Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Eilėraščiai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė BALYS AUGINAS   
NENUGALĖTIEJI


      APKLOSTYTI Gerosios Žemės miline,
Jūs miegat mano tėviškės kalneliuos ir arimuos,
Sugulę poilsiui blindažuos juodžemio smaluoto — —
     Ant kauburių užkopę, žvalgosi dangaus line,
Nepavargsta ir budrūs jūs saugai — mediniai kryžiai ramūs.
Ir už vijoklių ir erškėtrožių vielų spygliuotų ploto —
Sapnuoja kario mieganti širdis.

     Už jūsų apkasų — pavasario žvalgai,
Keliaudami laukais, aguonų žydinčių šūsnis sukrauja,
Ir jos — liepsnodamos Gyvenimu — jums šviečia lyg raketos—   
    Ir džiūdami dienovidžio dangaus langai
Sudrumsčia jūs sapnus    — Tada išvystat savo karštą kraują,
Pasruvusį žiedais, vilnijantį daubom ir dirvomis iš lėto — —
Ir džiaugiatės brandžios Aukos grūdais — — —
Ir jau šaltais suakmenėjusiais delnais
Žegnojote mane — sužiedusio jūs Kūno mažą sėklą —
Ir aš jaučiu laimingo žemdirbio žemėtą saują,
     Sugrįžusią žydėt į savo žemę pelenais — — —
Jūs vėl sapnuojate brangius žaislus: skylėtą šalmą, - ir šaudyklę,
Ir arklą, ir trimitą — — — Kvepiančioj vagoj kariaujat
Ir mirštate kasnakt už žydinčius laukus.
     Jūs nieks nenugalės! Ir laiko pusnyse
Joks priešas nepaims tvirtovės jūsų ir tranšėjų! —
Tai vakaro saulėlydžių įkaitę kalavijai
    Rūdija lūždami kareivių širdyse —
Nei niekas niekada jų Dvasios dar nenugalėjo —
Ir ji šviesi skraidys, kaip mėnesienos naktį vėjai,
O tie Nežinomi  Kariai sapnuos — —   

VIENATVĖS OBUOLIAI


Ir taip praeis Didžioji mano nebaigtų darbų Diena: —
Su sambrėškio melsva skara ant kaulėtų pečių,
Artėjanti Naktis — lyg Motina — užklos pavargusias blakstienas —
Kurčiu balsu ji man dainuos nutilusią Lopšinę,
Ir mano vizijų sapne raudos vaškinė šiaurės saulė — — —

Ir mano akyse miegos šios Žemės abejingi sodai,
Ir mylimų veidai — nublukę, tolimi ir brangūs obeliskai — —
Tuščia našlaujanti namų širdis
Žėruos nuodėguliu — lyg tyrumoj sušalęs laužas,
Ir auksaplaukę galvą verkiančios purienos apkabinę,
Užsnūs suplėšytais sparnais
Manų svajonių mėlyni drugiai — — —

Ir  vėl  dundės per  Žemę  Amžinybės  Žingsniai  —
Skubės aušros rožinės pėdos per pavasario aksomą.
Auksiniai vasaros paveikslai švies viliojančiais miražais — —
Ir kruvinais rudens varsų natiurmortais
Viendieniai žemės vabalai nerūpestingai lėbaus ir puotaus.
Ir vėl žiemos speiguos įšals jų gyvos viltys,
Ir žalią paukščio giesmę užpustys
Baltų žarijų pusnys — — —

Ir  aš  gulėsiu šnabždančių žiedų  šilkiniam guoly  —
Ramybės smiltys   —lyg geltonas šydas — dengs akių išsekusį šaltinį,
Iš mano pėdų paukštės troškulį ramins — —
Ir tik keliaujančių bastūnų vėjų besidriekiantys skvernai
Nutrins kadais ant vieškelio žydėjusį žmogaus likimą.

Ir ant nutilusios širdies,
Padėjęs kvepiantį sakais ir vėju skruostą —
Sapnuos apverks ir savo nukirstą jaunystę karsto medis — —
Ir mūs — nerūpestingai miegančių ir pamirštų —
Atbėgusi atkalnėn aplankyt laukinė obelis —
Numes ant vienišos krūtinės saują išnokintų obuolių — — —

AKMENĖJANTI ŽEMĖ

Ruduo dainuoja skynime
Ir vėjo kirviais tašo skroblo virpančias lentas.
Banguojančios raudonos skiedros — vaiduokliški laivai —
Nusiiria vaidentis į mirties ledinį uostą — —
Rytoj bus mūsų žemės šermenys: —
Ji merdi lūpom suaižėjusiom — išdžiūvus upių šnaranti vaga.
Dumblėtose jos akyse įšalę gervių tirpstantys šešėliai,
Nublukę ir suplyšę skiautės debesų drėgnų,
Ir paskutinis lašas saulės — lyg saulėgrąžos nuvytęs žiedas — — —
Laukų voratinklių šilkai
Skausmingu šydu akmenėjantį jos veidą dengia.
Tik medžiai — tarsi šonkauliai kančios atodūsy sustyrę —
Nebealsuoja dvelkdami žaliais garais gyvybės — —
Ir tuščiose šaltų arimų įsčiose,
Rudens žudiko pirštų nužudyti —
Sustingę miega neužgimę vaisiai — — —
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai