Aidai.eu Apžvalga

ŠV. ONOS BROLIJA LIETUVOJE

Viena seniausių Lietuvoje įsikūrusių brolijų yra šv. Onos brolija. Jos buvimą Vilniuje jau XV a. gale paliudija šių dienų kruopštesnes studijos apie šv. Onos bažnyčios kilmę.1) Šios Vilniaus brolijos istorija glaudžiai rišasi su Vilniaus vokiečių ir vienuolių bernardinų veikla.

Vidurinių amžių gale Vakarų Europoje šv. Onos garbinimas labai išplito ir tapo tiesiog mados reikalu, ypačiai Vokietijoje, kur js beveik sudarė šešėlį Marijos kultui.2) Jau nuo XIII a. Vokietijoje yra žinomos šv. Onos brolijos "Annenbrueder". Iš karto jos buvo pirklių ir kalnakasių religinės bendruomenės, o vėliau įgavo visas brolijų žymes.3) Todėl suprantama, kad ir vokiečių kolonistai užsieniuose, susibūrę į savo bendruomenes, rinkosi globėja šv. Oną, steigė jos vardo brolijas, statė jos vardo bažnyčias ir koplyčias bei kitais būdais sekė savo tėvynės pavyzdžiais. Dar XVTI a. Lietuvoje ir Lenkijoje šv. Onos brolija laikyta vokiečių brolija.

Iš kitos pusės bernardinų (reformuotų pranciškonų šaka) ordinas taip pat daug prisidėjo prie Marijos motinos, šv. Onos, kulto išplatinimo. Tiek pranciškonų steigėjas šv. Pranciškus, tiek bernardinų šakos pradininkas šv. Bernardinas Sienietis buvo ypatingai pamaldūs į šv. Oną. Pranciškonų ordinuose yra daugybė bažnyčių ir vienuolynų, pavestų šv. Onos globai.

O šv. Onos garbinimas yra glaudžiai susijęs su Marija, ypačiai su jos Nekalto Prasidėjimo tiesa, kurią pranciškonai labai uoliai teigė ir gynė. Marijos Nekalto Prasidėjimo šventė senovėje buvo vadinama "Nekaltu šv. Onos Pradėjimu". Bažnyčioje buvo tikima, kad Marija buvo pradėta be gimtosios nuodėmės, kitaip sakant, Dievo buvo apsaugota nuo pirmųjų tėvų nusikaltimo ir jo pasekmių, o tas įvyko šv. Onos įsčiose. Todėl ir Marijos motinai, savyje pradėjusiai Nekalčiausiąją, yra teikiama ypatinga pagarba. Ikonografijoje viduriniais amžiais šv. Ona buvo vaizduojama ne viena, bet su savo dukrele Marija, o ši su sūneliu Jėzumi. Tokie šv. Onos paveikslai buvo vadinami "šv. Ona Patitrečia" (lot. Metterica, vok. Selbdritt, lenk. Samotrzecia).4)

Kai Lietuvon atvyko pirmieji bernardinai, jų tarpe buvo vokiečių ir čekų. Jie, atvykdami į Lietuvą, atsinešė tiek savo tautos, tiek savojo ordino pamaldumą į šv. Oną ir to pamaldumo išorines apraiškas. Be to, bernardinai globojo vokiečius ir aprūpino jų dvasios reikalus, prisidėdami ir prie šv. Onos brolijos veiklos palaikymo.

Vilniuje nuo pat Gedimino laikų buvo stipri vokiečių kolonija. XV a. Vilniaus vokiečiai pasekė pavyzdžiais savo tėvynės, kur tuo laiku šv. Onos garbinimas buvo pasiekęs augščiau-sią laipsnį ir kur to vardo brolijos, bernardinų globojamos, dažnai šalia vienuolių bažnyčios turėjo pasistatę atskiras brolijos koplyčias: jie Vilniuje, kai tik čia 1469 m. įsikūrė bernardinai, šalia jų bažnyčios pasistatė šv. Onos brolijos koplyčią, kuri vėliau perstatinėta ir papuošta virto šiandienine Vilniaus gražuole — šv. Onos bažnyčia. Vilniškė šv. Onos brolija galėjo būti dar anksčiau įsteigta, nes apie 1500 m. ji jau turėjo daug narių ir turtų.s) Gal tai bus pati seniausioji šv. Onos brolija ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje. Ji galėjo suburti Vilniaus vokiečius dar prieš bernardinų čia įsikūrimą, o šiems Vilniuje pradėjus darbuotis, pateko jų globon, kaip tai buvo kituose kraštuose.

Nuo 1500 m. jau turime tikslesnių žinių apie šv. Onos broliją Vilniuje. Tais metais pirmoji bernardinų bažnyčia (greičiausia medinė) sugriuvo. Tada bernardinai su pamaldoms per-isikėlė į gretimą šv. Onos koplyčią, dšl ko kilo ginčas su šv. Onos brolija, kuriai priklausė šv. Onos koplyčia. Ginčą turėjo išspręsti Didysis Lietuvos Kunigaikštis Aleksandras, kuris reikalą patvarkė bernardinų naudai, pavesdamas jiems brolijos žemę ir turtus. ) Taip pati brolija pateko į pilną bernardinų globą. Maždaug apie tą pat laiką (1508 m.) ir Kaune prie bernardinų bažnyčios buvo įsteigta šv. Onos brolija. Ją įsteigęs Lenkijos (ir Lietuvos) generalinis bernardinų vikarijus Rapolas iš Proszovvico.

Apie smulkesnę tų brolijų veiklą priešreformaciniame periode neturime tikslesnių žinių. Užėjusi reformacijos banga smarkiai apardė ir pačių bernardinų eiles; ji bus sunaikinusi ir šv. Onos brolijas. Tačiau, reformacijai dar visiškai neužgesus, bernardinai jau vėl ėmėsi atgaivinti šv. Onos brolijas.

Šios brolijos atgijimas ir išplitimas įvyko dėka Onos Jogailaitės, karaliaus Stepono Batoro žmonos, kuri buvo labai pamaldi į šv. Oną. Ji rūpinosi išgauti iš Šv. Sosto patvirtinimą brolijai ir atlaidus. Pirmiausia šv. Onos brolija 1578 m. buvo įkurta Lvovo vyskupo Solikowskio Varšuvoje prie šv. Onos (bernardinų) bažnyčios ir tuoj paplito prie kitų bažnyčių Krokuvoje, Lvove ir kitur. Brolijos įstatus patvirtino pop. Grigaliaus XIII legatas Lenkijai kard. A. Bolognetti. Pop. Sikstas V bule "Ex incumbenti Nobis officio" 1589 m. šv. Onos broliją pakėlė j arkibroliją, apdovanojo jos narius atlaidais ir pavedė ją išimtinai bernardinų vadovybei, leisdamas steigti skyrius — filijas tiek prie bernardinų, tiek ir prie kitų bažnyčių. 1581 m. šv. Onos brolija jau buvo atgaivinta Vilniuje ir Kau-neJ)

Lietuvos-Lenkijos valdovas Zigmantas Augustas prieš savo mirtį (tl572.VII.7) rašytame testamente įpareigojo savo seseris, o ypačiai Oną Jogailaitę, vėlesnę karaliaus Stepono Batoro žmoną, užbaigti pagal "naujus planus" jau iki stogo išvestą šv. Onos bažnyčią Vilniuje, kuri turėjo būti jo paties ir abiejų jo žmonų Elzbietos Habsburgaitės ir Barboros Radvilaitės amžino poilsio vieta — karališkas mauzolėjus.8) Nors Zigmantas Augustas buvo palaidotas Krokuvoje, o jo žmonos ilsėjosi Vilniaus katedroje (jų kapai rasti tenai 1931 m.) ir nors ona Jogailaitė negalėjo pilnai įvykdyti savo brolio testamentą, tačiau ji rūpinosi, kad šv. Onos bažnyčia Vilniuje, jei jau ne kaip karališkasis mauzolėjus, tai bent kai šv. Onos brolijos bažnyčia, būtų užbaigta ir išpuošta. Prie bažnj Cios išpuošimo prisidėjo Vilniaus vyskupas Jurgis Radvila ir kapitula. Bažnyčios pašventnimas ir šv. Onos brolijos įvedimas įvyko 1581.IV.13.

Kaip greitai ši brolija Lietuvoje plito, matyti iš to, kad jau vysk. Merkelio Giedraičio laikais (1574—1609) ji jau yra prie kai kurių Žemaičių vyskupijos bažnyčių, nors ten bernardinų nėra. Praslinkus beveik 50 metų, vysk. Jurgis Tiškevičius, savo pranešime šv. Sostui apie vyskupijos padėtį 1646 m., sako, kad jo vyskupijoje, šalia kitų brolijų, yra ir šv. Onos brolijos.*) Dar 1625 m. pop. Urbonas VIII šiai brolijai, esančiai prie Žemaitijos bažnyčių, suteikė atlaidus.!10)

Į šv. Onos broliją rašėsi ne tik eiliniai pamaldūs tikintieji, bet ir didikai, valstybės asmenys, augštoji dvasiški ja. Jos nariais buvo: Ona Jogailaitė, kuri, kol buvo gyva, kas antradienis dalyvaudavo Varšuvos bernardinų   bažnyčioje   iškilmingose brolijos pamaldose, karalius Zigmantas Vaza, didikai Zamoyskis, Radvila Našlaitėlis, Leonas Sapiega, Mikalojus Pacas, Giedraitis, Vanius, vyskupai, kapitulų nariai ir šiaip dvasiškiai. Kai Vilniuje buvo atgaivinta šv. Onos brolija, tai į ją, be augštų asmenų, dvasiškių ir pasauliečių, buvo įrašyti net bernardinų ir šv. Onos bažnyčios elgetos. Suprantama, kad brolija, turėdama savo narių tarpe galingų ir turtingų asmenų, įsigijo reikšmingų užrašų ir dovanojimu.11)

Iki kokio laipsnio ši brolija prisidėjo prie dvasinio gyvenimo atgaivinimo ir pagilinimo poreformaciniu metu, šiandien sunku pasakyti. Tačiau iš jos įstatų, kuriuos parašė kun. S. Haginowas lenkiškai, o vysk. Solikowskis išvertė į lotynų kalbą, 12) matyti, kad brolijos narių dėmesys kreipiamas į tikėjimo praktikavimą ir gynimą nuo puolimų iš kitataučių ir netikėlių pusės. Tokiu būdu, matyti, ši brolija siekė savo narius apsaugoti nuo klaidų ir sustiprinti tikėjime.

Įstatai siekia pakelti tiek religinį, tiek moralinį narių gyvenimą, pagilinti dvasios šventumą ir tikėjmą. šio tikslo siekiant, kiekvienas narys turi mokėti ir suprasti poterius: Tėve mūsų, Sveika Marija, Tikiu į Dievą Tėvą, 10 Dievo Įsakymų. Nariai, kiek galima, turi kas antradienis dalyvauti bernardinų bažnyčioje šv. Onos mišiose — votivoje ir pamaldžiai apmąstyti V. Jėzaus kančią. Turi dažnai eiti išpažinties, o šv. Onos dieną duoti išmaldų ir teikti kitokią pagalbą vargšams. Nariai privalo dalyvauti brolių laidotuvėse, ir 2 kartu metuose laikomose pamaldose už brolijos mirusius narus. Turi vengti vaidų, apkalbų, o ypačiai girtybės; turi padėti vienas kitam patarimais ir pagalba, guosti nelaimingus, sutaikyti susivaidijusius ir stengtis suvesti juos į vienybę; apie kiekvieną reikia gerai manyti ir kalbėti. Ypatingas narių dėmesys yra kreipiamas į tai, kad jie išlaikytų tkėjimo grynumą. Girdėdami kurį nors kalbant prieš Kristaus įsteigtą vieną, tikrą ir visuotinę Bažnyčią, arba prieš jos mokslą, arba prieš Dievo Sūnų, arba prieš šventąją Dvasią, arba prieš šventes ar prieš Dievo šventuosius — narys neturi prie tokių kalbų prisidėti ir joms pritarti. Kam Dievas davė mokslo, tas turi tinkamai atsakyti, atremti "ne stultus videatur sibi sapiens" (kad kvailas nesidėtų išmintingas esąs). O kas neturi moks-los, tai turi pareikšti, kad tokios kalbos jam nepatinka, ir tai pareiškęs, jei mato, kad gali kilti vaidai, turi pasišalinti. — Kaip matome, brolijos nariai buvo nuteikti gana aktyviai kovoti prieš klaidingus mokslus kalvinistų, arijonų ir kitokių anų laikų protestantų sektų.

Brolijos susirinkime kasmet renkamas vyresnysis. Kasos tvarkymui parenkamas dar vienas brolis. Vėliau brolijos vadovybė susidėjo iš kelių asmenų. Susirinkimai vykdavo arba bažnyčioje, arba vienuolyno svečių kambaryje. Vadovybė turėjo vesti narių sąrašus ir kasos knygas, kurių yra išlikę iki mūsų laikų (Vilniuje nuo 1580 m.).

Nariai nešiojo brolijos ženklą: pakabinamą apskritą medalį iš aukso, sidabro ar kito metalo, kurio vienoje pusėje buvo šv. Onos su dukrele Marija atvaizdas ir apskritas įrašas: S. Annae Societas (šv. Onos brolija), o kitoje pusėje įrašas: Fructus caritatis salus (Meilės vaisius — išganymas). Buvo sudėta speciali brolijos malda, kurią nemoką skaityti galėjo pakeisti paprastais poteriais.13)

Sunku šiandien tiksliai nustatyti, bet greičiausia iš anų laikų, kada kūrėsi ir veikė šv. Onos brolijos, yra lenkiška giesmė apie šv. Oną: "Chwalmy Boga z wysokošči",i4) kuri buvo išversta ir į lietuvių kalbą. Ji randama senose "Kantičkose" ir pavadinta "Giesmė apie szventas Patronkas žemaiczių ir Lietuvos Kunigaiksztystės, o pirmiausia apie S. Oną, Motiną Panos S.",15) nors toje giesmėje, kuri prasideda žodžiais: Garbė Dievui ant augštybės" apie kitas "Patronkas" nėra nė žodžio.

1)    P. Rėklaitis Die gotische St. Annenkirche in Vilnius (Commentationes Balticae II (1954).
2)    B. Kleinschmidt, O. F. M. Die hl. Anna, ihre Verehrung in Geschichte 1930, 138 p.
3)    B. Kleinschmidt Anna (Lexicon fuer Theologie und Kirche I (1930), 452-453 p.
4)    J. Sauer Selbdritterbilder (Lexicon fuer Theologie und Kirche IX (1937), 439 p.
5)    K. Kantak Bernardiny Polscy, I (1933), 157 p.
6)    W. Jaeger Die St. Annakirche und die Klosterkirchen von St. Bernhardin und St. Michael in Wilna 1918, 15 p.
7)    K. Kantak, op. cit. II, 253 p.
8)    M. Balinski Hystorya Miasta Wilna II (1837), 161-162, 175 p.
9)    Vatikano Archyvas, Proces. Consistor. 12, t. 108v.
10)    Vatikano Archyvas, Secret. Brev. 708, f. 134.
11)    K. Kantak, op. cit. II, 256 p.
12)    Societas   S.   Annae,   Aviae maternae Christi Servatoris Nostri   in Polonia sub rege Stephano et Annae Jegielonia Regina institutą A. D. 1578. Zamosc 1599.
13)    K. Kantak, op. cit. II, 254-256 p.
14)    J. Surzynski Sprvwnik Koscielny 1886. 316-317 p.
15)    M. Valančius Kantiškos 1859. 455-458 p.

Sukurta: Kretingos pranciškonai