| |
|
|
|
MOKSLAS RELIGIJŲ ISTORIJOJE |
 |
 |
 |
|
Parašė J. Balys
|
Neseniai šiame žurnale M. Gimbutienė ir A. Musteikis diskutavo senosios lietuvių religijos klausimą, tačiau negalima pasakyti, kad tie straipsneliai būtų davę ką nors naujo ir esmingo. Kažkaip vis buvo nukalbama pro šalį. Atrodo, kad autoriai nesurado pradinio punkto, iš kurio galima būtų sėkmingai visą tą problemą rutuliuoti.
Stengiantis išsiaiškinti senovės lietuvių religijos kilmę ir prasmę, pirmiausia reikia atsiminti, kad ji negalėjo vystytis visiškai skirtingais keliais, negu religijos kitų tautu, esančių panašiose gamtinėse sąlygose ir atitinkamame kultūriniame tarpsnyje. Skirtumai ir savaimingumai, pareiną nuo tautos individualybės, matyti tik pasireiškimo formose, bet esmė visur ta pati. Be to, reikia nepamiršti, kad pagrindinė prielaida tekiems klausimams nagrinėti yra tyrinėtojo nusiteikimas surasti visus faktus, išaiškinti jų priežastis ir nustatyti pasekmes, bet nejieškoti tik to, "kas buvo gera, gražu, išmintinga, įdomu" senovės lietuvių religijoje, arba priešingai, kas joje buvo "nesąmonės ir prietarai". Tai yra grynai asmeniški nusiteikimai, kurių istorikui ar etnologui tokiais atvejais reikia stengtis atsikratyti, kiek tai žmogiškam netobulumui yra įmanoma.
Pavadinti mūsų protėvių tikėjimus "gyvatos religija" yra gryna poezija arba žaidimas žodžiais. Tokia "teorija" yra kaip vaikų aitvaras: kol vėjas pučia — jis skrenda, nebėra vėjo — aitvaras krenta žemėn. Pasakymas, kad "pagrindinis senosios (lietuvių) religijos leitmotyvas buvo kova prieš amžinai grasanti blogį už egzistenciją, už gyvybę, kuri buvo kartu gėrio ir laimės sinonimas" ("Aidai", 1953, p. 427), yra nemoksliškas. Tą patį galima pasakyti ir apie bet kurią kitą religiją.
Tokius klausimus sprendžiant, reikia nesibaidyti rizikos ir pradėti nuo principinių klausimų. Straipsnio apimtis verčia trumpai ir aiškiai kalbėti.
Etnologai randa keleriopas pirmykščių religijų kilmės šaknis, kurių svarbiausios, sprendžiant iš reiškimosi formų, yra šios: magija, ma-nizmas arba mirusių senolių gerbimas, animatizmas ir animizmas. Pažiūrėkime, kiek šie pradai tinki senovės lietuvių religijai išaiškinti.
Magija arba burtai, paremti analogijos arba panašumo dėsniu, ypač išsivystę tų tautų tarpe, kurios užsiima medžiokle. Paprasčiausias burtas yra toks: nubraižo smėlyje tam tikrą žvėrį ir sviedžia į jį strėlę arba jietį; medžioklėje turės pasisekti tikrą gyvulį nudėti, kaip atsitiko su jo paveikslu smėlyje. Paskum panašias magiškas medžioklės scenas paišė gyvenamų urvų sienose ar lygiose uolų plokštėse, didelių akmenų paviršiuje. Proistorė žino daugybę tokių paveikslų iš visų pasaulio dalių ir jie yra daug tūkstančių metų senumo. Jų randame ir ne taip toli nuo Lietuvos, Skandinavijos šiaurėje, prie Baltosios jūros ir Onegos ežero (žiūr. lietuvišką pavardę turinčio žymaus rusų archeologo V. I. Raudoniko darbus). Tačiau Lietuvoje tokių magiško pobūdžio paveikslų nerasta. Yra šiokių tokių iškalimų akmenyse, kuriuos kartais galima aiškinti, kaip saulės ar mėnulio vaizdavimus, bet jokio ginklo, jokio gyvulio figūrų nerasta. Tad magija senovės lietuviuose nebuvo labai stipriai išsivysčiusi, gal todėl, kad lietuviai jau seniai pradėjo žemę dirbti ir gyvulius auginti, tad mediioklė nebuvo jiems pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Iš viso medžioklė laikoma pačiu netikriausių pragyvenimo šaltiniu, tuo remiasi ir burtų gausumas medžiotojų tarpe.
Senolių arba mirusių gerbimas irgi ne visose tautose vienodai išsivystęs. Šiandien žymiausi etnologai sutaria, kad visose suomių-ugrų padermės tautose jų senosios religijos pagrindas buvęs prosenių gerbimas, iš kurio išsivystę kitos religinės formos. Jų gamtos dievystės irgi esą savo pagrinde ne kas kita, kaip mirę senoliai. Lietuviuose mirusių gerbimas nebuvo pasiekęs tokį laipsnį, kad visa religinė sistema, kiek mes ją dabar pažįstame, galima būtų tuo pradu paremti.
Kai peržvelgiame istorinius ir tautosakinius duomenis, vaizduojančius senąją lietuvių religiją, tai pirmiausia atkreipia mūsų dėmesį gamtos elementų ir kūnų sudvasinimas, laikymas jų gyvais ir veikiančiais panašiai kaip žmogus. Tai vadinamasis animatizmas. Neabejotini faktai rodo, kad senovės lietuviai gerbė ujn:, vandenį, žemę (įskaitant kalnus ir akmenis), saulę, mėnulį, griaustini, medžius (ypač ąžuolą) ir kai kuriuos gyvius (pvz., žalčius), šiuo atveju buvo ne kokių dvasių, bet pačių suasmenintų daiktų gerbimas. Gerbk juos, bijok jų, nes ugnelė galės supykti ir sudeginti, vanduo paskandins, įžeista saulė nešvies, bus šalta ir niekas neaugs, užpykintas griaustinis nutrenks, arba priešingai — gerai nuteiktas pagelbės žmogui, pažadindamas laukų derlių ir sunaikindamas kenkiančias jėgas (demonus); maloniai pasveikintas jaunas mėnulis suteiks žmogui sveikatos ir grožio, nes jis yra gražus, pats gali vėl tarsi iš numirusių prisikelti, čia daiktai elgiasi kaip žmonės, gali būti jiems naudingi arba kenkia.
Toliau pažengusi gamtos jėgų garbinio forma yra išradimas visokių "globėjų", "sargų" ar "valdytojų". Jų yra ne po vieną, bet daug. Kiekvienas laukas, miškas, vanduo ar sodyba turi savo sargą ar valdytoją, tam tikrą būtybę. Tai jau bus vadinamasis animizmas. Toks Lauksa"g's ar Medeinė nėra suasmenintas laukas ar miškas, bet tam tikra dvasia, lauko ar miško valdytojas (-a), jie ten gyvena ir veikia, gali žmogui padėti, bet gali ir pakenkti. Prie šitos rūšies dievysčių arba dvasių tenka skirti: žemėpatis, Vėjopatis, Dimstipatis (kiemo globėjas), Lauk-patis, Pušaitis, Giraitis, Krūminė, Ruginis, Javinė, šulninis, Upinis, Ežerinis, Žvėrinė ir dar kiti. Ypač verti dėmesio yra dėl savo senos vardo formos visi tie "glotėjai", kurie baigiasi galūne "-patis", nes jie lygiai taip pat sudaryti, kaip senovės induose (plg. sanskrito Pradžia-pati, Brahmanaspati ir kt.)
Nuo tokių "valdytojų dievužėlių" jau nebetoli ir iki dievų tikra to žodžio prasme, t. y. tokių, kurie gali bet kur pasireikšti, nėra taip labai surišti su vieta ar daiktais. Toki yra, pvz., Perkūnas ir Laima. Žinoma, ne visados tos ribos tarp "globėjų" ir "dievų" yra aiškios. Sakysim, Žemyna, Gabija ir Bangpūtys dar nėra visai atsiję nuo "valdytojų" ar "globėjų" rūšies. Iš žemesniųjų dievysčių lietuviai iki pat pastarųjų laikų tikėjo į deives arba laumes, aitvarus ir kaukus, giltines, rugių bobą. Tautosakos apie juos yra labai gausu. Velniai ir raganos, vilkolakiai ir slogutės atėjo į mūsų kraštą iš kitur, kartu su vakarietiška kultūra.
Santykiai tarp dvasių, dievų ir žmonių yra grynai utilitaristiniai: tu man, tai ir aš tau, arba atvirkščiai — žmogus dėkoja už gautas gėrybss maldos ir aukos forma, norėdamas užsitikrinti dievų palankumą ir ateičiai. Pvz., į jauną mėnulį meldžiamasi: "Tegul bus pagarbintas jaunas Mėnesėlis... Tau pilną ratą, o man. sveikatą .. ." Arba: "Jam pi-nystę, man Perkūno karalystę". Ru-giapjūties pabaigoje pjovėjas užkasa į žemę duonos ir kalba: "žemele, tu man davei, tai ir aš tau duodu". Su piktomis dvasiomis reikia žmogui kovoti ir kviestis gerąsias sau į pa-galbą.
Tad animatizmas ir animizmas senovės lietuvių religijoje yra labai ryškus. Jeigu jau taip norima skambių terminų, tai galima pasakyti, kad senovės lietuvių religijoj vyravo panteistinis pradas. Toji religija turi žemdirbiams ir kariams būdingus bruožus. Galimas dalykas, kad atskiri luomai (žemdirbiai, medžiotojai, žvejai, kariai) turėjo kiek skirtingas pažiūras ir kitokius dievus, nes jiems rūpėjo skirtingi reikalai. Be to, dievų sąvokos ir vardai laikui bėgant kitėjo, šiuodvi priežastį gali paaiškinti kai kuriuos istorinių šaltinių nesutarimus.
Mūsų istorikų ir etnologų uždavinys yra išaiškinti visų tų dievysčių kilmės priežastis ir išsivystyme, jų funkcijas, kaimyninių tautų įtaką, ryšį su tam tikrais papročiais, dievysčių kilimą ir žlugimą žmonių sąmonėje. Tatai reikalauja daug smulkmeniško darbo, šaltinių rinkimo ir jų kritikos, daug intuicijos ir mokėjimo aiškinti faktus, pasiremiant bendrąja etnologija, jos surastais kriterijais ir tyrinėtojo dedukciniais sugebėjimais, žinoma, gal tai ir nuobodus darbas, bet daug svarbesnis, negu visokių skrajų teorijų išgalvojimas. Pasakymas, kad senosios lietuvių religijos negalima pavadinti "animistine", kad joje nebuvo "dvasių", yra nežinojimas istorinių ir tautosakinių faktų, arba nesugebėjimas juos suprasti. Teorija apie "vyriško" ir "moteriško" prado vaizdavimą lietuvių mitologijoje nėra įtikinanti.
Klausimas, kas daugiau lietuvybę stiprintų, ar idealiai suvoktas senosios lietuvių religijos vaizdas, ar lietuviškosios krikščionybės lytis, čia nesvarstysime, nes tai yra ne etnologų, bet kultūros istorikų dalykas. Iki šiol tas klausimas buvo kartais pajudinamas grynai publicistiniu būdu, tarsi būtų jieškoma "heretikų".
J. Balys
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
