| |
|
|
Kartą garbusis La Mančos hidalgo donas Kichotas, po eilinio nepasisekimo, glostydamas mėlynes ir nuobrazdas, šalia murksančio savo ginklanešio garsiai samprotavo apie senų laikų karžygių sėkmių ir nuolatinių nesėkmių giliausias priežastis; "Kodėl senaisiais laikais g^lų Amadis galėjo vienu kardo kirčiu nukirsti devynių šimtų tūkstančių saracėnų galvas?" Kadangi jojo ištikimasis sankeleivis Sančas Pansa, ar alkio slegiamas, ar kritiškiau sverdamas patį reikalą, nesiteikė to klausimo nugirsti, tai jojo viešpats garsiai pats sau į tą klausimą atsakė: "Turbūt, drauge Sančai, galų Amadžio mylios ilgumo kardas buvo lengvesnis, kaip plunksna, ir aštrus, kaip skustuvas, o tie jojo saracėnai retesni už orą ir minkštesnį už svajones"...
Kad ta mintis priešo akivaizdoje yra labai žmogiška, įs'tikinau skaitydamas "Darbininko" konkursui atsiųstas dvidešimt dvi pjeses. Jų didesnė dalis lietė mūsų laikų saracėnus ir turkus — bolševikus. Mane pritrenkė vaizduojamųjų bolševikų bruožai: jie visi; be jokios išimties, į vienas kitą panašūs. Visi iškrypę kriminalistai ir įkūnytos piktybes, tačiau kvaili, dėl to galutinėje išvadoje visi iškrinta, kaip musės, ir geroji pusė laimi. Jei prie pjesių pridėtum apysakas, tai pastebėtume, kad tasai bruožas užvaldo visą. mūsų raštą.
Ar tai literatūrinis, ar visuomeninis klausimas? Literatūrai tokie vieno kaulo veikiantieji asmenys labai nenaudingi. Tai šablonai, tai kalkės, tai schemos. Vienas kraštas gimdo kitą kraštą, kitą vienakaulį didvyrį, kuris jau tuo pačiu yra pasmerktas neoriginalumui ir neįvairumui.
Skaitydami okupantų literatūrą sutinkame tą pačią ydą: ten visus šunis karia ant vadinamųjų buržuazinių nacionalistų, o ant bolševikų krauna kaulus triuškinantį dorybių krūvį. To pasėkoje rašytojas atsistoja prieš bergždumo akligatvį.
Kur to priežastis? Įvykiai per arti. Laisvo pasaulio rašytojui gresia šablonas, o okupuotame ir šablonas, ir bergždžia pastanga melui pateisinti.
Lietuviškoji okupantų spauda paminėjo, kaip "prieš dešimti metų, 1946 m. vasario 3 d., buržuaziniai nacionalistai žvėriškai nužudė ištikimą lietuvių tautos dukrą, karštą tarybinę patriotę, mokytoją Oną Žemaitytę-Sukackienę". Ta "ištikimoji lietuvių tautos dukra" yra palikusi priešmirtinį laišką, rašytą Lazdijų apskrities kompartijos sekretoriui, kuriame, be kita ko, štai kas sakoma:
"Tiek metų klaidžiojau sunkiai apšviestuose labirintuose, ir mano siela himnus kurdavo, kada žiūrėdavau į plevėsuojančią trispalvę. Aš bėgdavau anksti rytą į Karo Muziejaus sodelį, kad nors minutėlę gaučiau atsikvėpti Tėvynės meilėje, keliant vėliavą į stiebą. Man būdavo kilniausias momentas, ir suspausta širdi mi aš verkdavau, klausdama savęs iš besiblaškančios vėliavos: kuo galiui tau dirbti, mano Tėvyne?
Tėvynė buvo nebyli, o jos tautiečiai bebalsiai.
Dabar jau kita plevėsuoja (sic! J. A.) vėliava. Ji smagiau ir stipriau meta savo vilnis, o jų kiekviena muša mano širdin..."
Toliau seka kasdienine agitpropo (agitatoriaus-propagandininko) buitis ir reikmenė, bet vis grįžta tėvynė, rašoma didele raide, tačiau matoma tik pro vėliavas. Apie ją rašė poemas ne itin talentinga užpernai mirusi poetė, Valerija Valsiūnienė. Apie ją dabar rašomos apybraižos, kurių vieną, pavadintą skambiu "Nebeužtvenksi upės bėgimo" vardu, parašytą kažkokio Antano Bieliausko (Tarybinis Mokytojas, 1956. 2. 2), kurios kiek pacituosime:
"Niekas tą naktį, rodos, nevaikščiojo, niekas ir nuspėti negalėjo, kad miško tankmėje kažkokie išgamos ruošiasi niekšingam žygiui. Mokytoja ilgai tąsyk nemiegojo, ilgai švietė mokyklos žiburys, o kai jis užgeso ir nakties gilus miegas apgaubė apylinkę, kažkur kaimo gale sulojo šunes, palydėdami žmogžudžius...
Vincas (Sukackas, J. A.) gerai atsimena brolienės Onos Sukackienės mirtį Lazdijų ligoninėje. Visi stebėjosi jos stiprybe, jos noru gyventi ir kova su mirtimi. Kai mokytoja paprašė atnešti raudoną vėliavą, visi žinojo, kad tai paskutinis jos prašymas".
Nesmi linkęs neigti nei laiško, nei kitų smulkmenų autentiškumo, nors ir viena ir antra daugiau kvepia scena negu gyvenimu, bet ir pastarajame dažnai daug neįtikimų dalykų nutinka, kurių nepajėgs išgalvoti net neįgudęs rašeiva. Viskas yra įmanoma, net ir brolžudybė, ta didžiausia ir skaudžiausia kiekvienos tautos nelaimė. O ši yra dar tuo skaudesnė, kad ji vyksta mus naikinančio priešo akivaizdoje. Te bent ateity apsaugos mus Viešpats nuo šios baisios nelaimės. Yra nesantaikų ir brolžudybių šeimose, yra jų ir tautose. Ir tokie aktai sunkiausiai bepateisinami net ir paties laiko, bet ir čia yra skirtumas. Savos tautos išdavimas lygia dalia negali būti pateisintas.
Tam reikalui pailiustruoti paimsiu pavyzdį iš senesnių laikų, pacituodamas mažą skyrelį iš Petrus de Dusburg "Crónica terre Prussie" (Scriptores Rerum Prussicarum, I, 173);
"Po to, kažkuriais tarpiniais metais (brolis Volz arba Volradas buvo Ragainės komtūrą tarp 1307 ir 1315 metų) vienas lietuvis vardu Spudas, Putenicka pilies (tą pilį kryžiuočiai pasiekę plaukdami Jūros upe) didžiūnas, karštas tikėjimo ir tikinčiųjų šalininkas, įtikinėjo augščiau minėtąjį komtūrą brolį Volz, kad jis su savo kariuomene ateitų, nes jis jam norįs išduoti minimą pilį. Sužinojęs apie tai, pats komtūras su visais savo valdiniais atėjo ir, anam slapta atidarius pilies vartus, su savaisiais įžengė ir, vienus išžudžius, gi kitus visus nelaisvėn paėmus, ugnimi pačią pilį su priemiesčiais iki pamatų sunaikino, o minimasis Spudas su tėvu ir broliais bei visa savo šeimyna krikšto malonę priėmė".
Mes nenorime tvirtinti, kad čia minimas Spudas neturėjo teisės į tikėjimą. Jo už tai niekas nei anksčiau, nei dabar nesmerktų, jei jis būtų pasirinkęs dorą, ne išdaviko kelią, jei jis to nebūtų siekęs per savo tautiečių lavonus ir vergiją.
Lygia dalia Ona Sukackienė buvo laisva bučiuoti raudoną vėliavą. Esame tikri, kad už tai niekas jos nebūtų žudęs. Priežastis, atrodo, yra gilesnė. Aprašymuose mes matome tik vieną medalio pusę, tačiau galima spėti, kad priežastis sukasi apie atneštą svetimųjų jungą. Netektų abejoti, kad tie vadinami "žmogžudžiai" ne puolė, o tik, kaip užpjudyti žvėreliai, gynėsi.
Po šių pavyzdžių prašosi išvada. Ji jau minėta: artimi įvykiai visada labai sunkiai sekasi pavaizduoti. Reikėtų itin vengti fantazijos. Rašytojas turi remtis ne tik į realią fabulą (konkretų ir tikrą įvykį), ne tik į realius veikėjus, bet taip ir į realią buitį bei koloritą. Vaizduoti žinomus dalykus, žinomą aplinką ir 1.1.
Bet dar geriau būtų imti laiką tik kaip foną, kaip dekoraciją, kur vyksta atskirų žmonių gal ir asmeniška kova arba tragedija.
Iš to niekas neturėtų daryti išvados, kad ta tema ar tasai turinys iš viso būtų neįmanomas. Jos dažnumas, priešingai, rodo, kad ta tema yra gyva, tačiau būtų raštui labai sveika, kad ji netaptų universalinė tema, o ypatingai visomis išgalėmis reikėtų vengti spaudoje ir viešoje opinijoje susidariusiųjų pigių šablonų (teigiamųjų ir neigiamųjų).
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
