| |
|
|
|
Bendrojo žodžio beieškant |
 |
 |
 |
|
Parašė Antanas Musteikis
|
Į mano pastabas (Aidai, 1953, nr. 9) dėl kelių į senąją lietuvių religiją p. Marija Gimbutienė atsiliepė savais komentarais. Sprendžiant iš autorės atsakymo, galime surasti trejopo pobūdžio dalykai: pirma, tie, kurie yra mano ir autorės vienodai suvokti ir panašiais ar tais pačiais žodžiais aptarti; antra, tie, ku'ie yra panašiai suvokti, tačiau autorės nusakyti prieštarauiančiai; trečia, tie, kurie yra ir skirtingai suvokti ir skirtingai išreikšti.
Autorė, atrodo, neprieštarauja mano prielaidai, kad visų pirma reikia turėti religijos koncepciją aplamai, kuri būtų mokslinė, kurios aš kaip tik ir pasigedau pagrindiniame jos straipsny (Aidai, 1953, nr. 1). Ji taip pat sutinka, kad religijos kilmės (tiksliau — raidos) procese yra ne vien racionalinis, bet ir jausminis pradas, nors aš to ir pasigedau jos išvadose.
Jeigu šiais dviem atvejais buvo galima rasti daugiau ar mažiau bendra mintis ir žodis, tai daugelis kitų dalykų, kuriuos aš iškėliau kaip pagrindinius, autorės buvo apeiti, ir sudarytas įspūdis, tartum jie buvo ne į temą. Užuot atsakius į mano iškeltus argumentus, paimtus iš gausių autorės apibendrinimų, vedančių į romantišką senosios lietuvių religijos vaizdą, autorė išsitraukė keletą eilučių iš mano pastabų, neturinčių nieko bendra su pagrindiniais mano priekaištas, jas iškreipė, pritaikė, kur jos mano nebuvo taikytos, ir, žinoma, "sutriuškino priešą". Štai tos eilutės: "Antra vertus, neatrodo, kad idealiai suvoktas senosios lietuvių religijos vaizdas lietuvybę stiprintų daugiau, negu lietuviškosios krikščionybės lytis". Siekdama savo tikslo, autorė, cituodama mano pastabas, praleido šiame tekste labai svarbius žodelius "antra vertus", kurie parodo, kad to sakinio mintis paliečia naują aspektą, prieš tai — pagrindinėje straipsnio dalyje — nenagrinėtą, tad tai daliai ir netaikytiną. Šitaip "pakreipiant" mano dig-resinę pastabą, žinoma, yra lengva rasti ir nusistatymą, ir insinuacijas, ir kitus skambius dalykus.
Tikrumoje gi ši pastaba buvo taikyta į autorės vienašališkumą, kuris išryškėja jos argumentacijoj, kad "mes neišvengiamai esame savosios praeities, tad ir senosios religijos vaikaičiai"..., kad "žinome, koks griovimo darbas vyksta, kai tyčiojamasi iš praeities, kai griaunami pamatai ir jie nepakeičiami kitais, ir kaip augo kultūra, jei praeities palikimas kultivuojamas pagal naujų laikų reikalavimus". Savo pastaba aš atsargiai (su žodeliu "atrodo") priminiau autorei, kad mes jau esame ir krikščionybės "vaikaičiai" ir kad lietuviškoji krikščionybės lytis mūsų kultūros raidoje suvaidino nemažesnį vaidmenį, kaip senoji lietuvių religija.
Dabar gi grįžkime į temą.
Autore sakosi, kad mano surasta jos religijos koncepcija "neturi jokio ryšio" su jos "duota religijos koncepcija". Deja, autore tik paneigia, bet nepasako, kokia gi iš tikrųjų jos religijos koncepcija, kuria ji remia savo straipsnį. Ji nieko kito pasakyti ar pacituoti ir negali, nes ir skaitytojai ir ji pati galėjo surasti tik vieną religijos koncepciją jos straipsny. Ir štai ji, pakartojama dar kartą: "Mes neišvengiamai esame savosios praeities, tad ir savosios religijos vaikaičiai, ir mums yra tik vienas kelias: ją tirti, daugiau apie ją žinoti, rasti joje, kas buvo gera, gražu, išmintinga, įdomu". Kadangi aš citavau tik koncepcijai esminius žodžius, kurie čia yra pabraukti, tai autorė surado kitą progą skambiems žodžiams, e:ą, šias eilutes rašąs "savo tendencijai pateisinti skelbia falsifikuotas išvadas", "cituoja kelis sakinius iš straipsnio įžangos, patogumo déliai ne ištisai" ir t.t. Tenka dar kartą pakartoti, kad augščiau pabrėžtieji žodžiai sudaro pilną autores religijos koncepciją aplamai, nes visai aiškiai ir nedviprasmiškai pasako, ko ji jieškos religijoj ir kas joje jieškotina. O tie priedeliai, kaip "ją tirti, daugiau apie ją žinoti", kuriuos aš sąmoningai praleidau kaip neesmingus ir dėl ko autore man prikišo subjektyvumą, augščiau paminėtoje koncepcijoje neprideda nieko nauja. *)
Dabar tenka aiškiai pasakyti, kad autores duota religijos koncepcija ("tik vienas kelias") yra visiškai klaidinga. Savo pastabose aš ir nurodžiau tą klaidą, o taip pat ir tai, kaip jos išvengti ir kokia turėtų būti moksline koncepcija. Ir reikia pastebėti, kad straipsnio pobūdis — ar skirtas specialistams ar ne specialistams — nepateisina klaidų, nors autorė ir sugestionuoja į dalinį jų pa-teisinamumą ("skirtingai yra rašomas straipsnis, kuris skiriamas ne specialistams"...).
-----------
*) žodžiu "tirti" paprastai aprėpiami visokį daviniai ir faktai, ar jie būtų teigiami ar neigiami. Todėl iš čia nebūtų galima išvesti autores vienašališkumo. Tolesni jos sakinio žodžiai tuo būdu gali atskleisti naujus aspektus.— Red.
Atrodo, kad po mano pastabų autorė suabejojo savo religijos koncepcija. Tai galima spėti iš jos pasiteisinimų, kai ji rašo: "Bet jei ir iš tikro būčiau jieškojus, kas gera, gražu, gal geriau būtų išmesti visai tas vietas .. . apie rupūžes ir žalčius". Taigi, autorė nusistato vienintelį kelią ("tik vienas kelias"), o kitam straipsny, komentaruose, išsigina, kad to tikslo neturėjus, ir atkreipia dėmesį į jos koncepcijai prieštaraujančius davinius. Susidaro įspūdis, kad čia autorė savaime pati "pasitaisė", kai tuo tarpu aš savo pastabose jau anksčiau nurodžiau, jog "autorės išvados, kurios šiame straipsny (pastabose) buvo kritikuojamos, neišplaukia iš medžiagos, kurią autorė panaudojo".
Kaip jau minėta, autorė vengia atsakyti į mano iškeltas jcs pačios išvadas (kaip "senosios religijos palikime nieko nėra nereikalingo", "kiekvienas reiškinys . . . yra logiška audinio detalė", "ne per klaidą, o nuosekliai senieji lietuviai pasirinko savo religijai simbolius" ir kt.), vedančias į romantiško tobulumo lietuvių senosios religijos sistemą. Užuot jieškojus savųjų išvadų pateisinimo arba paneigimo, autorė, kaip minėta, griebėsi skambių žodžių, ši autorės laikysena yra sietina su jos suvokta mokslininko kaip individualaus kūrėjo koncepcija. Pagal ją, "individualus kūrėjas, tiek mokslininkas, tiek menininkas, kūrybiniame procese yra paprastai virš prieš jį buvusių teorijų; jis jas apvaldo, transformuoja ir skelbia savo tiesą". Beje, autorė vadovaujasi tik viena šios koncepcijos dalimi, o kitą negližuoja, nes ji dažnai tariasi suradusi naują tiesą, kai tikrumoje toji "tiesa" jau prieš keliasdešimt ar šimtus metų atrasta, pripažinta kaip nepagrįsta ir palikta "istorijos archyve". Kaip minėjau pastabose, devynioliktojo šimtmečio teorijos, liečiančios religijos kilmę bei raidą ir atstovaujamos Ty-loro, Spencerio ir Muellerio (tokių atstovų būtų ir daugiau, pvz. Comte), nuvertina jausminį elementą racio-nalinių elementų sąskaitom šiuo atžvilgiu minėtos teorijos jau yra atgyvenusios savo amžių. Tačiau autorė, nagrinėdama senąją lietuvių religiją, tebekartoja tą pačią nuvalkiotą racionalistinę gaidą, kad "ne per klaidą, o nuosekliai senieji lietuviai pasirinko savo religijai simbolius". *)
---------------
*) Redakcija nemano, kad iš šitos citatos jau būtų galima daryti racionalizmo priekaištą.
Jieškodama senosios lietuviu religijos charakterio ("bendroji gija, kuri ėjo per visą ritualą", "pagrindinis leitmotyvas". ..), autorė atranda, kad tai buvo "kova prieš amžinai grasantį blogį už egzistenciją, už gyvybę", ir tą religiją ji pavadino "gyvatos religija". Tai skambus vardas. Jausdamasi "virš prieš ją buvusių teorijų", autorė nepastebi, kad Tėvas L. Andriekus (Aidai, 1953, 236 psl.) tą pačią gyvatos, šviesos ir kcvos su blogiu išraišką atranda ir krikščionybėje. O ir aš pats savo pastabose atsargiai priminiau, kad tas "vardas tinka ir daugeliui kitų religijų". Dabar tenka atviriau paklausti: ar teko autorei užtikti bent vieną religiją, kurioje negalima būtų pastebėti gėrio kovos su blogiu ir kurios negalima būtų pavadinti autorės naudojamu plačiaprasmiu gyvatos vardu? Ji jos ir nesuras. Nieko nuostabaus, jei aritmetika turi reikalo su skait-čiais, c religija — su gėriu ir blogiu, šventumu ir profaniškumu ir t.t. Tai yra elementari tiesa, seniai žinoma ir nereikalaujanti jokių studijų jai atrasti, nekalbant jau apie panaudojimą "šimtų ir tūkstančių meno paminklų, tautosakos ir kalbos dalykų, ankstyvosios istorijos dokumentų".
Šitie yra pagrindiniai dalykai, kur autorė, jos žodžiais, "laisvai plaukioja". Yra ir daugiau, sakytume, antraeilių dalykų, kur autorė taip pat nedisciplinuotai, t. y. laisvai, plauk'o-ja. Tačiau šio straipsnio rėmai ji'm ; paliesti yra per siauri. Palyginant atrodo, kad nei dr. Z. Ivinskis, nei dr. J. Puzinas, rašę ta pačia ar panašia tema, neplaukioja laisvai po mokslo jūras, bet, sakytume, atsargiai tyrinėja apsibrėžtus objektus ir pasiekia galiojančių išvadų, ko kaip tik pasigendame autorės straipsny apie senovės lietuvių religiją ar pasaulėjautą. Man taip pat neteko pastebėti tokio "laisvo plaukymo" dr. J. Balio. J. Lingio ar A. Mažiulio tautosakiniuose, archeologiniuose ar kultūrinės antropologijos darbuose. Tad neaišku, kokie yra autorės "kolegos, kurie laisvai plaukioja Lietuves ir Europos archeologijos, istorijos, folkloro, liaudies meno, kalbotyros vandenimis" ir kurių nuomonė turėtų tariamai sutapti su autorės nuomone.
Beje, po šitokių pasisakymų atrodytų, kad nieko gera nėra autorės straipsny. Anaiptol. Bet šis žodis, kaip ir ankstesnės pastabos, nėra skirtas kokiai nors sukakčiai ar reklamai paženklinti. Todėl jis yra kritiškas ir iškeliąs trūkumus, kurie meta šešėlį ir į stiprias autorės pastraipas. Tačiau mano nuomonė nėra pasikeitusi, o greičiau yra sutvirtinta autorės komentarų. Ją tad ir norėčiau pakartoti iš ankstesnių pastabų: "Aplamai, autorės religinė studija medžiagos atžvilgiu yra išsami ir gal pirmą kartą mūsų mokslinėj literatūroj taip trumpai ir pilnai pateikta". Ir aš neabejoju, kad, turėdamas progos ir laimės parašyti autorei privatų laišką, tą pačią nuomonę išreikščiau progai tinkamais su-perlatyvais ir komplimentais,— taip kad ji vargiai besiskirtų nuo autorei parašyto privataus laiško ištraukos, kurią autorė cituoja kaip savo moksliškumo įrodymą.
Nors šis žedis buvo senokai parašytas, atspausdintas jis tampa vėliau, tad kaikurios mintys jame praranda dalį aktualumo, ypač kai J. Balys savo straipsny "Mokslas religijų istorijoje" (Aidai, 1954, nr. 1) kaikuriuos dalykus pakartoja. Su dalimi J. Balio argumentų tenka visai sutikti. Tad tiesa, kad nei M. Gimbutienės, nei J. Balio, nei mano straipsniai ko nors ypatingai "naujo ir esmingo" nedavė: jie visi yra įvairių religijos moksle teorijų pritaikymai lietuviškai medžiagai. Tik vieni autoriai naudojo senesnes, dažnai jau atgyventas, kiti — naujesnes teorijas. Man tačiau neaišku, kur aš būsiu nukalbėjęs "pro šalį", kaip teigia J. Balys. Man labai nemalonu pastarajam autoriui priminti, kad aš pora mėnesiu anksčiau negu autorius jau nurodžiau, kad M. Gimbutienės religijos koncepcija yra nemokslinė, kad jos "gyvatos religija" nedaug ką pasako ir tinka kitoms religijoms, ką autorius vėliau pakartojo, kaip tik to nelaikydamas nukalbėjimu "pro šalį".
Negalima sutikti su J. Baliu, kad "santykiai tarp dvasių, dievų ir žmonių yra grynai Militaristiniai". Kaip teisingai A. Mažiulis (Aidai, 1954, nr. 1, 39 p.) pastebi, A. Bruecknerio išpopuliarintas do-ut-des principas senojoje lietuvių religijoj neišlaiko kritikos. Mūsų laikų antropologai, tyrinėdami dabartines "primityvias" tauteles, prieina išvados, kad tarp magijos ir religijos yra tam tikras kontinuitetas, nesąlygojamas utilitarizmo.
Negalima taip pat sutikti su J. Baliu, kad mūsų istorikų ir etnologų uždavinys yra, tarp kitko, išaiškinti visų tų dievysčių kilmės priežastis. Gal kartais į tai ir tenka atsigręžti, tačiau aplamai religijų bei dievysčių kilmės klausimas yra daugiau spekuliacijos, o ne mokslinio darbo vaisius.
Antanas Musteikis
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
