Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VADAI PAREIGA IR GARBĖ PDF Spausdinti El. paštas
Ne šioje vietoje, skirtoje visuomeninio gyvenimo apžvalgai, galime leistis į nuodugnesnį vadų klausimo svarstymą. Mums terūpės pora pastabų šiuo klausimu, kiek jis iškyla mūsų visuomenėje. Nors ir taip šį kartą apsiriboję, tačiau esame įsitikinę, kad būtų pravartu vadų klausimą giliau kelti ir be ryšio su vienokiais ar  kitokiais dienos   nesusipratimais. Vadų klausimas pas mus per mažai liečiamas. Iš vienos pusės, vis dar vado žodis tebesiejamas su ta nelemta praeitimi, kada jis buvo uzurpuotas prievartos skelbėjų. Nesusipratimas tačiau vadus laikyti lyg demokratijos priešybe. Kiekviena bendruomenė privalo vadų. Demokratinėje bendruomenėje vadų  klausimas nemažiau aktualus, kaip bet kurioje kitoje. Pati demokratinė vadų rinkimo procedūra dar nėra savaime vadų klausimo išsprendimas. Iš antros pusės, vadų klausimas nėra mūsuose gyvas gal ir dėl to (tai jau žymiai rimtesnis rūpestis), kad vis labiau daugelyje įsigali nelemtas abejingumas, savo šaknis turįs paprastame defetizme: vistiek niekas nieko nepadarys! Ačiū Dievui, kad dar atsiranda, kas sutinka būti išrenkami, nesvarbu, tinkami ar netinkami, iš noro ar be noro!! Tačiau tokia nuotaika neliudija, kad vadų klausimas nebūtų mums pravartus kelti. Priešingai, tai akivaizdžiai byloja, kad vadų klausimas yra vienas iš pačių gyvybinių mūsų šio meto (o tuo pačiu ir ateities) klausimų. Jei su mumis nėra gerai, nežiūrint viso oficialaus raminimosi, tai didele dalimi ir dėl to, kad nevisada gerai ir su mūsų vadais.

Bet, kaip visada, taip ir šiuo atveju akys paprastai prasiveria tik tada, kai jas ima graužti vienoki ar kitoki dūmeliai. Neseniai vienos mūsų didžiųjų organizacijų suvažiavime nebebuvo į vadovybę išrinktas vienas asmuo. Tuojau kilo triukšmo; kam jo neišrinko? Tiesa, kad į tos organizacijos vadovybę neišrinktasai žmogus yra visų mūsų pagarbos vertas dėl savo veiklos kitoje bendrinėje organizacijoje, nekalbant apie jo reiškimąsi dar eilėje kitų organizacijų. Tačiau nebuvo tekę girdėti, kad jis būtų radęs laiko veikti ir toje organizacijoje, į kurios veiklos organus jis nebebuvo išrinktas. Nieko nuostabaus: vienas žmogus, nors ir kiek veiklus, negali ištekti laiko (jis ribotas) visoms organizacijoms. Tačiau, užuot pasidairius, ar nėra daugiau panašių atvejų, kur būtų reikalo neturinčiuo-sius laiko pakeisti naujais žmonėmis, mažiau užimtais, tebuvo šokta naudotis proga mūsų visuomenėje suorganizuoti naują nesusipratimų židinį.

Kad tačiau klausimas yra aktualesnis, negu šis ambicinis įsižeidimas dėl nebeišrinkimo, pakanka pavyzdžių iš visur. Ne be reikalo, turbūt, JAV Lietuvių Bendruomenės valdybos pirmininkas St. Barzdukas, nors ir atsargiai, rado konstatuotina, kad "atrodo, vienu iš artimiausių LB Tarybos uždavinių bus išspręsti klausimą ką daryti, kad patys Tarybos nariai nebūtų pasyvūs LB gyvenime" (Aidai 1957, 1 nr., 8 psl.). Ar kitaip yra su daugeliu kitų organizacijų? Ne kitaip, tik "savose" organizacijose to lyg nesimato: kiek nuveikiama ar nieko neveikiama (išskyrus sekančio suvažiavimo sušaukimą kadencijai pratęsti), vistiek atrodo, kad "daug dirbta". Kitaip su Lietuvių Bendruomene. Nors ir čia daugelio tik iš šalies žiūrima, kas iš jos išeis (lyg visiems taip žiūrint, galėtų kas nors kito išeiti, kaip "žiūrėjimas"), bet čia iš tiesų žiūrima, ar kas realiai veikiama. Tik todėl, be abejo, ir pats Lietuvių Bendruomenės valdybos pirmininkas drįso iškelti tokį klausimą, kuris kitose organizacijose būtų neįmanomas "netaktas". Bet ir palikus Lietuvių Bendruomenę nuošaliai ir imant mus nebe organizacine jos prasme, lieka klausimas: ar ne iš "savųjų" organizacijų, kurioms instinktyviai norime likti akli, susideda ir pati mūsų bendruomenė? Be abejo taip, o tuo pačiu ir jų ("savųjų" organizacijų) veiklos klausimas pasidaro aktualus visiems, nebe tik kiekvienam dėl "savosios" organizacijos. Vadų klausimas yra aktualus visame mūsų visuomeniniame gyvenime ir tuo būdu — visiems apskritai.

Keliame šį klausimą tik iš lietuviško rūpesčio, turėdami mintyje visas mūsų organizacijas ir specialiai netaikydami nė į vieną kurią atskirą organizaciją. Taip pat savo pastabų netaikome jokiam konkrečiam asmeniui. Bet užtat ir jaučiamės turį teisės savo nuomonę atvirai pasakyti, nelaikydami šio klausimo dengtino lyg kokiu neliečiamybės šydu.

Plačiąja prasme vadovavimu tenka vadinti kiekvieną vadovavimą vienokiam ar kitokiam darbui, šiuo atveju betgi vadovavimą imame siauresne organizacine prasme, būtent turime mintyje visuomeninio darbo vadovavimą. Kai kitur vadovavimas susijęs su profesija, tai visuomeniniame gyvenime jis yra atremtas į laisvą vienokį ar kitokį visuomeninį interesą ar, teisingiau tariant, į vienokią ar kitokią idėją (pasaulėžiūrinę, tautinę, socialinę). Idėjos visus įpareigoja joms tarnauti, bet š!s bendrasis įpareigojimas idėjai dar nereiškia savaime įpareigojimo imtis vado pareigų.

Nėra pareigos būti vadu, bet vadovybė yra pareiga. Tai paprasta, bet pagrindinė tiesa. Joje slypi atsakymas į vadų klausimą. Nėra visuotinės pareigos būti vadu, nes vadovauti reikia tam tikrų asmens ypatybių, kurios ne visiems yra lygiai prigimties suteiktos. Todėl vadovavimas ir nėra visuotinai galiojąs įpareigojimas, kaip visuotinai galioja bendrosios moralinės normos. Ne kiekvienas gali būti vadu. Be tam tikrų prigimties dovanų, be tam tikro visuomeninio talento neįmanoma vadu būti. Kas tokio talento turi, paprastai savaime pats nori visuomeniškai reikštis. Tačiau šiedu momentai — objektyvus sugebėjimas vadovauti ir subjektyvus geismas viešumoje pasireikšti — nebūtinai eina drauge. Yra atvejų, kur žmogų reikia ištempti į viešumą. Tai atvejai, kur žmogus, sugebąs visuomeniškai vadovauti, neturi troškulio veržtis į priekį, į visų akis. Bet nemažiau yra atvejų, kur tenka žmogų nutempti nuo scenos, nesant vilties jį patį susiprasiant iš jos pasišalinti. Tai atvejai, kur vietoj visuomeninio talento žmogus apdovanotas (ar nuskriaustas) tik pliku noru "pasireikšti", būtent patekti į valdybą, būti pirmininku išrinktam, pakliūti į garbės narius... Tačiau, kaip kitur, taip ir visuomeniniame darbe geros valios nepakanka, nes klau:imas eina ir apie objektyvų sugebėjimą pasiimtas pareigas ištesėti, čia, visuomeniniame gyvenime, dar blogiau: ta pati gera valia, kuri kitur bent nekenkia, čia virsta blogio versmė. "Pirmininkystės" liga daug pavojingesnė, pavyzdžiui, už grafomaniją. Grafomanas, sergąs troškuliu pamatyti savo "kūrybą" juodu ant balto, vertas tik užuojautos, nes savo troškuliu jis niekam nekenkia, bent tol, kol pats neįsitaiso į redaktoriaus kėdę (tokių atvejų, deja, pasitaiko). Bet tasai, kurį panaši "išgarsėjimo" liga stumia į visuomeninį gyvenimą, į organizacijas, yra iš anksto pavojingas. Jis savo auka padaro nebe popierių, kaip grafomanas, o pačius visuomeninius reikalus. Užuot būręs žmones bendram darbui, jis visus paverčia tik savo paties "veiklos" žiūrovais — tol, kol šie išsisklaido, į visa ranka numojęs. Tai, va, šitais atvejais tenka prisiminti ir priminti: nėra pareigos būti vadu. Jei manote, kad jums nebeinant į pirmininkus ta organizacija sugrius, tegriūnie ji, nes negi visa jos prasmė ir tėra jums sceną sudaryti! Nekalbėkite, kad iš pareigos sutinkate vadovauti, nes nėra pareigos prisiimti pareigą, kuri nebus deramai atlikta. Neatliksi-mos pareigos prisiėmimą aiškinti pareiga tėra savyje prieštaravimas. Nesiguoskite šiuo prieštaravimu ir nejauskite pareigos, kur nesate įpareigoti.

Normaliai nėra reikalo šitaip priminti, kas akivaizdu, nes nėra pavojaus iš šių "vadų". Gyvose organizacijose savaimingai į vadovybę išskiriami asmens, joje matą pareigą, o ne tik sceną viešai "pasireikšti". Tačiau nuosmukio metu, blėstant visuomeninės atsakomybės jausmui ir stokojant tikrų vadų, iškyla pavojus, kad tuštuma ima vilioti tuos, kuriuos judina nebe idėjinis pasiaukojimas, o paprasta garbės aistra. Cia pavojus, kad lietuviškajame gyvenime liks reikštis tik tie, kurie neturi šansų (ar bent jų mažiau turi) kitur pasireikšti.
Bet "veiklą" gali vaidinti ne tik tie garbės ligonys, apie kuriuos kalbėjome. Pastarieji daugiau pajėgia iškilti tik atskirose vietovėse ar mažesnėse savo pačių susikurtose organizacijose. Augščiau paprastai su šiais atvejais mažiau betenka susitikti. Bet čia iškyla reikalas priminti antrąją tiesą: vadovybė yra pareiga. Nepakanka tik postus užimti, tik pora posėdžių sušaukti ir vėl leisti save perrinkdinti. Tai ne veikla, o tik jos vaidyba, ir būtent ne nekalta vaidyba, o tikras nusikaltimas. Pasiimtą pareigą reikia atlikti, nes jos neatlikti lygu nusikalsti. Ten, kur organizacinė veikla jau paversta į fikciją, ten nesimato nė nusikaltimo — atrodo, kad nebuvo nė ko veikti, nes jau seniai panašiai "veikiama", atseit nieko iš tiesų neveikiama. Bet ten, kur klausimas eina apie realią veiklą, iš karto visa skaudžiai atsidengia. Pavyzdžiui, nelaimingai pataikytas tėvų komitetas paliko lituanistinę mokyklą skolose. Jei ir antrasis būtų panašiai pasielgęs, jau ta mokykla būtų žlugusi. Bet, ačiū Dievui, antrais metais atėjo darban pareigingi žmonės, kurie sugebėjo ir už senąjį tėvų komitetą atidirbti ir patys savo dalį ištesėti. Formaliai abu žmonės lygiai po metus pirmininkavo ir abu lygiai turi teisės šiuos metus įrašydinti į savo visuomeninę veiklą. Bet koks faktiškai skirtumas: kai pirmasai įraše tik nusikaltimą, antrasis — sąžiningą darbą! Visi esame daugiau ar mažiau jautrūs garbei, bet užtat ir privalu nepamiršti, kad garbę suteikia ne tai, kad kam nors vadovauta, o kaip vadovauta.

Kiekviena pareiga reikalauja laiko, ir niekas todėl, nors ir kaip atsidėjęs, negali atlikti daugiau, negu leidžia žmogiškosios ribos. Nekartą dūmojau prie mūsuose ne taip jau retų panegirikų, kad X. Y. tuo pačiu metu vienur pirmininkavo, kitur sekretoriavo ir dar kitur keliose valdybose įvairias pareigas ėjo. Matyti, esu skeptiku apsigimęs, bet turiu prisipažinti, kad visais panašiais atvejais vietoje nuostabos man tekyla paprastas klausimas: o kuriose iš tų visų organizacijų p. X. Y. iš tiesų dirbo? Kai kuriais atvejais atsakymas, turbūt, būtų gana nepagarbus:   kadangi visur dirbo, nebeliko laiko niekur dirbti. Tokių "dešimties pareigų" biografijų nestokoja mūsų periodikoje ir kituose leidiniuose. Tai liudija, kad eile organizacijų yra virtusios tik fiktyvios veiklos vaidintojomis. Kam tačiau tokia beprasmiška vaidyba save ir kitus demoralizuoti? Vienu atveju gal būtų pagrindo apskritai tos ar kitos organizacijos atsisakyti. Antru atveju būtų pareigos atsisakyti tik "vadovavimo be darbo" praktikos. Jei turi pareigas vienoje organizacijoje, paliki kitai organizacijai rasti kitų žmonių, dar pareigomis neperkrautų. Jokiu atveju nėra prasmes demoralizuotis pareigų gausoje prarandant sąmonę, kad pareiga visų pirma reiškia darbą, o tik paskui garbę ir nuopelnus.

Kaip niekas negali aprėpti pareigų be skaičiaus, taip niekas negali ištesėti visą laiką. Žmogaus jėgos yra ribotos. Kiekvienas išsisemia, sustingsta savo pažiūrose, nebepajėgia jų atgaivinti nauju žvilgiu j tikrovę ir taip neišvengiamai iš skatintojo pirmyn, iš vado virsta tik sargu, saugančiu rutiną. Nėra nei amžinų, nei nepakeičiamų vadų, anei pirmininkų, anei sekretorių. Visada reikia žmogui žinoti ribas, tuo pačiu reikia žinoti ir laiką, kada verčiau perleisti savo dirbtą darbą j kitas rankas, negu likti savomis rankomis jo naikinti. Kam gi iš tiesų pačiam nusidėvėti ligi to, kad dabarties netesėjimai ryškiau gyveniman įsiręžtų, negu praeities pasiekimai? Tikras vadas nesibaimina pasitraukti, savo atlikęs: jis palieka ne tuštumą, o savo paties išugdytus bendradarbius, stojančius jo darbo tęsti. Priešingai, kai kuris vadas prigyvena to, kad nebėra kas ji pakeičia, tėra ženklas, kad, užuot vadovavęs, jis tėra vadą vaidinęs tuščiai salei, tik save ir kitus apgaudinėjęs. Karti tai tiesa, ir niekam nesinori jos praregėti. Maloniau svajonėse laimėjimus (jei ne dabarties, tai bent praeities) regėti, negu praverti akis tuštumai išvysti. Čia yra pagrindas, kodėl su tokiu įniršiu šokama piktintis tais, kurie atviromis akimis žiūri į tikrovę, čia yra pagrindas, kodėl su tokiu aklu atkaklumu skelbiamas oficiozinis optimizmas, patiems juo netikint. Čia yra pagrindas, kodėl su tokia meile registruojami visi praeities žygiai, lyg jie jau leistų grimsti į ramų miega.

Tesiilsie teisiųjų poilsiu visi, kurie jo verti. Tariame tai be pavydo ir be pašaipos. Bet tie, kurių akys dar nesimerkia, negalime jų nugręžti nuo to perspėjimo, kuris išrašytas ankstesnės kartos čia likimu: buvo didelių   vadų,  nuoširdžiai  dirbusių,  bet visą jų darbą siaubia beprasmybė, nepalikus savo darbo tęsėjų. Ar to likimo išvengsime mes? Ne likimas šį klausimą atsakys, nes likimas nieko neatsako: jis tik ataidi, ką mes patys esame tarę.

Nebus mūsų vaikams brangu, kas mums buvo, jei jie liks mūsų tik mokomi, jei nebus jie patys lietuviškajan gyveniman įjungti, ir būtent ne žiūrovais, o pačiais jo kūrėjais. Begerbiant autoritetus ir amžių, drauge reikia pagarbos ir tiems, kurie naujai ateina. Kada kur kokie rinkimai bebūtų, visada tenka žiūrėti, kad jie nevirstų tik "senų vardų" perrinkimu, kad darban būtų pašaukiamos ir jaunųjų jėgos. Užuot "perrinkimų", kiekvieną kartą visų pirma tenka sielotis naujų pajėgų atradimu. Nėra ko baimintis vadų kaitos. Juo daugiau žmonių bus nešę visuomeninę atsakomybę, juo daugiau bus visuomeninio susipratimo apskritai. Nelaikyčiau nieko tragiškesniu, kaip tai, kas, mano akimis, buvo senosios kartos tragiką — visuomeninės vadovybės pavertimas lyg savotiška profesija. Lietuviškasis visuomeninis darbas yra idėjinė tarnyba ir užtat jokia prasme jis nejungtinas su niekuo, kas jau yra "tarnyba" (kad ir redaktoriaus tarnyba). Kada žmogus su kuo nors yra surištas ir dėl paties pragyvenimo, jis savaime baiminasi nebūti išstumtas. Bet lietuviškajame veikime kaip tik nereikia baimintis jokių "išstūmimų". Lietuviškojo darbo yra tiek, ir jis yra toks sunkus, kad jam reikia kuo daugiau žmonių. Vietoj kelių negausių veikėjų, pasirinkusių visam amželiui "visuomeninį krutėjimą", reikia vis naujų žmonių, ateinančių su šviežia energija ir mintimi, nesibaiminančių konkurencijos, patys susirūpinusių naujų jėgų ugdymu ir darban įtraukimu. Tam ir šio pasisakymo ėmiausi — ne kam nors nepagarbiai pareikšti ar prieš ką nors pasisakyti, o tik paskatinti lietuviškajan baran daugiau jėgų traukti, sunkiąją naštą ant daugiau pečių išdalinti.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai