Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PASTABA Į PASTABAS (Atsakymas p. Žemaičiui) PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Dipl. Inž. K. Kriščiukaitis,   
"Aidų" nr. 4 A. Žemaitis paliečia L. Enciklopedijos straipsnį apie architektūrą, tarp kita ko nurodydamas, kad L. Enciklopedija, esą, duodanti blogą informaciją apie architektūrą būsimajai Lietuvai.

Aš nemanau ginčytis, tačiau rašau šias pastabas, kad "Aidų" skaitytojai po A. Žemaičio minčių apskritai nebūtų klaidingai nuteikti prieš L. Enciklopedijos straipsnį apie architektūrą.

Tas straipsnis iš tikrųjų neblogai informuoja skaitytojus apie istorinius stilius: to, atrodo, neginčys ir A. žemaitis. Jam nepatiko tik straipsnio galas. Tuo ir nereikia stebėtis, kadangi dėl dvidešimtojo amžiaus meno ginčai nesiliauja, nes iš tikrųjų čia ir negali nebūti skirtingų nuomonių.

Todėl ir negalima sutikti su A. žemaičiu, kad viskas, kas yra modernu, tuo pačiu yra ir vertinga. Pastaba apie laukiamą renesansą visai nepaneigia šiuo laiku daromų pastangų sukurti architektūroje ko nors vertingai naujo, bet tik smerkia toje architektūroje ekstravagantiškumo pamėgimą, kurį rodo daugelis vadinamosios modernios architektūros atstovų, beveik visai paneigdami žmogui prigimtą estetikos jausmą ir augštindami vien tik techniką. Juk moderninė technika įgalina žmogų pastatyti pastatą net ir kūgio formos su viršūne atkreipta žemyn. Bet nors toks pastatas ir būtų technikos triumfas, architektūrai iš to jokio progreso nebūtų. Tokiuose trobesiuose žmogus jausis toli gražu ne technikos valdovu, kaip nurodo A. Žemaitis, bet jos vergu.

Juk gerą įspūdį daro tik tokie bet kokios architektūros, čia turint galvoj ir moderninę, pavyzdžiai, kurie darniai surišti į bendrą ansamblį su apylinkės gamta ar jau ten esamais kitais vertingais pastatais. Ir tik tas architektas, kuris sugeba tai padaryti, tikrai yra vertas dėmesio, nežiūrint to, kad tas jo sukurtas pastatas ir nebus panašus nei į vieną istorinį stilių, juo labiau į istorinį renesansą.

Taigi, straipsnyje nurodytą laukiamą renesansą ir reikia suprasti tik taip, kad, moderninę architektūrą kuriant, negalima vadovautis vien tik technika, o reikia kūriniui suteikti ir sielos. To negalima bus padaryti, visiškai paneigiant vertingas tradicijas ir žmogui prigimtus jausmus. Deja, tai suprato tik nedidelė dabartinių architektų dalis, o daugelis modernizmą suvokia, kaip jokių dėsnių nevaržomą "kūrybą". Todėl jei mes jų "kūrybą" kelsime į padanges vien tik dėl jos mums neįprasto naujoviškumo ir nepanašumo į iki šiol vartojamas formas ar proporcijas, tai, manau, čia bus nusižengimas ne vien tik prieš visuomenę, bet tai būtų nenaudinga nei patiems modernistams. Tačiau jei mes imsime kitą kraštutinumą ir vien tik iš principo smerksime viską, kas yra modernu, tai bus pavojaus nustelbti tikrai talentingų žmonių pastangas sukurti ko nors vertingai naujo. Todėl visai sutinku su A. Žemaičiu, kad architektūra kaip menas neturi būti varžoma: joks diktatorius negali čia diktuoti, nes tai prives ne prie progreso, bet prie smukimo. Vis dėlto žmogus, niekeno nevaržomas, jei jis iš tikrųjų turės talentą, sukurs tokį kūrinį, kurį bus galima pavadinti moderniniu renesansu, kaip mes matome iš kūrybos tokio masto architektų, kaip Wright, Saarinen ir k., nors net ir jų nevisi kūriniai yra tikrai vertingi.

A. Žemaičio teigimas, kad proporcija yra rezultatas, o ne rezultato priežastis, bent architektūroje nevisai teisingas, nes juk graikų bei romėnų orderių proporcijos keitėsi, nežiūrint to, kad medžiaga pasiliko ta pati, tai yra — akmuo. Todėl ir atrodo, kad tų laikų architektai patys sugalvojo atskirų pastato dalių proporcijas ir taikė prie jų medžiagą, o ne atvirkščiai, kaip atrodo, mano A. Žemaitis. Ir geruose moderninės architektūros pavyzdžiuose mes matome tam tikrą atskirų pastato dalių masių harmoniją. Nors tų masių proporcijos ir nėra klasiškos, bet jos akiai malonios.

Todėl tokią architektūrą ir reikia laikyti pirmais moderninio renesanso pavyzdžiais po dvidešimtojo amžiaus pradžios   dekadanso,   kubizmo,  futūrizmo ir to paties A. Žemaičiui taip nepatikusiu terminu pavadinto konstruktyvizmo, tik nedaugelio modernistų architektų teisingai suprasto, čia, manau, architektas turi diktuoti konstruktoriui, o ne atvirkščiai, kaip tai dažnai pasitaikydavo praktikoje, nes nevisuomet ekonomiškiausia konstrukcija gražiausiai atrodo.

A. žemaitis teisingai nurodo, kad architektūra turi išaugti iš gyvenimo. Todėl modernus namas ir neturėtų būti panašus j paukščių lizdą, nes dabartinis gyvenimas tokio reikalavimo nestato. Visai kas kita buvo priešistoriniais laikais, kai žmogus statė panašias į lizdus gyvenamąsias patalpas, nes jis taip norėjo apsiginti nuo žvėrių. Dabartinio gyvenimo paradoksas—žmogus greičiau turėtų lįsti po žeme, kad apsisaugojus nuo A. Žemaičio taip augšti-namos technikos!

Sutinku su A. žemaičiu, kad žmogaus noro apdengti kuo didžiausią plotą pasėkoje atsiranda naujos įdomios konstrukcijos. Tai mes matome ypač iš paskutiniu metu pasirodžiusios techninės bei architektūrinės literatūros, pvz. vadinamosios "shell construction" — kriauklės pavidalo apdengimas, paremtas trijuose taškuose. Tokia konstrukcija pavartota M. I. T. Cambridge, Mass. milžiniškoje auditorijoje. Bet kai ta pati konstrukcija pradedama taikyti ir mažiems gyvenamiems pastatams, tai, manau, yra jau ekstravagantiškumo pasireiškimas ir architektūrai iš to jokios naudos nėra.

Baigdamas vis dėlto apgailestauju, kad enciklopedijos straipsnyje nepaminėjau to moderninio renesanso atstovų, tuo tikrai įnešdamas tam tikro neaiškumo moderninio renesanso sąvokoje. Tačiau ateityje tą spragą galima bus iš dalies atitaisyti, aptariant atskirų žinomų architektų veiklą.

Dipl. Inž. K. Kriščiukaitis,
Liet. Enc. Arch. Sk. Redaktorius
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai