Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SKUPTORIŲ JUOZĄ ZIKARĄ PRISIMINUS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Paulius Jurkus   
Juozas Zikaras, nuo kurio mirties lapkričio 10 suėjo dešimt metų, buvo vienas iš skulptūros meno pionierių Lietuvoje. Jis kaip tik išaugo iš liaudies skulptorių į individualinius kūrėjus. Jaunas būdamas, drožė iš medžio šventuosius visai kaip liaudies menininkai. Sunku dabar pasakyti, kiek giliai buvo įėjęs į liaudies kūrybos dvasią, tačiau reikia spėti, kad anos kaimo skulptūros jam buvo pavyzdžiu. Savo natūraliu talentu, atrodo, jis jautė formą, nes jo dirbiniai, patekę į dvarą, atkreipė kitų akis. Dvaras jį ir paskatino mokytis.

Suprantama, anom mokyklom, kurias lankė J. Zikaras, dar buvo per anksti atkreipti tinkamą dėmesį į liaudies skulptūras, jas išanalizuoti ir jų savybes plėtoti mokiniuose. Mokyklos pagavo jo talentą ir vystė savaip, įdedamos kitas pažiūras į kūrybą. Tad ir Zikaras daugiau liaudies skulptūra nebesidomėjo, negrįžo net ir tada, kai buvo kilęs liaudies meno savotiškas renesansas. Ir dar daugiau. Kaip daugelis, išėjusių iš vienos kultūros į kitą, pirmosios nebesupranta, net nemėgsta, taip ir Zikaras, kaip tvirtina jo mokiniai ir kiti kolegos, net nevertinęs liaudies skulptūros. Tačiau jis pasiliks kaip viena būdingų asmenybių mūsų mene — ne kūryba, bet savo asmeniu sujungęs abi epochas: liaudiškąją skulptūrą ir individualinę kūrybą.

šios pastarosios pradus padėjo Petrapilis — Stiglico privati mokykla ir Imperatorišška Meno Akademija.
Mokykla jam davė ne tik techniką, bet ir suformavo jo menininko pa-saulėžaizdį, jo dvasią. O toji dvasia anuomet Petrapilyje pasižymėjo savo konservatyviu akademizmu.

Daugeliui menininkų mokykla yra tik treniruotė, kur išmokoma technikes, įvairių jieškojimo kelių. Vėliau jie eina savarankiais keliais, kartais visiškai paneigdami mokyklos tradicijas. Į Juozo Zikaro meninę asmenybę mokykla įaugo gana tvirtai. Jis niekada neišdavė jos principų — akademinės nutaikos.

Gal būt ir jis būtų jieškojęs savi-tesnio ir gilesnio išraiškos būdo, bet reikia suprasti anuos metus. Jis ir P. Rimša buvo beveik vieninteliai skulptoriai. Nebuvo laiko prieiti iki savęs gilinimo: reikėjo kuo greičiau kurti nepriklausomą Lietuvą, kuriai trūko ir paminklų jos didvyriams, ir veikėjų biustų, pagaliau net metalinių pinigų. Tad J. Zikaras, ka'p ir dauelis ano meto menininkų, atidavė didelę duoklę momento reikalams.

Tai buvo daugiausia užsakymai. Šalia jų reiškėsi ir laisva kūryba grynai patrijotinėmis temomis, šioje srityje jis paliko neišdildomus pėdsakus. Jis sukūrė Laisvės statulą, kurią gerai prisimename iš Karo mu-zėjaus sodelio. Ten jo kūrinių yra ir daugiau: keletas biustų, Nežinome Kareivio paminkle įmūryta plokštė— reljefas "Už tėvynę", pagaliau ir pats paminklo projektas, Knygnešio statula. Sukūrė jis visą eilę mūsų veikėjų biustų; Simano Daukanto, Basanavičiaus, A. Smetonos; reljefų: Vytautas prie Juodųjų marių, vysk. K. Paltaroko. Basanavičiaus, Vydūno, Vaižganto, karininko Juozapavičiaus žuvimo, Povilo Lukšio. Pridekime čia ir statulas — dekoratyvines skulptūras Panevėžio bankui, pagaliau ir užsakymus religinėmis temomis, pvz., Kristaus Karaliaus statula Panevėžio katedroje. Padarė nemaža medalių ir lietuviškų metalinių pinigų projektus (dvi laidas).

J. Zikaras buvo darbštus, tai ir jo kūrinių paliko nemaža. Laisvu laiku jis triūsė prie kitų skulptūrų, kurios išaugo iš jo vaizduotės. Čia ateina tokios poetinės temos, kaip liūdesys, nusivylimas, be sielvarto ir kt.

Pirmieji kūriniai, išaugę iš momento reikalavimo, kaip tik labiau" iai ir išreiškia tradicines akademines nuotaikas — mokyklos dvasią. Jis valda formas, jas modeliuoja švelniam, kiek stilizuotame realizme. Visa lai nesudėtinga, lengvai prieina iki ž ū-rovo. Technikinis sugebėjimas gana tvirtas. Būdinga ir savita šiems kūriniams tai lengvas lyrizmas, šiluma, nuoširdumas. Tiek Laisvės statuloje, tiek Už tėvynę ar Vytautas prie Juodųjų marių reljefuose jis nesiekia didingumo, vidinio dramatiškumo, bet visa paiaučia augšta tiš-ku nuoširdumu. Portretiniuose reljefuose ar biustuose jis išgauna ne tik panašumą, bet stengiasi įeiti } žmogaus asmenybę.

Antruosiuose kūriniuose jis yra būdingesnis, čia Zikaras plačiau išvystė savo technikinius sugebėjimus. Be to, čia lyg bando išsivaduoti iš akademizmo, bando giliau suvokti idėją ir ją ekspresyviau išreikšti. Toks yra jo Mąstytojas, vienas iš ankstyvesniųjų kūrinių, ar Nusivylimas, kuris šiek tiek primena Rodeną. Tačiau yra tik pradžia į savitesnį, laisvesnį pergyvenimą ir interpretaciją, kurią vėliau pasiekė naujos lietuvių menininkų kartos.

Trumpai peržvelgę jo kūrybą, turime ją pastatyti mūsų dailės pradžioje. Jo laikininkas P. Rimša jau yra pasistūmėjęs tolokai į priekį ir suradęs laisvesnę, savitesnę ir kūrybingesnę išraišką.

J. Zikaras buvo ilgą laiką mene mokyklos mokytoju, tačiau įtakos mokiniams nepadarė.

Mokiniai, lyg baigę, atsisakė jo konservatyvios nuotaikos, ėjo su naujais meno laimėjimais, jieškodami savitų kelių.
J. Zikaras gimė 1881 m. Pauliukų kaime, Pumpėnų valsčiuje, mokėsi Vilniuje Montvilos piešimo mokykloje, Petrapilio Stiglico privačioje mokykloje, vėliau Imperatoriškoje Meno Akademijoje, kurią baigė. Ilgą laiką mokytojavo Panevėžio mokytojų seminarijoje, 1929 ar 1930 m. pakviestas į meno mokyklą Kaune. Meno ir studijų tikslais lankėsi Italijoje. Meno mokykloje dirbo iki pirmojo bolševikmečio, per antrąją jų okupaciją 1944. XI. 10 nusižudė.

Visą laiką dalyvavo lietuvių dailininkų parodose, 1937 pasaulinėje Paryžiaus parodoje už lietuviškos sodybos projektą gavo "Grand Prix", švietimo ministerija už jo darbus suteikė profesoriaus titulą.
Paulius Jurkus

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai