Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ESTAFETĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALOYZAS BARONAS   
Tikrai velnias, ne gegužis. Kas dieną pučia cementinis vejas, ir pumpurai rengiasi lįsti atgal po gerokai atkutusia žievę, apgailėdami savo išsišokimą. Petras Indriulis eina nuo gatves keliuku į fabriką, keikdamas orą, patefono plokštelę apie gegužio kvapą, meilę ir kitokį saldumą. Indriuliui nusibodo laukti saulės ir šilimos, nors žmogus yra laukimo specialistas. Lauki šeštadienio, algos, ligos, meilės, mirties ir pasimatymo. O priedo — kiekvieną dieną lauki švilpuko, kapojančio dieną į dalis, kaip žagarus trumpesniais ir ilgesniais gabalais. Ir šiaip diena dienon. Rudenį ir žiemą tik fabrikas ir namai. Dabar pavasaris, ir vėl viskas vyksta panašiai. Negali išeiti iš namų, o radijas dainuoja apie gegužį, saldų kaip vaisvandeniai.

Suniurzgęs Indriulis įeina pro vartus į žemus pastatus, kurie visais metų laikais stovi dulkini, aprūkę ir, mėlynai uždažytų langų stiklais nieko nematydami, laimingi žiūri į kelią, lauką ir kanalo purviną vandenį. Laikrodis ir išmušama kortelė padeda Indriuliui užmiršti lauką, kur keikiamas gegužis glosto pumpurų mažus diegelius ir medžių šakas, bandančias išsimušti iš pilkumo. Viršum jų plaukia stori debesys, apačioj maži žolytės diegai žiūri į drėgną dangų, gi didesniųjų žalius veidelius prie žemės lenkia purvinas vėjas. O viduj presai, geležinės dėžės ir spintos. Mėtosi skardų atkarpos, ir slysta ilgos linijos, kaip savaitgaliais valandos ir pinigai.

Kai Indriulis atsistoja prie diržo, pastebi, kad nėra šalia jo dirbančio Valentos. Pusamžio ir sentimentalaus dviejų vaikų tėvo. "Pasivėlino, aps'rgo ar geresnio darbo jieško", pagalvoja Indriulis, ir paskutinis atvejis jam atrodo tikriausias. Visi nori kuo daugiau pinigų, nes neturtas yra kvailumas, už kurį griežtai baudžia gyvenimas. Mažiau turi — mažiau valgai, mažiau kalbi ir visad kvailai), blogiau rengiesi, sunkiau dirbi ir galvoji perdaug. Tikriau šitai suprato ir Valentą, nes daugiau norėti nereikia jokio mokslo. Indriulis suka varžtus į krosnis, iš lėto slenkančias diržu, ir todėl — gvenimo apmąstymui ir keikimui — turi pakankamai laiko. Netikėtai tą pagiežos neturtui koncentra-vimąsi pertraukia meisteris:
— Kur Valentą?
— Nežinau. Gal serga. Nemačiau, — atsako Indriulis nueinančiam mažam ir storam žmogui. Iš kur aš galiu žinoti apie kiekvieną? Būti vienos tautybės dar nereiškia vienoj lovoj miegot, — prideda sau Indriulis, vienodai slenkant krosnims pro šalį.

"Ir kas jam galėjo atsitikti?", galvoja vėliau Indriulis. Gera dirbant kalbėti su pačiu savim, nes, atrodo, kad moka ir už kalbėjimą.
Šiandien Indriulis vienas eis namo ir nebus kas ragina: "Ei, greičiau". Lauks vienas autobuso; kai neįlips, lauks kito. Gi Valentą niekada nelaukdavo. Į pilniausią įsiverždavo ir nuvažiuodavo, kitą dieną keikdamas Indriulio nesugebėjimus: "Tu vis velkiesi, kaip į kapus. Iš fabriko reikia bėgti, lyg jis arba tavo namai degtų". "O ko man skubėti", atsakydavo Indriulis. "Suprantama, viengungis. Sudiržėjęs. Tu nieko nenuvoki apie šeimą. O manęs namie vaikai laukia. Gatvėj pasitinka. Prie sustojimo. Vos tik išlipu, tuoj mergaitė skersai gatvę ir šaukia: "Tėveli".

"Žinoma", galvodavo Indriulis, "žmogui gera būti pririštam prie ko nors. Pasaulis mažesnis ir reikalavimai. O aš po pietų laisvas. Trisdešimt septyni metai šitos laisvės. Lyg ir perdaug truputį. Norėtųs kartais būti baramam ir pačiam kitą pabarti. Gi dabar nieko. Nėra kas pririša. Nei žmonos nei virvės. Bet Valentą namuose negyvena, o rūdija. Tik išeidamas iš namų, žmogus nusišveiti, kaip vartojamas peilis".

Indriulis grįžta namo. Lynoja. Atsiremia j balkį tilto, einančio per kanalą, ir žiūri į drumzliną vandenį. Teka putotas ir raizgytas, kaip užuolaidos, vanduo, nešdamas popierius ir šiukšles. Bjauriai tekši nuo tilto balkių vanduo. Antobu-sas, kaip ir visada, pilnas. Nušvilpia pro šalį net nestaptelėdamas. Žinoma, vienas sustos. Visada sustodavo.

Valgykloj pasistiprinęs, ilgokai sėdi. Tekši lietus. Bėga vanduo langais ir švilpia iš po automobilio ratų. Grįžta į kambarį — dar liūdniau. Lietus yra poilsis. Nė velnio ne poilsis. Nors pasikark. Indriulis išeina į gatvę. Už kaklo krinta lašai, ir į batus įšoka purvino vandens nuo ša-ligatvyj telkšančių balyčių. Užeina į krautuvę, nusiperka riešutų ir dairosi. Prie bufeto stovi Stasė.   Pagyvenusi,  stovinti ant  senmergystės briaunos, bet neblogai atrodanti. Pilka skarelė truputį apsmukusi ir šviesiuos plaukuos kaba keli lietaus lašai. Kaip rasos. Vienas jų nurieda paausiu, ir ji brūkštelia ranka per kaklą. Užsimetusi pilką lietpaltį. Jis atlapas. Pro jo tarpą matyti rusva bliūzelė. Dvi sagos atsisegę, ir kartais blykstelia geltonas šilkas. Indriulis žiūri į tas sagas ir galvoja: "Kad taip daugiau. Kvaila. Ne, nieko taip neprigyvensi. Vienišas lietus. Beprasmiška".

Tuo laiku krautuvininkas klausia:
—    Ponas Indriuli, jūs, rodos, dirbate drauge su Valentą? Girdėjau po automobiliu palindo.
—    Nežinau. Nebuvo šiandien darbe. Visada bėgdavo namo, lyg jie degtų.
Tuo laiku Stasė pasiima nuo bufeto popierinį maišelį su prekėmis ir atsuka krautuvininkui nugarą:
—    Nieko bloga. Tik ranką sulaužė. Sugis. Jau namie sėdi.
Indriulis žiūri į žypsintį šilką pro dvi neužsegtas sagas:
—    Sugis. Reikės rytoj užeiti.
—    Kiekvieną dieną šimtai susižeidžia vis per skubėjimą. O paskui tai jau daug laiko turi, kol pasveiksta, — sako krautuvininkas.
Į krautuvę įeina senyva moteris, ir pardavėjas ima sverti dešras. Indriulis su Stase pasistumia durų link.
—    Sušlapsi, — sako jis jai, pasideda ant šaldytuvo maišelį, pasiima keletą riešutų ir gliaudo. Stasė žiūri pro durų stiklą į lyjančią gatvę.
—    Prašau, pavaišinsiu riešutais, — Indriulis paduoda jai porą suaižytų kevalų.
—    Ačiū, — šypsos ji, ir Indriulis ilgai galvoja apie lietų ir prakeiktą vienišumą. Paskui staiga sako:
—    Reikia eit namo. Lyja, bet vistiek reikia.
—    Žinoma, — pritaria mergina ir kai ji praveria duris, lietui purškiant į veidą, abu išeina į gatvę.
—    Sudiev, — paspaudžia Indriulis jos ranką augščiau alkūnės, iš lėto pareina namo, paima laikraštį ir skaito. Atėjusi sena, stora, su dviem mergiškom kaselėm ant galvos, namo šeimininkė taria:

—    Valentai ranką sulaužė.
—    Žinau.
Šeimininkė truputį nusimena dėl prarastos pirmosios vietos, bet paskui atgauna nuotaiką:
—    Taigi, žmogus jaunas, o vaikas jau didelis. Tokiam ir mirti nebebaisu. Vaikui gal jau septyniolika. O jam pačiam keturiasdešimt du.
Indriulis varto laikraštį ir tyli. Šeimininkė, valandėlę pastovėjusi, išeina, ir jis vėl toliau gliaudo riešutus. Staiga jam įsimuša į galvą skaičius: keturiasdešimt du. Kažkur toks skaičius girdėtas. Juokas. Girdėtas kaip ir visi skaičiai. Tik kažkodėl dabar staiga įlindo į galvą. Žinoma, niekai. Jis vėl toliau gliaudo riešutus. Jie kartais sunkiai perskeliami, ir kai Indriulis perdaug įsigalvoja, vienas riešutas išlekia iš pirštų, ir peilio ašmenys prakerta odą. Keli lašai iš lėto išsisunkia, ir Indriulis juos nukrato žemėn. Paskui nosine užsuka ir galvoja. "Taip, kad tai būtų buvę krautuvėj. Ji išplėštų geltono šilko skiautę ir užrištų. Žmogus ranką nusilaužia ir turi kur pasidėti, o čia piršto nėra kas apriša".

Po valandėlės kraujas nustoja lašėt. Tik lietus ne. Bjauriai drėgna. Ir tamsu jau truputį. Lietus pritrumpina dieną. Ji drėgsta ir traukiasi. Indriulis paima skaityt laikraštį ir užmiega. Velnio gegužis. Dirbt ir miegot.

Ir kitą dieną jis toks pat. Šaltas, vėjuotas ir. su dideliais retais lašais. Vėl fabrikas, lynoja, krosnys ir tūkstančiai įvairiausių minčių. Stasė su kabančiais lietaus lašais plaukuos, išlindusiuos iš po skarelės. Atsisegusi bliūzelė. Po penkių metų ir Indriuliui bus keturiasdešimt du. Piršto nėra kas apriša. Vienuma ir nuobodu. Mažas kambarys, įkyri šeimininkė ir mezginiai. Nenusibosta tom bobom megzti. Reikėtų eiti į kiną. Užsukti pas Stasę, bet gerai nežino, nė kur gyvena. O jei ir rastųs gal ji neitų. Gal krautuvėj vėl sutiks. Bet gal ji tik po kelių dienų ateis. Ne visada Šventas Jonas. Nedaug loterijų, kuriose visi bi-letai pilni.

Po poros dienų gegužis prašviesėja. Nusibodo, matyt, jam būti keikiamam, ir staiga sušilo, kad nereikėtų išmesti dainų apie gegužio gražumą ir saldžiu meilumu bei meile kvepėjimą. Po trijų dienų į fabriką atėjo dirbti Valentos sūnus. Ištįsęs ir gležnas. Kaip pernykštis šermukšnio auglys. Nors ir nereikia fabrikui darbininkų, bet priėmė vieton tėvo. Per atostogas padirbs. Paskui ir tėvas pasveiks.

Jiedu grįžta namo. Keliukas sausas ir dulkantis, tik vietomis blyksi matinės balytės.
—    Matai, — sako Indriulis Valentos sūnui, — tavo tėvas susižeidė, tu dirbi už jį. Taip gyvenimas bėga. Estafetė. Prabėgai ir atiduodi viską kitam. Tūkstančių metų estafetė. Bet šiaip, brolau, jaunas nevesk. Neskubėk. Didieji vyrai visi buvo viengungiai. Moterys tik apsunkina gyvenimą. Pražudo žmogų. Jos tik aptemdyti akim.
Jaunasis Valentą eina tylėdamas. Paskui taria:
—    Tėvas pasveiks. O aš eisiu mokytis.
—    Na, žinoma, — jiedu sustoja prie tilto ir tylėdami laukia autobuso. Kai jis ateina, jaunasis Valentą, kaip ir tėvas: skubiai veržiasi į jį. Ką gi, jaunas — reikia skubėti gyventi.
—    Užeik tėvo aplankyti, — sako atsisveikindamas.
—    Užeisiu! — šūktelia, tačiau grįžęs jis vėl ilgai galvoja apie Stasę. Pavasaris gadina nervus. Pavasaris sprogdina pumpurus, venas ir valkatoms batus.

Indriulis nueina į krautuvę, nusiperka cigarečių ir valandėlę stovi. Jam keista, kad čia nėra Stasės. Jos nebuvimas jį erzina, ir jis jaučia didelį norą ją pamatyti. Bet negi jis stovės visą dieną jos laukdamas. Indriulis eina durų link, paskui staptelia ir atsigrįžęs klausia:
—    Ar nežinote, kur gyvena Stasė? Tokia nebloga, šviesi senmergėlė.
—    Numerio nežinau, bet parodysiu, — krautuvininkas prieina prie durų, — tenai, anam geltonam name, antram augšte, — rodo jis stambiu pirštu.

Į krautuvę įeina dėdė, traukdamas kliurkiančią pypkę. "Lyg varlė joj sėdėtų", nusišypso Indriulis ir eidamas taria krautuvininkui, jau stovinčiam prie bufeto:
—    Sudiev. Ačiū, — bet krautuvininkas šių žodžių nebeužgirsta: juos užmuša veriamų durų trinktelėjimas.
Indriuliui pikta ant savęs, pasaulio ir pavasario. Žinoma, kvaila galvoti apie moteris. Ką gi jis veiks pas Stasę? O laiko nėra. Rytoj reikia važiuoti pažįstamų aplankyti, kitą dieną futbolo rungtynių žiūrėt, paskui bus gegužinė. Kai jis vienas, jis daro ką nori. Bet pavasaris varo lyg botagu, ir jis užlipa į geltono namo antrą augštą. Duris atidaro Stasė:
—    O! Malonu.
—    Ejau iš krautuvės ir užėjau, — sėda Indriulis į žalią, naują fotelį ir dairosi po kambarį. Mažas, švarus butelis. "Ot, štai tokiam bute laimė ir jaukumas. Žmona. Miela ir šilta. Gi šiaip vienas kaip šuo. Bet palaiminta vienuma. Rungtynės, svečiai, smuklė, laisvė ir pramogos".
Valandėlę jiedu sėdi ir kalbasi. Stasė šviesi ir linksma, truputį besijaudinanti. Ir tą valandėlę Indriuliui gera. Bet staiga jį užpuola kažkoks laisvės troškulys. Jį puola vedybų, lyg kažkokių pančių, s'augas. Indriulis atsikelia ir tariai
—    Turėjau važiuoti į miestą. Iki pasimatymo, — spaudžia Stasės mažą ir virpančią ranką.
—    Ateik vėl, — prataria ji, ir Indriuliui atrodo, kad tai pradžia metamos kilpos, ir jis beveik bėgte nubėga laiptais.
Likusią dalį dienos prastumdo gatvėj, plepėdamas su draugais.
Kai sekančią dieną grįžta iš darbo, jaunasis Valentą sako:
—    Tėvelis prašė užeiti. Užsukite.
—    Tikrai užeisiu rytoj. Šiandien turiu eiti kitur. Pasakyk, kad neužmiršiu.
Pavasaris, atrodo, aptiko savo kelią, ir gegužis atminė tikrąjį savo vardą. Padoriai šilta, ir grįžęs Indriulis nori šokti augštyn kartu su lietaus išplautais želmenimis. Toks keistas ūpas paėmė. Indriulis skubiai pavalgo ir išbėga į gatvę. Šilta ir sausa. Švarūs batai ir lengva galva. Indriulis užeina pas Stasę ir jaučiasi laimingas. Paskui jie beveik patenkinti sėdi kine, ir kai išeina vakaro linksmon vėsumon, Indriulis vėl mąsto apie estafetę. Bėgi ir bėgi. O kas, jei niekas netęsia tavo žygio? Argi tai svarbu? Bet Stasė laiminga ir jaunesnė negu kitomis dienomis:
—    Nemąstyk perdaug. Nereikia. Žiūrėk, koks gražus vakaras. Malonus pavasaris. Žmogui norisi dainuot.
—    Ir mylėt, banaliai kalbant, — prideda Indriulis.
—    Žinoma. Apie tą žodį sukasi visas pasaulis. Skaičiau kažkur panašiai, — šypsosi ji.
Jie prastovi gerą valandą pavartėj.
—    Rytoj neateisiu. Negaliu. Būtinai turiu aplankyti Valentą. Visa savaitė serga, o aš negaliu užeiti. Net gėda.
Sekančią dieną Indriulis, grįžęs iš darbo, keikdamas pavalgo ir išeina. Betikslis laiko gaišinimas. Žmogui ne koją nulaužė, o ranką. Jei nuobodu, gali iš namų išeiti. Rankom nevaikšto. Bet vis dėlto Indriulis išeina gatvėn, apsupton vis kaskart labiau žalėjančių medžių, ir kai suranda butą ir pasibeldžia, jis nustemba: jas atidaro jauna, juodaplaukė, mėlynomis akimis graži ponia. Indriulis pamano, jog paklydo, ir valandėlę staptelia:
—    Prašau į vidų, — taria ponia minkštu altu, ir Indriulį šis balsas lyg ranka paglosto.

Tuo laiku pasirodo Valentą ir, kai klausinėja apie fabriką ir darbo draugus, Indriulis pažiūri į labai panašią į motiną penkių metų mergaitę ir nutaria, kad dėl ių verta nusilaužti ranką. Jis kiekviena proga žiūri į Valentienės tamsius plaukus, lenktus, lyg pieštuku perbrauktus tamsius ir siaurus antakius ir prisimena, jog kažkada Valentą pasakojo, kad jis vyresnis už ją septyniais metais. Jai dabar trisdešimt penki. Mergiščia būdama ištekėjo.

Paskui jie lošia kortom. Keturiese. Po dvi poras. Žmona su Indriuliu prieš tėvą ir sūnų. Nelabai sekėsi pirmajai porai, nes Indriuliui Valentienė buvo gražesnė už visas keturias kor-
 
Petras Kiaulėnas - Ponios J.Š Portretas (jos nuosav.)
 
tų damas. Bloga lošti, kai vietoj keturių penkios karalienes.
Indriulis grįžta į namus susimąstęs ir netikras, kaip nenuoseklus pavasaris. Kitą dieną jis labai be ūpo, nenuvažiuoja pas pažįstamus ir vėl nueina pas Valentas. Reikia juk žmogų aplankyti ir apie fabriką ligoniui pasakyt. Ką ten sūnus gali papasakot, taip neseniai tedirbdamas ir nieko nepažindamas. Kitą dieną nebėra laiko futbolui ir kinui. Nėra, ir baigta. Eidamas iš darbo, Indriulis jaunajam Valentai pasako:
—    Matai, oras ir žmogus kaitaliojasi. Netikėk tuo, ką aš pirma sakiau. Vieni vyrai nieko nepadarytų. Nebūtų kas skatina ir guodžia. Neturėtų dėl ko dirbti. Reikia moterų. Nieko, brol, čia nepadarysi. Taip jau sutvarkytas šis linksmas pasaulis.

Valentą tyli. Jis gyvena tik šia balta diena,, ir tos problemos truputį per sunkios jaunai galvai ir pavasariškam orui.
Gi šeimininkei, iš namų išeidamas, Indriulis paaiškina:
—    Taigi, einu pas Valentą. Mat, žmogui nelaimė. Kartu dirbom, reikia aplankyti. Nuobodu vienam namie. — ir paskui šitokie pasakymai kartojosi daugelį kartų.

Eidamas per pavasario žalią vėsumą, Indriulis galvoja, ar ne geriau būtų buvę, jog Valentą automobilis būtų visai patiesęs. Kas gi taip skubinas iš darbo? Ką gi, ji jaunesnė dviem metais už mane. Vaikai dideli. Ne, bet tada nieko nebūtų buvę. Čia tik dėl tos rankos. Nuodėmė ir galvot. Bet mintys ne radijas. Nesustabdysi. Įsigalvoji, ir sunku užgesinti, kaip krosnį. O nebėra niekam laiko. Net ir į krautuvę nėra kada nueit. Tai ir pririšo. Ne žmona ir ne namuos. Virvė. Siūleliai, suvyti iš žvilgsnių, žingsnių, žodžių ir nusišypsojimų. Ir dar — pasiutusio noro nebūti vienam. Auksiniai panteliai. Apdainuoti tūkstančio generacijų panašiom gaidom. Gyvenimas — sunkus bėgimas. Maratonas. Nubėgi, pasakai ir nebegrįžti. Bet geriau bėgti ne vienam. Kai pasiekia Valentos namus ir kai jo žmona besišypsodama praveria duris, žvilgterėjęs į ramiai sėdintį Valentą, Indriulis keikia save gražiausiais žodžiais. Šitokį kvailą susipainiojimą tokiam netikusiam gegužy. Jis veria duris ir tyliai, tyliau už skubų kraujo sruvenimą į skruostus, taria sau:
—    Perkūnėlis, štai kaip išeina. Sunkiausia gyvenime nešti tą naštą, kurios nepajėgi paimti.
Paskui visi vėl sėdi, ir Indriulis godžiom akim žiūri į Valentienę, ir kai lošia kortom, vėl jam kortų kaladėj penkios damos.

Kai po dviejų valandų atsisveikina, kvailai ilgai palaikydamas Valentienės pirštus savo rankoj, į gatvę jį išlydi Valentą. Truputį paliję ir šilta. Kvepia minkštučiai daigeliai.
—    Aš rytoj vėl einu į darbą, — taria iš lėto eidamas Valentą. — Stovėsiu prie linijos ir spaudysiu mygtukus. Tas senis italas, kurs visada dirbdavo, susirgo. Su viena ranka gali dirbt, tik reikia žiūrėti. Gali ne į tą liniją krosnį nuvaryt. Nepagausi. Krosnies atgal nepastumsi ir elektros atgal nepapūsi.
—    Tai gerai. Netrukus baigsi sveikti ir galėsi savo seną darbą dirbti, jei italas nepakratys kojų.
Valandėlę abu eina tylėdami. Valentą nori pradėti kalbėti ir neranda žodžio, todėl eina vis drauge su Indriuliu, tęsdamas laiką, lyg eitų į kalėjimą. Prie Indriulio vartų vėl pradeda:
—    Taigi, išeitų, kad sveikas esu. Galėsi daugiau manęs nelankyti.
Indriulis pajunta veiduose kraujo ūžtelėji-mą. Lyg ugnis netikėtai ir aštriai lyžtelėjo.
—    Kodėl? — paklausia, nesurasdamas ką daugiau pasakyti.
—    Kodėl? — pakartoja drąsindamasis Valentą, — neklausk kodėl. Pats žinai. Visi akis turi. Manau, supranti. Čia šitam krašte siaučia epidemija. Žmonai vyrą palikt lengviau negu darbovietę pakeist.
—    Niekus išsigalvojai, — mostelia ranka Indriulis, — palauksiu, kol vėl sirgsi. Na, tai ir sudiev. Rytoj fabrike susitiksim.
—    Su. Nepyk, — apsisuko Valentą, — tu mano sūnui pasakojai apie estafetę. Nenoriu, kad mano žmona būtų lazdelė, kurią kitas nusineša, o paskui dar kitam atiduoda.
Grįžęs namo, Indriulis pyko. Jis sėdinėjo nuo sofos ant kėdės, bandė gulėti ir skaityti ir vėl metė šalin. "Kvailys. Saugo žmoną. Lyg nebūtų mergų. Neišsaugos, jei kas nors kabinsis".

Naktį jis nemiegojo. Jam vis buvo pikta. Gėrė šaltą ir šiltą vandenį ir daug rūkė, bet miegas neėmė. Nervai degė ir nejautė jokio nuovargio. Indriulis pyko ant savęs, Valentos, Stasės, fabriko ir ant daugybės nereikalingų žmonių, tik ant Valantienės nepyko taip nuosekliai, kaip ant pirmųjų. Jis vieną sekundę ją keikė, o kitą galvojo, kad galėtų su ja bėgti į kitą miestą ir pradėti kitą gyvenimą. Tegu verkia senis. Mano, kad išsaugos namo bėgdamas, kaip akis išdegęs.

Į rytą Indriulis užmiega. Kai pabunda, augš-tai pakilusios saulės spinduliai guli ant grindų, sukapoti veneciškų užuolaidų. Indriulis pažiūri į laikrodį. Po aštuonių. Gerokai pramiegota. Žvilgteria pro langą. Lauke giedra ir sausai šilta. Ind-riuliui dar pikčiau. Erzina vakarykščiai pasikalbėjimai ir pramiegojimas.
—    Ne, neisiu į darbą, — bando užmigti, bet girdi pravažiuojančių mašinų šlamesį, kieme besikalbančias moteris, ir mintys vėl sukasi apie Valentos šeimą.
Po valandos Indriulis atsikelia, iš lėto prausiasi, paskui tingėdamas nueina į valgyklą, valgo pusryčius ir pavarto laikraštį. Po to nueina į pustuštę smuklę ir paprašo alaus. Nugeria pusę stiklo ir pagalvoja, ką mano Valentą, šiandien fabrike nesutikęs. Ir po tos minties staiga sako senyvai smuklininkei:
—    Štai, šituo telefono numeriu pašauk Valentą ir pasakyk, kad jo žmona, pasiėmusi dukrelę, su Indriuliu kažkur išvažiavo. Išbėgo į kitą miestą. Jei klaus, kas skambina, tada padėk ragelį.
Moteris klausiamai pažiūrėjo.
—    Nebijok. Čia ne policiją šauki ir gaisrininkus. Reikia vyrui pranešti, — taria Indriulis, susukęs telefono numerį, paduoda ragelį šeimininkei ir nugeria ilgą gurkšnį alaus.
—    Jau, — po kelių minučių padeda ragelį smuklininke.
Indriulis paprašo sau ir savininkei po porą stiklų konjako ir išeina į gatvę.
—    Kur dabar eiti? — galvoja Indriulis. — Visi dirba. Taip. Sugrįžti į namus. Numiegoti. Paskui gal pas Stasę užsukti, gal užeiti pas draugus nuvažiuoti į kiną.
Indriulis pareina namo, atsigula ir jaučia nedidelį nervų atslūgimą ir lengvą nuovargį.
—    Žmona serga, — pasako meistrui, vilkdamasis darbo rūbus, Valentą, — mergaitė viena namie. Žmona serga, — žiopčiojo Valentą, virpančiom rankom draskydamas mažas ir nesugraibomas baltinių sagas.
Pats vidudienis. Šviesu, žalia ir šilta.
"Ot ir pavasaris man", galvoja Valentą, važiuodamas pustuščiu autobusu namo. Virpančiom ir linkstančiom kojom skubiai perbėga skersai gatvę, pasiekia namus ir sustoja: ant slenksčio sėdi žmona su dukrele ir ado jos prairusią suknelę.
—    Kaip tu čia vidury dienos? — nusigąsta Valantienė, — apsirgai?
—    Truputį pradėjo skaudėti, ir parėjau. Nesirūpink. Nieko neatsitiko. O ką tu šiandien veikei?
—    Ką? Nieko. Buvau krautuvėj, užkaičiau pietus ir dabar čia sėdžiu, — šypsosi žmona, ir
Valentai taip gera, kad jis pabučiuoja dukterį ir žmoną, lyg iš tolimų kraštų sugrįžusias, ir sako:
—    Šiandien dirbti neatėjo Indriulis. Gal serga. Reikėtų užeiti.
—    Gali ir užeiti, — ramiai pritaria žmona, — nors geriau pasilsėtum.
—    Aš dabar vėl jaučiuosi gerai, — pasako Valentą ir išeina iš kiemo.
Prie Indriulio durų staptelia, lyg norėdamas grįžti. Ko jam čia eit? Ir dar po vakarykščio pasikalbėjimo. Bet kas paskambino? Kas nors gal šiaip pamelavo. Galbūt, tikrai su kuo nors Indriulis išvyko. Žinoma, kas nors iš kaimynų iškrėtė pokštą. Gal Indriulis pasiskundė kam nors, jog pykstu. Žinoma, nebuvo verta pykti. Nesąmonė. Nenusineš žmonos. Ne plunksna.

Valentą praveria koridoriaus duris ir spaudžia skambutį. Duris atidaro į šliures įsispyręs Indriulis ir, tik truputį tenustebintas, ramiai klausia:
—    Tai nenuėjai šiandien į darbą? Prašom į vidų.
—    O, žinote, truputį pasidarė negerai dėl tokių skubių reikalų ir sugrįžau, — žengia senu kilimu ir sėda senan fotelin Valentą.
Gatve pradunda sunkus sunkvežimis. Palangėj garsiai, savimi susižavėjusi, čypsi didelė paukštė. Už lango įvairus triukšmas, o kambary tyla. Abu vyrai žiūri vienas į kitą, įdėmiai tirdami akis ir sąžines, kol po ilgos tylos Valentą, truputį jaudindamasis, taria:
—    Tai sergi?
—    Ne, truputį pagirioju. Žinai, vakar po to mūsų pasikalbėjimo nesmagu pasidarė. Užėjau į barą stiklo alaus. Sutikau draugų. Na, žinai kaip viskas pasidaro. Labai nekaltai. Taip ir pramiegojau.
Valentą vėl atgauna tą pačią nuotaiką, kokia ji buvo, kai rado žmoną ant slenksčio sėdinčią, ir ramiai sako:
—    Atleisk, vakar pasikarščiavau. Žinai, būkim draugai. Žmogus kartais savim nepasitiki, tai nenuostabu, kad suabejoji draugu ar žmona. Būkime draugai, kaip seniau, ir lankykis pas mus, kada nori.
Už lango dulkinam ir suodinam jazminų krūme vis dar giedojo paukštė, kai abu vyrai vienas kitam nuoširdžiai kratė rankas.
Toliau dažnai lankėsi pas Valentas Indriulis, ir abipusiai buvo patenkinti. Tačiau, kai po dviejų mėnesių Valentienė, pasiėmusi dukterį, t krai išbėgo su Indriuliu į kitą miestą, nebebuvo kas Valentai į fabriką paskambina.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai