Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DAUKANTO KONTROVERSINIAI BRUOŽAI PDF Spausdinti El. paštas


Rašysime apie kontroversinius arba abejotinus bruožus Simano Daukanto charakteryje. Pabrėžiame — tik apie kontroversinius bruožus. Vadinasi, mes priimame lietuvių literatinės visuomenes bendrą nuomonę, kad Daukanto būdas buvo pozityvus bei teigiamas. Tig mėginsime įrodyti, kad jame būta ir abejotinų dalykų.

Šis reikalas buvo ir yra labai aktualus. Jau 1846 m. Daukanto būdo įtakoje prasidėjo jo trynimaisi su vysk. M. Valančium, kurie ilgainiui išsiplėtojo į nenumaldomą nesutikimą. 1883 m. "Aušra" tą abiejų mirusių vyrų asmeninį ginčą iškėlė į viešumą, jam duodama, sakytumėm, pasaulėžiūrinės kovos atspalvio. Dėl to A. Baranauskas su laikraščiu nutraukė santykius. 1912 m. Aug. Janulaitis dalyką vėl palietė, išleisdamas Daukanto biografiją. Tas ginčas, tam tikrais tarpais, būdavo atnaujinamas spaudoje, galima sakyti, per Lietuvos visą nepriklausomą gyvenimą. Jis vėl atgijo Vokietiios tremtyje (žiūr. "Žiburių", 1947 m. n.n. 21, 25, 29). Pagaliau, čia Amerikoje, "Aiduose" (1951 m. n.n. 8, 9) senasis ginčas vėl buvo paliestas, tiesa, be senojo putojančio polemiškumo. "Margutis" davė reaguojamąjį straipsnį ("Mot. Valančius", 1952, n.n. 9-12).

Simanas Daukantas (rašėsi Simonas Daukantas, o lenkiškai Szymon Dowkont) gimė 1793. 10. 28 Kalviuose, Lenkimų parapijos pasiturinčio valstiečio šeimoje. Išėjęs Žemaičių Kalvarijos vidurinę mokyklą, įstojo į Vilniaus un-tą ir baigė filosofijos magistro laipsniu (D-to "Lietuvos Istorijos etc." leidėjai paduoda Tarbatą — Tartu, kng. I, Plymouth 1893). 1825 m. stojo tarnauti Rygos karinio gubernatoriaus raštinėje, o 1835 m. gavo vietą Peterburgo senato archyve, kame ištarnavo 15 metų. Mirė Papilėje 1864. 11. 24 (senuoju arba Julijaus kalendorium).

Daukantas parašė 4 istorinius veikalus, čia paduodamus ne originaline daukantine, bet dabartine rašyba. Būtent: "Būdas Senovės Lietuvių, Kalnėnų ir Žemaičių", išspausdintas 1845 m. Peterburge (2 leid. 1892, Plymouth, Pa., lėšomis Susiv. Liet. Kat. Amerikoje, 3 leidimas 1935, Kaune, redaguotas Talmanto); "Darbai Senųjų Lietuvių Ir Žemaičių", parašyta 1822-24 m., išsp. 1929, Kaune; "Istorija Žemaitiška", parašyta 1838; ir "Pasakojimas apie veikalus Lietuvių Tautos Senovėje", paras. 1830 metais. Pastarasis darbas dalinai (93 psl.) buvo išspausdintas 1893 Bitėnuose, o ištisai — Amerikoje J. K. Kauniškio ir Juoz. Baltojo (1 dalis 1893 m.,. 2-ra neturi datos). Šio leidimo nemini nei M. Lukšienė ("Simanas Daukantas, Rinktiniai Raštai", 1955, Valst. Grožinės Literatūros leidykla) nei prof. Myk. Biržiška (Liet. Enciklopedija, 6 tom., 1937). Pagaliau, yra "Lietuvos Istorija Nuo Seniausių Gadynių etc", 1 dalis, 1893, Plymouth, Pa. ir 2 d., 1897, ten pat. M. Lukšienė tai laiko Daukanto originalia "Istorija Žemaitiška", taip linkęs manyti ir M. Biržiška (mini dar ir 1890 m. Tilžės leid.). Tuo tarpu patsai Plymoutho leidinys parašymo metus paduoda 1850, kas, iš tikrųjų, yra "Pasakojimų" data. Žinoma, bylą galėtų išspręsti tik rankraščio ir spaudinio palyginimas. Nors ir tai nelengvas dalykas, kadangi Daukanto "Pasakojimas" yra nei daugiau, nei mažiau, kaip "Istorijos Žemaitiškos" supopuliarinimas, o ši vėl, bent pirmąja dalimi, tik modifikuotas jo "Darbų" pakartojimas. Net jo "Būde" esama gabalų iš ką tik minėto veikalo.
Daukantas dar parašė šias populiarias knygeles: "Dainos Žemaičių", "Abėcėlė", "Pamokslas, kaip girias kirsti" (neišspausdinta), "Apie apynius", "Fedro pasakos", "Masių pasakos", "Gyvenimai didžiųjų karvaidų", "Gyvenimas R. Pelūzės" (neišsp.), "Ugnies knygelė", "Prasmė lotynų kalbos", "Istorija Šventa" (neišsp.), "Pamokslas apie auginimą tabako", "Naudinga bičių knygelė", "Pamokslas apie sodnus", "Paveikslai ant rašymo gromatų" (neišsp.), "Apie medines sėklas", "Sėjamosios pašaro žolės". Be to, liko rankraštyje pora nebaigtų žodynų, maldaknygė (tikrai buvo) ir keli smulkūs dalykai.

