenyno tautinio teatro bangos persimetė Čikagon ir į šio didmiesčio apylinkes. Naujoji Anglija ypač entuziastingai rėmė savąją sceną ir jos skatintojus—vadovus. Tautinių teatrinių citadelių atsirado daug, jose vyravo helenistinė nuotaika: pasišventimo, tautai per teatrą tarnavimo džiaugsmas. Vaidinti, spektaklyje bet kuriuo būdu dalyvauti buvo garbė, kurios visi troško, kuriai gal lygios ir nebuvo.

Šiandien dar yra užtinkami asmenys, be jokios pertraukos vienu ar kitu būdu jau 40 metų dalyvaują šioje teatrinėje veikloje. Buvo sezonai, kada Čikagoje buvo suvaidinta bent 30-40 skirtingų pavadinimų veikalų. Juozo Vaičkaus pasiryžimu bei ištverme, beveik sezoną išsilaikė nuolatinis lietuvių kalba teatras Čikagoje, kur kiek anksčiau kitas Lietuvos scenos įkūrėjas Aleksandras Vitkauskas bandė idėją įgyvendinti, vaidindamas mažame teatrėlyje trimis ar keturiais seansais vienaveiksmius veikalus. Mikas Petrauskas supažindino su įvairiausių formų sceniniu veiksmu, pastatydamas net didžiąją operą "Eglę, žalčių karalienę". Tos spontaniškos veiklos dėka, Lietuva turėjo M. Rakauskaitę, A. Sodeiką ir kitus teatro menininkus.

Helenistinį pobūdį ilgainiui pakeitė judaistinė tendencija: praktiškiems tikslams savosios scenos panaudojimas ir drauge jos išnaudojimas. Veikėjų prisiminimai ir dokumentacijos duomenys aiškiai rodo, jog organizacijos bei tendencingi spaudos balsai buvo kalti dėl veikimo sušlubavimo, dėl vienetų suirimų. Istorijos pasikartojimas ir šiandien rodo aiškaus pavojaus žymes.

Jei JAV dėl teatro atsiradimo yra iškeltini liberalinių srovių žmonės bei susigrupavimų organai, Kanadoje teatru ypač rūpinosi katalikų dvasiškija. Kai liberalai rodėsi rengėjų (producers) vaidmeny, konservatyvios srovės labiau tenkinosi praktišku spektaklių išnaudojimu (promoters). Apskritai daugelyje vietovių visos srovės savaip rėmė tautinio teatro žygius, bet vis iš savojo utilitarinio taško vertindamos vaidinimus. Negalima nutylėti fakto, kad kai kurios dešinesnės srovės gana ilgai į teatrinių vežimų ratus ir pagalių kišti nevengė. Kultūrinėje evoliucijoje panašūs reiškiniai nėra vien tik lietuvių tautai būdingiausieji, nes tai, kad ir ankstyvesniais laikotarpiais, užtinkama ir kitų žmonių kultūros bei teatro raidoje.

Miko Petrausko, Jono Griniaus, Pijaus Bukšnaičio, Marės Dundulienės ir daugelio kitų vardai jau įrašyti mūsų scenos puslapiuose šalia Lietuvos teatro pionierių.

Teatrą kūrė ir tebekuria asmenybės. Pasikeičia kolonijos, vietovės, bet veikimą skatina paskiri žmonės. Kur yra tenkinamasi buvusių nuopelnų pagalvėmis, ten ir vakar ir šiandien teatriniai ežerai baigia maurais apželti. Nūdien turime pakankamai "mirusių sielų", kurių vienintelis pasitenkinimas, atrodo, yra tik matyti laikraštinėje kronikoje stambiu titulu papuoštą savąjį vardą.

Nuo 1949 m. Amerikoje ir iš dalies Kanadoje prasidėjo naujas lietuviškojo teatro išeivijoje etapas. Dažnai naudojamas specialiai veikalui sukurtas apipavidalinimas, kuriam pasitelkiami žinomi (Jonynas, Petravičius, Andriušis, Valius, Janusas) ir jauni dailininkai. Scenon atėjo naujos pajėgos, nauji veidai. Atsirado režisūros jėgų, nešančių ir moderniąsias tendencijas.

Emigracinės, reminiscencinės tematikos veikalai, tariamoji patriotika galimumus suvaržo, žiūrovas yra linkęs heroikai, romantikai, linksmesnio turinio žanrams. Iš senųjų autorių populiariausias pasirodė Petras Vaičiūnas, kurio vaidinami net 5 veikalai, o iš išeivijos dramaturgų laimė yra nusišypsojusi vien Antanui Škėmai, kurio visi veikalai buvo jau suvaidinti, o du konkursuose laimėjo pirmąsias premijas. Statomi prancūzų, amerikiečių naujosios dramaturgijos pavyzdžiai ir šiuo atžvilgiu avangardinėje padėtyje pirmenybė tenka Čikagos kolonijai.

Koks gi buvo per tą septynmetį mūsų teatro amerikinėje išeivijoje veidas? Manyčiau, jog tai buvo vien saviveiklos reiškinys. Gerąja žodžio prasme, mylėtojų scena. Toks teatro pobūdis yra sveikas, našus ir keliąs pasigėrėjimo jausmą. Panašūs bandymai yra reikšmingi ir amerikiečių tarpe, netgi Amerikos scenos pažangai. Kartais tai būna laboratorijos, kur gimsta naujos dramaturgijos turinys ir šviežios, laiką atitinkančios sceninio veiksmo formos.

"Profesionalizmo" mūsų sąlygose netinkamas spaudoje apibūdinimas bei vertinimas klaidina ir žiūrovus ir pačius sceninio veikimo dalyvius. Ar ne tiksliau būtų kalbėti apie ugdymą, apie meninių siekimų pastangas? Gal tai būtų prasmingiau ir išdidžiau.

Kas kliudė ir tebekliudo tautiniam teatrui išbujoti? Ištvermės stoka ir dar menkas organizacinis sugebėjimas, o šalia — grupiniai bei sroviniai diktatai, žiūrovas mūsuose yra jautrus, nuoširdus, teatiu linkęs domėtis. Bet dažnai publika neateina į vaidinimus, nes jos teatras neelektrizuoja: ar tai nejandina ar nepatenkina. Naujos idėjos, aiškesnis tematikos perteikimas, didesnė scenai energija žiūrovo neatbaidys, bet jį savaime patrauks.

Mūsuose įsivyrauti linkęs diletantizmas temato siauras problemas, bet kartu rodo gal pernelyg didelį savimi pasitikėjimą, žinojimo ir neklaidingumo kaukę. Teatrinėje teisybėje yra daug matavimų, daug pavidalų, daug spalvų ir idėjų. Scenos menas yra viso gyvenimo niekad nebaigta mokykla ir kažin ar šį meno kelią yra naudinga keisti paviršutiniškumo ir lengvabūdiško savim pasigėrėjimo šunkeliais?

Pasišventęs scenai dirbti, iki karsto lentos turi būti teatrui ištikimas. Manyčiau, jog profesiją ar pašaukimą pakeitę, turėtų ir savo titulus iš vizitinių kortelių išbraukti. Dėl tų titulų ir ambicijų jau perdaug yra liūdnų ir juokingų nesusipratimų. Esame juokingi, kai ne teatrą, bet save teatre gerbiame.

Mūsų emigracinė kultūros, o drauge ir teatro ateitis buvo atiduota į ambicingų, bet mažai tinkamų reikalus išspręsti žmonių rankas. Tačiau rankų ir gražių žodžių neužtenka — turi būti inteligencija, patyrimas, nusimanymas ir drąsa.

Kas gyvybę neša scenon, teatran? Sunkus, nepailstamas, nesibaigiantis darbas ir meilė. Kas dirba teatrui, kas rašo apie sceną, kas eina vaidinimų žiūrėti, tegu užsidega ir nepaliauja degti meile. Ir tuomet mūsų sceninis veikimas šioje Atlanto pusėje žydės ir klestės!

Teatro sekcijos posėdžio prezidiumas. Iš kaires: J. Nivinskaite, St. Pilka, A. Brinką.

Dar neseniai — ir JAV ir Kanados vietovėse, kai buvo ryžtas, lietuviai sceninio veiksmo rezultatais toli buvo pralenkę kitas ateivių tautybes. Kai snausime, nieko, žinoma, nepadarysime.

Naujoji era yra pradėta. Ji tegu skelbia veržlumą ir pažangos šūkį. Esame kultūriškai dar labai jauna tauta. Kiekviename žemės kampelyje privalome atgaivinti senąją Amerikos lietuvių tradiciją: neatsiliksime ir bandysime būti gyvi ir kūrybingi.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai