Aidai.eu Apžvalga

ATSAKYMAS KUN. ST. YLAI LIBERALIZMO KLAUSIMU

Pereitame šio žurnalo numeryje, visuomeninėje apžvalgoje, kun. St. Yla dar kartą grįžo prie liberalizmo, kuriam jis anksčiau jau buvo paskyręs keturis straipsnius ("Lietuviškasis nacionalizmas liberalizmo ženkle", Aidai 1955, 7, 8 ir 9 nr. nr; 1956, 1 nr.). Nors šie straipsniai buvo sutelkę daug įvairių citatų, kilo klausimas, ar visa ši studija nesirėmė saviška liberalizmo samprata, greičiau žadinusia polemiką, negu susipratimą. Dėl to šiame žurnale pasisakiau straipsniu, įvardintu "Liberalizmo klausimu" (Aidai, 1956, 4 nr.). Deja, savo žodžiu nepajėgiau St. Ylos pasiekti. Visa tai, ką aname straipsnyje bandžiau atskleisti, jis rado tik mano metodine "paklaida", lyg ir šios rūšies klausimai būtų panašūs į matematikos uždavinius. Nesiryžtu plačiau grįžti nei prie St. Ylos teigtųjų tezių, nei prie savųjų, nes nėra reikalo žurnalo skaitytojus varginti tuo, ką jie patys lengvai gali rasti atsiskleidę senesnius žurnalo numerius. Kiek tačiau manosios mintys, St. Ylai bejieškant jose metodinės "paklaidos", susilaukė savotiškos, man svetimos interpretacijos, jaučiu reikalo bent trumpai vėl sustoti ties mūsų polemisto naujuoju pasisakymu.

1. Tai, ko nebuvo teigta. Pirmiausia noriu įsakmiai atsiriboti nuo viso to, ko nei teigiau nei apskritai turėjau mintyje. Manąsias mintis atpasakojant teigiama, kad ir man "mūsasis liberalizmas esąs laicistiškas, laisvamaniškas, suplaktas su skepticizmu, reliativizmu ir t.t." Tiesa, kėliau, kad mūsosios diskusijos liberalizmo klausimu, aiškiai neaprėžusios sąvokų ir nepakankamai disciplinuotai jomis operavusios, vietoj dalykų išaiškinimo tik dar labiau visa supynė, iš abiejų pusių liberalizmą painiojant su laicizmu. Tačiau nesiėmiau lietuviškajam liberalizmui apskritai prikišti tai, kuo jį St. Yla rado. Šiuo atveju man nebūtų buvę reikalo nė jam atsakyti. Buvau tai pats įsakmiai pastebėjęs, kai teko nurodyti vieną pavyzdį (DDT rezoliucijas), kaip kartais nelaimingai liberalizmą užgniaužia jam svetimos neapykantos ugnys. N'eku būdu tačiau iš šio nelaimingo atvejo nesiėmiau daryti išvadų apie visus mūsų liberalus. Kiek tokios generalizacijos (tegu ir "išvadų darymo" vardu pridengtos) yra neteisingos, buvau pakankamai perspėtas anksčiau vykusiųjų ginčų.

Toliau, lyg nesantaikai pakurstyti, sakoma, kad aš priskyręs Br. Railai "ypatingą laisvamaniškumą ir antiklerikalizmą". Konstatavau, kad abu (ir Raila, ir Yla) liberalizmą sieja su laisvamanybe bei klerikalizmu. Nesiėmiau tačiau nei Br. Railai, nei kam kitam priskirti jokių "ypatingybių". Nejaukiai jausčiausi, jei kas būtų radęs mane pristatinėjus St. Ylą ypatingu klerikalizmo atstovu. Lygiai nesmagu, kad St. Yla mane pavertė Br. Railos "charakterizuotoju". Esu įsitikinęs, kad mint'es skirtybe niekada neturi virsti asmenų priešybe, neišvengiamai iškylančia, kai imamasi "charakterizavimų". Todėl laikausi nusistatymo, kad bet kokių etikečių žmonėms segiojimas yra vengtinas.

Be man suvokiamo ryšio su dabar svarstytuoju klausimu, St. Yla prisiminė vieną mano senesnį straipsnį, skirtą demokratijos klausimui. Ten, esą, aš "pasisakęs apskritai prieš masę". Neišmanau, kodėl anas straipsnis buvo kitaip suprastas, negu parašytas. Ne kažkokį aristokratinį liaudies niekinimą ten skelbiau, o tik pagrindinę demokratijos sąlygą kėliau, būtent "įauklėti mases į demokratinę kultūrą, išbudinti jose žmogiškosios vertės ir atsakomybės sąmonę, išryškinti beasmenišką masės kolektyvą į savitas asmenybes".

2. Metodas liberalizmui pažinti ir vertinti. Pagal patį St. Ylą, liberalizmui pažinti jis pasirinkęs induktyvinį metodą, o jam vertinti — deduktyvinį. Aš gi, esą, pasirinkęs tik deduktyvinį metodą, ir toksai metodinis "monizmas" esąs mano "svarbiausioji paklaida".

Metodas pasirenkamas ne pagal "siekiamąjį tikslą" (tai labai subjektyvus rinkimasis), kaip teigia St. Yla, o yra apsprendžiamas pačio to objekto, kurį imamasi pažinti. Nėra atskirų metodų kam nors pirma pažinti, o paskui vertinti. Kur klausimas eina tik apie faktus, ten nėra kalbos apie vertinimą. Gi kur tenka ką nors vertinti, yra ženklas, kad turima reikalo nebe su paprastais faktais, o su vertybėmis. Vienas yra kelias faktinei tikrovei tirti, antras — vertybėms atskleisti. Faktinės tikrovės pažinimas iš tiesų vyksta indukcijos keliu — per atskirų faktų stebėjimą į juos valdančių dėsnių susekimą. Tačiau šis kelias netinka moralinei tikrovei, kur klausimas eina nebe apie faktus, o apie normas, atskleidžiančias vertybes. Kas nori ir moralinę tikrovę pažinti tuo pačiu metodu, kaip gamtinė tikrovė pažįstama, tas vietoje dorinių vertybių ras tik įvairuojančius papročius, pvz. vietoj skaistybės idealo atsidurs tik prieš įvairius seksualinius papročius (Kinsey statistikų prasme). Visos tos etinės sistemos, kurios ėmėsi indukcijos metodo, neišvengiamai baigė dorinio gyvenimo suvedimu į papročius. Teisingai kun. St. Yla baiminasi etinio reliatyvizmo. Bet užtat ir nuostabu, kad jis nemato tų išvadų, kurios slypi jo metodologijoje. Indukcijos metodu galima studijuoti ne pačias vertybes, o tik klaus'mą, kiek ta ar kita bendruomenė tam tikru laiku jas realizuoja.

Čia yra pagrindas, kodėl St. Yla save iš anksto pasmerkė nepasiekti liberalizmo esmės. Induktyvinė St. Ylos liberalizmo studija ne daugiau teikia pagrindo liberalizmo idealui pažinti, kaip kurios nors tautelės papročių studija moralei. Visa tai, kas yra pagrįsta vienokiomis ar kitokiomis idealinėmis vertybėmis, gali būti pasiekta tik pačių šių vertybių praregėjimu, o ne iš faktų "išvadų darymu". Iš faktų idealai nėra "išvedami". Toiėl nenuostabu, kad ir liberalizmas St. Ylos indukcijai atrodo stokojąs ir vieningo pagrindo ir apskritai idealinio mato ("liberalizmas pats iš savęs neturi jokio masto, dėl to jis negali rasti ir savito vidurio"). Bet kada tuo būdu St. Ylos liberalizmo samprata lieka tik faktinės tikrovės plotmėj, man prikištas "monizmas" iš tiesų pasirodo besąs jo atvejis. Man šio priekaišto netenka daryti, nes aiškiai skiriu idealinę ir faktinę plotmes, būtent pačias idėjas ir mus, žmones. Kiekviena idėja gyvenime daugiau ar mažiau išduodama. Kaip tik todėl ne iš mūsų tenka idėjas vertinti. Priešingai, idėjos lieka matu, kuris mus teisia. Nėra išimtis nė liberalizmas; jo idealas taip pat gali būti išduotas, kaip ir bet kuris kitas. Bet ir kaip kurio kito idealo atveju, taip ir liberalizmo idealo atveju galioja reikalavimas juo matuoti tikrovę, o ne tikrovės vardu ji niekinti. Kada St. Yla tesiėmė į liberalizmą žvelgti tik vienoje plotmėje, aš turiu prieš akis abi plotmes. Todėl, pavyzdžiui, galėjau DDT rezoliucijas vertinti paties liberalizmo matu: kur tekalba fanatinė neapykanta, ten liberalizmas jau nutildytas. Tuo tarpu St. Ylai nebūtų likę nieko kito, kaip jas imti "faktu" liberalizmo netolerancijai įrodyti. Bet tai būtų nedidesnis įrodymas, kaip laisvamanių ligi šiai dienai rėmimasis inkvizicija, o ne artimo meilės įsakymu, krikščionybei vertinti. Neišvengiamas nesusipratimas su visais tokiais "įrodymais", nors ir "faktais" besiremiančiais, yra tas, kad neskiriama idėjų ir žmonių. Nepasieks krikščionybės esmės ir objektyviausių nusiteikimų sociologas ar istorikas, kuris norės tik iš "faktų" (ką kuris teologas kada yra pasakęs, kaip kada kurie krikščionys yra pasielgę) išvesti, kas ji yra. Neabejoju, kad tokios "indukcijos" kelią krikščionybei suprasti kun. St. Yla rastų nesusipratimu. Bet kas yra nesusipratimu vienu atveju, tokiu pat nesusipratimu lieka ir kitais tos pat rūšies atvejais. Ir pats St. Yla visur gi pabrėžia "visuotinumą".

3. Indukcija ar konstrukcija? Jei norima indukcija pasiekti tai, kas jai nepasiekiama, ji nejučiomis virsta konstrukcija, įdėjimu į faktus tos prasmės, kurios jie neturėjo. Yra pagrindinė induktyvinio metodo taisyklė — nedaryti platesnių išvadų, negu faktai leidžia. Kada tačiau imamasi indukcijos ten, kur klausimas eina nebe apie pačius faktus kaip tokius, neišvengiamai iškyla pavojus išvadų darymui virsti savivališka konstrukcija. Pavyzdžiui, užtikta citata, kad liberalizmas neturi vienos biblijos, lengvai pakiša išvadą, kad apskritai liberalizmas nes'remia jokiu bendru principu. Tačiau šiai išvadai nesuteikia pagrindo nė pas antrą liberalą rastas priminimas, kad liberalizmo vykdymas priklauso laiko ir vietos skirtybių. Juk, kiekvienas idealas skirtingose laiko ir vietos aplinkybėse kelia skirtingų uždavinių, dėl to anaiptol neprarasdamas savo visuotinumo. Arba vėl: iš to, kad yra politinė liberalizmo srovė, savaime neseka išvada, kad jau pati liberalizmo esmė yra "ne principinė, o politiška" (panašiai kas nors galėtų iš krikščioniškosios demokratijos fakto išvesti, kad ir krikščionybės pati esmė yra politinė). Viena, principiškumas ir politišku-mas nėra toki dalykai, kurie būtų galimi imti kaip viena antrą išskiriančios priešybės. Beprincipiškumu ("principinei plotmei" svetimumu) galima kaltinti konjunktūrinį oportunizmą, o ne liberalizmą. Liberalizmas turi savo principus, ir visos kryptys tiek turi teisės į jo vardą, kiek jos išpažįsta pagrindinius jo principus. Tačiau, antra, iš to, kad liberalinis tolerancijos principas savyje implikuoja ir tam tikrą, būtent demokratinį nusistatymą, neseka, kad pati liberalizmo esmė būtų tik "politiška". Liberalizmas yra daugiau, negu tik politinis nusistatymas, nes visų pirma jis remiasi moraliniu tolerancijos principu.

St. Yla ir paskutiniajame savo pasisakyme liberalizmą tebevadina "laicistine sistema" (beje, formaliai imant, tektų nusistebėti, kokiu būdu jis liberalizmui suteikia sistemos vardą, anksčiau sakęs liberalizmą stokojant principų: negali būti sistemos be principų, nes sistema ir yra ne kas kita, kaip tam tikrų principų vienybė; be pačiam sau priėštaravimo neįmanoma liberalizmą kaltinti beprincipiškumu ir drauge kalbėti apie jį kaip sistemą). Tačiau ne patys faktai verčia liberalizmą tapdyti su laicizmu, o iš anksto turimas nusistatymas tik laicistinį liberalizmą laikyti liberalizmu. Nors iš tiesų laicizmas yra daug kur monopolizavęs liberalizmo vardą, tačiau pirminiu dalyku lieka tai, kad liberalizmui pagrindą davė tolerancijos vertybės praregėjimas, o ne vėlesnis jos interpretavimas laicistine prasme. Be reikalo liberalizmas apribojamas tik laicistine jo kryptimi, bet yra dar nelemčiau, kada, paneigus jam esmingą demokratinį nusistatymą, jis paverčiamas paprastu indiferentizmo sinonimu. Kada St. Yla liberalams giminėmis randa tuos, kurie priešiškai nusiteikę prieš liberalizmui savą demokratinį nusistatymą, šios giminystės pagrindu faktiškai jis ima nebe liberalizmą, o indiferentizmą. Galima tai vadinti tik žodžių reikalu (ir dėl "nominalizmo" nesisieloti), bet be pagrindo neprievartautini nė žodžiai.

4. "Principinis liberalizmas". Buvau nurodęs, kad liberalizmas visų pirma imtinas platesne "principine, o ne specialiai partine prasme", būtent ta moraline prasme, kuria jis yra bendras visiems, išpažįstantiems toleranciją savo santykių pagrindu su žmogumi. St. Yla iš to padarė išvadą, kad imuosi liberalizmo reformos ir skelbiu naują "principinį liberalizmą" (drauge jis randa, kad "principinio liberalizmo niekad nebuvo ir nėra"). Išvada be jokio pagrindo. Pats niekur nevartojau nė šio "principinio liberalizmo" žcdžio. Tuo labiau nesiėmiau kurti naujos liberalizmo krypties. Telaikiau savo uždaviniu, bediskutuojant liberalizmą, nepamiršti, kas yra jo pagrindiniai principai, šių principų neneigia nė St. Yla. Jis tik daro man priekaištą, kad neišskyriau "liberalinių principų" ir "principinio liberalizmo" sąvokų. Pagal jį, liberaliniai principai priskirtini ne liberalizmui, o "visuotinei plotmei". Prisipažįstu, kad neišmanau, kas šiuo žodžiu turima mintyje. Lygiai pirmą kartą susitikau ir su ta "visuotinio galvojimo" sąvoka, kurios pagrindu St. Yla sakosi vykdęs liberalizmo vertinimą. Kas yra šios "visuotinybės" ? Mąstymas yra tiesiog mąstymas, nei visuotinis, nei individualinis. Kiekvienas žmogus pačia savo aptartimi yra mastančioji būtybė, nors ir nekiekvienas yra lygiai pajėgus aštriai mąstyti. Kiekvienu atveju yra klausimas: kokiu pagrindu kas nors galėtų savo mąstymą vadinti "visuotiniu mąstymu" (St. Yla vartoja "visuotinio galvojimo" terminą) ? Ar nedaugiau būtų pagrindo teigimui, kad nemąstymas (būtent aklas priėmimas to, ką "visi" mano) yra labiau "visuotinis", nes čia tikrai bet kokia individualybė yra išskirta? "Visuotiniosios plotmės" ir "visuotinio mąstymo" sąvokos yra pačios centrinės St. Ylos liberalizmo kritikoje. Deja, jos paliktos be jokio paaiškinimo, nežiūrint to, kad ligšiolinei logikai jos nėra pažįstamos.

Grįžtame prie liberalinių principų. St. Ylai atrodo, kad jie yra tik liberalizmo pasisavinti, nors visada buvę ir būsią visuotinai priimami. Būtų galima tikėti šia palaiminga "visuotinybe", jei istorija kitaip neliudytų, žmogaus nelygstamos vertės principas nebuvo žmonijai žinomas, kol jo neiškėlė krikščionybė. Bet ir pačioje krikščioniškoje civilizacijoje praėjo daug šimtmečių, kol pagaliau iškilo tolerancijos principas. Net pačių naujųjų amžių pradžioj jis dar buvo nežinomas. Taigi, tolerancija nėra buvusi visada visuotinai suvokta kaip moralinė vertybė. Priešingai, ji yra tik labai neseniai praregėta vertybė. Net ir šiandien daugelis lieka jai akli. Tolerancija (kaip sąmoningai praregėta vertybė) iškilo tik su liberalizmu. Kokiu pagrindu galima liberalizmui paneigti, kas jam esmiškai priklauso? Žinoma, paneigus liberalizmui, kas yra jo esmė, telieka kažkokia pabaisa, be principų, be logikos, be moralės, žodžiu tariant, nihilistinė šmėkla. Bet tokia pertempta kritika darosi ir neteisinga, ir bergždžia. Užuot įtikinusi tuos, kuriuos ji nori pasiekti, greičiau ji tik sukelia pasipiktinimą ir tik dar labiau nuteikia prieš tai, kas buvo norima atskleisti.

Ankstesniame savo straipsnyje ryškinau, kuria prasme liberalizmas yra ne savita pasaulėžiūra, ideologinių pažiūrų sistema, o tam tikras moralinis nusistatymas, būtent nusistatymas laikytis tolerancijos santykyje su žmogumi ir kovoti už sąžinės laisvę visuomenėje. Šia prasme liberalizmas nėra susietas su jokia specialia pasaulėžiūra, išskyrus tai, kad jis iš anksto pasmerkia kolektyvistinės pasaulėžiūras, neigiančias atskiro asmens vertę, sąžinės laisvę ir t.t. Bet tuo pačiu, kad liberalizmas nėra susietas su viena specialia pasaulėžiūra, jis yra galimas įvairiai interpretuoti. Tie patys liberaliniai principai įvairių pasaulėžiūrų yra skirtingai grindžiami, šiame sąmyšyje St. Yla teisingai pabrėžia, kad tos pačios sąvokos yra skirtingai interpretuojamos. Tik be pagrindo jis man prikiša, kad jieškau "vienos tariamai principinės interpretacijos". Ne vienos interpretacijom jieškojau, o tik kritiškai vertinau St. Ylos pagrindinę prielaidą — liberalizmo sustapdymą su laicistine jo interpretacija. Yra galimos įvairios liberalinių principų interpretacijos. Jos iš tiesų įvairuoja pagal skirtingas pasaulėžiūras. Bet kaip tik todėl ir nėra pagrindo liberalizmą tapdyti tik su viena kuria specifine interpretacija. Iš antros pusės, nereikia dalyko taip įsivaizduoti, lyg specifinės interpretacijos apskritai paliktų liberalizmą be jokio vieningo pagrindo. Tasai vieningasai liberalizmo pagrindas yra moraliniai žmogaus nelygstamos vertės, tolerancijos, sąžinės laisvės principai. Jie lieka galioti nepriklausomai nuo savo įvairuojančio ideologinio grindimo. Ateistas tolerancijai jieškos kito pagrindo, negu aš. Turėsiu teisės kritiškai vertinti šį jo pagrindą, bet dėl to dar neturėsiu teisės paneigti nei jo nusistatymą būti tolerantiškam, nei nuvertinti jo faktinį tolerantiškumą. Kaip visur moraliniame gyvenime, taip ir šiuo atveju visų pirma atsimintina: ne tas yra doras, kuris kilniausią etiką išpažįsta, o tas, kuris iš tiesų dorai gyvena. Sąžinės vienybė daugiau reiškia, negu teorinių pažiūrų skirtybės.

5. Dėl intencijų... Normaliai intencijų klausimas nekeliamas. Kokia gi gali būti bet kurio straipsnio intencija, kaip pasakyti savo pažiūrą. Kelti intencijų klausimą jau reiškia iš objektyvios plotmės pereiti į asmeninę plotmę, iš logikos į moralę. Intencijų klausimas visada yra nejaukus, nes jis prileidžia, lyg autorius būtų turėjęs "kažkokių nedorų kėslų. Paties šio intencijų klausimo sudaromą nejaukumą, bent iš dalies, blaško tik tai, kad St. Yla šį klausimą kelia labai atsargiai (dėkui už tai), tiesiog suminėdamas tik tas mano intencijas, kurios, "jeigu jų iš tikro turėta, negali būti peiktinos".

Iškilus intencijų klausimui, atvirai pasisakau: ėmiausi pasisakyti liberalizmo klausimu kilusiose diskusijose dėl to, kad tai laikiau savo sąžinės intelektualine pareiga akivaizdoje tos visos poleminės aistros ir sąvokinės painiavos, į kurias šios diskusijos buvo įstrigusios. Pasak'au, ką maniau, be jokių užkulisinių gudrybių. O jaunuomenę visada turiu prieš akis, nes ją laikau jautriausia tiesai ir tuo pačiu netiesai.

Nežinau, kas kokias intencijas mano pasisakyme rado. Kiekvienu tačiau atveju atmetu man taikytą priekaištą, kad jieškojęs "kompromiso", "principinio derinio". Kompromisas yra praktinės veiklos dalykas. Ten jis turi savo prasmę. Aš gi praktinės plotmės visiškai neliečiau, todėl negalėjau jokių kompromisų nei imtis, nei siūlyti. Lygiai nematau pagrindo priekaištui, kad savo "principiniu liberalizmu" aš kūręs iliuziją, jog pačiame liberalizme slypį pradmenys jo reformai. Kokia yra istorija su "principiniu liberalizmu", esu jau anksčiau pasakojęs. Kad ryškindamas liberalizmo pagrindus, nelikau aklas tam, kas mūsuose yra nelemto, liudija faktas, jog turėjau drąsos pasisakyti dėl DDT rezoliucijų.

Tačiau iš tiesų turiu pripažinti tą skirtumą, kuris yra tarp St. Ylos ir mano žvilgio į liberalizmą. St. Ylai liberalizmas, jo sutapdytas su laicizmu bei indiferentizmu, faktiškai yra bedievybės sinonimas. Aš gi liberalizmą aptariu ne laicizmu ar indiferentizmu, o visų pirma moraliniu tolerancijos principu. Vadovaudamasis savo teze, kad liberalizmas neturi vieno savito masto, St. Yla liberalizmo sąskaiton rašo visa, be jokios atrankos, ką neigiamo randa liberaluose (ar net neliberaluose, o tik tuose jų "giminėse", kurių liberalizmui priešiškumas labiau akivaizdus, negu jų "giminystė"). Mano gi įsitikinimu, reikia ne be atrankos visa liberalizmui priskirti, kas kieno (tegu ir liberalų) kada nors padaroma, o pačiu liberalizmo idealu vertinti tikrovę ir tik pagal jį spręsti, kas liberalu ir kas ne. Man iš tiesų atrodo, kad toks žvilgis daugiau vilties teikia naujam dvasiniam klimatui sukurti, negu poleminis persūdymas ir įžeidžiančios išvados.

St. Yla citavo laišką, kuriame vienas jo bičiulių įpareiginėjo mane įtikinti liberalus priimti mano "principinį liberalizmą". Galėčiau į tai atsakyti, kad, pirma, neturiu misijinio pašaukimo, o antra, pats siūlytojas neima savo pasiūlymo nuoširdžiai (gi be nuoširdumo niekas nepasiseka). Bet taip pat galiu pasisakyti, kad ir aš po savojo straipsnio susilaukiau ištisos eilės laiškų, kas mūsuose nėra nei dažna, nei apskritai įprasta. Neturiu mintyje iš jų cituoti, kaip tas ar kitas man parašiusiųjų galvojo apie St. Ylą. Bet manau nenusižengsiąs diskretiškumui, jei pasisakysiu, kad daugumą laiškų gavau iš man pasaulėžiūriškai svetimų žmonių, kurie, nežiūrint viso, ką teko liberaluose neigiamai vertinti, palankiai sutiko mano pastangą suteikti šioms diskusijoms kitą kryptį. Drįstu tuo pasidžiaugti, nes tai laikau ne asmenišku man komplimentu, o bendru rūpesčiu jieškoti skaidresnio dvasinio klimato: "gal, gal ta kryptimi suderintai veikiant, rašant, įneštume blaivumą į mūsų emigracines nuotaikas, užnuodytas, purvinas..."

Bet čia vėl nuomonės išsiskiria. Tiesa, vienoje vietoje St. Yla rašo, kad liberalizmas yra "dalomasis, analitinis, pluristinis", kai tuo tarpu "principinė plotmė yra paženklinta jungimu, sinteze, vienybe". Tačiau toliau, manosiose intencijose įžiūrėjęs "vienos tariamai principinės interpretacijos" bandymą, vėl gina reikalą aiškinti mūsuose susidariusias skirtybes. Principiškai sutinku, kad nėra ko reikalauti vienybės vardan atsisakyti paties mintijimo, t. y. vengti klausimų vien dėl to, kad jie gali būti palaikyti "vienybės" ardymu. Pagaliau, ne pati minties įtampa gresia vienybei, o tik toks skirtybių aiškinimasis, kuris virsta įžeidinėjančia polemika. Nėra čia esminio' skirtumo, ar vienu atveju įžeidimas ateina iš asmeninio koneveikimo ar antru atveju jis išplaukia "metodo išvados" pavidalu. Imantis tokių klausimų, kaip liberalizmas, liečiami ne akmenys, o žmonės. Kada kam nors brangus įsitikinimas "sugiminiuojamas" su nihilizmu, nėra ko stebėtis paliestųjų jaudinimusi, jį laikyti tik "subjektyviu dalyku". Niekas neįsižeis ir nesijaudins, jei jo pažiūra bus kritiškai vertinama tokia, kokią jis iš tiesų turi. Bet jeigu įsižeidžiama, yra ženklas, kad nebuvo pajėgta kitų teisingai suprasti. Lengvai ranka į tai numoti neleidžia nei krikščioniškoji artimo meilė, nei apskritai žmogui pagarba. Yra atsakomybė už savo žodį ne tik intelektualine tiesos, bet ir moraline žmogui atodairos prasme.

Buvau specialiai primintas patikslinti, kaip suprantu tiesų pasisakymą dėl negerovių, kuris neturėtų nei kaltinimo atspalvio, nei globališkų apibendrinimų. Man čia reikalas labai paprastas atrodo. Kur yra kaltė, ten savaime yra ir kaltinimas: pati kaltė teisia kaltąjį, be mūsų teismo. Mums greičiau tereikia budėti, kad patys nenusikalstume, besiimdami su kaltaisiais teisti ir nekaltuosius. Jei vienas yra kaltas, nėra teisės jo kaltę "apibendrinti" visai giminei; jei žmonės yra kalti, nereikia jų kaltės versti "faktu" patiems jų idealams apkaltinti.

Pagaliau, iš savo pusės, norėčiau patikslinti dar vieną neprašytą dalyką. Savo ankstesnį straipsnį buvau pavadinęs diskusiniu. Iš to buvo padaryta išvada, kad aš savo nusistatymus laikau "dar diskutuotiniais dalykais", kai "tuo tarpu nediskutuotina yra bendroji principinė plotmė". Neneigiu savo straipsnio diskusiškumo, bet esu nustebintas radęs jį pastatytą prieš "principinės plotmės" bediskusiškumą. Dviprasmybei išvengti paaiškinu, kad tuo neturėjau mintyje nelaikyti tiesa to, ką rašiau. Ką rašiau ar rašau, yra man brangi tiesa. Bet negaliu dėl to užmiršti, kad ir tai, kas man brangu, kitiems gali kitaip atrodyti ir tuo būdu virsti diskusijų objektu. Tas nepriklauso nuo mūsų. Lygiai abu su St. Yla esame sulaukę to pačio diskusinio likimo, nežiūrint, kaip kuris žiūrėjome į savo pažiūrų disku-tuotinumą. Kiekvienu atveju nelaikyti savų pažiūrų kažkuo nediskutuotinu nereiškia nei jų nebranginimo, nei apskritai tiesos nevertinimo, o tik išpažinimą to, kad niekas neturime teisės save sutapdyti su diskusijų nebežinančia "principine" ar "visuotine plotme". Mažai dalykų lieka anapus dskusijų taip saugiai, kaip 2x2 lygu 4. Giliau siekią klausimai yra buvę amžiais diskutuojami. Ar mes patys savo pažiūras laikome diskutuotinomis ar ne, tas visai ne-liudiia nei jų tikrybės nei netikrybės. Ne mūsų pažiūrų tvirtumas apsprendžia tiesą, o tiesa teisia mūsų pažiūras. Niekas nenori likti netiesoje. Visi jieškome tiesos. Tačiau tik akla išdidybė gali užmiršti, kad žmogiškasis tiesos jieškojimas vyksta per klausimus, taigi, ir per diskusijas. Kas man yra tiesa, kitam tėra klausimas. Tik amžinybėje galut'nė tiesa užpus visus klausimus. Kol tačiau esame laike, tol liekame prieš klausimus — liekame diskutuoti.

Sukurta: Kretingos pranciškonai