Parašė BALYS AUGINAS
|
NENUGALĖTIEJI
APKLOSTYTI Gerosios Žemės miline,
Jūs miegat mano tėviškės kalneliuos ir arimuos,
Sugulę poilsiui blindažuos juodžemio smaluoto — —
Ant kauburių užkopę, žvalgosi dangaus line,
Nepavargsta ir budrūs jūs saugai — mediniai kryžiai ramūs.
Ir už vijoklių ir erškėtrožių vielų spygliuotų ploto —
Sapnuoja kario mieganti širdis.
Už jūsų apkasų — pavasario žvalgai,
Keliaudami laukais, aguonų žydinčių šūsnis sukrauja,
Ir jos — liepsnodamos Gyvenimu — jums šviečia lyg raketos—
Ir džiūdami dienovidžio dangaus langai
Sudrumsčia jūs sapnus — Tada išvystat savo karštą kraują,
Pasruvusį žiedais, vilnijantį daubom ir dirvomis iš lėto — —
Ir džiaugiatės brandžios Aukos grūdais — — —
Ir jau šaltais suakmenėjusiais delnais
Žegnojote mane — sužiedusio jūs Kūno mažą sėklą —
Ir aš jaučiu laimingo žemdirbio žemėtą saują,
Sugrįžusią žydėt į savo žemę pelenais — — —
Jūs vėl sapnuojate brangius žaislus: skylėtą šalmą, - ir šaudyklę,
Ir arklą, ir trimitą — — — Kvepiančioj vagoj kariaujat
Ir mirštate kasnakt už žydinčius laukus.
Jūs nieks nenugalės! Ir laiko pusnyse
Joks priešas nepaims tvirtovės jūsų ir tranšėjų! —
Tai vakaro saulėlydžių įkaitę kalavijai
Rūdija lūždami kareivių širdyse —
Nei niekas niekada jų Dvasios dar nenugalėjo —
Ir ji šviesi skraidys, kaip mėnesienos naktį vėjai,
O tie Nežinomi Kariai sapnuos — —
VIENATVĖS OBUOLIAI
Ir taip praeis Didžioji mano nebaigtų darbų Diena: —
Su sambrėškio melsva skara ant kaulėtų pečių,
Artėjanti Naktis — lyg Motina — užklos pavargusias blakstienas —
Kurčiu balsu ji man dainuos nutilusią Lopšinę,
Ir mano vizijų sapne raudos vaškinė šiaurės saulė — — —
Ir mano akyse miegos šios Žemės abejingi sodai,
Ir mylimų veidai — nublukę, tolimi ir brangūs obeliskai — —
Tuščia našlaujanti namų širdis
Žėruos nuodėguliu — lyg tyrumoj sušalęs laužas,
Ir auksaplaukę galvą verkiančios purienos apkabinę,
Užsnūs suplėšytais sparnais
Manų svajonių mėlyni drugiai — — —
Ir vėl dundės per Žemę Amžinybės Žingsniai —
Skubės aušros rožinės pėdos per pavasario aksomą.
Auksiniai vasaros paveikslai švies viliojančiais miražais — —
Ir kruvinais rudens varsų natiurmortais
Viendieniai žemės vabalai nerūpestingai lėbaus ir puotaus.
Ir vėl žiemos speiguos įšals jų gyvos viltys,
Ir žalią paukščio giesmę užpustys
Baltų žarijų pusnys — — —
Ir aš gulėsiu šnabždančių žiedų šilkiniam guoly —
Ramybės smiltys —lyg geltonas šydas — dengs akių išsekusį šaltinį,
Iš mano pėdų paukštės troškulį ramins — —
Ir tik keliaujančių bastūnų vėjų besidriekiantys skvernai
Nutrins kadais ant vieškelio žydėjusį žmogaus likimą.
Ir ant nutilusios širdies,
Padėjęs kvepiantį sakais ir vėju skruostą —
Sapnuos apverks ir savo nukirstą jaunystę karsto medis — —
Ir mūs — nerūpestingai miegančių ir pamirštų —
Atbėgusi atkalnėn aplankyt laukinė obelis —
Numes ant vienišos krūtinės saują išnokintų obuolių — — —
AKMENĖJANTI ŽEMĖ
Ruduo dainuoja skynime
Ir vėjo kirviais tašo skroblo virpančias lentas.
Banguojančios raudonos skiedros — vaiduokliški laivai —
Nusiiria vaidentis į mirties ledinį uostą — —
Rytoj bus mūsų žemės šermenys: —
Ji merdi lūpom suaižėjusiom — išdžiūvus upių šnaranti vaga.
Dumblėtose jos akyse įšalę gervių tirpstantys šešėliai,
Nublukę ir suplyšę skiautės debesų drėgnų,
Ir paskutinis lašas saulės — lyg saulėgrąžos nuvytęs žiedas — — —
Laukų voratinklių šilkai
Skausmingu šydu akmenėjantį jos veidą dengia.
Tik medžiai — tarsi šonkauliai kančios atodūsy sustyrę —
Nebealsuoja dvelkdami žaliais garais gyvybės — —
Ir tuščiose šaltų arimų įsčiose,
Rudens žudiko pirštų nužudyti —
Sustingę miega neužgimę vaisiai — — —
|