Daukantą, kaip istorijos rašytoją, pirmasis pradėjo kritikuoti Simanas Stanevičius, irgi žemaitis, mokęsis tame pačiame Vilniaus universitete, kaip ir kritikuojamasis ir gal dar ten su juo susitikęs. Girdi, Daukantas nieko nauja neduodąs ir dėstąs daugiau retoriškai, nei moksliškai (V. Maciūnas "Aidų" 1950 m. nr. 8). Bet viešai su kritika pirmas išėjo Šernas, "Būdo" pabaigoje davęs priedą apie Lietuvos pinigus (Plymouth, Pa., 1892). Kritiškų pastabų davė ir Zen. Ivinskis ("N. Romuva" n.n. 11-12, 1936 m.). O prof. Myk. Biržiškos Daukanto vertinimas, būdamas neįtikimai objektyvus, kai kuriuo atžvilgiu yra tiesiog reveliacinis ("Liet. Enciklopedija", VI, 1937). Pagaliau M. Lukšienė jau minėto, Lietuvoje išleisto, veikalo įžangoje irgi negalėjo būti nekritiška. Tiesa, dar pora autorių rašė apie S. Daukantą (Ragnar Oeller, Sim. Daukantas, Litauens foerste nationalhistoriker, 1926, Helsingfors ir Rutenbergas, Sim. Daukantas etc., 1922, Kaune, lietuviškai ir atskirai rusišk.). Ed. Volterio straipsnis, nors laiku vienas iš pirmųjų, yra tik informacija apie Daukantą ir jo raštus (žurn. "Mitteilungen d. Litauischen Literar. Gesellschaft, XV, 1890).

Išsamaus, detališko darbo apie Daukanto istorinius veikalus kol kas nėra. Čia rašantis tą dalyką buvo tik lieste palietęs jau minėtame "Margutyje". Kadangi tai neįeina į mūsų pasirinktą temą, šioje vietoje teduodame bendrą sprendimą. Daukantas nepanaudojo Lietuvos istoriografijos istorikui privalomu metodu. Jis savo nuomonę apie Motiejų Stryjkovskį, viešai pareikštą s?vo veikaluose, laiške žinomam nekritiškam istorijos rašytojui Teod. Narbutui suima į du žodžius "Stryjkowskiego Balamuta", ką A. Balčikonis išvertė "Stryjkauskį Apuoką" (1843. 6. 29, "M. Senovėje", t. 4-5, 1972). O Vijūką Kojalavičių į padanges kelia. Tuo tarpu Stryjkovskio "Kronika Polska, Litewska, Žmudzka etc." (pirm. laida Karaliaučiuje 1582 m ) yra pirmutinis ir geriausias Lietuvos istorijos veikalas beveik iki spaudos atgavimo laikų. Kojalavičiaus gi lotyniška "Historiae Lithuanae etc." (1650, 1669) iš tikrųjų yra Stryikovskio sudarkyta santrauka, įsprausta į auksinius stil'stikos rėmus. Tai teisinga i buvo nurodęs vokietis Sohloezer, Daukanto laikais iš'eidęs "Gs?hichle Litthsuens" (žiūr. mano "Albertas Vijūkas Kojalavičius", "Praeities" žurnale, 1930). Daukanto nežinota apie palyginti gerą A. Kotzebue vokišką studiją apie Švitrigailą (1820), kuri, Rusijos kanclerio grafo Rumiancevo rūresčiu išleista risišksi (1835). įdomu, kad Rumiancevas nesidomėjo Daukantu, tuo tarpu, jo pavestas ir finansuodamas, žemaitis Vilniaus un-to auklėtinis Kajetonas Zabitis—Nezabitauskis išleido vieną knygelę, rašė liet. kalbos žodyną, važinėjo po Lietuvą tarmių reikalais (nuo 1822 m.).

Pats Daukantas apie Lietuvą bus rašęs daugiausia papai Narbuto "Dzieje Narodu Litevvskiego". Vis dėlto daukantiniai istorijos darbai, be fantazijų ir iškraipytų faktų, alsuoja tėvynės karšta, meile ir turi vertingų gabalų iš mūsų kultūros istorijos.

Tarp Sim. Daukanto kritikų suminėjome Myk. Biržišką. Jis pirmutinis lietuvių lyrinštojų kritiškai žvelgia į to mūsų rašytojo charakterį. Tad ir prieiname prie užsibrėžtųjų kontroversinių bruožų.

1.
Nusiskundimai
Simanas Daukantas taip dažnai ir taip daug dėl visokių dalykų skųsdavosi, jog jį galima pavadinti amžinu verkšlentoju. Tai matyti iš jo laiškų, kuriuos prof. Augustinas Janulaitis lenkiškame originale ir lietuviškame vertime (Balčikonio) paskelbė "Mūsų Senovėje" (sąs. 4-5, 1922 m.). Reikia Daukantui tikėti, kad buvo liguistas, nes (kaip matyti iš jo tarnybos lapo) jau 1844 m. užvilko atostogas 1 mėnesiu, o 1850-ais — net trimis. Savo negalavimais vis ir vis skundžiasi Narbutui. Taip ypač laiko tarpe 1842-1851: . "negaluojąs", "esąs labai nesveikas", "netekęs sveikatos". 1845. 6. 10 jis šitaip aprašo savo padėtį: ". . . Taip nusilpo nervai, kad žirnis krisdamas mane gąsdina, ir kojų sopulys, ypač vienos, toks didelis, kad negaliu toliau eiti per kelis šimtus žingsnių". Būdamas 58 metų, išeina į pensiją. Tųjų pat 1851 metų balandžio 22 iš Varnių rašo: "... gavau mesti tarnybą dėl pataisymo sveikatos". . . "dėl mano akių ligos". Bet čia pat pastebi, girdi, "sveikata pradeda taisytis". Ir paskui dar išgyvena virš 13 metų. Miršta, eidamas 72-trus metus.

Simanas Daukantas
V. Grybo skulptūros detalė

Daukantas skųsdavosi ir dėl pinigų. Ana, 1848. 4. 15 Narbutui rašo, kad "iš tos 300 rublių algos . . . negalima būtų išmisti ir apsidengti". Bet jo rusiškas tarnybos lapas paduoda 343 rublius plius piniginės dovanos (apie 600 rublių). O. mūsų patyrimu, prieš pat pirmą pasaulinį karą Rusijos miestuose už tokią sumą dar buvo galima "išmisti ir apsidengti". Kokius 70 metų anksčiau viskas turėjo būti apie 10 kartų pigiau. Vis dėlto Daukantas buvo nepatenkintas. Jo "Pasakojimo" prakalba (Kauniškio leidimas Amerikoje, 1893) yra ištisa vargų litanija: ir "vargo pelė", ir "skaudus mano likimas", ir "neturčius", ir "alkis ir nuogumas", ir "dieną ir naktį kitą darbą sunkiai dirbti", ir "vargai ir rūpesčiai", pagaliau, ir "geležinę jo sveikatą suvirin".

Vyro įkyrumas štai iš ko matyti. Savo leidžiamas knygas siųsdavo Valančiui platinti. Šis tuomet buvo Žemaičių dvas. semjos rektorium. Iš Daukanto jam rašyto laiško (1846. 4. 5) matyti, kad jau buvo išpardavęs 300 egz. ir vėl gaunąs 360. Tai buvo "Būdas" ir "Dainos". 1846. 10. 6 Andrijauskui rašo, nei vieno, nei antro leidinio pats neturįs, ir "jei reikalaujate žemaitiškų knygų, visuomet rašykite į kun. Valančauskį". Taip nukreipia ir kitais metais (VIII. 2). Pats Valančius, atseit, teol. d-ras, buvęs dvas. akad-jos profesorius, esąs seminarijos rektorius ir kaip tik tuomet baigiąs savo "Žemaičių Vyskupystę", raginamas abi knygeles kelis kartus perskaityti (1846. IV. 5). Ir čia pat pastaba, girdi, norėjęs savo "Dainų" sem-jos knygynui paaukoti, "bet nedrįsau, kad nesuterščiau ..."

Lengva pasakyti: knygas platinti! Anot A. Baranausko, Daukanto knygos "beveik visos . . . klebonijose pasilikusios, kadangi jų niekas nenorėjo pirkti" (laiške "Aušrai" dėl jos pirmo numerio, pask. "Mūsų Senovėje", 1 sąs., 1937). Dėl ko? — Daukanto kalbos "žmonės ... visai neišmano. Lietuviai sako .. . kalba ... žemaičių, šieji vėl, tai esanti kalba fanatiškųjų sumaskoliuotųjų lietuvių (čiršgudžių)" (tenp.). Valančius atvejų atvejais Daukantui primindavo jo stiliaus sunkumą. Prof. Myk. Biržiška per vieną Daukanto sukaktuvinę paskaitą Vyt. Didž. universitete Kaune paliudijo, girdi, D-to knygelės dabar randamos neišp j austytos, tuo tarpu va-lančinės — suterštos, sutaukuotos nuo nuolatinio naudojimo. Garsusis kalbininkas Jablonskis polemizavo su vienu rusu, anot kurio, Daukantas lengviau skaitomas su latvišku, nei lietuvišku žodynu (rusišk. žurnale "Živaja Starina"). Tuo tarpu Daukantas dėl platinimo kaltino Valančių, sakytumėm, dilginte dilgino. Kad perlėtai platinąs, esą "labai blogai" (bardzo kiepsko") ir "blogas ženklas". Girdi, tai "rodo didžiausią kunigų apsileidimą — nemalonų blogų vaisių ženklą". Laiško prieraše tiesiog drebia į akis: "Kokios tų žmonių širdys, nenori suteikti dvasios peno saviesiems ir dar vadinasi kunigais, švietėjais!" (1846. IV. 5).

Daukantas dėl savo veikalų platinimo ir net rankraščių perrašinėjimo nedavė ramybės nei kitiems savo pažįstamiems, pvz., pranciškonui Ambr. Pabrėžai, išleidusiam garsiąją "Botaniką" (plg. Miluko "Medega S. Dauk-to biografijai", p. 72-78). O tam, pasak jo paties, jau buvo "smertis ant nosies" (f 1849). Žmogelis tuo skųsdavosi.

Vyro būdą nušviečia ir faktas, jog jis, 1851 m. grįžęs į Žemaitiją, negalėjo ilgai nusėdėti vienoje vietoje. Per 14 metų (fl864) Simanas Daukantas yra gyvenęs Varniuose pas Valančių, Svirlaukėje (Neu-Bergdorf) pas Smuglevičių, Kiviliuose (Skuodo par.) pas Kauneckius, Tučiuose (Viekšnių valsč.). pas Kontrimus, раз Lauryną Vambutą, pagaliau, pas kun. Vaišvilą Papilėje. Atrodo, bus gyvenęs ir pas Prušins-kius gimtuosiuose Kalviuose. Nuo Valančiaus buvo išėjęs ir vėl grįžęs (iš viso išgyvenęs kokius trejetą metų). Ta pati istorija su Smuglevičiais.

Čia tik pagrįsta ir detalizuota, kas Myk. Biržiškos buvo suimta į 3 žodžius: "susenęs, surūgęs ir liguistas . .." ("Liet. Enciklopedija", cituotoje vietoje).

2.
Nužeminta pagarba valdžiai
Prof. Myk. Biržiška, šalia prof. A. Janulaičio, didžiausias dalyko tyrinėtojas, apie S. Daukantą santūriai beveik diplomatiškai rašo, kad tas "... nenusikratė tuo metu įgytojo nerimo ir baimes viešai pasireikšti". "Tas metas" iš tikrųjų tai Vilniaus filaretų byla (1823-4), Rusijos dekabristų nubaudimas (1825-26) ir 1831-2 m. sukilimas Lietuvoje ("Liet. Encik-ia", t. 6, 1937). Visi trys sąjūdžiai buvo prieš Rusijos valdžią ir visi trys nuslopinti, o jų dalyviai nubausti.

Rusija^ 1795 m. užėmusi visą Lietuvą (Daukantas gimė 1793 m.), rėmėsi karine galybe ir beatodairiniu nusistatymu amžinai tą kraštą valdyti. Daukantas nuo pat jaunų dienų, tarytumei, jautėsi rusiško milžino šešėlyje. Kad jis nesidėjo prie filomatų-filaretų, su tuo sutinka ir Myk. Biržiška (cit. vietoje) ir M. Lukšiene, kuri šiuo atveju yra ypačiai patikima (pradžioje minėtų "D-to Rinktinių Raštų" įžangoje). Dar daugiau. Atrodo, Daukanto nesidėta nei prie vilniškių lietuvių studentų sambūrio (Stanevičius, Zabitis ir kiti). M. Miržiškos žodžiai: "Ar bepriklausė jis 1823-24 žemaičių studentų kuopelei, bent palaike santykius su veikusiais jos veikėjais, nežinoma . . ." (nors Vacl. Biržiška teigia priešingai, str. apie Valančių "Aidų", 1951, psl. 348).

1831-32 metų sukilimo metu S. Daukantas tarnavo Rygoje pas karinį gubernatorių generolą Pahleną. Myk. Biržiška daug kartų minėtame straipsnyje į skliaustelius įdeda reveliacinį įtarimą: "Gal D-tas gavo versti ir Panleno atsišaukimus lietuvių kalba?" O Pahlenas iš tikrųjų buvo vienas sukilimo malšintojų Lietuvoje. Įtarimas logiškas, kadangi Daukantas jo raštinėje buvo vertėju, kaip "Daukanto Biografijos Medegos" leidėjai sako, "tulku" (p. 3). Mes nuo savęs drįstame mesti dar vieną logišką įtarimą: "Gal Daukanto būta ir Muravjovo įsakymų įtakoje?" Mat, mes, betyrinėdami nelemtos atminties generolo Mykolo Muravjovo gyvenimą (sąryšyje su mūsų disertacija "Lietuvių rusinimas per pradžios mokyklas", 1937, Kaune) radome, kad jis (tuomet bene Gardino gubernatorius), savo tiesioginio viršininko pavestas, yra 1831-32 m. dalyvavęs malšinimo ekspedicijoje Žemaitijoje (pal. str. apie spaudos uždraudimą "Drauge", 1951 gruodžio 29). Pats Muravjovas savo atsiminimuose pasakoja, girdi, tuomet pažinęs "lietuvių niekingą charakterį" ("ničtožnyj Charakter litovcev", laikty "Russkaja Starina", 1883, n.n. 1 tol.).

Daukantas savo tarnyboje, matyt, valdžiai buvo labai ištikimas, kad 1843 m. gavo "bepriekaištinės tarnybos pasižymėjimo ženklą" ("znak otličija bezporočnoj služby"). Be algos, gaudavo ir piniginių dovanų: 1839 m. viso metinės algos dydžio, 1836 m. pusę metinės sumos ir 1844-ais — trečdalį (jo tarnybos lape, "Mūsų Senovėje", 1922, 4-5, p. 793-5).

Bet Daukantas vis kentė baimę, gal kuo nors ar kaip nors užgavęs rusus. 1842. 4. 22 prašo Narbuto, kad jo spaudoje neminėtų, nes tai "greičiau galį pakenkti, nei padėti". Paskui 7. 15 tam pačiam Narbutui rašė: "Kraševskis blogai padarė, mane pagyręs "Atenaeume", aš galiu dėl tos priežasties vietos nustoti..." O birželio 10, be niekur nieko, sako, kad ". . . pagadinęs karjerą tuo savo darbu.. . nematau iš jo jokios naudos . . ." Pagaliau, kun. A. Burba, rašydamas pagal M. D. Silvestraičio surinktus duomenis, mini kalbas, esą, Daukantas, gyvendamas Tučiuose pas Kontrimą, "daugel savo knygų sudeginęs, bijodamas maskoliškos valdžios". Tai buvo per sukilimą, ir 1863 m. rusai Tučių dvarą iš savininko atėmė ("Medega etc", p. 18).

Ta daugybė slapyvardžiu: Jokubs Laukys, K. V. Mylė, Motiejus Šauklys, J. Devynakis, Antons Dagys, J. Warnas, Jonas Purvys, Antons Žeimys, Jonas Ejnoras, Jonas Ragaunis, Jonas Girdenis ... Ar tik ne Daukantas pirmasis juos įvedė į lietuvių literatūrą? Bet daug svarbesnis kitas klausimas: kuriam reikalui? Iki nuobodulio buvo posmuojama, kad, girdi, davus iliuziją, esą, Lietuvoje buvę (anuo metu) daug rašytojų. Bet po to, kas anksčiau pasakyta, atrodo, kad pasislėpus nuo rusų akių. Tiesa, Daukanto poroje knygelių yra "S. D.", bet ir tai ne tituliniame puslapyje. "Dainėse Žemaičių" yra pilnas parašas, bet, viena tik po dedikacija Gudonienei, finansavusiai išleidimą, ir, antra, tai buvo Daukanto vienas pirmųjų spaudinių (1846). Pirmas ir vienintelis jo veikalas, kurio pačioje antraštėje yra "Simonas Daukantas" tai "Pasakojimas Apie Veikalus Lietuvių Tautos Senovėje" (1850). Bet rankraštyje perbraukta Jonas E j noras ir įrašyta tikrasis vardas. Kadangi kaip tik dėl šito veikalo išleidimo ėjo derybos su vysk. Valančium, tad pertaisymas gali būti to išdava ("Pasakojimas", kaip matėme, išspausdintas 1893 m.). Visą šitą reikalą tenka imti šviesoje fakto, kad Daukanto laikais lietuvių spauda nebuvo uždrausta. Dar daugiau. 19-to amžiaus pirmas ketvirtis yra lietuvių spaudos ir net literatūros suklestėjimo laikotarpis. Kuklus Pabrėža (dalyvavęs 1794 m. sukilime) negirdėtai drąsiai pareiškia viltį ir jos realizavimąsi: lenkiškas "liežuvis jau po visam baigias mūsų žemėje" (įžangoje į savo "Botaniką", baigtą 1843, išl. 1900 Shenandoah, Pa.).

Yra tokių daukantinių dalykų, kuriuos galėtume pavadinti linkčiojimu į rusų kultūrą. Pats pirmasis Daukanto spaudinys "Abeciela Lietuwiu—Kalnienū ir Žemaitiū Kalbos" (1842) turi įdėtas rusų bažnytinės ir literatūrinės kalbos abėcėles, kaip jis pats sako, "torinti sawiep... senoses ir nauioses Godu rodbalses arba litaras". O, kaip katalikų liturgija yra lotyniška, taip rusų — senovinė slaviška. Simano Daukanto "Dainės" (1846) turėjusios dar keistesnį dalyką. Anot Myk. Biržiškos (kuris čia paduoda Ed. Volterio samprotavimą), tos knygelės pradžioje buvusi rusiška "predislovije izdatelia" ("leidėjo prakalba"), kame rusiškai apie Lietuvą su "snošenija į rodstvennija sviazi velikich kniazej litovskich s velik. kniaziami russkimi", atseit, "Lietuvos didžiųjų kunigaikščių santykiavimai ir giminystės ryšiai su rusų didžiaisias kunigaikščiais" ("Liet. Encikl." cit vietoje). Bet žmonėse platinamuose egzemplioruose tie puslapiai buvę išplėšti. Jei faktas teisingas, tai bus buvę padaryta didžiausiam Daukanto leidinių platintojui Valančiui reikalaujant, o gal ir visiškai nesiklausus.

Trečias dalykas, galima sakyti, trečiame keistumo laipsnyje yra Daukanto laiškas Teodorui Narbutui 1848. 3. 15: "... Serbai patraukė į savo pusę daug lietuvių, suomių ir Airijos tautų, nes jų kunigai gere kartu karčiamose ir į savo tikėjimą vertė, buvo nepuikūs, populiarūs. Atbuki, Rymo bažnyčios kunigai, būdami puikūs, didūs ir trokšdami valdžios, stūmS nuo savęs ir buvo ::ekenčiami Lietuvoje" (Mūsų Senovė", cit. viet.). Švelnių švelniausiai kalabnt, tai jau linkčiojimas į rusų tikėjimą, būtent, ortodok-si j ą-pravoslavi j ą.
Žinoma, Daukanto nusistatymą rusų ir rusiškumo atžvilgiu galima suprasti ir išaiškinti to laiko tarpo didžiųjų įvykių fone. 1797 m. panaikinta kadaise garsi Lietuvos valstybė. Rusai viską triuškinančia jėga ilgainiui ją visą užėmė. Mūsų rašytojas, nors pats tų įvykių neatsiminė, bet juos turėjo jausti ir pergyventi, augdamas šeimoje ir eidamas pirmąjį mokslą. Paskui Prancūzijos Napoleonas su armija, kaip audra, 1812 m. praūžė per Lietuvą, pasiekė Rusijos pačią širdį ir taikė meškai už gerklės. Visa Europa, bet ypač Lenkija ir Lietuva, užėmė kvapą ir laukė Rusijos galo. Bet Rusijos meška atsitiesė ir Napoleonas per tą pačią Lietuvą negarbingai pabėgo. Rusija užėmė garbingą vietą tarp galiūnų, kurie pasiėmė tvarkyti Europos likimą. Daukantui, tuomet 19-20 metų jaunuoliui, bebaigiančiam vidurinį mokslą, tai, atrodo, padarė neišdildomą, lemiantį įspūdį. Į jo sąmonę tai turėjo ypačiai stipriai įsiręžti, kadangi Rusijos imperatorius Aleksandras I patsai važinėjo po Lietuvą ir svarbūs politiniai-kariniai nutarimai padaryti Žemaitijos pasienyje (Tilžėje) ar net pačioje Žemaitijoje • (Prūsija atsimetė nuo Napoleono ir susidėjo su Aleksandru Tauragėje, kame yra paminklas). Vėlesni įvykiai (Vilniaus filaretų nuteisimas ir Peterburgo dekabristų sutriuškinimas) Rusijos galybės įspūdžius Daukanto charakteryje dar pagilino. O visa tai susiformavo į tvirtus rėmus Rygos laikais, kai imperatoriškoji Rusija 1831-32 metų sukilimą triuškinte sutriuškino, atseit, laikais, kai Daukantas, dirbdamas karo gubernatoriaus būstinėje, rusų karinę-administracinę mašiną gavo pažinti iš vidaus. Kai jis iš Peterburgo parvyko į Lietuvą, čia buvo jaučiama tam tikras visuomeniškai-politinis nervuotumas, o rusai darė kai kurių karinių patvarkymų. (Savaime suprantama, Daukantas neįsiliejo į Valančiaus blaivybės sąjūdį, tik 1854 m. pas Zavadzkį išspausdino brošiūrą apie "Sėjamąsias Pašaro Žoles"). Vyras, aišku, nedalyvavo nei 1861 m. religiškai-politinėse demonstracijose su priešrusiška intencija. Rusai tuomet paskelbė karo būtį. Simanas Daukantas prieš mirtį, sakytume, dar kartą pamatė savo pirmykščio rusiško įspūdžio tikrumą: rusai glamžyte suglamžė 1863 m. sukilimą.

Paisymas savo naudos
Antanas Baranauskas laiške "Aušros" redaktoriui dėl 1-mo jos numerio rašė, kad netiesa, jog Daukantą į lietuvių literatūrą pastūmėjusios "karčiosios skundos lietuvių", kurie nustoję "dvasinių vadovų" ir jis norėjęs suteikti jiems "krikščioniško palinksminimo" ir knygų apie tikėjimą (laiškas vokiškas, verstas Mikšio, paskelbtas "M. Senovėje", I, 1937). Mes manome, jog tikrai taip negalima sakyti apie "Darbus Senųjų Lietuvių" ir gal apie Daukanto kitus istorijos veikalus. Bet Baranausko sprendimas, atrodo, tinka visoms to rašytojo praktiškoms brošiūroms.

Liudijimas yra iš paties Daukanto lūpų. Ana, jis 1846. 4. 15 rašo Narbutui: "Juk iš tos 300 rublių algos . . . negalima būtų išmisti ir apsidengti, jei neturėčiau kito darbo per šalį" ("Mūsų Senovė", 4-5, 1922). Tas "kitas darbas", aišku, buvo lietuviškų knygelių gaminimas., Juk jis, kaip matėme, nepaprastai susirūpinęs, net koliodamasis, sekė jų platinimą. Kai kurių, pvz., "Abėcėlės" išparduota 1,500 egzempliorių (M. Biržiška, "Liet. Encikl.", cit. vietoje). Spėtumėm, jog tiek ir išspausdinta, nes, atrodo, tokia buvo anų laikų norma, pvz., Valančiaus "Žemaičių Vyskupystės" — irgi tiek. Kai platinimas sunkiai eidavo ar rankraščių greit nebuvo galima išspausdinti, Daukantas skųsdavosi, girdi, iš rašymo "nematau.. . jokios naudos" (Narbutui 1845. VI. 10).

Žinoma, tai nesiderino su jo portretu, kurį Daukantas piešdavo viešomis progomis. Sakysime, savo istorijos veikalų prakalbose. "Pasakojimo etc." "pratarmėje" (pagal Amerikos leidimą) — "... meilė ir gailestis taip garbingos Lietuvių tautos gondina ir skatina mane vargo pelę negurti savo rižimuose". Pagaliau, Papilės kapo paminkliniame akmenyje: "Jis par sava gyvenimą it vargo pelle trusieje vienutinej že-majtiszkaj rasziti delej naudos vientautiu".

4.
Susirūpinimas savo vardu po mirties
Tai jau jaučiama Daukanto, kaip minėjome, istorijos raštų prakalbose. Užtikus "vargo pelę" "Pasakojime" (Kauniškio leid. 1893 m.), mums kilo įtarimas, ar tik ne paties rašytojo sutvarkymu ji bus patekusi į jo kapo paminklą. Juk minėtas veikalas yra vienas iš jo paskutiniųjų. Pasirodo, tai tikras faktas, patvirtintas kun. Ign. Vaišvilos, Daukanto numarintojo ir jo paminklo statytojo. Jo žodžiai (turbūt, užrašyti M. D. Silvestraičio): "Prieš pat smertį manęs prašė, kad jeigu paminklą pastatysiu, būtų padėti ant jo žodžiai "vargo pelė", nesą jis daug vargo po svietą" ("Medega S. Daukanto Biografijai", Miluko leid., p. 12-13). Bet, sugretinus Daukanto motinos paminklo įrašą (o šį jisai sustatė, tenp. p. 5) su esančiuoju ant jo paties paminklo, atrodo, kad ne tik "vargo pelė", bet visas įrašas iki datų bus buvęs paties Daukanto kūrinys. (Daukantienės kapo įrašą Lenkimuose imame iš "Medega etc." p. 125).

Daukanto motinos paminklo įrašas:

Czia ilsaj
Diewuie
ossnudusi
Kotrine Odinate
pirmo
Stanislowiene Jausziene
paskuj
Jurgiene Daukontiene
kori
gyweno sumiszimuse swieto
regiejo ir kentiejo
didius wargus ir rupesnius
sawo amžiuoie
metuse 1795. buwo qarsioie muszioie
po Liepoie ligej su wiro ir trimis
diewerejs.
Dievus je buwo dawęs
pękes dokterjs ir du sunu,
Regiejo savoo waiku-waiku-waikus
Toredama 90 metu amžiaus satoo
parsiskyrę so sziuomi svoieto m. 1847
Lapkritio Mienesęs 9 dienoj ausztąt
palikusi szeme pasauliej
bevoarnstantius dwę dokterę ir sunu
korie raudodamis sawo
mejlingos ir iszmintingas
motinos
minawonej ton akmini
padiejo.


Jo paties paminklo įrašas:

Attejvi! miniek sav, jog czionai
palaidotas Szymonas Davkontas
pirmas isz tarp mokitu viru raszitojas
senovės vejkalū Lietuvos,
Žemaitijos ir kitu naudingu knigelū
Jis par sava gyvenimą it vargo pelle
be palaubos trusieje vienutinej
žemajtiszkaj rasziti delej naudos
vientautiu. Gime 1793 m. Spalinio 28 d.
Mirė 1864 m. Lapkrition 24 d.
Isztark Vieszpatie! duok jam
atilsi amžina. Palajdois ant
Jo kapa istejgiau su antraszu
užristi ta akmina Papilės Kleb.
Wajszwilla.

 
Šiuodu įrašai, nors skiriasi rašyba ir š'ek tiek stilium (išaiškinama nebuvimu tvirtai nustatytų kalbos normų ir apie 20 metų tarpu), tačiau savo kompozicija ir pagrindinės minties išplėtojimu yra labai panašūs ir sudaro atskirą kategoriją. Juodu reljefiškai išsiskiria iš to meto paminklinių įrašų. Žiūrėkime į kun. Sim. Lopacinskio (padėjusio Daukantą išleisti į mokslą) ir botaniko kun. Ambraz. Pabrėžos paminklus (pirmasis — Truikinų-Aleksandrijos, antrasis — Kretingos kapuose).

Konegou
Truikinų Altarista
Simonou Lapacinskiou
mirosem
XXIV d. Groudio MDCCCIV m.
gimine
sawo geradieiou
minawone
ton dkmini
padeie.

(Eina vardas, pavarde, priklausymas vienuolijos)
15 Jan. 1771
Vixit 79 an.
Obiit 30 OcL 1849


Pakartojame, ką sakėme pradžioje: nors jame būta dėmių, bet, bendrai imant, Daukanto charakteris buvo pozityvus bei teigiamas. Daukanto įtaka Lietuvos visuomenei, jam gyvam esant, buvo nedidelė, bet j:m mirus, žymiai padidėjo. Nuo "Aušros" laikų gal iki spaudos atgavimo Daukantas lenktyniavo su Valančium. O tarp Amerikos lietuvių, atrodo, šįjį net bus pralenkęs. Juk visi senesnieji čionykščiai lietuvių veikėjai susiformavo Įtakoje daukantines "Istorijos", "Pasakojimo" ir "Būdo", kurių du pirmieji iš Rusijos sostinės Peterburgo per Žemaitiją pasiekę Ameriką, čia pirmą kartą yra išvydę spaudos šviesą.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai