Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
IV DAINŲ ŠVENTĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vladas Jakubėnas   
("Veidu atgal" į nuobodumą; B. Budriūno kantata kaip antitezė; rezultatus — neblogas; kuriuo keliu toliau?)

Kas yra dainų šventė? Plataus masto susibūrimas, sakytume, lyg piknikas su jungtiniu choru, atliekančiu visiems žinomas dainas, kurių galima klausyti ar neklausyti — tautinė pareiga vis vien bus atlikta?
Ar tai yra tautos chorinės kultūros ir kūrybos išraiška, kurioje jungiasi liaudiški ir aukštesniojo meno elementai? Tada tai yra rimtas muzikinis įvykis, kurio klauso susikaupę tiek rimti muzikai, tiek ir plačiosios masės.
Šis klausimas ryškiai atsistojo prieš mus per šią dainų šventę liepos 4 Čikagoje. Jam išgvildenti tebūnie leista nors trumpai paliesti tai, ko mes taip bijome tautinių minėjimų prakalbose — sugrįžti prie praeities idėjų bei įvykių raidos.

Visuotinės jungtinių chorų dainų šventės yra natūraliai susietos su mažesnėmis tautomis, kurios arba nori išlaikyti savitą kultūrą svetimųjų priespaudoje, arba kovoja su ištautimu, gyvendami svetur kaip emigrantų mažuma. Lietuvių tauta, linkusi dainuoti ir turtinga liaudies melodijomis, neturėjo lengvo kelio ruošti dainų šventėms. Caro Rusijoje, Lietuvai taikant ypač kietą režimą, tai iš viso nebuvo galima. Mūsų kaimynai latviai ir estai buvo laimingesnį: jų pirmosios visuotinės dainų šventės galėjo įvykti jau XIX viduryje.

Pagrindinis ir pirmutinis dainų švenčių tikslas yra tautinis: svarbu iš viso sugebėti jas suruošti, suburiant daugelį chorų į vieną visumą ir atliekant paprastas, visiems prieinamas tautines dainas. Tačiau nebūtinai apsiribojama tuo pagrindiniu tikslu. Latvijoje ir Estijoje, dar carui valdant, dainų šventės buvo pasidariusios reguliariu reiškiniu. Kylant visuotinei chorų kultūrai, tai atsispindėjo ir dainų švenčių repertuare. Šio straipsnio autoriui, sugrįžus Kaunan iš užsienio studijų, 1933 metų vasarą teko aplankyti dainų šventes Latvijoje ir Estijoje. Įspūdis buvo stebinantis. Rygoje keliolikos tūkstančių dainininkų choras sklandžiai ir niuansuotai atliko ne tik paprastesnes liaudies dainas, bet ir gan sudėtingus savo kompozitorių veikalus. Estijoje 19.000 dainininkų jungtinis choras atliko kiek lengvesnes dainas, bet iš jo išskirta maždaug tūkstančio dainininkų rinktinė stebino kone virtuozišku atlikimu originalių kūrinių ar išplėstų liaudies dainų subalsavimu.

Lietuvoje pirmoji "Dainų diena" buvo suorganizuota Kaune 1924 m., daugiausia J. Žilevičiaus iniciatyva. Buvo tai mūsų tautai naujas žygis savoje tėvynėje. Apsiribojus lengvu repertuaru, ši dainų diena praėjo sklandžiai ir sukėlė didelio entuziazmo. Deja, sekančios dainų šventės nėjo kylančia linija. Antroji, įvykusi 1928 m., praėjo blankokai. Vos po dviejų metų (1930) suruoštoji III dainų šventė praėjo ypač nesklandžiai, susidūrusi su organizacinėmis ir iš dalies politinėmis kliūtimis. 1930 metai sudarė lyg ribą, nuo kurios prasidėjo persilaužimas: pamaži pradėjo kilti susidomėjimas choriniu dainavimu, pakilo muzikos dėstymo lygis mokyklose, buvo rengiamos gimnazijų chorų varžybos ir rajoninės dainų šventės, užsimezgė santykiai su kaimyninėmis Pabaltijo valstybėmis. IV dainų šventė buvo pakartotinai atidėta — vis vyko plataus masto jai pasiruošimas su neoficialiu, bet dažnai girdimu šūkiu "turime pasivyti latvius ir estus!". Repertuaro srityje tai reiškė, kad visuotinis choras turėtų pajėgti ne tik paprastas posmines daineles atlikti, bet nors iš dalies ir mūsų kompozitorių stambesnius koncertinius kūrinius. Užėjus II pasauliniam karui ir svetimųjų okupacijoms, ruošiamoji dainų šventė nebebuvo įvykdyta (ji įvyko, bet jau visai kitais pagrindais sovietinėje okupacijoje).

Naujųjų emigrantų tarpe į šį kraštą pakliuvę muzikai daugiau ar mažiau buvo minėto chorinės kultūros persilaužimo aktyvūs dalyviai. Todėl pradėta ir čia galvoti apie visuotines dainų šventes. Per pirmąją, 1956 įvykusią, buvo konstatuota, kad mūsų chorai tremtinių stovyklose ir pirmaisiais metais Amerikoje padarė geroką pažangą, ypač gausiai anuomet juose dalyvaujant jaunimui. Chromatiški ėjimai, moduliacijos, sinkopuoti ritmai — visa tai dabar lengviau davėsi išmokti negu anksčiau Lietuvoje. Tai padrąsino naujuosius ateivius muzikus, rengiant tolimesnes dainų šventes, eiti latvių ir estų keliu — duoti įdomesnių, naujoviškes-nių, bet ir sunkesnių kūrinių. Atsirado ir opozicijos, daugiausia iš senos kartos vietinių veikėjų, norėjusių eiti lengvesniu tradiciniu keliu.

IV dainų šventės jungtinis suaugusių choras (dirigentas Br. Jonušas). Nuotr. V. Noreikos

Dideliu pasiryžimu ir plačiu organizuotumu rengtoji II dainų šventė pavyko ne vien tautiniu, bet ir grynai muzikiniu atžvilgiu, Problemų ją ruošiant būta. VI. Jakubėno "Tremtinių ir išvežtųjų giesmė" (B. Brazdžionio žodžiai) buvusi atmesta jury komisijos per I dainų šventę, dabar įtraukta į programą, su dideliu vargu chorų išmokta ir puikiai Br. Budriūno pradįri-guota, padarė gilaus įspūdžio ilgomis ovacijomis ją priėmusiai publikai. Gerai praėjo ir kiti sudėtingesni kūriniai. Visa šventė turėjo kažkokio kilnaus, tikros tautos šventės pobūdžio. Tai sustiprino "latvių ir estų sekėjų" pozicijas.

III dainų šventei buvo paruoštas įdomus ir įvairus repertuaras. Be paprastesnių dainų, jį sudarė nelengvas VI. Jakubėno "Ožys", taip pat ir sudėtingesnės J. Kačinsko ir J. Gaidelio dainos, be to, programos užbaigai — plataus užsimojimo, neperdaug sunki, bet choristus per vėlni pasiekusi Br. Budriūno kantata "Tėviškės namai". Visa tai vien savo kiekiu užkrovė chorams nemažą naštą. Tik dalis chorų turėjo pasiryžimo išmokti visą repertuarą. Vis dėlto III dainų šventė praėjo pusėtinai įspūdingai ir žymia dalimi — sklandžiai. Buvo ir sunkumų. VI. Jakubėno "Ožys" J. Kačinsko vadovybėje praėjo korektiškai, bet blankiai, nepalikdamas to įspūdžio, kuris lydėjo tą veikalą Lietuvoje. Itin įdomi, kiek naujesnių harmonijų J. Kačinsko daina turėjo būti nutraukta ir pradėta iš naujo, kada ji praskambėjo gražiai. Ugningai pačiam autoriui diriguojant, nelauktai sklandžiai praėjo Br. Budriūno kantata, nors iš choristų masės tik dalis visą veikalą dainavo. Nepaisant šių kliūčių, III dainų šventė buvo įvairi ir įdomi.

Nepasitenkinimo joje sukėlė milžiniško pastato užpakaly veikusios užkandinės — dalis publikos ten ir atgal vaikščiojo programos metu ir garsiai kalbėjosi. Visa tai krūvon sudėjus, pasireiškė nepasitenkinimu chorvedžių ir rengėjų tarpe. IV dainų šventę rengiant, laimėjo paprastesnės linijos šalininkai. Charakteringas vyraujančios nuotaikos simptomas: "problemingi" kompozitoriai J. Kačinskas, J. Gaidelis ir VL Jakubėnas buvo pašalinti ne tik iš programos, bet ir nuo bet kurio sąlyčio su ruošiama dainų švente. Pažangiai nusiteikęs, per III dainų šventę daug pasidarbavęs J. Zdanius irgi pasiliko nuošaliai. Buvo sudarytas paprastesnis, laikus prieš 30 - 40 metų primenąs repertuaras, įtraukiant tik porą nesunkių naujų dainų. Pirmajai daliai esant garantuotai, liko tik vienas "nežinomasis" — Br. Budriūno kantata "Lietuvos šviesos keliu", vaizduojanti spausdinto lietuviško žodžio prisikėlimą po spaudos draudimo tam-sos. Savotišką įvykį sudarė nedalyvavimas Čiurlionio ansamblio, kuris buvo išvykęs koncertuoti į Pietų Ameriką ir ten iš tikro įspūdingai pasirodė. Tuo būdu IV dainų šventė neteko stipraus choro ir, kas ypač buvo jaučiama, ryškaus masinio choro dirigento A. Mikulskio.

Choristų IV dainų šventės jungtiniame chore galėję būti 750 - 800 (spaudos žiniomis apie 950). Po neilgai trukusių įžanginių ceremonijų ir prakalbų, JAV ir Lietuvos himnais bei J. Naujalio "Malda už tėvynę" gan įspūdingai V. Mamaičio vadovybėje prasidėjo pirmoji programos dalis. Bet tolimesnę eigą tenka apibūdinti kaip sklandžiai korektišką su blankumo atspalviu. Chorai buvo sąžiningai išmokę atliekamus kūrinius; visi dainavo viską. Nesijautė žymesnių intonacijos nukrypimų ar ritminių netikslumų, bet trūko gyvybės, gražesnių niuansų, nuotaikos. Net toks "100 proc. bisuotojas" kaip J. Tallat-Kelpšos "Meno daina", nesukėlė entuziazmo. Kiek ryškesnėmis spalvomis sužėrėjo masinis choras Br. Jonušo dėkingai subalsuotoje liaudies dainoje "Einu per kiemą" (jam pačiam diriguojant). Ryškesnė nuotaika pasijautė P. Armono pravestoje St. Gailevičiaus "Oi toli, toli" (J. Mikuckio žodžiai). Paskutinis dalykas — J. Stankūno "Jaunystės maršas" (Pr. Armonui vedant), gal būt, nevisai sklandžiai praėjo; vargu ar iš viso pateisinamas jo įtraukimas programon.

Ši pilkai sklandi prozaiška nuotaika su mažomis prošvaistėmis lydėjo visą pirmąją programos dalį. Dirigavo V. Mamaitis, Alg. Kačanaus-kas, Br. Jonušas, V. Verikaitis ir P. Armonas; atliekamųjų dalykų, neskaičiuojant abiejų himnų ir maldos, buvo 10; jų autoriai: J. Tallaf-Kelpša, J. Bendorius, J. Žilevičius, Br. Jonušas. Al. Aleksis, M. K. Čiurlionis, St. Šimkus, St. Gailevičius, K. V. Banaitis ir J. Stankūnas. Publika laikėsi gan kultūringai, tačiau dar niekuomet nėra tekę girdėti per dainų šventų taip šykščiai plojant.
Jei visa šventė būtų buvusi tokios pat vienodai pilkos dvasios, tai greičiausia savaime atsirastų išvada: gal taip ir reikia? Juk viskas eina sklandžiai, intonuotai, dainos gerai išmoktos, ko gi daugiau galime reikalauti iš masinio choro? Juk tai ne koncertas, o tautinė pareiga!

Deja ar laimei, taip nebuvo. Paskutinėje dalyje — Br. Budriūno kantatoje — vaizdas pasikeitė. Masinio choro dainavime atsirado gyvybė, nuotaika, gražūs skambesio atspalviai. Griežtą mastą taikant, gal ir čia ne viskas buvo tobula; gal kompozitorius, veikalą kurdamas, kiek perdaug rėmėsi entuziastišku "forte" ir "fortissimo"; gal vietomis galėtume prikišti kiek forsavimo, nors vis dėlto tai nevedė prie intonacijos nukrypimo. Bet, svarbiausia, tikrai jautėsi entuziazmo ir užsidegimo, ir tai sudarė ryškų kontrastą su pirmąja dalimi.
Br. Budriūno kantata "Lietuvos šviesos keliais" yra kuklesnio užsimojimo, negu III dainų šventėje atliktoji ("Tėviškės namai"), bet ji teigiamai veikia savo išbalansuota forma, efektingai ir patogiai parašyta chorine dalimi ir gražiai vestomis solistų partijomis. Ypač dėkinga yra boso partija, turinti pobūdį vaidilos balso, skelbiančio likiminius praeities įvykius. Ji buvo puikiai atlikta J. Vaznelio, giliu įsijautimu ir gražiu balso skambesiu.
Pr. Bičkie-nės solo antroje lėtoje kantatos dalyje yra kiek žemokas sopranui, bet praskambėjo nuotaikingai. Kantatos finale, kur abu solistai dainuoja kartu su choru, jai teko nemaža aukštų gaidų, kurios prasiveržė pro bendrą garsų masę, bet reikalavo įtampos iš solistės. Br. Budriūno kantata prasideda iš dviem fortepijonais atliktos įžangos; ji paremta monotonišku "basso ostinato" su gerokai naujoviškesne harmonija, negu vokalinėse partijose; kiek orientališko skambesio, ji įtikinamai vaizduoja spaudos draudimo tamsą; laipsniškas prašvitimas aiškėja jau pirmoje dalyje, solistui besikeičiant su choru; giedri nuotaika viešpatauja ramioje antroje dalyje su soprano solo. Triumfalinė pabaiga daugiau konvencialaus pobūdžio; solistai, išskyrus trumpą polifoniškai imitacinį epizodą, panaudoti tik ansambliui papildyti; ši dalis sudaro Br. Bud-riūnui įprastą įspūdingą veikalo pabaigą. Publika, santūriai besilaikiusi pirmoje dalyje, Br. Budriūno veikalą priėmė griausmingomis ovacijomis. Nėra abejonės: Broniaus Bud,riūno asmenyje turime ne tik talentingą ir produktyvų kompozitorių, bet ir ryškų choro dirigentą, mokantį suteikti net masiniam sambūriui savo individualų skambesį, sugebantį pagauti chorą ir klausytojus. Paskutiniąją kantatos dalį, publikai reikalaujant, teko pakartoti.

Vaikų choras, sudaręs programos vidurinę dalį, subūrė apie 600 gerai paruoštų dalyvių. To nežiūrint, nebuvo tiek stipraus įspūdžio, kaip III dainų šventėje; tada, itin žymios klausytojų dalies nuomone, vaikų choras iškilęs kaip stipriausias visos šventės momentas. Dirigavo Stasys Sližys ir Faustas Strolia. St. Sližys, naujai pasireiškęs kaip masinio choro dirigentas, chorą vedė plačiais, itin staigiais, kampuotais, visur vienodais mostais, kurie normaliomis sąlygomis atitinka staigiems garsiems akcentams ("sforzato") orkestre, paprastai sujungtais su trumpu greitu įvedamųjų gaidų pasažu. Laimei,

IV dainų šventės vaikų choras. Nuotrauka Z. Degučio

vaikų masė nesekė dirigento mosto pobūdžio, bet dainavo melodingai ir sklandžiai. Bendras įspūdis vis dėlto neabejojamai nukentėjo. Faustas Strolia, žinomas kaip Vyčių choro vadovas ir daug dirbęs su vaikų chorais, padarė visai kitokio įspūdžio. Nors ir jo mostai iš dalies buvo pritaikyti choristų masei, bet jie buvo įvairūs, suderinti su dainos charakteriu. Jo pravestos keturios dainelės praskambėjo darniau ir spalvingiau. Šiaip, atrodo, ne visos dainelės, tiek turiniu, tiek diapazonu buvo pilnai pritaikytos vaikų chorui. Garsintuvais pastiprinti akordeonai, lydėję vaikų chorą, galėjo drąsiai būti pusiau sumažinti: per garsintuvus jie davė gan aštrų, metalinį garsą, kai kur slopindami chorą. Per praeitą dainų šventę O. Mikulskienės suorganizuoto elektriškai pastiprintų kanklių orkestro palydėjimas geriau tiko tam uždaviniui. Vaikų gausumas ir geras paruošimas buvo imponuojantis; tai pagirtinas žygis kovoje su ištautimu šio krašto aplinkoje.

Aplamai paėmus, IV dainų šventė laikytina pasisekusia. Užsibrėžti riboti uždaviniai buvo gerai įvykdyti; viskas praėjo sklandžiai, tiek muzikinė programa, tiek bendra organizacija. Buvo tik kai kurių mažų nesklandumų: vaikų chorui bedainuojant, bendro masinio choro dalyviai buvo išleisti į salę ir nepakankamai ramiai laikėsi pastato užpakalyje. Salės šeimininkų pateikti mikrofonai gal nebuvo tiksliai nustatyti, nes net žmogaus balsą perduodant jautėsi aidas, lyg tuščioje salėje; dėl to atsakingi, suprantama, salės šeimininkai. Kita maža pastaba: visi dirigentai ir akompaniatorius buvo su frakais; šiaip pasaulyje popietiniams koncertams frakai nesti naudojami. Praeitose dainų šventėse vieton sunkiai gaunamų ilgų švarkų buvo panaudoti šviesūs smokingai, tai daugiau atitiko visuotinės koncertinės estrados taisykles.

Klausytojų buvo apie 10.000. Milžiniškoje patalpoje matėsi apsčiai tuščių vietų; buvo tai naujas reiškinys mūsų dainų švenčių istorijoje. Pagal gausiai nugirstas nuomones ir net pagal asmeniškus pažįstamų šeimų stebėjimus tos tuščios vietos priklausė čikagiečiams, kurie nerado reikalo atvykti į dainų šventę. Neproporcingai daug buvo atvykusių iš toliau, bet Čikagoje dainų šventė nustojo būti neginčijamu visuotinio susidomėjimo objektu. Čia gali būti visokių priežasčių. Kai kas prisiminė praeitos šventės triukšmingą ir nevisai blaivią publiką. Dabartinių rengėjų posūkis "mažiausio pasipriešinimo kryptimi", sudarytasis blankus repertuaras, ryškesnių Amerikoje gyvenančių kompozitorių suboiko-:avimas — visa tai buvo Čikagoje jau seniai žinoma ir gan plačiai komentuojama. Vis dėlto "problemingųjų" kūrėjų veikalai būdavo praeitose dainų šventėse atliekami, ir dar su tokiu įspūdingumu, kurį daugelis prisimena. Mūsų publikos nemaža dalis yra įgijusi neblogo skonio muzikos srityje. Todėl reikia saugotis, kad dainų šventės nebūtų degraduotos iki pusiau mėgėjiško, antraeilio meno, į kurį skoningos publikos elitas nenoriai eina, nebent iš patriotinės pareigos. Po II dainų šventės tokia pažiūra visai neegzistavo; jos dar aiškiai nesijautė nė per III-ją; ji pradėjo kristalizuotis dabar, IV šventei artėjant. Daugelis nusistačiusiųjų neiti vis dėlto atsilankė; kai kurie ginčams išvengti "tą savaitgalį nebuvo Čikagoje". Kol kas tai negausus reiškinys, bet jis yra nemalonus ir pavojingas. Dainų švenčių rengėjams pravartu bus ieškoti kompromisinio kelio: neapkrauti chorų nepakeliamais uždaviniais, bet ir nepaversti dainų švenčių į "liaudiškai muzikinį pikniką", saugoti jų muzikinę rimtį, išlaikyti maksimaliai, kiek tik galima, jų koncertinį pobūdį, kuris būtų patrauklus ir be tautinės pareigos priemaišos.

Dainų šventei artėjant, dažnokai teko girdėti pesimistinių nuomonių dėl mūsų chorų lygio ir net dėl galimumo už penkių metų suruošti sekančią dainų šventę. Tas pesimizmas neturi pagrindo. Mūsų chorų visuma, net nedalyvaujant Čiurlionio ansambliui, pasirodė dar pakankamai stipri. Choristų tarpe, atrodo, daugiausia yra tokių, kurie buvo "jaunimu" naujųjų ateivių bangai atvykstant į šį kraštą. Įdomu, kad vyrai sudarė maždaug tik vieną ketvirtadalį giesmininkų. Dabartinio "barzdoto" jaunimo šiek tiek matėsi, bet galėtų būti žymiai daugiau. Vis dėlto, sprendžiant pagal tai, ką dabar matėme ir girdėjome, už penkerių metų dainų šventė galės įvykti; greičiausiai sumažės choristų kiekis, bet ne kokybė.

Repertuarui parinkti bei kitokiems reikalams išspręsti demokratiškiausias kelias atrodytu šaukti plačius muzikų ir kultūrininkų pasitarimus. Tai kartais neišvengiama. Tačiau iš praeities žinoma, kad tai susieta su dideliu laiko eikvojimu, su gausiomis įvairiausiomis nuomonėmis, ilgais, karštais ginčais, bet su mažais konkrečiais rezultatais. Galutiniai sprendimai vis vien atsiduria vieno ar keleto asmenų rankose, kuriems tenka egzekutyvinė galia, tuo pačiu daugiausia atsakomybės ir daugiausia darbo.

III dainų šventė šiuo atžvilgiu buvo susieta su tuolaikinio muzikinės komisijos pirmininko J. Zdaniaus vardu. Pažangiai nusiteikęs, jis išnešė didžiausią darbo naštą, bet neseniai jis išsikėlė iš Čikagos.

IV dainų šventė yra glaudžiai susieta su Petro Armono vardu. Jis pirmininkavo repertuaro ir muzikinei komisijai ir daug pasidarbavo — dainų šventė praėjo sklandžiai, užsibrėžti planai įvykdyti. Yra natūralu, kad P. Ar-monui, gyvenančiam Čikagoje ir kaip Šv. Kryžiaus bažnyčios vargonininkui bei "Dainavos" ansamblio vadovui nesant surištam pastoviomis ilgomis darbo valandomis, gali tekti ir toliau vadovauti, rengiant V dainų šventę. Jo pasiimtą kryptį galime pakritikuoti, bet vis vien reikia jo nuopelnus pripažinti.

IV dainų šventės sklandus pravedimas gali būti (ir jau yra) spaudos skelbiamas kaip didžiausias triumfas. Tai nebūtų pilnai teisinga. Sklandumas, pasiektas uždavinių sumažinimu, yra malonus reiškinys, bet ne triumfas. Tuo keliu toliau neatsargiai einant, galime palaipsniui prieiti prie didėjančio provinciališko primityvizmo. Mūsų stipriausia dainų šventė te-bepasilieka antroji. Trečioji, nepaisant visų nesklandumų, savo visuma irgi buvo įdomesnė už ketvirtąją. P. Armonui, gal būt, teks netrukus susidurti su jau minėto kompromisinio kelio problema. Būtų gaila, jei jo vardas būtų surištas, kaip jau minėjome, su dainų švenčių degradacija į "antros rūšies meną", į kurį kultūrininkų elitas nenoriai lankosi. Šį kartą tai pasireiškė tik užuomazgoje. Visa širdimi linkime, kad to visai nebūtų, kad mūsų dainų šventės pasiliktų ne vien liaudiškai tautiniu, bet ir rimtu muzikiniu įvykiu.


Didelė pagarba priklauso ir visiems dainų šventės ruošimo pagalbininkams, visų pirma dr. Gediminui Balukui, Vykdomojo komiteto pirmininkui, o taip pat — įvairių technikinių komisijų pirmininkams ir nariams.
Programos vadovai ir pranešėjai buvo B. Prapuolenis, K. Baltrušaitytė - Valaitienė, L. Virbickaitė. Dviem fortepijonais programą palydėjo M. Motekaitis ir Los Angeles gyvenanti R. Apeikytė. Ad. Valeškos salės įdomios dekoracijos su originaliomis vilnietiškomis verbomis ir rausvų spalvų atspalviais žėrinčiais, berods, rūtų lapeliais sudarė gražią visumą; dekorato-ratoriaus vardas turėtų būti pažymėtas pačioje programoje, o ne vien jo nuotrauka vadovų tarpe.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai