|
|
Parašė J. Vaišnora, MIC
|
Pop. Jonas XXIII
Gal niekad pasaulis taip nelaukė naujojo popiežiaus rinkimų, kaip po Pijaus XII mirties. Konklave, kuri turėjo išrinkti pop. Pijaus XII įpėdinį, susirinko didžiausio visų dėmesio ir nekantraus laikimo ženkle. Konklaves faktas nėra naujas, bet niekad jis nebuvo tiek tapęs visų dėmesio centre; visas pasaulis: religinis, politinis, katalikiškasis, protestantiškasis, o net ir kitų tikybų paskutiniais metais, dėl Pijaus XII asmeniškų savybių, yra atkreipęs dėmesį į dvasines vertybes, į krikščioniškosios moralės ir krikščioniškosios doktrinos svarbą, į tą augštą vietą, kurią civilizacijos istorijoje užima Katalikų Bažnyčia. Popiežiaus Pacelli mirtis paliko tuštumą ne tik paprastų žmonelių širdyse, bet ir intelektualinėse sferose, neapakusiose priešišku Bažnyčiai nusistatymu ir pajėgiančiose pajusti tiesioginę ar netiesioginę religijos įtaką, šią tuštumą turėjo užpildyti asmuo, į kurio asmenybę, programą nukrypo milijonai akių ne tik besidominčių kas bus būsimasis Pijaus XII įpėdinis, bet ir laukiančių, kokią kryptį, liniją užims jis šv. Petro soste.
šį kartą konklavė susirinko nepaprastu metu: pozityvizmo amžiuje, kada atrodo, jog ima viršų mokslas ir šalta technika, pajungta siekimui ir jieškojimui patogumų, malonumų, gyvenimo lengvumo. Betgi dvasinis popiežiaus autoritetas ir svoris, net ir tokiose aplinkybėse, nė kiek nesumažėja, priešingai, ji3 Įgauna dar didesnės reikšmės. Bažnyčios užduotis mūsų laikais nėra sumažėjusi ir popiežiaus asmenybė nėra antraeilis dalykas. Bažnyčia ir popiežius vienas antrą papildo: Bažnyčia savo plačiai apimančia organizacija, savo ilgų amžių tradicijomis, o popiežius savo sugebėjimu duoti Bažnyčios gyvenimui kryptį, kuri tam tikru atžvilgiu gali būti naujos epochos pradžia.
šių samprotavimų šviesoje buvo suprantamas pasaulinės, o ypačiai italų spaudos bandymas kalkuliuoti apie naująjį Pijaus XII į-pėdinį. Visi tie kandidatų rūšiavimai į uoliuosius ir moderuotus, į modernistus ir tradicionalistus, į i-talus ir svetimšalius, į galimus ir negalimus būti išrinktais rodė ne ką kita, kaip nuoširdų viešosios opinijos dėmesį neeiliniam įvykiui ir susirūpinimą būsimuoju popiežium. Betgi tarp tų įvairių, ir kartais prieštaraujančių, samprotavimų nebuvo tokių, kurie rodytų indiferentiškumą, arba būtų bandę sumažinti būsimojo popiežiaus reikšmę. Daug kas kėlė klausimą: koks bus popiežius — politikas ar dvasininkas, t.y. daugiau kreips dėmesio į tarptautinius įvykius, ar apsiribos vien dvasiniais - religiniais reikalais. Viešoji opinija tačiau vienbalsiai pabrėžė, kad dabartinėse sąlygose būsimasis popiežius turės užsiimti tiek religiniais, tiek politiniais ir socialiniais klausimais, kurie išplaukia iš jo augšto pašaukimo. Visi linkėjo, kad Pijaus XII įpėdinis patenkintų visų laukimus. Buvo žinoma, kad tarp 51 rinkikų yra asmenų, pilnai susipažinusių su šių laikų visuomene ir jos sudėtingomis problemomis. Įdomu ir tai, kad net italų spauda buvo šį kartą susigyvenusi su mintimi, kad būsimasis popiežius gali būti ir neitalas (nors tai būtų buvę prieš 4 amžių tradiciją), nes ir toksai, vos įžengęs į popiežiaus sostą, tuo pačiu tampa Romos vyskupu ir paima šv. Petro laivo vairą į savo rankas nepriklausomai nuo savo kilmės ar tautybes.
Viena yra tikra, kad nors popiežiaus rinkimai užtruko 3 dienas, jie vyko visiškoje nepriklausomybėje nuo katalikiškų kraštų vyriausybių ar tautinių interesų, kurie kitados, kartais labai negarbingai, įtaigodavo kardinolus ne tik pareiškiant prieš tam tikrą asmenį savo veto, bet netgi sudrumsčiant ir suardant pačią konklavę. Šios išorinės įtakos šiandien yra visiškai negalimos. Tuo būdu popiežiaus išrinkimas mūsų dienose įgauna grynai religinį charakterį, kuris dėl neišvengiamų ir netiesioginių ryšių su pasauliu, vyksta pasaulyje, betgi tuoj įgyja moralinį svorį, neužtemdytą dinastinių interesų, ar berivalizuojančių vyriausybių.
Taigi 1958 m. konklavė įvyko su dideliu rimtumu, retu pasaulio dėmesiu ir su absoliutiniu laisvumu bei nepriklausomumu. Ir todėl tas, kuris pusšimčio iš viso pasaulio susirinkusių garbingo amžiaus ir gilios patirties atstovų buvo išrinktas ir įsodintas į Apaštalų Kunigaikščio sostą, turėjo labiausiai tikti mūsų ypatingiems laikams. Juo buvo išrinktas Venecijos patriarchas kardinolas Angelas Juozapas Ron-calli.
Kai 1958 m. spalių 28 d. vakare kardinolas Roncalli tapo Pijaus XII įpėdiniu ir kaip Kristaus Vietininkas žemėj iš Šv. Petro bazilikos balkono suteikė palaiminimą Urbi et Orbi (Miestui ir Pasauliui), buvo aišku, kad prasideda Bažnyčios gyvenime naujas laikotarpis, skirtingas nuo Pijaus XII laikų. Jau pačiame vardo pasirinkime — Jono XXIII — buvo matyti, kad naujasis popiežius vadovaujasi skirtingais nuo kitų motyvais. Tai vardas jo tėvo, vardas nežymios parapijos bažnyčios, kurioje buvo pakrikštytas, bet ypačiai vardas jo Romos katedros ir vardas dviejų artimų Kristaus bendradarbių: Jono Krikštytojo ir Jono Evangelisto. Tuo norėjo pabrėžti, kad ir jis nori būti Kristaus šauklys, raginąs taisyti Viešpaties kelius ir Kristaus meile apimti visą žmoniją. Dar vienas motyvas: pasirinkęs Jono vardą žinodamas, kad visi Jonai popiežiaus soste neilgai gyveno. Pop. Jonas XXIII turi 77 metus ir todėl per trumpą savo gyvenimą norįs atlikti tai, ką Dievo Apvaizda jam yra skyrusi.
Gimęs 1881 m. lapkričio 25 d. šiaurės Italijoje, Bergamo provincijoje Sotto il Monte kaime, smulkaus ūkininko šeimoje. Jo tėvai buvo pas turtingesniuosius pusininkais; pagaliau susitaupę šiek tiek pinigų, nusipirko mažą ūkelį, kuriame buvo daug darbo, pakankamai duonos, mažai poilsio. Betgi gausiai Roncalli šeimai — dešimts vaikų, o jų trečiasis iš eiles ir pirmas berniukų Angelo Giuseppe — badauti neteko, nes visi kibo j žemę, į darbą. Neteko nė vaikams be darbo bėgioti. Kiek pajėgę, padėjo tėvams. Kaimelyje mokyklos nebuvo, tad vaikus mokė Carvico parapijos klebonas. Pas jį, nuo darbo atitrūkę, nubėgdavo ir Roncalli vaikai, bot tai nebuvo sisteminga mokykla. Todėl žvalus, sveikas ir stambaus sudėjimo Angelo Giuseppe 1890 m. spalių mėn. buvo atiduotas į netoli esančią Celano mokyklą-kolegi-ją, kur mokėsi dvejus metus. Aišku, kad iš klebono "mokyklos" atėjęs i tikrą mokyklą, pirmaisiais metais sunkiai apvaldė knygą. Kaip ir visi kaimiečių vaikai, turėjo praktišką protą, pažino gamtą ir jos slėpinius, bet knygų formulės sunkiai lindo į galvą. Dėl to mokytojai kartais nusiskųsdavo Roncalli tėvams, kad jų sūnus, nors labai švelnus, geras, draugiškas, turįs griežtą valią, betgi knygai neturįs meilės. žinoma, tekdavo jaunam Roncalli nuo tėvų pabarimų ir priekaištų, kad tingįs mokytis. Pasakojama, kad kartą Celano mokytojas įdavė mažajam Roncalli laišką įteikti San Gregorio klebonui (Roncalli šeimos draugui). Laiške klebonas buvo prašomas smarkiai išbarti vaiką, kam neparengiąs pamokų. Tas gi nujautė, kas laiške parašyta, ir laiškas buvo neįteiktas iki šiai dienai. Betgi pamažu sunkumai buvo nugalėti ir Angelo Giuseppe sėkmingai baigė Celanos mokyklą.
Tėvai pastebėjo, kad jaunasis Angelo Giuseppe linksta į dvasinį luomą ir todėl 1892 m. pasiuntė jį į Bergamo mažąją seminariją, kur mokėsi iki 1900. Baigęs filosofiją ir, kaip gabus klierikas, gavęs stipendiją buvo pasiųstas į Romą teologijos studijoms, kurias baigė 1904 m. teologijos daktaro laipsniu. Tais pat 1904 metais rugpjūčio 10 d. į-švęstas kunigu ir atlaikęs primicijas prie šv. Petro kapo, grįžo į Bergamą, kur vietos vyskupas Ra-dini-Tedeschi jį pakvietė asmniniu sekretorium ir paskyrė seminarijon profesorium. Jaunasis kunigas Roncalli savo vyskupui ištikimai tarnavo ligi jo mirties — 1914 m. švento gyvenimo vyskupo artume daug ko išmoko, o po vyskupo mirties jo atmintį pagerbė rūpestingai parengta biografija.
Pirmojo pasaulinio karo metu pašauktas po ginklu, metus ištarnavo sanitarijos seržentu, vėliau karo kapelionu, pasižymėjęs drąsa, pasiaukojimu, sužeistųjų meile. Karui pasibaigus, grįžo į Bergamo seminariją, kur anksčiau buvo dėstęs Bažnyčios istoriją apologetiką ir patrologiją, dvasios tėvo pareigoms ir jose išbuvo ligi 1921 metų, kada buvo pašauktas į Romą, į Tikėjimui Platinti Kongregaciją. Čia per 4 metus atsidėjo misijų rėmimo organizavimui ir Laterano popiežiškoje seminarijoje dėstė patrologiją. 1925.HI.19 buvo konsekruotas vyskupu ir pradėjo diplomatinę karjerą, pirmiausia pasiųstas apaštališkuoju vizitatorium (nuo 1930 m. apašt. delegatu) į Bulgariją, kur išbuvo ligi 1934 m. galo; čia išmoko slavų kalbų ir pažino Rytų pasaulį. 1935 m. buvo perkeltas toms pat pareigoms į Turkiją, drauge eidamas Šv. Sosto atstovo pareigas ir Graikijoje. Sakoma, kad Konstantinopolyje susipažino su stačiatikių patriarchu ir su juo palaikė nuoširdžius draugiškus santykius. 1944 m. popiežius Pijus XII Roncalli paskyrė nuncijum į Paryžių. Atvykęs į Prancūzijos sostinę 1944.XII.30, jau 1945.1.1 įteikė savo kredencialus generolui D o Gaulle, kuris tuo metu buvo laikinosios prancūzų vyriausybės galva, ir tą pačią dieną, kaip diplomatų dekanas, sveikino De Gaulle naujų metų proga.
Tasai svarbus nuncijaus postas jam buvo pavestas tada, kai Prancūzija pergyveno kritišką savo istorijos momentą. Vos karui pasibaigus, Prancūzija keitė savo konstitucinę santvarką, buvo pradėta nauja politinė ir socialinė kryptis ir naujų žmonių klasė ėmė valdžią į savo rankas. Tuo tarpu krašte siautė kolaborantų gaudymo ir baudimo karštligė. Net 40 Prancūzijos vyskupų buvo apkaltinti bendradarbiavę su Vichy vyriausybe ir dėl to nauja vyriausybė reikalavo juos pašalinti ir atiduoti teismui Tik nuncijaus Roncalli takto ir diplomatinio sugebėjimo dėka išvengta vyskupų hekatombos: vos tik 3 vyskupai turėjo būti paaukoti, o kiti liko savo vietose. Per 8 metus nuncijus Roncalli parodė prancūzams savo nepaprastus sugebėjimus, savo patirtį, o ypačiai savo širdį. 1953.1.12 buvo pakeltas kardinolu ir paskirtas Venecijos patriarchu.
Venecijiečiai sutiko naująjį ganytoją su džiaugsmo ovacijomis. Vien tik miesto tarybos (kuri buvo kairiųjų rankose) rūmų langinės buvo uždarytos. Miesto tarybos ponai norėjo ignoruoti naująjį patriarką. Tada Roncalli juokaudamas pranašavo; "Atidarysime ir tuos langus", kas vėliau, pasikeitus vietos politinei situacijai, ir įvyko. Roncalli Venecijoje tuoj tapo labai populiarus dėl savo paprastumo ir nuoširdumo. Jis nevengė, išėjęs į miestą paprasto kunigo sutanoje, pakalbėti su gon-dolieriais, darbininkais, rinkų pardavėjais, atėjusiomis apsipirkti tarnaitėmis. Savo namuose priimdavo visada ir visus įvairiausių pažiūrų asmenis, net ir turistus, kurie, tik iš smalsumo jį pamatyti, lankydavosi patriarko rūmuose. Šis Venecijos patriarko populiarumas buvo žinomas, matyt, ir Lietuvoje, nes kai pereitais metais lankėsi Romoje "maldininkai" iš Lietuvos, jie pakeliui Venecijoje aplankė ir kardinolą Roncalli.
Būdamas Venecijoje patriarkas, Roncalli pirmoje vietoje reiškėsi kaip gerasis Piemuo — Ganytojas, parodęs didelio jautrumo ir supratimo socialinėms problemoms, ypačiai rėmė kovojančių katalikų visokią i-niciatyvą. Vienas artimas patriarko bendradarbis taip rašo:
"Kardinolo Roncalli pasektas ir pamiltas pavyzdys yra šv. Pranciškus Salezas, jo diplomatija yra evan-geliškoji meilė, jo galingas ginklas — kantrumas su viltimi, kada tikimasi prieš viltį, žinant, kad Dievas negesina net rūkstančio knato, kuris visuomet laukia ant savo namų slenksčio ne tik ištikimųjų vaikų, bet ir sūnų palaidūnų".
Net ir diplomato poste, ir kardinolo purpure Roncalli nepametė savo paprastumo, nuoširdumo, kas yra didelių asmenybių pažymys. Su savo neturtingais giminėmis palaikė artimus ryšius. Į Paryžių buvo nusigabenęs dvi savo seseris, vieną virėja,- kitą kambarine. Visą amžių, kai tik galėjo, o ypač paskutiniais metais iš Venecijos, vis parvažiuodavo atostogų į savo tėviškę, kur gyveno dvi seserys ir du broliai, į savo kaimą, į kuklaus ūkininko pastogę, čia buvo visų laukiamas, mylimas, su visais kalbėdavo vietos tarme, gausiai sušelpdamas vargšus. Kai kartą giminės padarė jam pastabą dėl per didelio savęs skriaudimo, jis atsakė: "Tai kas man, kitus šelpiant, dar lieka, yra kur kas daugiau, negu turėjo mano tėvas visą gyvenimą". Jo giminės (turi 35 brolvaikius) yra paprasti darbo žmonės: du brolvaikiai dirba Belgijoje Ivoir kasyklose, vienas yra klebonas mažoje parapijoje Faenzos provincijoje, sesers viena duktė vienuolė misijose (Asmaroje), kita Romoje. Du nevedę broliai, abu jau seneliai, dirba kukliame ūkyje. Išrinkus kardinolą Roncalli popiežium ir žurnalistams aplankius kuklią naujojo popiežiaus tėviškę, giminės ne tiek džiaugėsi, kiek gailėjosi, kad jų kardinolas daugiau nsparvažiuos vasaros atostogų namo. Jie ir toliau liks paprasti vargo pelės, nes ir pop.
Jonas XXIII, kaip ir šv. Pijus X, kuris irgi buvo iš to pat krašto vargdienių ir į šv. Petro sostą atėjo taip pat iš Venecijos, yra pabrėžęs, kad garbingiausias jo giminių titulas (nes paprastai italų valdžia popiežiaus artimiesiems suteikia grafų ar markyzų titulus) yra "popiežiaus giminės".
Suminėtos datos, pareigos, užsiėmimai dar neduoda tikro vaizdo, koks yra iš tikrųjų asmuo, kuris išgyveno 77 metus. Visa tai yra tik rėmai, kurie išryškina paveikslo išvidinę, artistinę vertę. Kad supratus realybę, reikėtų kalbėti plačiau apie Roncalli kunigišką veiklą: Kat. Akcijos organizavimą Ber-gamo vyskupijoje, jai vadovavimą, pamokslus, konferencijas, religijos mokymą, "Studento Namų" steigimą po I pasaul.karo tiems, kuriuos karas buvo išmetęs iš normalių studijų eigos. Reikėtų suminėti jo mokslinę veiklą, tyrinėjimus archyvuose, knygų rašymą (šio darbo nenutraukė nei pirmiau kunigiška tarnyba, nei vėliau diplomatinės pareigos), studijas, kurių išvadoje išleisti šie veikalai: II Cardinale Cesare Baronio nei centenario della sua mor-te (1908), La Misericordia Maggiore di Bergamo (1912), In memoria di mons. Radini-Tedeschi Vescovo di Bergamo (1916), Gli inizi del Semi-nario di Bergamo e S. Carlo Borro-meo (1939), pagaliau 5 tomų kapitalinis veikalas Atti della visita apostolica di San Carlo Borromeo a Bergamo (1936-1952). Reikėtų aprašyti jo diplomatinio darbo pasekmes, pasisekimus, jo visišką atsidavimą Šv. Sostui, jo išmintį painiuose diplomatijos vingiuose. Viso to nepajėgdami šio rašinio rėmuose išskaičiuoti, vieną tik galime pabrėžti: Dievo Apvaizdos planuose 77 Roncalli amžiaus metai buvo skirti paruošti jį augščiausiam Kristaus Vietininko postui ir sielų Ganytojo pareigoms. Net ir kalbų mokėjimu Jonas XXIII netoli yra nuo savo pirmatako Pijaus XII, nes kalba lo-i':ynų, italų, prancūzų, vokiečių, ispanų, rumunų ir kaikuriomis kitomis slavų ir rytų kalbomis (sakoma, kad rusų kalbą mokąs).
Jonas XXIII savyje yra sukaupęs visas tas savybes, kurios yra reikalingos popiežiui dabartiniais sunkiais ir audringais laikais, žmogus, kuris yra įsigijęs vertingos praktikos vyskupijos valdyme, moksliniuose tyrinėjimuose, sielovadoje, mokytojavime, organizacijose, diplomatinėje tarnyboje, visa tai sukaupus viename asmenyje, dar pridėjus įgimtą gerumą, giliu protu paremtą stiprią valią, romų charakterį — yra tinkamas paimti Bažnyčios vairą į savo rankas tada, kai audros ir povandeninės uolos gresia Petro laivui.
Gyvendamas Europos rytuose tarp provoslavų Bažnyčios narių, yra gerai pažinęs tuos skirtumus, kurie neleidžia susilieti abiem Bažnyčiom į vieną. Bažnyčių vienybė niekuomet nėra nustojusi savo aktualumo ir yra gyva abiejų konfesijų tikinčiųjų tarpe. Jono XXIII patirtis šioje srityje, reikia manyti, prisidės prie abiejų Bažnyčių dar didesnio suartėjimo. Tą viltį jis yra išreiškęs pirmoje savo kalboje per radiją į pasaulį:
"Kaip Vakarų Bažnyčią, taip lygiai, su tokiu pat jausmu, apkabiname ir Rytų Bažnyčią; atveriame širdį ir išskečiame rankas visiems tiems, kurie yra atsiskyrę nuo šio Apaštališko Sosto, kur pats Petras yra gyvas savo įpėdiniuose 'iki pasaulio pabaigos' (Mat. 28, 20), ir atlieka įsakymą, duotą jam paties Kristaus — visaką surišti ir išrišti ant šios žemės (cfr. Mat. 16, 19), ir ganyti Viešpaties kaimenę (cfr. Jon. 21, 15-17). Karštai trokštame, kad jie sugrįžtų į Tėvo namus ir todėl kartojame dieviškojo Išganytojo žodžius :'šventasis Tėve, išlaikyk savo varde, kuriuose man davei, kad jie būtų viena, kaip ir mes' (Jon. 17, 11). Tuo būdu bus 'viena avidė ir vienas ganytojas' (Jon.10, 17). Todėl maldaujame; teatei-nie visi su pilna ir meilinga valia... Jie čia ras ne svetimus, bet savus namus".
Ilgas nuncijaus Roncalli darbas Paryžiuje, kur galėjo sekti Vakarų pasaulio politikos vingius, leido jam pažinti viso Vakarų pasaulio aktualiąsias problemas. Ši patirtis bus naudinga ir sėdint Apaštalų Kunigaikščio soste, kur suplaukia viso pasaulio rūpesčiai ir ne vien tik dvasiniai reikalai.
Vadinamoji Melachijo pranašystė charakterizuoja dabartinį popiežių Joną XXIII kaip "Pastor et Nauta" (Ganytojas ir Jūreivis). Jei simboliškai jo pasinaudojimas Venecijos kanalų gondolomis galima pavadinti jūreivyste, tai ganytojo charakteris, ir be pranašystės, tuoj žymus iš pirmųjų Jono XXII žodžių ir veiksmų. Vainikavimo metu (1958. X1.4) pasakytame pamoksle kalbėjo:
"šiose didelių paslapčių ir drebėjimo dienose, atkreipiant ausis į žemės balsus, jei iš vienos pusės Mus guodžia ir džiugina tasai bendras visų džiaugsmas ir entuziazmas, su kuriais buvo sutiktas ir sveikintas Mūsų iškėlimas į augščiausią Pontifikatą, tai, iš antros pusės Mums kelia rūpesčio ir netikrumo tas įvairumas didžiulių uždavinių, kurie slegia Mūsų pečius: tai uždaviniai, kuriuos Mums iš visų pusių ir įvairiais būdais nori priskirti, kiekvienas jausdamas pareigą tai Mums priminti pagal savo ribotus horizontus, pagal savo asmeniškus nusiteikimus, pagal savo patirtį ir pagal tai, kaip supranta individo ir kolektyvo gyvenimą. Yra, iš tiesų, tokių, kurie laukia iš naujojo popiežiaus, kad jis būtų valstybininkas, diplomatas, mokslininkas, kolektyvinio gyvenimo organizatorius, arba toks, kuris turėtų atvirą širdį visoms moderniojo gyvenimo pažangos apraiškoms, be jokios išimties.
Garbingieji Broliai ir mylimieji sūnūs, visi šitie dalykai yra šalia teisingo sekimui kelio, nes jie apie popiežių sukuria vaizdą, kuris nėra pilnai atsakąs tikrajam idealui.
O iš tikrųjų, naujasis popiežius, gyvenimo įvykių eigoje, yra tartum Jokūbo sūnus, kuris, sutikęs savo brolius nelaimėje, atveria jiems savo širdies jausmus ir verkdamas sako: "Aš esu jūsų brolis Juozapas" (Gim. 45, 5). Naujasis popiežius, norime dar pabrėžti, pirmiausia savyje realizuoja tą spindintį Gerojo Ganytojo paveikslą, kuris yra aprašytas šv. Jono Evangelisto žodžiais, išėjusiais iš paties dieviškojo Išganytojo lūpų (cfr. Jon.
10, 1-21). Jis yra avidės vartai: "Aš esu avių durys" (Jon. 10, 7).
Į šią Jėzaus Kristaus avidę niekas negali įeiti, nevedamas popiežiaus; o žmonės gali tikrai pasiekti išganymą tik tada, kai jie yra su juo vienybėje, nes Romos popiežius yra Kristaus Vietininkas ir atstovauja ant žemės Jo asmeniui. Kaip malonu ir saldu prisiminti Gerojo Ganytojo vaizdą, kuris mums yra nupieštas Evangelijoje, su tokia gausybe malonių detalių.
Garbingieji Broliai ir mylimieji sūnūs, Mes pakartojame įspėjimą ir pabrėžimą visų laikų Romos popiežių, bet ypačiai Mūsų pirmatako šv. atminties Pijaus XII, ir prie šio tvirtinimo norime ypač pasilikti, būtent, Mums ypatingu būdu rūpi būti visos kaimenės Ganytoju. Visos kitos žmogiškosios savybės — mokslas, apdairumas ir diplomatinis taktas, organizaciniai gabumai — gali būti naudingos tik papuošimui ir papildymui popiežiaus valdymo, bet jokiu būdu negali atstoti ganytojo".
Pirmosios pop. Jono XXIII kalbos ir pirmieji valdymo žingsniai iš tikrųjų rodo, kad jis pirmiausia bus Bažnyčios Ganytojas. Kiekvienas popiežius, nors turi tas pačias Bažnyčios Galvos prerogatyvas, betgi savo asmenišku charakteriu duoda tam tikrą antspaudą visam savo valdymo laikotarpiui. Pijus XII buvo visą gyvenimą diplomatas par excellence; tai atsispindėjo ir jo pontifikate, kai santykius su išoriniu pasauliu rezervavo sau (neskirdamas Valstybės Sekretoriaus). Jo kalbos, raštai buvo Mokytojo žodis. Kiekviena proga stengėsi duoti krikščioniškos doktrinos, ja nušviesti visus moderniškojo gyvenimo klausimus ir reikalus. Tai buvo krikščioniškos doktrinos nuolatinis skelbimas. Priešingai, pop. Jonas XXIII, atrodo, bus pirmiausia Tėvas — Ganytojas. Savo visose kalbose pabrėžia, kad norįs ne mokyti, ne kokią nors doktriną dėstyti, bet pasikalbėti su savo vaikais paprastu, tarsi prie namų židinio, būdu, iš širdies į širdį, kartais su švelniu, familiariu humoru, kad jo žodis būtų dar šiltesnis, draugiškesnis. Ganytojo savumai reiškiasi ir jo pirmuose patvarkymuose. Nemėgsta formalumų, ceremonijų. Išvykęs pasivaikščioti, be įspėjimo aplanko čia vieną, čia kitą Vatikano miesto įstaigą, nori susipažinti su savo valstybės aparatu. Kaip Ganytojas, Romos vyskupas mėgsta lankytis Romos bažnyčiose (sakoma, aplankysiąs visas Romos vyskupijos parapines bažnyčias), u-niversitetuose, bažnytinėse institucijose.
Pijaus XII paskutiniais valdymo metais Romos Kurijos kardinolų skaičius buvo labai sumažėjęs. Kai kurie jų jau seneliai, užėmė po kelis postus, vadovaudami iškarto kelioms Kongregacijoms. Jonas XXIII tuoj paskyrė visą eilę naujų kardinolų, sulaužydamas tradicinį 70 skaičių (po paskutinio naujų kardinolų paskyrimo XII.15 konsistorijoje kardinolų kolegijoje bus 74), ką norėjo padaryti ir jo pirmata-kas, pripažindamas reikalą padauginti kardinolų skaičių, bet nedrįsęs nusikalsti tradicijai. Ganytojo pareigos vedamas, paskyrė kardinolus toms žymesnėms vyskupijoms, kurios nuo seno turėjo ganytojus kardinolus. Paskirdamas žymų skaičių italų, nepaisė jokios proporcijos, o tik norėjo turėti Kurijoje naujų, jaunesnių žmonių.
Nevyniodamas į diplomatinę vatą savo minčių, nors ir švelnia forma, pop. Jonas XXIII sugeba pasakyti, reikalui esant, ir tiesos žodį. Kai, visoms iškilmėms pasibaigus, priėmė pasaulinės spaudos atstovus, kurie buvo suplaukę į Romą iš viso pasaulio pop. Pijaus XII mirties ir naujojo rinkimų proga, jiems tėviškai pasakė:
"Spauda yra kažkas baisaus: ji galima tam tikru būdu prilyginti kariuomenei. Bet ši kariuomenė turi tarnauti tiesai, žurnalisto profesijoje grožis yra štai kur: plunksna galima išreikšti save; tai pirmas pasitenkinimas — matyti savo asmens emanciją; spauda, sakyčiau, yra tam tikras Tvėrėjo šviesos atspindys per žmonių generacijas. Spaudos užduotis yra labai svarbi ir neša su savim didžią atsakomybę... Paskutines naktis, kada buvo sunku užmigti — nors poilsis buvo taip reikalingas po nuovargio praėjusių taip sunkių dienų, kada Mums reikėjo atlikti visuotinio tėviškumo novicijatą — užmėtėme akį į daugybę laikraščių, tikrai ne tam, kad patenkinti žingeidumą, bet kad norėjosi žinoti, kaip pasaulis interesuojasi popiežiumi ir kas yra, pavyzdžiui, rašoma apie konklavę. Taigi, visuotinis reiškinys: bandyta atspėti konklavės paslaptys ir. žinoma, ten nėra nė dviejų eilučių, kurios atitiktų tiesai. Nors žurnalistų pastangos šiuo klausimu buvo labai didelės, bet tyla būtų buvusi geriausia byla".
Tuo būdu popiežius tėviškai pamokė ir dementavo laikraščių išvedžiojimus apie konklavės vyksmą ir jos paslaptis.
Tėvo ir Ganytojo balsas pasigirdo ir pirmoje per radiją pasauliui pasakytoje kalboje. Pirmiausia maldos žodžiais kreipėsi į Dievą, prašydamas pagalbos savo naujose Ganytojo pareigose. Pasveikinęs kardinolus, vyskupus, kunigus, vienuo-lius-es ir Kat. Akcijos narius, vargšus Venecijos ir Bergamo tikinčiuosius, toliau kalbėjo;
"Bet mūsų mintys ypatingu būdu krypsta į vyskupus, kunigus, vienuolius ir visus tikinčiuosius, kurie gyvena tuose kraštuose, kur katalikų tikėjimas nebeturi jokios laisvės, arba ją turi tik dalinai; kur švenčiausios Bažnyčios teisės yra drastiškai pamintos, kur teisėti ganytojai yra arba ištremti, arba kalinami, arba sukliudyti atlikti laisvai, kaip pridera, savo pareigas. Težino jie visi, kad Mes dalinamės su jais jų kančiomis, sielvartais, kartumais ir kad meldžiame Viešpatį, visokio gero davėją, kad pagaliau padarytų galą tiems nežmoniškiems persekiojimams, kurie ne tik graso tų tautų ramybei ir gerbūviui, bet taip pat yra aiškiai priešingi moderniai civilizacijai ir žmogaus per ilgus amžius įsigytoms teisėms".
Taigi pop. Jonas XXIII, pagal savo augštą pašaukimą, žada imtis esminės religinės misijos: būti Kristaus Vietininku sielų išganymui ir Gero Ganytojo tėvišku jausmu rūpintis, sielotis visais savo vaikais. Mums tenka tik liturginės maldos žodžiais palinkėti:
"Viešpats teišlaiko jį sveiką, te-gaivina jį, laimingu tepadaro žemėje ir teneišduoda jį į jo priešo rankas".
J. Vaišnora, MIC
P.S. Tik parašęs šį straipsnį, autorius 1958.XII.8 turėjo laimės būti privačioje audiencijoje pas pop. Joną XXIII ir buvo sužavėtas jo paprastumu bei nuoširdumu, tiesiog familiariškumu. Tad tai, kas šiame straipsny parašyta, paliudijama asmenišku patyrimu.
J. V.
|
|
|
|