| |
|
|
|
APIE ARCHITERKTŪRĄ LIETUVIŲ ENCIKLOPEDIJOJE |
 |
 |
 |
|
Parašė A. Žemaitis
|
Pirmame Lietuvių Enciklopedijos tome buvo išspausdinta ilgesnė apžvalga apie architektūrą, šias eilutes rašąs ilgai laukė atsiliepimų apie šį straipsnį enciklopedijoj, tačiau iki šiol į šią apžvalgą, kurioje yra netikslumų, niekas nėra reagavęs. Pasisakymas tačiau reikalingas, nes mums visiems rūpi, kad enciklopedijoj dedama medžiaga būtų teisinga.
Straipsnio autorius, pavadinęs naują architektūros srovę "konstruktyvizmu", pradeda su pastaba, kad tai yra meno smukimas, nes "tuo būdu konstrukcijos ekonomiškumo dėliai, darkomos pastato atskirų dalių tarpusavio proporcijos". Jo nuomone, mes užmiršom aukso padalinimus, nes akis nepastebėjo medžiagos atsparumo, o istoriniais laikais šį atsparumą visi jautė. Autorius toliau apgailestaudamas rašo, kad mūsų gyvenamieji namai įgauna bedvasės dėžės formą, kur žmogus jaučiasi tikras technikos vergas. Jis duoda pavyzdį tokios architektūros — namo ant stulpų, su paaiškinimu, kad, pagal jų autorius, tai higieniškiau. Didžiausią nustebimą sukelia straipsnio gale išreikštas autoriaus pranašavimas: jis architektūroj laukia naujo renesanso. (Enciklopedijos autorius, kaip atrodo, renesansą šioj vietoj vartoja ne istorine prasme, o kaip atgimimą apskritai. — Red.).
Enciklopedijos paskirtis, jei ją teisingai suprantu, yra objektyvi informacija, kuria galėtų pasiremti informacijos jiešką skaitytojai. Tačiau mūsų laikų architektūros apžvalgai trūksta kaip tik šio svarbiausio bruožo — objektyvumo. Nesunku suvokti, kad minėtame straipsnyje autoriaus išreikšta sava nuomonė, kuri šiuo atžvilgiu stiprokai skiriasi nuo objektyvios plotmės.
Nesu linkęs skaldyti architektūrą į įvairius izmus. Tačiau klaidinga teigti, kad moderni architektūra yra meno smukimas, nes buvo pamirštos natūralios proporcijos. Pirma, tos pamirštos proporcijos buvo pritaikytos kitai medžiagai ir kitiems metodams. Antra, proporcija yra rezultatas, ne rezultato priežastis. Gailėdamasis aukso padalinimų, autorius tuo pačiu gailisi taisyklių, kurios pasakytų, kokios proporcijos yra menas, ir kokios ne. Mene tokia taisyklė yra menininkas. Aukso padalinimų trūkumas palieka vietą nevaržomam menininko sprendimui.
žinoma, istoriniais laikais žmonės buvo pratę pirmu žvilgsniu pastebėti balansą tarp apkrovimo ir atramos (the support and the supported). Šiandien tačiau šių faktorių pusiausvyra yra daug sunkiau suvokiama, nes naujų medžiagų (ypač plieno) bei naujų statybos metodų panaudojimas apsunkina šių dviejų dalykų atskyrimą, gi kartais juos išskirti visai neįmanoma. Iš to iškyla nauja pusiausvyra, nauja struktūra, naujos proporcijos, reikalaujančios naujos estetiškos reakcijos. Amžinas žmogaus troškimas — apdengti kuo didesnę erdvę — naujos konstrukcijos pagalba gali būti daug geriau įgyvendinamas. Nuo akmens kolonų ir sijų architektūros iki šiandieninės statybos yra nužengtas tolimas kelias; reikia manyti, kad ir ateityje eisime progreso keliu.
Istorija mus moko, kaip žmonės sprendė savo laikotarpio problemas. Jos šviesoje mes matome, kad žmonės statė taip, kaip jie galvojo. Jie kitaip ir negalėjo statyti. Statybos menas yra perijodo išraiška, lygiai taip kaip muzika, tapyba ar poezija. Ilgėdamasis naujo renesanso, autorius kaip tik ir parodo, kad jis nevertina pagrindinio architektūros dėsnio — išreikšti perijodo galvose-: ną ir dvasią tam laikui tinkamomis formomis, medžiagomis ir metodais. Architektūra turi išaugti iš gyvenimo. Tik tokia architektūra yra organiška ir kūrybiška, nes bet koks renesansas reikštų vartojimą tokių formų, kurioms gyvybę teikusi dvasia jau seniai yra mirusi. Mes turime kurti pagal mūsų erdvės ir laisvės supratimą, turime kurti architektūrą, kuri panaudotų mūsų laimėjimus moksle ir technikoje žmonijos gerovei pakelti. Mūsų laikų architektūra to ir siekia, nors autoriui tai yra bedvasės dėžės, šioj architektūroj mes nesijaučiam technikos vergai, mes jaučiamės jos valdovai. Mes kasdien stiprėjam sugebėjime save išreikšti mene. Naujos meno formos kyla Europoj, Amerikoj ir kitur, ir jokie netikri pranašai jų nesustabdys.
Nenuostabu, kad dvidešimtojo amžiaus pavyzdžiu pateikta iliustracija vaizduojanti pastatą, kuris to XX amžiaus neišreiškia, nes tai plieno skeletas, apvilktas jam svetimu viduramžių drabužiu. Tuo piktnaudo-jamos praeities architektūrinės formos ir daroma skriauda dabartiniam
laikotarpiui, kuris pasižymi naujų kelių jieškojimu pasikeitusiai laiko dvasiai išreikšti.
Autorius su dideliu nepasitenkinimu kaip pavyzdį pateikia namą ant stulpų, kaip kažką panašaus į paukščių lizdus (žinoma, jis nepaaiškina, kodėl namas neturėtų būti panašus į paukščių lizdą). Palyginimas gana vaizdingas. Prileiskime, kad šitas pavyzdys mums visiems nepatinka. Bet tai dar nėra pilnas dabartinės architektūros pavaizdavimas. O kur kiti kūriniai? Kur tokie vardai kaip Gro-pius, Neutra, Le Corbusier, Mies van der Rohe, Saarinen, Wright ir jų darbai ? Nejaugi žmonės, nusipelnę pagarbos garso visam pasaulyje, mums, lietuviams, turėtų likti nepažįstami dėl objektyvias informacijos stokos.
Straipsnio autorius pranašauja renesansą. Tiesa, mes turime vadinamąjį "liaudies renesansą", kuris yra pilnam žydėjime už geležinės uždangos. Bet ten žmogaus kūryba yra sukaustyta, nes modernios architektūros šaknys glūdi demokratijoj. Jų "renesanso" pastatai yra diktatoriaus priespaudos liudininkai.
Ar tokios architektūros mes norime? Ne! Mes esam maža tauta — ir kūrybingumas yra mūsų jėga.
Mes parvešime šią enciklopediją į Lietuvą kaip brangią dovaną. Bet demokratijoj projektai yra tik pateikiami visuomenei, o visuomenė atlieka projektų atranką. Kokios architektūros galime tikėtis Lietuvoj, jei mūsų visuomenė bus šitaip informuojama? Nejaugi mes parvešime į namus protavimą, kuris būtų priešingas kūrybinei žmogaus galiai.
A. Žemaitis
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
