Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
EILĖRAŠČIAI PDF Spausdinti El. paštas
MĖLYNOS ŽOLĖS GATVĖ (1955)
Šią naktį visą laiką snigo,
Ir aš, nubudintas švelnaus kaip rankos mėnesienoje kritimo,
Mąsčiau ramus ant tuščio namo slenksčio,
Kad tai yra tas pats jaunystės sniegas,
Familiariškai krintantis ant medžio ir akmens,
Kurie yra paslaptingiausi elementai;
Kad tu eini gitarų prieblandoj dėmėta
Mėlynos žolės gatvė
Ir sumini po kojomis ir ji, ir naktį;
Kad tavo mintys — melancholiškas peisažas
Su paukščių filigrana metalinio ežero lede,
Mėnulio vieškeliais ir sodais
Ir smėlynu Snieguolės karstu spindinčiam sūnaus sapne;
Kad palieti ranka, ant žemės pasilenkus, sniegą
Ir pamatai, kad tai yra sušalęs angelas,
Kad tai yra sušalęs sapnas,
Kad tai yra sušalęs mūsų džiaugsmas.

Ir taip galvodamas tapau neištikimas sau:
Aš neturėjau teisės džiaugtis. Aš taip galvodamas
Tapau neištikimas  savo gamtai:
Mano gamta seniai jau mirė ir guli
Vaizduotės prieblandoj, sunkiam metaforų karste,
O aš esu kaip Holderlinas, einantis
Atsiminimų mėnesienoje belapių ąžuolų alėja,
Patyręs, kad šešėlio ašaros yra karčiausios,
Kad visa, ką matau, yra tik niaurūs hieroglifai
Ir tylintys inertiškos buvimo beprasmybės šifrai.

Bet aš sėdėjau vienišas ant slenksčio
Ir, džiaugsmo apimtas, klausiausi tavo nuostabaus buvimo
Prie metalinio ežero su paukščių
Šešėliais, slystančiais ledu,
Su tavo veido, tavo žingsnių šaltu baltumu,
Kurį aš glosčiau eidamas ir svaigdamas
Dėmėta Mėlynos žolės gatve.

BALSAS (1955)
Balsas gimsta už manęs: medis, pririštas prie knygos,
Supančiotas anemonas auga ir skleidžiasi
Su paukščių geltonais šauksmais. Žemė
Buvo balsas ir žvilgsnis: dideli būriai akių
Tavo odoje ir plaukuose; Golgota,
Žydinti pavasario, palaidoto laiko simboly, alyvomis Golgota.

Kūnas ir balsas keistai panašūs:
Balsas nuo pavasario šakų slėny sudrėgsta,
Ir kūnas vėjų ir vabzdžiii alsavime tampa gleivėtas;
Balsas, neišgirstas, laiko tuštumoj prigyja;
Kūnas, nepaliestas, yra nesuvaldomas riksmas:
Varapi, nuskendę akyse, žmogėdra medis,
Ranka, kuries negalima atplėšti nuo moters krūtų.

Vidurnaktį mane prikėlė balsas (neišgirsto šauksmo upė);
Vidudienį mane prikėlė kūnas (nepaliesto džiaugsmo upė),
Ir aš atsiguliau šypsedamzs ant kranto,
Tarp milijonų kūnų, suneštų srovės. Amžinybės spalvos
Plaukai ir hiacintai plaukė drėgname slėny,
Ir viskas buvo Balsas.

ŠVENTĖS ELEGIJA (1957)
Degti! Akies membranoj nebeliko nė atošvaistos
To, kas buvo šventė.   Degti! Madeja, Andromacha ir Jokasta
Buvo mano seserys. Aksominės prieblandos
Ir tamsiai žalių šakų barokas lydėjo mūsų pabėgimo džiaugsmą:
Degti! Kaip ugnys žalioje estradoj!
Laikas bijojo jūsų krūtų; sustoję prie vandens mes matėm
Kaip skęsta triumjalinėse arkose džiaugsmingi kūnai
Fantastiškais kartaus žlugimo nimbais: Degti!
Tai buvo jūsų kūnai: išdžiūvę lūpos ir švytančios nuodingai akys
Nebenorėjo būti užgesintos: Degti!
Likimas,

Medėja, Andromacha ir Jokasta, yra mūsų šventės pabaiga.
Incesta, gedulas ir nusikaltimas yra lygūs,
Kaip žodžiai, karių skambėjimas nebepasiekia.

Degti! Tuščiuose sąmonės peisažuos mūsų kūnai guli,
Sunkūs kaip akmenys. Žydinčios mergaitės medis
Nudžiūvo ir nebemeta šešėlio. Aš norėjau
Tave paslėpti nuo likimo, mūsų švente, skambinti karčiai.
Incesta gedulas ir nusikaltimas yra mūsų šventės pabaiga,
Medėja, Andromacha ir Jokasta,
Mano seserys.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai