Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BRAZDŽIONIS S'IMPOSE PDF Spausdinti El. paštas
Gal ką nustebins šis prancūziškas veiksmažodis, bet man, iš arti sekus Bernardo Brazdžionio poetinę karjerą, atrodo, kad nėra tinkamesnio žodžio poetui aptarti. Deja, lietuvių kalboje man jam pakaitalo nepasisekė rasti. Jis labai artimas lietuviškam "primesti", bet pastarasis, rodos, sangrąžinėje formoje nevartojamas, o pavartotas įgyja visai kitą prasmę. Pvz.: prisimesti šiaudų į vežėčias. Be to, lietuvių kalboje primetimas siejamas su nevertingu ar nemaloniu dalyku.

Būsiu atviras ir prisipažinsiu, kad nesmi iš tų, kurie su dideliu entuziazmu Brazdžionį sutiko. Aš jam antipatijos nejaučiau, bet tada nemėgau visų to meto "neokatalikų" autorių (prancūzų ir neprancūzų), nes man, gal be pagrindo, atrodė, kad jie piktžodžiauja, arba, kaip tada sakydavau: su Dievu ir šventenybėmis elgiasi "za panie bracie", tai yra, be pakankamos pagarbos ir gyvo reikalo. Juk ir Volterio blevyzgose, sakydavau, labai jaučiamas didelis liturginės ir hagiografinės literatūros prisiskaitymas. Bet aš klydau, laikydamas intymumą piktžodžiavimu. Nemėgau dar ir dėl to, kad Brazdžionis rašte nevengė šiurkštumų (barbarizmų, perkrautų tautologijų, grotestiškų posakių) ir obsceniškumų. Man nepatiko "mūrininko" pirmoji versija.

Man Brazdžionis atvejų atvejais pasakojo ir aiškino "mūrininko" genezę ir jo giliai žmogišką prasmę. Neįtariau jį esant nenuoširdu. Tikiu geneze, bet esmė yra kitur ir gal kiek giliau, gal net pasąmonėje. Esu tikras, kad poeto pasirinktas kelias yra logiškas ir dėsningas. Be to, tai, kas mane kadaise jo poezijoje šokavo, nėra poeto kaprizas, o esminis ir būtinosios sąlygos dalykas. Brazdžionis poeziją sutapdina su pranašyste. Pranašo negalima įsivaizduoti be konflikto, o gal ir be šiurkštumo bei patoso.

Brazdžionis, manding, visą gyvenimą ėjo prieš srovę. Atsimenu jo pirmuosius žingsnius viešumon. Jis ne j ieškojo pripažintų poetų draugijos. Draugavo su dabartiniu rašytojų draugijos pirmininku, su Petru Karuža ir visa eile poetae minores. Jis jau tada juos visus buvo galva ir petimis praaugęs. Išeidavo skaityti iš užkulisių kiek groteskiška agresyvia eisena ir provokuojančia laikysena: pusiau skersas, atstatęs petį ir smakrą.

Drąsos jam nestigo. Devynių vilkų buvusiam autoritariniam režime nei tada, nei ypač dabar nematau, tačiau tai buvo diktatūra su beveik visais jai būdingais požymiais, ypač kariuomenės ir policijos svarba viešame gyvenime. Ir štai įsivaizduokite sau Brazdžionį, vos atkakusį iš Biržų, išeinantį iš užkulisio ir elgetų dvasioje giedantį:

"Šventas Antanai, Šventas Augustinai!"

Nereikėjo nei vienam eiti pas burtininką išsiaiškinti, kokius šventuosius poetas liaupsino. Augustino žvaigždė, jei mano gera atmintis, berods, jau geso, o Antano dar visa šviesa pačiame zenite spindėjo.

Stebėdavau tada Brazdžionį ir stebėjausi: kurlink jisai alkūnėmis iriasi, su kuo jis grumiasi. Jis turėjo draugų, kurie jį ištiestomis rankomis sutiko. Man Brazdžionis nuo "o smilga vėjų pučiama nebepalinks į žalią kmyną" pasidarė prtimas, savas ir mielas. Man atrodo, kad niekad iki tol dar būti nebuvo taip artimo, giminingo ir bendro lietuviškosios poezijos balso, nors visi, regis, buvome būdu, priemonėmis ir d asia skirtingi, ir gal net svetimi.

Asmeniškai Brazdžionį arčiau pažinau tik čia, Amerikoje. Mudu buvome bemaž kepuriniai pažįstami. Sutiktas jis su manimi kalbėjo visada mandagiai trečio asmens forma: "Manau, kad Jonas parašys man sekančiam numeriui". . .

Teatleidžia man Bernardas ironiją, bet jis likimo nebuvo nuskriaustas pranašo rolei. Kovoti ir grumtis jam reikėjo, dažnai ne su malūnais, o su tamsiais ir švesiais gaivalais. Nei draugų nei priešų jam niekad nestigo. Ir ne jo prigimtyje nusileisti arba užleisti kelią. Likimo ironijos perlas gali būti ir tai, kad vienu metu vienai šatrijietei buvo kilusi mintis pašalinti poetą iš korporacijos, kaip darantį jai gėdą. Visa tai pateikiu čia dėl to, kad tai, man rodos, atskleidžia mūsų poeto veidą. Visos tos smulkmenos tik šiandien, po dešimtmečių, atrodo smulkmenos, o tada, kai jas gyventi ir nešti reikėjo, jos buvo kartais vos pakeliamos. Mano minčiai paremti reikia vieno, kad Brazdžionis nuo pat pradžių jautė poeto-pranašo pašaukimą: jautė pareigą įspėti ir kalbėti su tokiu įsitikinimu ir jėga, lyg ne pats kalbėtų, o kalbėtų kažkas kitas, už mus ir patį laiką galingesnis. Pranašas gyvas, pranašas savam krašte niekad nebuvo populiarus. Del to labai svarbu tada poetui susitaikinti su savo pašaukimu ir su savo likimu. Svarbu susitaikinti su mintimi, kad kol būsi gyvas, o gal net ir dar daugiau, būsi mylimas ir neapkenčiamas vienu ir tuo paču laiku. Kai išnyksta konfliktas tarp to, kuris pranašauja, ir tų, kuriems pranašaujama, tai reiškia, kad poeto misija jau baigta.

P. PUZINAS
GĖLĖS

Mane dažnai labai maloniai stebina tos gausios kontroversijos Brazdžionio kūrybai. Tai nėra kokis nors sporadiškas vieno kito išsišokimas, bet organizuota kampanija. Kas vyksta čia, laisvame pasaulyje, lotyniškai tariant, longum et taedium esset singulariter enarrare. Turiu galvoje okupuotosios Lietuvos oficialiuosius rašytojus, kurie mūsų Bernardui, kaip nei vienam kitam, nesigaili keiksmažodžių ir net daugiaposmių propagandinių eilių. Lietuviškoji sovietinė kritika jam nukalusi "reakcionieriaus" terminą (Nejaugi nebuvo galima apsieiti be šito reakcionieriaus poezijos pamėgdžiojimo? — Literatūra ir menas, 1956 nr. 32). Nemanau, kad laisvojo pasaulio epitetai esmėje skirtųsi: jis ir čia reakcionierius, o kol taip yra, nereikia poetui perdaug sielotis, nes tai reiškia, kad jis yra aktualus, gyvas ir reikalingas . . .

Ypatingai noriu pabrėžti, kad poeto-pranašo pašaukimas nėra malonus. Visa laimė, kad Bernardui Brazdžioniui pakanka tos vidinės potencijos, kad jis yra įsitikinęs savo misijos teisingumu. Visa laimė, kad jis turi moralinės drąsos priversti mus priimti jį tokį, kaip jis yra, ir visą.

Jo poezija yra kaip polifoninė muzika, sudėtinga, tačiau ją reikia priimt, kaip visumą. Vietomis ji yra šiurkšti, vietomis palaida, vietomis kieta ir vyriška, vietomis plaukianti iš pačių žmogiškosios esybės įsčių, kaip čelo garsas. Paskiri balsai vienas kitą paryškina, papildo, suprasmina, dėl to visi jie yra organiškai brazdžioniški. Jojo švelnumas visiškai priartėja sentimentalumo ribą, bet niekad jos neperžengia.

Brazdžionio žvaigždė staiga kilo. Jo ne knygos, o atskiros eilės literatūrinį pasaulį nutrenkdavo griausmu. Jo poezija užkrėsdavo kažkokia biliūniška nuotaika, prabylančia iškilmingomis tylos pauzėmis. Mes, poetai, apie jojo eiles sakydavome ano šaunaus generolo žodžiais: gerai .. . gerai.. . gerai, čiartas žino, kaip gerai!...

Reikia tas posakis komentuoti. Lietuvos kariuomenėje buvo poetiškas rytų augštaitis generolas Galvydis-Bykauskas, kuris kartą egzaminavo kariūną šia tvarka ir žodžiais:

—    Ja kakis gi, kariūne, ginklas šautuvas?

—    Individualinis, pone generole!

—    Gerai . . . gerai. . . čiartas žino, kaip gerai!. .. — Atsakė generolas, užsižiūrėjęs kažkur, lyg Jono Biliūno sodietis vidury dienos pamatęs skliaute suspindusią žvaigždę . . .

O daug buvo tokių eilių, kurios staigmeniškai pritrenkdavo savo švelnumu ir ekspresijos galybe:

Mes neturime namų pas juodą girią,
Pas mus vakaras per amžius neateis —
Tai gerai, kad mano tėvas biednas mirė,
Kad tu visas mano turtas, tai gerai.


Man visada atrodė, kad Brazdžionis vaikystėje bus netekęs tėvo ir užaugęs pusiau našlaitis. Apie tai sprendžiau iš šio posmo. Net nusivyliau, kai prieš keletą metų sužinojau, kad jojo tėvas miręs tik pirmosios bolševikų okupacijos metais. Man teko kitur aiškinti, kad tatai iš dalies yra tiesa. Atrodo, kad ir dar viena kita jo poezijoje "biografine" smulkmena reikėtų abejoti. Bet tai nesumažina poezijos raiškumo jėgos ir, aišku, jos vertės.

Man itin miela ir smagu pasveikinti poetą Bernardą Brazdžionį, peržengusį penkias dešimtis audringo gyvenimo metų. Ne rožių žiedlapiais nuklotas jojo kelias. Du kartu, dvi dideli katastrofi ant savo pečių išnešė. Kūrybinis ir visuomeninis darbas: abu plačiu ir šakotu. Poetas, kritikas, vaikų literatūros gaivintojas, daugelio periodinių leidinių redaktorius. Vis tai darbai, kurie pasiliks visiems laikams.

O kaip jis nevienodai visą gyvenimą buvo vertinamas. Gal kam atrodo, kad jis agresyvus. Ne, jis tik ginasi. Visa jojo laimė, kad jis visą laiką turėjo ir draugų, kurie jį nuo pirmųjų žingsnių gynė. Jis kritikų buvo labai žiauriai pasveikintas. Būdinga tačiau, kad jis privertė prabilti didžiuosius ir, pasakysiu, privertė "susikompromituoti"! Didysis Jakštas 1931 m. "Židiny" rašė: "Teesie vyrai mūsų jauni poetai ir tepagamina dar šaunesnių poetiškų šedevrų! Tai bent bus džiaugsmo iš atsiektos pažangos. Ir ji galima. Parodė tai anksčiau Putinas, dabar Inčiūra, tikrai pralenkę Maironį ir kalbos turtingumo ir eiliavimo technikos didesniu tobulumu. Bet, kai po Rafaelio madonų, mums brukama šlykščios Zikaro, Ušinsko Megeros, kai Maironio vieton rekomenduojama mums įvairūs Būdavai, Kecioriai, Brazdžioniai, tai čia jau ne pažanga, tik didžiausias regresas, nedovanotinas slinkimas žemyn, atgal, bjaurumo, šlykštumo linkon: čia jau yra anas negudrus mainas "karvelės ant aveles", dovanotinas pasakiškam Joneliui Durneliui, bet ne sveikapročiui XX a. kūrėjui".

Štai koks buvo jam vyresniosios kartos kritiko pasveikinimas! Man Brazdžionis anais laikais (ir dabar) atrodė nimis catholicus atque devotus.  O štai kaip jį savieji traktavo.

Bet Brazdžionis į tai dėmesio perdaug nekreipė. Jis ėjo savo keliu ir nuėjo, ir paliko pėdsakus, kurių nei laikas neištrins. Jis privertė mus jį priimti tokį, koks jis teikėsi būti. Gali kas Brazdžionį mėgti ar nemėgti, bet jau šiandien visiems Brazdžionis s'impose!
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai