Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
50 METŲ SPAUDOS LAIMĖJIMO SUKAKTĮ MININT PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VACLOVAS BIRŽIŠKA   
(Pabaiga)
 
Toj grynai knygų kovoje žymų vaidmenį suvaidino ir nuo 1875 m. užsimezgusi Amerikos lietuvių spauda. Čia jau nuo 1883 m. pradėta sistematingai leisti įvairaus turinio lietuviškos knygos, kurių žymi dalis vėliau nelegaliais keliais ir į Lietuvą patekdavo. Pradėjus čia eiti Įvairiems savaitraščiams, atsirado galimumas juose spausdinti ir ilgesnius veikalus, kuriuos nesunku buvo iš to paties rinkinio ir atskiromis knygomis atmušti. Tuo būdu atsirado pirmosios mūsų storosios knygos, su kuriomis tuo požiūriu anos prūsinės brošiūros nė lygintis negalėjo. O laiko tarpe nuo 1875 m. ligi spaudos uždraudimo panaikinimo Amerikos lietuviai išleido apytikriai 721 knygą (įskaitant čia metinį laikraščio komplektą viena knyga). Žymią jų dalį sudarė anos storosios knygos. Jos vis dėlto, nors ir toli gražu ne visos stovėjo augštumoje, lietuvių kovoje už savo knygą suvaidino labai žymų vaidmenį. Tuo pačiu laiku, nuo 1865 m. ligi spaudos atgavimo, Mažojoje Lietuvoje skirtų Didžiajai Lietuvai knygų išspausdinta apie 1422, t. y. tik du kartus daugiau už Amerikos lietuvius. O jei imti puslapių skaičių, tai gaunamas atvirkščias santykis — Amerikos Lietuvoje buvo išspausdinta du kartus daugiau puslapių, negu Maž. Lietuvoje.

6.
Knygų spausdinimas Mažojoje Lietuvoje tesudarė pirmą kovos už lietuvių knygą etapą. Knygos atvirai į Lietuvą negalėjo patekti, o ir tos, kurios per sieną pralįsdavo, rusų policijos ir žandarmerijos buvo visokiais būdais gaudomos ir naikinamos. Taigi to laiko veikliosios lietuvių visuomenės svarbiausias uždavinys buvęs tų knygų platinimas. Šį darbą sudarydavo du etapai — knygų pergabenimas per sieną ir jų išplatinimas krašte.

Žymią pirmojo etapo darbo dalį, ypač spaudos uždraudimo pirmais dešimtmečiais, atlikdavo profesionalai kontrabandnešiai. Neretai ir vėliau stambesnieji knygų platintojai Lietuvoje už tam tikrą, nuo pūdo mokamą, atlyginimą, juos parsisamdydavo ir pavesdavo jiems užpirktas už
---------
1) žr. šių metų "Aidų" nr. 4.

sienos knygas perkelti, jiems gerai žinomais slaptais keliais per sieną, ir pristatyti į sutartą vietą jau šioje pusėje. Nors nemaža šių profesionalų ir nukentėdavo nuo pasienio sargybos, bet dažniausiai jie sugebėdavo tuos užsakymus patenkinti. Tačiau toks knygų gabenimo būdas tebuvęs prieinamas tiems, kurie turėjo ryšius su anais kontrabandnešiais, ir tai tik stambesniesiems platintojams, kadangi tokio gabenimo išlaidas tegalima buvo apmokėti, pristatant didesnes spaudinių partijas.

Ilgainiui tačiau į tą darbą įsitraukė ir tikrieji knygnešiai, kurie patys pergabendavo knygas per sieną ir jas patys išplatindavo. Daugumas jų dirbo jau ne pelnui, bet grynai idėjai, kadangi gaunamais iš parduodamų knygų pinigais tegalima buvo padengti tik dalį išlaidų, susietų su knygų užpirkimu, kelionės ir pragyvenimo išlaidomis. Neturėdami tokių slaptų ryšių su pasienio sargyba, kokius turėjo kontrabandnešiai profesionalai, daugelis jų su knygomis jau pasienyje įkliūdavo, nemaža jų ir žuvo nuo pasienio sargybos kulkų, o į policijos rankas patekę, jie buvo sunkiai baudžiami.

Knygoms per sieną pergabenti plačiai buvo panaudojami ir kai kurie legaliniai galimumai. Pvz. pasienio gyventojai gan lengvai galėjo gauti sienai pereiti liudijimą ir. jais p*siraud0'ę; grįždami stengėsi nors kiek ant savęs paslėptų spaudinių pernešti. Kartais sargybai tai pastebėjus, natys tie smulkūs gabsntoJ9i dažniausiai buvo tik mažomis piniginėmis pabaudomis baudžiami. Tačiau kad ir labai žymi dalis Maž. Lietuvoje išspausdintų knygų sieną peršokdavo, vis dėlto per tuos 40 draudimo metus ant sienos šimtai tūkstančių egzempliorių knygų ir laikraščių pateko į policijos rankas ir paskiau kartu su pagautomis ir krašto viduje knygomis buvo sistemingai porą kartų per metus deginami Kaune buvusios gubernatūros kieme ir Vilniuje miesto valdybos kieme.

Mėginta j ieškoti ir kitų kelių knygoms skaitytojams pristatyti. Daug laikraščių buvo siunčiama uždarytuose vokuose paštu. Tai savotiškai ir pačius tuos spaudinius paveikė — daugel;s jų, ypač paskutiniajame dešimtmetyje, sąmoningai buvo spausdinami mažo formato ir nedidelio puslapių skaičiaus, kad juos būtų galima j voką įkišti, o kai kurie periodinių leidinių egzemplioriai buvo spausdinami specialiai ploname — ci-garetiniame popieriuje. Nors paštuose korespondencija, ypač iš užsienio gaunama, ir buvo paprastai tikrinama, tačiau vis dėlto nemaža tokių laiškų su paslėptais juose spaudiniais per sieną ir peršokdavo. Ir buvo nemaža tokių gyvenusių Rusijoje lietuvių inteligentų, kurie prūsinius laikraščius tvarkingai per paštą ištisais metais gaudavo. Tačiau dažniausiai pašto paslaugomis pasinaudodavo šioje sienos pusėje. Įprastais būdais perkeltus per sieną spaudinius siųsdavo paštu jau pačioje Lietuvoje, įdėjus juos į įvairių komercinių firmų vokus, ar kartais pasinaudodami tam reikalui ir valdiniais vokais. Pvz. Petrapilio senate tarnavęs Andrius Dubinskas, per Suomiją gaudamas platinimui "Tėvynės Sargą" ir "Žinyčią", juos išsiuntinėdavo paštu, įdėjęs į vokus su senato štampu, kurie savaime negalėjo pašte jokio įtarimo kelti.

Kitur buvo išnaudojama ir mokslo įstaigų ir pavienių mokslininkų teisė gauti iš užsienio "mokslo" leidinius be cenzūros. Pvz. Petrapilio lietuvių studentų draugija ilgus metus, ligi spaudos uždraudimo panaikinimo, užsienio lietuviškus periodinius leidinius išsirašydavo universiteto bibliotekos vardu ir, tuo reikalu susitarusi slaptai su jos bibliotekininku Epimachu Šipillo, per jį visą tą spaudą sistemingai ir gaudavo. O Maskvos lietuviams studentams tuo reikalu ne kartą patarnaudavo to universiteto profesorius kalbininkas F. Fortunatovas. Bet visi tie pusiau legaliniai keliai tebuvo prieinami tik pačioje Rusijoje gyvenusiems inteligentams. Lietuvos gi visuomenė turėjo tenkintis vien knygnešių tarpininkavimu.

Pirmieji šios rūšies knygnešių darbai nebuvo organizuoti — paskiri knygnešiai patys knygas gabendavo, patys jas ir platino. Tačiau ilgainiui atsirado ir įvairios platesnės organizacijos, kurios vie** tik knygų platinimu vertėsi ir, laikui bėgant, pagaliau šis darbas apėmė visą Lietuvą. Nebeliko nei vieno miestelio, ar bažnytkaimio, kur nebūtų galima draudžiamų knygų gauti. Dažniausiai knygos buvo net pusiau atvirai parduodamos prie bažnyčių kartu su šventųjų paveikslėliais, rožančiais ir kitomis devo-cionalijomis. Policija gerai tuos visus pardavėjus žinojo, bet daug kur jų nelietė, nes jie jai buvo pasipelnijimo šaltinis — neretai už nedidelį kyšį užmerkdavo akis.

Policija, o vėliau ir su ja bendradarbiavusi žandarmerija, daugiausiai jieškojo tų, kas tuos visus  škaplerninkus-bagamazninkus,   kaip  juos kitur vadindavo, aprūpindavo knygomis, o taip pat ir tų organizacijų, iš kurių visas tas darbas ėjo.

Pirmoji tokia organizacija buvo jau 1867 m. vyskupo Valančiaus sudaryta specialiai anoms, jau anksčiau minėtoms, jo parašytoms knygutėms išplatinti. Į šią organizaciją buvo įtraukti kai kurie klebonai, kamendoriai ir bažnyčios tarnai. Ji buvo susekta ir likviduota 1869 m. Bet netrukus panašią organizaciją Užnemunėje sudarė ir kun. Martynas Sidaravičius, kuris ligi spaudos uždraudimo panaikinimo pats jai vadovavo ir pats asmeniškai daugiausia tas knyg3s ir platino. Panašią organizaciją, tik mažesniame maštabe, buvo Žemaitijoje mėginęs sudaryti S. Kušeliauskas su kun. Vytartu ir kun. M. Jurgaitis Palangoje. Bet visos tos pirmosios organizacijos platino beveik išimtinai tik vienas tikybines knygas, daugiausia maldaknyges. Atsiradus didesniam pasaulietinio turinio knygų ir ypač laikraščių skaičiui, pradėta paties kaimo jaunimo iniciatyva kurti kaimo jaunimo kuopeles specialiai knygoms gabenti, platinti ir skaityti. Kitose vietose į tų kuopelių darbą įsitraukė ir jaunesniosios inteligentijos atstovai — gimnazistai, studentai, kitur ir šiaip kiti profesionalai — gydytojai, vaistininkai ir kiti. Daugumas tų organizacijų atsirado 90-ųjų metų pradžioje. Viena tokių seniausiųjų organizacijų buvo apie 1883 m. kažkur apie Mažeikius pradėta organizuoti "Lietuvos Motinėlė", tačiau ji težinoma tik iš vieno atsitiktinai išlikusio jos rašyto atsišaukimo. Bet ir daugelis kitų knygų platinimo organizacijų irgi vien tiktai iš vardo mums težinomos, nes konspiracijos sumetimais anais laikais, berašant apie jas tų laikų spaudoje, savaime nebuvo nurodoma nei vieta, kur toki organizacija veikė, nei jos narių sudėtis. Nežiūrint persekiojimų, tų organizacijų skaičius augo iš metų į metus ir i spaudos uždraudimo pabaigą jos buvo apėmusios žymią vakarų ir pietų, iš dalies ir šiaurės, Lietuvos kaimo jaunimo dalį. Iš tų organizacijų išliko jų vardai — tai Nemunėlio ir Apaščios Susivienijimas, Akstinas, Artojų Draugystė. Atžala, Aušrinė, Daukanto Manta, Lizdas, Spindulys, Svirplys, Teisybė, Žiburėlis, Žvaigždė ir kitos. Iš jų Vinco Kaoso Draugystė ir Daukanto Manta ne vien platino knygas, bet ir savo surinktomis lėšomis jas ir spausdino.

Savo veiklos platumu ir dėl tos veiklos žandarmerijos iškelta byla labiausiai išgarsėjo 1894 m. kovo pabaigoje įkurtas "Sietynas", kuris veikė keletą metų ir tik 1897 m. valdžios buvo likviduotas. Jis buvo pasistatęs sau tikslą "šelpti lietuvystę" ir, kaipo toks, platino knygas, steigė knygynėlius, rinko tautosaką ir t.t. Šią organizaciją žandarmerijai išaiškinus ir ją sulikvidavus, nukentėjo keletas dešimčių žmonių (38), ne vien kaimiečių, bet ir šviesuomenės atstovų.

Tačiau per visą beveik spaudos uždraudimo laiką knygų platinimo srityje daugiausia nuveikė teisingai anais laikais vadinamas "knygų ir knygnešių karaliumi" Jurgis Bielinis-Bieliakas. Iš išlikusių kai kurių Maž. Lietuvos spaustuvininkų užrašų (pvz. Martyno Jankaus) matyti, kad vienas Bielinis pasiimdavo beveik pusę visų iš ten gabenamų knygų. Pasiimdamas pradžioje tik knygas, o nuo "Aušros" laikų ir laikraščius, jis jomis aprūpindavo ne vien paskirus knygų pirkėjus, bet ir daugelį tų pačių knygnešių. Beveik 40 metų tuo darbu besiversdamas, jis puikiausiai pažino visus kelius, kurie vedė į Mažąją Lietuvą bei atgal ir neretai sugebėdavo nekliudomas per sieną pergabenti net ištisus vežimus knygų, o paskiau jas jau šioje pusėje išplatinti. Nežiūrint, kad ir policijai ir žandarmerijai jo vardas ir verslas buvo gerai žinomi ir dėl to jis ir buvo keletą dešimčių metų specialiai sekamas bei gaudomas, vis dėlto savo nepaprasto sumanumo dėka jis sugebėdavo pasprukti ir iš pavojingiausios padėties. Iš visų knygnešių jis beveik vienas ir liko per visą tą laiką neliestas.

Nesitenkindamas vien asmenine veikla, Bielinis 1885 m. kartu su Ūdra, Bružu, Laduku ir keliais kitais sukūrė ir plačią knygnešių organizaciją, kurios centras buvęs Panevėžio aps. Naujamiesčio valsčiaus Garšvių kaime. Ši Garšvių organizacija, kad ir buvo sudaryta ne komerciniais tikslais, bet komerciniu pagrindu — kiekvienas jos narys įnešė knygų užpirkimo fondui po 200 rublių. Veikdami kaip knygnešiai, jie buvo savo tarpe pasidaliję darbu tuo būdu, kad vieni vyko knygų užpirkti į Prūsus, kiti jas pergabendavo per sieną, treti iš pasienio jas atgabendavo į Garšvius, o iš ten knygos jau buvo platinamos ne vien artimoj apylinkėj, bet ir gabenamos į Kauną, Vilnių, Rygą, į Užnemunę net ligi Gardino. Jų darbas buvo vedamas taip sistemingai ir tvarkingai, kad daugeliui jie apsiimdavo periodiškai pristatyti iš anos sienos pusės ir laikraščius, rinkdami prenumeratą ir visa tai darydami čia pat pp policijos akimis. Tokių prenumeratorių vien Panevėžio ir Ukmergės apskrityse 1893 jie turėjo apie pusketvirto šimto, ir tas skaičius vis augo. Beveik neliečiama, toji organizacija veikė 10 metų, bet 1895-1896 m. ji buvo susekta, jos nariai buvo suimti ir sunkiai nubausti, tik vienam Bieliniui pasisekė pasprukti. Tuo būdu Garšvių organizacija buvo sulikviduota, bet Bielinis ir tol,-au, ligi spaudos uždraudimo pabaigos, savo darbo nenutraukė.

Ilgainiui šioje kovoje už savo spaudą atsirado ir naujas sąjungininkas, kuris paveikdavo ne vien plačias lietuvių liaudies mases, bet ir ypač rusų administraciją. Tai buvo plačiai visame krašte skleidžiami, daugiausia paskutiniame spaudos draudimo dešimtmetyje, atsišaukimai. Pradžioje jie šaukė vien į kovą už savo spaudą, vėliau ir už kitas, rusų valdžios paniekintas, lietuvių tautos teises. Iš tų atsišaukimų, skirtų ne vienai kokiai organizacijai ar gyventojų grupei, bet visai tautai, ypač minėtini: V. Mačio ir K. Griniaus parašytas ir 1890 m. paskleistas atsišaukimas — "Broliai! ieškokime, reikalaukime šviesos ir mokslo"; Vinco Kudirkos parašytas 1897 m. "Broliai Lietuviai"; K. Griniaus 1899 m. "Broliai ir Seserys, nepasiduokite maskoliams" (kitas pertaisytas leidimas pasirodė 1902 m.); K. Griniaus 1900 m. "Kas turi ausis, teklauso"; J. Bagdono su J. Vileišiu 1901 m. "Tėvynė pagalbos šaukias" ir "Vyrai, skaitykite ir kitiems duokite".

Visame krašte plačiausiai pasklidę, jie ne vieną apsnūdėlį pažadino iš miego ir įvedė į kovotojų eiles, o rusų administraciją smarkiai paveikė, nes įrodė, kad lietuvių spaudos uždraudimas pasidaręs jai pačiai tiesiog pavojingas. Greta tų atsišaukimų panašiai veikė ir atvirlaiškių formoje skleidžiami paveikslėliai, pvz. 1892 m. paskleistas vejantis moterį kazokas su na-gaika, ir toks parašas — Ja sejatel pravoslavija otpravlen v Litvu; ar kitas su velniu, kuris prie bažnyčios atiminėja maldaknyges.

7.
Už Leituvą daug broliu, žemaitelių kraujį leije, Iš prūsų knygas nešė, nešė šveisą, Ir į Sibiriją neveins anun išėję — Už Leituvą, už laisvę ir už teisę.
P. Genys

Lietuviškiems spaudiniams draudžiamomis raidėmis pasklidus visam krašte, rusų administracija beveik visai numojo ranka į galimumą prieš senus lietuviškus spaudinius pastatyti rusų kirvukais spausdintas knygutes ir visą savo energiją nukreipė į kovą su einančiais iš Maž. Lietuvos spaudiniais, tikėdamasi grynai policinėmis priemonėmis jų platinimą palaužti ir, baudžiant draudžiamųjų raštų skaitytojus ir platintojus piniginėmis pabaudomis, kalėjimu, trėmimu iš Lietuvos ribų ir į tolimas Rusijos ir Sibiro gubernijas, kovą laimėti.
Neturime visiškai tikslių žinių apie visus dėl spaudos kovos nukentėjusius asmenis, tačiau bendras jų skaičius per tuos 40 metų prašoko bent keletą dešimčių šimtų.
Pirmosios žinios apie nukentėjusius dėl spaudos siekia 1868 m.- 1869 m., kada per pir-

VINCAS    KRĖVE 1882. X. 19 - 1954. VII. 7

Ir aš norėjau atvaizduoti tų milžinų sielą — senovinę Lietuvą.
Vincas Krėvė

mąsias kratas Kretingos, Darbėnų, Telšių, Ginteliškės valsčiuose buvo pagauta nemaža egzempliorių pirmosios "revoliucinės" knygutės — būtent Kalvarijos. Skundėjais čia buvo daugiausia vietos rusai—pradžios mokyklų mokytojai ir paštininkai. Bet vis dėlto dėl tų nekalto turinio knygučių pradžioje tie asmenys, pas kuriuos paskiri egzemplioriai buvo surasti, dar nebuvo nubausti, bet tik įtraukti įtariamųjų asmenų sąra-šuosna. Pirmoji mums žinoma tikroji spaudos auka buvo 1869 IX 18 Gruzdžiuose su didesniu knygų kiekiu suimta škaplerninkė Karalina La-niauskaitė, kuri, suimta, sugebėjo pabėgti, bet po dviejų savaičių Linkuvoje vėl su knygomis buvo pagauta ir, kaip "nepataisoma" nusikaltėlė, buvo pusantrų metų išlaikyta Vilniaus kalėjime ir 1871 m. ištremta tėviškėn, policijos priežiūrai. Bet po pusės metų ji vėl su knygomis įkliuvo, buvo uždaryta kalėjiman ir 1872 m. pradžioje ištremta į Oloneco guberniją. Taigi ši davatkėlė ir pramynė pirmuosius knygnešių takus į tolimos, laukinės Rusijos tyrus.

Tais pačiais 1869 m. Panevėžio aps. žandarai pirmieji iš išeinančių iš bažnyčių žmonių pradėjo atiminėti "Aukso Altorius". Dėl to jau 1869 VII 28 vyskupas Valančius pasiuntė Kauno gubernatoriui griežtą protestą, tačiau tai policijos nepaveikė. Daug kur ir vėliau, per visą spaudos draudimo laiką, maldaknygės buvo prie bažnyčių atimamos.

Tuo pačiu laiku visoje Žemaičių vyskupijoje pasklido anos, anksčiau jau minėtos vysk. Valančiaus tikybinės-politinės brošiūros, ir iš to iškilo pirmoji didele spaudos uždraudimo laiko byla dėl lietuviškų spaudinių. Per kratas atskiriems tų knygučių egzemplioriams patenkant į policijos rankas, valdžiai tuojau kilo įtarimas, kad jas parašė ir jų platinimą organizavo pats vysk. Valančius. Tai jiems patvirtino ir net vienas kunigas, o tais laikais kunigų tarpe dar pasitaikydavo ir valdžiai atsidavusių, policijai įteikęs "valstiečių vardu" skundą dėl tų "kenksmingų" brošiūrų platinimo ir savo spėjimą, kad jas parašė vysk. Valančius, nors kartu pabrėžė, kad to jis negalįs įrodyti. Jieškodama tikrųjų kaltininkų, administracija komandiravo į Tilžę Raseinių aps. žandarų viršininką Vinklerį, tačiau, nors jam šiokių tokių informacijų ir suteikė vokiečių policija, vis dėlto jam viso ko išaiškinti nepavyko. Tiesioginių vyskupo kaltės įrodymų nesurasdama, valdžia net griebėsi stilistinės tų brošiūrų ekspertyzos, lygindama jas su kitomis, dar prieš spaudos uždraudimą išspausdintomis Valančiaus knygomis. Tačiau svarbiausieji tų brošiūrų platintojai buvo susekti, ir jiems buvo iškelta administracinė byla, kuri buvo baigta 1871 m., kada Vilniaus generolas gubernatorius Potapovas tos bylos dalyvius — kunigus Antaną Brundzą (prūsų policijos išduotą rusams), Vincentą Norvaišą, Pranciškų Butkevičių, Kazimierą Eitutavičių, Motiejų Kaziliauską, plikbajorėlį Simaną Kull-kauskį ir valstietį Simaną Račiuką nubaudė ištremti į įvairias Sibiro ir šiaurinės Rusijos gubernijas.

Tačiau šią organizaciją išardžius, pagaunamų knygų skaičius ne tik nesumažėjo, bet nuolatos didėjo, tai ir traukiamųjų atsakomybėn asmenų skaičius sistemingai iš metų į metus augo. Ligi 90-ųjų metų jų tarpe beveik visai nebuvo inteligentų — nei pasauliečių, nei dvasininkų, tai ir nekelta jokių didesnių bylų. Nuo 1889 m. toje kovoje su lietuviškų knygų platinimu vietos policija gavo naują padėjėją — žandarmeriją, kuri ypač jieškojo politinio turinio knygų ir tų organizacijų, kurios tas knygas platino.

O kiek ne tik asmenų, bet ir knygų per tas nuolatines kratas nukentėdavo, galima matyti nors ir iš to, kad pvz. 1872 X 16 Tauragėje pas Julijoną Baldauskienę buvo per kratą atimtos 1096 knygos, 1892 m. pas Peliksą Petravičių surasta 1006 knygos ir laikraščiai, pas kitus pagaudavo ištisus knygų vežimus. O tų atminimų knygų tarpe neretai pasitaikydavo ne vien kon-trafrakcinės, su neteisingais metų ir spausdinimo vietos pažymėjimais, bet ir legaliai dar prieš spaudos uždraudimą išspausdintos knygos. Ir tuo būdu kova prieš vad. "lotyniškai-lenkiškas" raides virto bendra kova prieš lietuviškas knygas, net ir prieš Mažojoje Lietuvoje gotiškomis raidėmis spausdintas. Pvz. 1872-1882 m. buvęs Tauragės lietuvių protestantų parapijos klebonas J. Pipiras, pats Prūsijos valdinys, už lietuviškų knygų, tiek lotynų, tiek ir gotiškomis raidėmis spausdintų, platinimą, 1882 m. rusų policijos buvo išvytas į Maž. Lietuvą, o jo įpėdinis toje pačioje parapijoje ligi 1894 m. Martynas Keturakaitis, už tokių pat knygų masinį platinimą, buvo patrauktas atsakomybėn ir administraciniu būdu nubaustas ištrėmimu į Kaukazą, iš kur jis vėliau pabėgo į Ameriką. O 1877 m. Lietuvos evangelikams reformatams Petrapilio cenzūros leidimu Mintaujoje gotiškomis raidėmis pakartojus "Kancyonalą" ir "Maldas krikszczionisz-kas", nemaža jų egzempliorių policija per kratas atėmė iš valstiečių evangelikų.

Nuo to laiko, kada į kovą su lietuviškomis knygomis įsitraukė ir žandarmerija, padidėjo ir pačios, ypač knygnešiams skiriamos bausmes. Jau nesitenkinama, kaip anksčiau kad buvo, piniginėmis pabaudomis ar trumpalaikiu kalėjimu, bet vis dažniau baudžiama ištremiant iš vad. Lietuvos gubernijų ne vien į Sibirą, bet ir apskritai Į įvairias Rusijos gubernijas. Tačiau tas ištrėmimas ne visados buvęs vienodai sunkus, nes kitiems iš Lietuvos ištremtiems pavykdavo apsigyventi Rygoje ar Liepojoje, kur lengviau buvo ir darbą surasti ir iš kur galima buvo palaikyti ir ryšius su Lietuva.

Ilgainiui, kovojant su lietuvių spauda, pradėjo keistis ir administracijos pažiūra į lietuviškas knygas, vis daugiau dėmesio kreipiant į jų turinį, ne vien į formą. Paskutiniajame spaudos draudimo dešimtmetyje asmenys, pas kuriuos buvo randamos nekalto turinio knygos, už jas jau netraukiami atsakomybėn, tik vien pasitenkinama tų knygų atėmimu. Bet labiausiai j ieškoma laikraščių ir kalendorių. Jas gaudyti padėdavo ir Petrapilio centro įstaigos, kurios slaptais aplinkraščiais pranešdavo Lietuvos gubernijų policijai apie nauiai Maž. Lietuvoje išspausdintus politinio turinio leidinius lietuvių kalba, nors tos jų informacijos nebuvo pilnos, bet tik rėmėsi į žandarmerijos rankas patekusių knygų sąrašais.

Didėjant persekiojimams už politinio turinio spaudinius, daugelis susektų knygnešių ir knygų laikytojų bėgdavo į Maž. Lietuvą, o iš ten į Ameriką. Šiose bylose lietuviškos raidės vaidino jau antraeili vaidmenį, tad ir pati administracijos kova prieš lietuviškas knygas virto jau grynai politine kova, kurios sūkurin ilgainiui buvo įtraukta ir daug tokių asmenų, kurie šiaip kitomis politinio gyvenimo sąlygomis gal būtų likę vien savo asmenine materialine gerove besirūpiną asmenys.

Pagaunamos literatūros ir jos platintojų skaičiui sistemingai augant, nuo 1895 m. administracija uoliai pradeda jieškbti tų kelių, kuriais lietuviškieji spaudiniai ėjo, ir tų siūlų, kurie rišo platintojus su skaitytojais. Pirmoji susekta tokia organizacija buvo jau anksčiau minėta Garšvių organizacija. Iš tos organizacijos bylos žandarmerija susidarė įspūdį, kad tarp Kauno, Suvalkų, Vilniaus ir net Kuršo gubernijų lietuvių yra tam tikri slaptieji ryšiai ir dėl to 1896 m. ir buvo pradėta byla, žandarmerijos pavadinta byla "apie lietuvių tautinį sąjūdį". Į ją pirmą kartą buvo įtraukti ir lietuviai inteligentai, kurie kad ir anksčiau plačiai dalyvavo spaudos kovoje, bet dažnai buvo administracijos nepastebimi. Į šią bylą buvo įtraukti dr. V. Kudirka, studentas L. Vaineikis, Augustinas Baranauskas, Jonas Trumpulis, broliai Gavėnai, kun. Tumas ir daugelis kitų. Šiaip visoje Lietuvoje už lietuviškus spaudinius tais metais buvo atsakomybėn patraukta pusantro šimto žmonių, tačiau žymiai jų daliai pavyko bausmės išvengti, pasinaudojus paskelbtu, Rusijos sostan užsirioglinus Mikalojui II, manifestu.

Nors ir toliau buvo nuolatos gaudomi ir eiliniai platintojai, bet nuo tų metų labiausiai pradedama sekti lietuvių šviesuomenės veikla, juos įtariant jiems tą visą darbą organizuojant. Čia labiausiai išgarsėjo žandarų viršininko Von-siackio 1897 ir 1900 m. iškeltos "Sietyno" bylos. Jose Suvalkijoje nukentėjo apie 40 asmenų, jų tarpe dr. J. Bagdonas, visa Matulaičių šeima, Daniliauskas, Vaičaitis ir daugelis kitų, o 1900 m. Kauno gubernijoje ir iš dalies ir Kurše — dr. L. Vaineikis, A. Janulaitis, V. Mongirdas, dr. P. Janušis, Jonas Jablonskis, dr. A. Sketeris, dr. P. Kairiūkštis, dr. J. Alekna, Jonas Ambrozaitis, S. ir E. Lukauskiai, G. Landsbergis, M. Čepas, V. Požėla ir kt. Ši byla, į kurią buvo įtraukta 39 asmenys, tęsėsi keletą metų ir kitiems tebuvo baigta paskelbus 1905 m. manifestą. Daugumas tos bylos dalyvių buvo ištremti į Rusiją, kiti net į Sibirą, bet dalis sugebėjo pabėgti į Vakarus.

Tos abidvi bylos kiek paveikė ir pačios kovos už savo spaudą eigą ir ypač sunkiai atsiliepė periodinei lietuvių spaudai, kuri nustojo dėl jos daugelio savo bendradarbių. Tačiau nesiliovė pats raštų gabenimas ir platinimas, jau seniai nustojęs būti vien tiktai paskirų asmenų darbu, bet virtęs visos tautos kova.

Šiaip vienintelis šioje kovoje rusų valdžios laimėjimas buvęs tas, kad nuolatos dėl knygų terorizuodama Lietuvos kaimo ir miestelių visuomenę, ji vis dėlto joie ilgainiui surado sau ir kiek talkininkų. Peržiūrėjus to laiko lietuvių laikraščių korespondencijas, į spaudos kovos laikotarpio pabaigą vis dažniau jose randamos pavardės įvairių "judošių", kurie čia įskundžia policijai kokį knygnešį, kaimyną, net kunigą ir pasaulietinį inteligentą knygas platinant ar skaitant. Tačiau jie tesudarydavo labai mažą ano laiko mūsų visuomenės dalį ir dažniausiai būdavo rekrutuojami iš įvairių girtuoklių ar vagilių. Bet tuo pačiu laiku ir pačios policijos tarpe atsirado ir atvirkščių "judošių", kada paskiri, iš tų pačių lietuvių rekrutuojami žemesnieji policininkai ne vien slaptai kitus policijos sekamus ir įtariamuosius įspėdavo apie gresiantį jiems iš policijos pusės pavojų, bet ir patys vertėsi slaptu lietuviškų knygų platinimu.

8.
Šioji nelegalinė kova už savąją spsudą, ją spausdinant už Rusijos valstybės sienų ir slaptai ją Lietuvoje platinant, buvo žymiausias spaudos kovos etapas, tačiau greta jo visą spaudos draudimo laiką buvo daromi ir bandymai lega-linėmis priemonėmis pralaužti uždraudimo frontą ir paveikti tiek Rusijos įtakingą visuomenę, tiek ir pačią administraciją ta linkme, kad ji pati kapituliuotų, pripažinusi savo nesugebėjimą grynomis policinėmis priemonėmis ne vien sunaikinti lietuvišką knygą, bet ir pačią lietuvių tautą morališkai pavergti.

Visų pirma bandoma, pasinaudojus įvairiomis paties uždraudimo įsakymo spragomis, Rusijos teritorijoje tą ar kitą spaudinį lietuviškomis raidėmis išspausdinti.

Jau 1876-1877 m., kai rusų-turkų karo metu kiek buvo atleisti cenzūros varžtai, Petrui Vileišiui pavyko išgauti Petrapilio cenzūros leidimą išspausdinti penkis lietuviškus spaudinius, cenzūrai pastačius tik tą sąlygą, kad jos būtų spausdinamos ne senais lenkų-lotynų rašmenimis, bet kai kurias lenkų raidyne vartojamas raides pakeitus kitomis. Tuo būdu 1876 m. pavyko išspausdinti ir išplatinti: "Dwi labai naudingas sznekas", "Apsakineimą apej žiame ir atmainas ora", o 1877 m. buvo išspausdinti "Jons ir Aniutia", "Jurgis Stefensonas" ir Ivinskio "Kalendorius ukiszkasis ant metu 1878". Tuo Dačiu laiku buvo paduota ir eilė kitų prašymų leisti spausdinti lietuviškomis raidėmis kitas lietuviškas knygutes liaudžiai, bet anoms jau išspausdintoms plačiai Lietuvoje pasklidus. Vilniaus administracijai reikalaujant, daugiau leidimų spausdinti neduota. Tiktai 1878 m. Petrapilio dominikonams pavyko gauti cenzūros leidimą be kokių pakeitimų iš seno 1861 m. leidimo pakartoti "Patentą Rožancziawą" (išspausdintą su visomis klaidomis, kurios buvo aname sename leidime). Tačiau 1879 m. Vilniaus spaustuvininkui Zavadzkiui pavyko gauti cenzūros leidimą iš seno, dar iš laikų prieš spaudos uždraudimą išlikusio rinkinio pakartoti su nauja, 1879 m. data, "Seną Aukso Altorių". Tarp kito ko, dėl šio leidimo legalumo, paskiau spausdinant Maž. Lietuvoje tuos pačius "Aukso Altorius", iuose buvo dedami 1879 m. ir Vilnius su Zavadzkio spaustuve, tuo būdu bandant apgauti policiją ir sudaryti įspūdį, kad tai esančios lega-Fškai išspausdintos maldaknygės. Tokių su 1879 m. data "Aukso Altorių" buvo Maž. Lietuvoje išspausdinta daugiau kaip 50 leidimų, tačiau jie lengvai nuo tikrųjų 1879 m. leidimų atskiriami iš pridedamos prie jų Velykų švenčių lentelės, kurioje pirmosios Velykos nurodomos tų metų, kada tikrai pati maldaknygė buvo išspausdinta, o senesnieji metai visai nenurodomi.

Ir vėliau laikas nuo laiko buvo bandoma gauti leidimą kokiam lietuviškam spaudiniui išleisti, ir kartais tai pavykdavo. 1881 m. J. Šliupas su P. Vileišiu ir kitais bando gauti leidimą laikraščiui "Mūsų Amžius" leisti. Nors šis prašymas ir buvo palaikytas kelių rusų akademikų ir profesorių, tačiau leidimo negauta. L. Ivinskiui Rietavo gyvulių globos draugijai parašius "Pasaugą kiekwieno giwo sutwierimo", tos draugijos pirmininkui Oginskiui buvo pavykę pradėti tos knygos spausdinimą, tačiau cenzūrai įsimaišius, spausdinimas buvo nutrauktas, teatmušus 8 puslapius. 1896 m. kažkoks Liaugminas iš Mažeikių buvo plačiai išsiuntinėjęs rusiškai spausdintą laišką, kuriame pranešė, kad rusų cenzūra leido jam lotynų raidėmis išspausdinti net 50.000 egzempliorių "Žemaicziu ir Lietuwiu Kalendoriaus" ir 30.000 "Vadovo po Rosijos Ciecoriste", tačiau tų dviejų leidinių jis neišspausdino. 1898 m. Smilga prašė leidimo spausdinti periodinį leidinį "Ūkės Reikalai", bet leidimo negavo, lygiai kaip ir 1899 m. L. Antanavičius iš Petrapilio negavo jo savo projektuojamai lietuviškai knygutei apie badą Rusiją. Tokios rūšies bandymų buvo daroma nemaža, bet dažniausiai buvo gaunamas neigiamas cenzūros atsakymas. Negaunant leidimo legališkai ištisoms knygoms ar ir laikraščiams išleisti, stengiamasi išnaudoti kiekvieną progą, kad nors dalį kokio nors teksto išspausdinus lietuviškai, lietuviškomis raidėmis. Pvz. 1893 m. kun. Justinas Pranaitis savo brolio vardu Petrapilyje išspausdino savo sukomponuotą "Polką Lietuvaitę", o 1894 m. "Mozūrą Lietuvaitėms" su lietuvišku antraštiniu lapu. Nuo 1896 m. Petrapilyje, nuo 1898 m. Rygoje ir Palangoje, 1900 m. Liepojoje, paskiau Mintaujoje ir kitur, tik už Lietuvos ribų, ruošiant lietuviškus vakarus, koncertus, vaidinimus vis pavykdavo gauti leidimą afišoms, programoms ir bilietams spausdinti lietuviškomis raidėmis, išnaudojus tą faktą, kad jiems spausdinti nereikėjo prašyti cenzūros leidimo, bet tuos leidimus išduodavo policija, o ši, veikdama už Lietuvos ribų, nežinojo. kad l'etuviu soauda esanti uždrausta, tad ir išduodavo tuos leidimus lietuviams ta pačia tvarka, kaip ir visiems kitiems, kitų tautybių ruošiamiems vakarams.

Į spaudos uždraudimo pabaigą kai ką pavykdavo lietuviškai išspausdinti ir pačioje Lietuvoje.
1901 m. Vilniuje, cenzūrai leidus, buvo išspausdinta viename lapelyje lietuvių abėcėlė, pavadinus tai "Českij alfavit" — čekų raidynu. Dėl kai kurių ženklų tapatybės su kitais čekų raidyno ženklais, cenzūra tą raidyną ir palaike tikruoju čekų, ne lietuvių raidynu. Einant Vilniuje lietuvių kovai už išgavimą lietuviams šv. Mikalojaus bažnyčios, tais pačiais 1901 m. buvo gautas Vilniaus cenzūros leidimas lietuviškai išspausdinti "Vilniečių meldimą paduotą Mohile-vo Arcivyskupui Niedzialkovskiui".

Tuo pačiu laiku stengiamasi į visokius ofi-cialinius leidinius įvesti nors ir nedidelius lietuviškus tekstus, išspausdintus ne rusų, bet lietuvių raidėmis. Pvz. 1896 m. spausdinant oficia-liniame Kauno gubernijos metraštyje — Pamiat-naja Knižka Kovenskoj gubernii — kun. K. Jauniaus kalbinį straipsnį apie lietuvių tarmes Panevėžio aps., autoriui reikalaujant, visi lietuviškieji žodžiai buvo išspausdinti lotyniškomis raidėmis, lygiai kaip ir to paties Jauniaus 1899 m. Petrapilyje išspausdintoje jo įžengiamojoje paskaitoje Petrapilio dvasinėje akademijoje — "Praelectio de litteris latinis". 1901 m. tokioje pat Vilniaus gub. "Pamiatnaja Knižka" buvo išspausdintas P. Matulionio straipsnis apie lietuvius Vilniaus gubernijoje (Litovskoe plemia v Vilen-skoj gub.), ir čia lietuviškieji žodžiai taip pat buvo lietuviškais rašmenimis. O 1903 m. P. Matulionis paruošė Vilniaus žuvininkystės parodai "Kalendorių paprastųjų žuvų", kuris Vilniaus cenzūros leidimu buvo atskiru lapu lotyniškomis raidėmis atmuštas. 1902 m. kun. Prapuoleniui oavyko pirmą kartą Mohilevo arkivyskupijos Directoriume išspausdinti lietuviškas maldas lotynų raidėmis, nežiūrint, kad Žemaičių vyskupijos Directoriumuose ligi pat spaudos uždraudimo panaikinimo tos pačios maldos turėjo būti spausdinamos rusų raidėmis.

Bandymų ką nelegališkai pačioje Lietuvoje lietuviškai išspausdinti, palyginti, buvo labai nedaug. Tiesa, ypač paskutiniajame dešimtmetyje, buvo atmušama nemaža įvairių hektografuotų atsišaukimų, lygiai kaip ir Žemaičių vyskupijos ivairių raštų, tačiau jų paskirtis buvo labai aprėžta — atsišaukimai buvo labiausiai skiriami Vilniaus ir Kauno miestų darbininkams, o anie vyskupijos raštai — vien parapijų klebonams. Bet iau nuo 1875 m., kada Petrapilio studentai išleido hektografuotą laikraštėlį "Kalwį Melagį", o 1880 m. Maskvos studentai taip pat hektografuotą "Aušrą", ligi spaudos uždraudimo pabaigos buvo išleista keletas dešimčių įvairių hektografuotų laikraštėlių, tačiau visi jie buvo skiriami labai aprėžtam skaitytojų būriui — ar kokios mokyklos klausytojams, ar vienai kokiai jaunimo kuopelei.

1897 m. Jurgis Bielinis, jau po to, kada buvo sulikviduota anoji Garšvių organizacija, Saločių valsčiaus Grybkelių kaime įtaisė slaptą spaustuvėlę ir joje išspausdino vieną laikraštėlio "Baltojo Erelio" numerį. Tais pačiais 1897 m. keli Tartu universiteto studentai (P. Jakūbėnas, R. Žakevičius ir P. Vanagas) bandė vienoje Tartu spaustuvėje išspausdinti K. Jauniaus "Kalbamokslį", bet vos vieną lanką surinkęs spaustuvininkas, sužinojęs, kad lietuvių spauda esanti uždrausta, darbą nutraukė. Tuomet tie patys studentai gramatiką atmušė hektografu, pažymėję joje išleidimo vietą — "Baltiko Padangėje". 1898 m. Petrapilyje studentai V. Sirutavičius ir A. Smetona rotatorium atmušė P. Avižonio parašytą "Lietuvišką Gramatikėlę". Panašių darbų buvo ir daugiau, tačiau savaime jie paties spaudos uždraudimo nepaveikė. Bet šioje srityje buvo daryta ir visai naujų, savotiškų spaudos uždraudimui aplenkti bandymų. Lietuvos kaimuose paplitus slaptoms pradžios mokykloms ir jas policijai sekant ir pas vaikus suradus iš Maž. Lietuvos atgabentus elementorius, atsakomybėn traukiant tiek tų mokyklų mokytojus, tiek ir tėvus, ypač tuos, kurių trobose buvo vaikai pamokoms renkami, kai kuriose vietose griebtasi naujos priemonės policijai suklaidinti. Būtent, vietoje spausdintų abėcėlių, kai kur pradėta vietoje gaminti molio plytelėse išdegintas lietuviškas abėcėles, kurių savaime policija negalėjo laikyti knygomis ir dėl to ir per kratas į jas nekreipė dėmesio. Tuo būdu dėl spaudos uždraudimo kitur lietuviams teko grįžti į prieš keletą tūkstančių metų asiriečių-babiloniečių vartotą raštų techniką, tik ją pritaikius kitiems reikalavimams.

Daug platesnių galimumų šį bei tą lietuviškai išspausdinti atsirado nuo 1880 m , kada įvairioms rusų mokslo įstaigoms buvo leista lietuviškus tekstus spausdinti lotyniškomis raidėmis. Bet jau prieš tai, 1879 IV 23, prof. J. Baudouin de Courtenay pasiūlius, Kazanės universiteto taryba sutiko lotynų raidėmis spausdinti A. Juškos "Lietuviškas dainas". Tačiau tik pusę pirmojo lanko išspausdinus, spaustuvė savo iniciatyva pasiuntė ji cenzoriui, kuris, atsirėmęs lietuvių spaudos uždraudimu, įsakė darbą nutraukti. Tuomet tas pats prof. Baudouin de Courtenay įteikė universiteto tarybai platų raštą, kuriame pakaltino cenzorių neteisėtu bandymu suvaržyti universiteto teisę pačiam savo leidinius cenzūruoti, ir kartu įrodinėjo, kad lotynų raidės l;e-tuviškuose tekstuose yra vartojamos visuose mokslo veikaluose ir kad pagaliau ir pačiame Petrapilyje cenzūros leidimu yra išleista eilė lietuviškų knygų lotynų raidėmis (jis turėjo galvoje anas P. Vileišio išleistas knygutes), ta'gi lietuviškos raidės nesančios uždraustos. Universitetas su ta nuomone pilnai sutiko ir savo spaustuvei įsakė toliau tą leidinį lotynų raidėmis spausdinti. Tuo būdu buvo išleistas lotynų raidėmis visas A. Juškos dainų rinkinys. Paskiau tuo pačiu keliu nuėjo ir Petrapilio mokslo akademija, lotynų raidėmis išleisdama 1886 m. Daukšos 1595 m. "Kathechismą", nuo 1899 m. pradedama spausdinti Daukšos "Postilę", o nuo 1897 m. A. Juškos "Lietuvių kalbos žodyną", o 1901, 1903 ir 1904 m. išspausdindama E. Volterio paruoštos "Lietuviškos Chrestomatijos" du sąsiuvinius (dviems leidimais). Tuo pačiu laiku ir kituose mokslo žurnaluose spausdinami įvairūs lietuviški tekstai lotynų raidėmis, ypač daug V. Lamanskio redaguojamame tautosakos ir etnografijos žurnale "Živaja Starina" (nuo 1892 m), taip pat ir Varšuvos "Wisloje" ir kitur.

Tų visų oficialinių spaudinių įtakoje, cenzūra jau nedaro kliūčių spausdinti lietuviškus tekstus lotynų raidėmis mokslo leidiniuose ir atskirais atvejais net leidžia iš užsienio atsiųstus mokslo reikalams skiriamus lietuviškus tekstus laisvai pardavinėti, nors ir čia tarpais buvo daroma kliūčių. Pvz. 1882 m. prof. Hugo Weberiui išspausdinus A. Baranausko Anykščių šilelį (Ost-litauische Texte) ir jį atsiuntus į Lietuvą, Vilniaus cenzorius buvo šią knygą sulaikęs ir uždraudęs platinti. Tuomet A. Baranauskas buvo pristatęs cenzūrai savo paaiškinimus, įrodydamas, kad šiame leidinyje nėra nieko įstatymams priešingo, kad vokiškoji jo dalis teskiriama mokslo reikalams, o lietuviškoji jau buvo cenzūros leidimu išspausdinta 1859 ir 1860 m. Ivinskio kalendoriuose ir savo laiku buvo pakartota rusų cenzūros leidimu laisvai Rusijoje platinamoje L. Geitlero knygoje "Litauische Studien", be to, kad jau 1880 m. caro leista mokslo reikalams skiriamas knygas spausdinti ir lietuviškomis raidėmis. Pagaliau dar pridėjo, kad atsiųsta to leidinio vos tik keletas dešimčių egzempliorių, o kiti egzemplioriai liks Vokietijoje, o ir kad pats Baranauskas norėjęs šį leidinį Rusijoje spausdinti, tik dėl atitinkamų ženklų trūkumo negalėjęs to įvykdyti. Nors cenzūra tuos Baranausko motyvus ir buvo paneigusi, bet įsimaišius čia ir rusų mokslo akademijos akademikui Grotui, buvo leista knygą platinti. O 1894 m. nedaryta kliūčių L'e+nvoie mitinti ir- 1894 m. Tilžėje išspausdintą M. Miežinio keturkalbį žodyną.

Tačiau visų tų legalinių bandymų buvo per maža, kad sugriovus lietuvių spaudos uždraudimą. Dėl to jau maždaug nuo 1880 m. stengiamasi išjudinti rusų visuomenės opiniją ir per ją paveikti rusų valdžią, keliant lietuvių spaudos klausimus rusų periodinėje spaudoje. Tuo požiūriu ypač buvo veiklūs Maskvos ir Petrapilio augš-
 

ADOMAS   GALDIKAS TAKAS MIŠKE

Iš parodos John Myers galerijoje New Yorke

tųjų mokyklų lietuviai studentai, kurie surasdami kelius, kaip prieiti prie įtakingų rusiškų laikraščių redakcijų, nuolatos atskirais straipsniais judino tuos pačius klausimus, įrodinėdami, kad lietuviai patys jau yra atmetę rusų raides savo raštams, kad rusų raidžių brukimas stabdo lietuvių literatūros plėtimąsi, lietuvių tautą nustato prieš rusų valdžią, valstybei ekonomiškai yra žalingas, ne tik nepakerta lenkų įtakos lietuviams, bet net ją sustiprina ir t.t., tuose straipsniuose teiškeldami tokius tikruosius ar ir pramanytus faktus, kurių būtų galima palankia lietuviams linkme paveikti rusų visuomenę. Pvz. dar būdamas Maskvos universiteto studentas, Jonas Jablonskis viename laikraštyje buvo paskelbęs didelį sąrašą tariamai iš rusų kalbos į lietuvių išverstų literatūros ir mokslų veikalų, kurių, esą, dėl lietuvių spaudos uždraudimo negalima išspausdinti, nors iš tikro nei vienas tų veikalų lietuviškai nebuvo išverstas.

Tuo pačiu laiku Petras Kriaučiūnas buvo sudaręs ir pasiuntęs rusų geografinei draugijai savotišką lietuvišką raidyną, apimantį per 50 ženklų, nes, esą, lietuvių kalboje tiek yra skirtingų garsų, kuriems išreikšti reikalingos ir skirtingos raides, o tuo tarpu lietuviams primetamas rusų raidynas turi du kartu mažiau ženklų, taigi visiškai lietuvių kalbai netinkąs.

Lygia greta, kiekvienai progai pasitaikius, vyskupai Beresnevičius, Baranauskas, Paliulionis ir kiti įtakingieji asmenys (pvz. Oginskis) įteikdavo vyriausybei memorandumus, kuriuose stengėsi į vieną suvesti visus motyvus, kalbančius prieš spaudos uždraudimą. O A. Baranauskui mokslo akademijai pavedus įvertinti M. Gyliaus lietuviškai rusišką, dar 1876 m. sudarytą žodyną, kuriame lietuviškieji žodžiai buvo rusų raidėmis surašyti, jis jau 1878 dėl tų raidžių neigiamai šį žodyną įvertino, o paskiau, 1898 m., pati akademija tą atsiliepimą išspausdino kaip "Zametki o litovskom jazyke i slovare".

Tam pačiam valdžios opinijos lietuvių spaudos klausimu pakeitimo reikalui buvo išnaudotas ir įvykęs 1895 m. Petrapilyje pirmasis rusų spaudos veikėjų suvažiavimas, kuriame, tarp kito ko, buvo paskaityti lietuvių spaudos klausimu net keli referatai (M. Lozoraičio, Ginkeno, A. Smilgos). Jų įtakoje pats suvažiavimas parėmė referatuose keliamą mintį apie būtinumą lietuvių spaudos uždraudimą panaikinti. O Vak. Europos opinijai tuo reikalu išjudinti ir tuo būdu priversti, kad su ja skaitytųsi ir rusų valdžia, nemaža patarnavo 1900 m. Paryžiaus parodoje suruoštas lietuviškas pavilijonas su lietuviškų draudžiamųjų raštų kolekcija, į ką labai gyvai reagavo ir Paryžiaus spauda.

Paskutiniajame spaudos uždraudimo laikotarpyje paplito nauja kovos už savo spaudą priemonė — kurstymas valstiečių, kad jie valsčių ar seniūnijų sueigose teiktų valdžiai prašymus grąžinti spaudą. Tam reikalui buvo iš anksto surašomi tų prašymų tekstai, kuriuose ir buvo keliami įvairių įvairiausi motyvai už reikalingumą grąžinti spaudą. Šie nutarimai dažniausiai buvo surašomi trafaretine forma prašymų, rašomų caro vardu, ir patiems valstiečiams telikdavo tuos prašymus pasirašyti. Į spaudos uždraudimo pabaigą beveik neliko nei vieno valsčiaus, kuris panašaus nutarimo nebūtų surašęs. O nuo XX amžiaus pradžios lietuvių raidžių klausimas buvo perkeltas ir į visai kitą sritį. Visur iš seno prie kaimų, miestelių, valsčiaus įstaigų ir šiaip pakelėse įvairių vietovių, įstaigų pavadinimai ir žemės savininkų pavardės buvo surašomi rusiškai. Tačiau Užnemunėje daug kur pradėta reikalauti tai keisti lietuviškais parašais ir tuo pamatu įvykdavo nemaža susidūrimų su valdžios pareigūnais, kada tie parašai neretai buvo pakeičiami savavaliai. Tačiau nuo 1903 m. Užnemunėje buvo leista tuos parašus rašyti ir lietuvių kalba, bet kiti apskričių viršininkai buvo pradėję reikalauti, kad, surašant juos lietuviškai, būtų rašoma rusų raidėmis. Valstiečiai tai atmetė, ir tuomet tai pačiai policijai neliko kitos išeities, kaip nesipriešinti ir lietuviškiems, lietuvių raidėmis, parašams.

Visos tos legalinės ir nelegalinės kovos priemonės ilgainiui pradėjo smarkiai veikti ir augš-tesniąją vietos administraciją ir jau nuo 1897 m. paskiri Suvalkų ir Kauno gubernatoriai, Varšuvos generolas gubernatorius Imeretinskij, Vilniaus ir Varšuvos mokslo apygardų globėjai ir kiti teismų atstovai, dažniausiai iš užkulisių juos paveikiant ir patiems lietuviams, pradėjo savo vyriausybei siųsti atsiliepimus ir lietuvių spaudos klausimais, kuriuose jau įtikinėjo vyriausybę, kad lietuvių spaudos uždraudimas ne tik nieko naudingo Rusijai nedavė, bet virto jai tiesiog pavojingu reiškiniu, kuris surevoliuc'n;no visą lietuvių tautą. Tuos visus atsiliepimus paruoši'"vo jų raštinių tam tikri valdininkai, o prie jų sugebėdavo prieiti ir kiti lietuviai veikėjai, ir juos pinigais patepę, gaudavo iš jų palankų lietuviams atsiliepimą. Ilgainiui tų visų atsiliepimų Petrapilyje gerokai susirinko, ir tuomet švietimo ministerijos tam tikras skyrius 1898 m. apsiėmė atlikti vidaus reikalų ministerijai visų tų pranešimų santrauką. Ją sudaryti buvo pavesta tos ministerijos tarnautojui latviui Vissendorfui, kuris ją ir sudarė, atsirėmęs ne vien anais oficia-liniais pranešimais, bet ir medžiaga, gauta iš pačių lietuvių (pirmoj galvoje iš Prano Mašioto) ir latvio Brivziemnieko-Treilando. Toj 1898 XII 4 santraukoje (lietuviški vertimai b'""o 1899 m. išspausdinti "Varpo" ir "Tėvynės Sargo" prieduose) prieita prie išvados, kad pačios Rusijos interesams yra būtina spaudos draudimą panaikinti. Čia, tarp kito ko, santraukos sudaryt j s sąmoningai sukūrė ir visą eilę motyvų prieš spaudos uždraudimą, kurių visai anuose valdiniuose pranešimuose nebuvo. Žymia dalimi pasinaudojus anais dar senais P. Kriaučiūno raštais. įrodoma, kad rusų raidyno ženklais daugelio lietuvių kalbos garsų negalima atvaizduoti, o be to, pirmą kartą viešai buvo iškelta mintis. k°d iš esmės lietuvių spauda, kaipo tokia, nėra uždrausta, nes teuždrausta buvo vartoti "lotyniškas-len-kiškas" raides. Tai kodėl lietuviai negali vartoti lotyniškai-lietuviškų, lotyniškai-čekiškų ar loty-niškai-prancūziškų raidžių? Juk nebuvo ir jokio nei įstatymo, nei įsakymo, kuris būtų primetęs lietuviams rusiškąsias raides.

Tuo būdu jau į XIX a. pabaigą spaudos uždraudimo panaikinimo būtinumas valdžios sferose buvo visiškai subrendęs, bet vis dėlto šis klausimas vis buvęs atidėliojamas, daugiausia dėl to, kad tam vis priešinosi Vilniaus centrinė administracija, savo nusistatymą daugiausia motyvuodama tuo, kad beveik visa lietuvių tauta tiesiai yra surevoliucijonėjusi ir nusistačiusi prieš Rusiją ir jos valdžią. Dėl to esą pavojinga jai nors ir spaudos srityje duoti pilną lsiįvę.

Ir štai kaip tik tuo momentu "Tėvynės Sargo" 1900 m. N. 12 spausdinamas "Redaktoriaus" (J. Tumo) pasirašytas straipsnis "Baigdami 5 metus", kuriame faktiškai be jokio sąryšio su kitu to straipsnio turiniu, ir tai dar iš dalies išskyrus riebiomis raidėmis, įdedamas toks posakis (cituoju iš originalo, mano rankose esančio): "politiszką Lietuvos neprigulmystę skaitome už tuszczią svajonę ir priesz aną, iszreiksztą neva Lietuviszkos Social-Demokratiszkos partijos isz-leidžiamose knygelėse atvirai protestuojame. "Sargiecziai", o su jais visa konservativiszka lyg kaulų smagenų Lietuva, pripažįsta Rusijos Ciesorių už tikrą savo valdoną; nuo Rosijos nerupi-nas skirtis, tik reikalauja ir reikalaus godojimo mūsų tautystės ir katalikystės..." To posakio kilmės nežinant, jau anais laikais, kada tas straipsnis buvo išspausdintas, šis iškilmingas ištikimi-mybės carui pareiškimas daug kam atrodė labai keistas lūpose to redaktoriaus, kuris, nors ir nekūrė jokių Lietuvos nepriklausomybės ateities planų, bet per visus penkerius savo redaktoriaus darbo metus kiekvienu straipsniu, korespondencija, eilėraščiu, net ir beletristika tik kurstė ir kurstė lietuvių kaimo visuomenę kovoti už savo tikybą, kalbą, mokyklas ir už visas kitas teises, taigi prieš tą patį "valdoną", kuris ir slėgė per savo tarnus visą lietuvių tautą ir kurio vardo "Tėvynės Sargas" nei vienu geru žodžiu nebuvo paminėjęs. Vėliau gi tais J. Tumo posakiais kiti jo ir "sargiečių" politiniai priešai pasinaudojo, kad pavertus juos tariamais "caroslavais". Pvz. tas pats kruvino Maskvos caro gerbėjas V. Kapsukas savo brošiūroje "Kunigai ir caro valdžia" plačiai šį straipsnį panaudojo kovai prieš kunigus, o ir jam vykusiai 1919 m. atsakęs knygutėje "Kunigai kovoje su caro valdžia" bevardis autorius (sprendžiant iš turinio ir stiliaus — bene A. Jakštas ar D. Dumbrė-Bikinas) į šiuos priekaištus atsakydamas, tiktai viena konstatavo — "be abejo kunigas Tumas su savo "Tėvynės Sargu" šiame atsitikime suklydo, kaip ir daugeliui kartais tenka paklysti" (p. 17). O ir mūsų laikais dar tai kartojama, kaip motyvas prieš "sargiečius". Tuo tarpu visas tas posakis neturėjo nieko bendro nei su J. Tumo, nei su "sargiečių" pozicija, bet iš tikrųjų tebuvo vienas kovos už lietuvių spaudą etapų. Apie tai po 30 metų pats J. Tumas papasakojo, rašydamas apie kunigą J. Ambraziejų. Kartu kai kurias detales paaiškino savo laiku ir šiuos žodžius rašančiam. Kaip tik anuo laiku kunigas Juozas Ambraziejus, gyvendamas Vilniuje, sueidavo dažnai su Vilniaus generolo gubernatoriaus įstaigos valdininkais, ypač su tais, į kurių rankas suplaukdavo visi lietuviškos spaudos reikalai. Jis stengėsi juos paveikti (tam reikalui nesigailėdamas ir pinigų, kurių nemaža įvairiems valdininkams papirkti siųsdavo ir kun. J. Bal-vočius-Gerutis), kad pagaliau ir Vilniaus generolas gubernatorius nusistatytų teigiamai lietuvių spaudos uždraudimo panaikinimo klausimu. Bet kadangi tų valdininkų rankose buvo sukoncentruotos ir visos žinios apie lietuvių kovą su caro valdžia, tai tuo reikalu jie vis pasisakydavo neigiamai. Dėl to, nors 1897-1898 m. Petrapilio sferose jau buvo linkstama spaudos uždraudimą atšaukti, šis klausimas vis likdavo neišspręstas, kadangi juo neigiamai pasisakydavo Vilniaus generolai gubernatoriai. Ir maždaug tuo laiku kun. J. Ambraziejus pripuolamai suėjo su redagavusiu tuomet "Tėvynės Sargą" kun. J. Tumu ir pradėjo jį prašyti, kad pačiame "Tėvynės Sarge" išspausdintų kokį straipsnį, kuriame būtų išreikšta ištikimybė Rusijai bei carui ir smerkiama lietuvių kova su caro valdžia. Ir visa tai išspausdinti tam, kad pats Ambraziejus galėtų tą patį "Tėvynės Sargą" tiems valdininkams parodyti ir jiems juo sugriauti jų motyvus prieš spaudos uždraudimo panaikinimą, pabrėžiant, kad štai jie vis dar lietuvius persekioja, o štai kaipgi gražiai tie patys persekiojami lietuviai savo nelegalioje spaudoje atsiliepia apie carą ir Rusiją! J. Tumas sutiko išmėginti ir tokią kovos už lietuvių spaudą priemonę. Rašydamas kitais klausimais įžanginį "Tėvynės Sargo" straipsnį, jame jis įterpė ir aną anksčiau cituotą sakinį (kaip jis man sakė — "parašiau tą durną straipsnį"), nors jis neturėjo nieko bendro nei su jo paties, nei su "sargiečių" politiniu nusistatymu. Taigi čia faktiškai turime beveik visiškai analoginę padėtį su vyskupo Valančiaus pasisakymais prieš sukilimą ar ir už carą, kartu palaikant tą patį sukilimą ir kurstant priešintis visiems to paties caro patvarkymams. Šitas "Tėvynės Sargo" sakinys iš dalies ir nulėmė spaudos uždraudimo panaikinimo eigą, nes kun. Ambraziejui šį posakį aniems valdininkams išvertus, greitu laiku naujas (po Trockio) Vilniaus generolas gubernatorius Sviatopolk Mirskis savo pasiųstame į Petrapilį ir anų valdininkų parašytame atsiliepime pats patarė valdžiai kiek galima greičiau palankiai išspręsti lietuvių spaudos uždraudimo klausimą.
Pagaliau paskutinį tos legalinės kovos už savo spaudą etapą sudarė dvi pačių lietuvių teismuose iškeltos bylos.

1900 m. A. Maciejauskiui pavyko Petrapilyje, cenzūros neatsiklausius, žemėlapių spaustuvėje atmušti "Žemlapį Lietuviškai-Latviško krašto", kuriame visi vietovardžiai ir parašai buvo atmušti lietuviškai lotynų raidės. Po 8 mėnesių, kada šis žemėlapis pateko ir į Vilnių, reikalaujant Vilniaus generolo gubernatoriaus raštinei, vyriausias spaudos valdybos viršininkas Šachovskoj įsakė policijai konfiskuoti visą leidinį, kaip spausdintą draustinėmis raidėmis. 1900 XI 28 ir XII 2 policija atėmė iš Maciejauskio 1185 to žemėlapio egzempliorius. Tuomet Macie-jauskis 1901 V 2 pateikė vyriausiai rusų teismo įstaigai — senatui — jieškinį prieš Šachovskojų, reikalaudamas iš jo 1200 rublių nuostolių; esą, tas jos įsakymas buvęs neteisėtas, nes nėra jokiu įstatymu paremtas. 1902 XII 14 senatas, apsvarstęs tą bylą, konstatavo, kad draudžiantieji lotyniškas raides lietuvių spaudiniuose įsakymai neturi įstatymo galios, kad Šachovskoj, konfiskuodamas žemėlapius, pasielgė neteisėtai ir dėl to privalo sumokėti Maciejauskiui 1200 rublių tiems nuostoliams atlyginti. Nors Šachovskoj ir apeliavo į augštesnę to paties senato instanciją, bet ir ši 1904 V 10 tą apeliaciją atmetė, ir tuo būdu jau 1902 XII 14 augščiausias Rusijos teismas pripažino, kad faktiškai nėra jokio teisėto spaudos uždraudimo.

Kita byla buvo iškelta ryšium su įvykusiu 1900 VII 23 Mintaujoje Dviejų Moterų (Žemaitės ir Petkevičaitės) komedijos "Velnias spąstuose" vaidinimu. Mintaujos policmeisteriui leidus, spektaklio afiša buvo išspausdinta lietuviškai, lietuviškomis raidėmis. Tuomet to spektaklio ruošime dalyvavęs Povilas Višinskis įdavė tris afišos egzempliorius Joniškio batsiuviui Juozui Bri-jūnui, pavesdamas jam jas Joniškyje, t. y. jau ne Kuršo, bet Kauno gubernijoje, išlipdyti ir tuo atveju, jei policija už tai jį sulaikys, kad jai pasakytų, jog jis tas afišas buvo iš Višinskio gavęs. Ir tikrai policija Brijūną suėmė ir po to Vi-šinskiui ir Brijūnui iškėlė bylą pas Joniškio taikos teisėją. Višinskio bylą apsiėmė vesti Šiaulių advokatas Krečinas. Tiek pačiam Višinskiui, tiek ir jo advokatui čia rūpėjo turėti pagrindą bylai privesti ligi paties senato. Dėl to dar prieš bylą

Krečinas davė teisėjui piniginį kyšį, kad tas tik abiejų kaltinamųjų neišteisintų. Teisėjas 1900 X 20 nubaudė Višinskį už akių sumokėti 3 rublius pabaudos arba atsėdėti vieną parą arešte. Višinskis padavė tam pačiam teisėjui atšaukimą. Teisėjas, to paties Krečino paveiktas, 1901 XI 16 padidino bausmę ligi 16 rublių arba 4 parų arešto. Tuomet Krečinas Višinskio vardu padavė apeliaciją Šiaulių taikos teisėjų suvažiavimui, joje iškeldamas visus teisinius motyvus prieš spaudos uždraudimą. Ši instancija, taip pat privačiai Krečino įprašyta, 1903 I 10 pripažino taikos teisėjo sprendimą teisingu, tik sumažino pabaudą ligi 3 rublių. Po to buvo paduotas senatui ka-sacijos skundas, kuriame, be visos eilės kitų motyvų, buvo sugalvotas ir visai naujas, būtent, kad anie aplinkraščiai prieš lietuvių spaudą draudžia, nors ir neteisėtai, tiktai lotynų-lenkų rašmenis, ši gi afiša buvo išspausdinta kitokiais — lotynų-lietuvių rašmenimis, o tuo tarpu nėra jokio nei įstatymo, nei įsakymo, kuris tokius rašmenis draustų. Ir senatas, kaip ir Maciejauskio byloje, 1903 V 13 Višinskį išteisino, pripažinęs, kad jis negali būti baudžiamas,, atsirėmus tokiais įstatymais, kokių iš viso nėra.

Tos dvi bylos ir paveikė galutinai rusų valdžios nusistatymą lietuvių spaudos uždraudimo panaikinimo klausimu. Praėjus beveik metams nuo paskutiniojo sprendimo, rusų valdžia pagaliau kapituliavo prieš vien tiktai savo spaudiniais ir pasiryžimu ginkluotą lietuvių tautą: 1904 m. balandžio 24 d. (naujuoju stilium — gegužės 7 d.) spaudos uždraudimą panaikino.

Savo 40 metų karą už savo raštą lietuvių tauta laimėjo. Toje kovoje išaugusi ir subrendusi, ii pradėjo naują savo gyvenimo etaoą. po keliolikos metų apvainikuotą Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimu.

Naujosios, jau Nepriklausomoj Lietuvoje išaugusios kartos, nebuvo tiesiogiais tos kovos liudininkais, tai mūsų visų pareiga kiekviena proga joms ją priminti ir jos svarbesniuosius etapus iškelti, nes kitaip:

Jei po amžių kada skaudūs pančiai nukris,
Ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus,
Mūsų kovos ir kančios, be ryto naktis,
Jiems nebesuprantamos bus. 
      (Maironis)
 


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai