|
|
Parašė Stasys Žilys
|
TUTANKHAMONO PUPOS
Didingoj pozoj ištiesei tu savo kūną,
Kurį tarnai tuoj marškomis suvystė.
Prie kojų kniubo nusiminus karalystė
Ir paskutinį kartą sveikino galiūną.
Manei pajėgsiąs judint sunkų Nilą,
Kad apsilietų vandeniu Egipto sodai,
Ir prisipildytų kviečiais tušti aruodai —
Manei, kad tavo saulė nūn iškyla!
Bet kai nuslinko nederlingų metų pynės,
Iš tavo kūno išgaravo ambros kvapas,
Įdubo kaulai iškeltos krūtinės
Ir kai virš tyrų, tartum rūkas, dulkės supos,
Kai užmaršty giliai paskendęs snaudė kapas,
Ne tu — gyvybę saugojo raukšlėtos pupos.
PRIE OBELISKO
Stovėjau aš prie obelisko
Ir apmasčiau jo amžių seną.
Kaip aš, taip jis, netekęs visko,
Kaip aš, taip jis tremty gyvena.
Abu mes žvelgiam į tolybę,
Gimtos šalies dangaus ištroškę.
Man ateitis dar saule žiba,
O jam į veidą dulkes bloškia...
Širdies gelmėj turiu aš viltį
Dainuoti broliams, jis — tik kūną
Sunkaus akmens ir geležies karūną.
Aš dar tikiu erdvėn iškilti,
O jis tik saugo mintį šaltą —
Žodžius, savy žmogaus iškaltus.
VYNUOGYNAS
Melsvam, lyg begalinė jūra, vynuogyne
Kryžiuojas šakos, lapų vija pynę,
O ilgos šaknys, tamsoje išaugę,
Dėl žemės sulčių viena kitą smaugia.
Pavydžiai slepia susuktą kamieną
Nuo didžio karščio luobena susprogus.
Kaitra ir dulkės aižo ją kasdieną,
Tačiau tam karšty noksta sunkios uogos.
O mano sūnūs, eikite sargybą
Ištikimai! Artėja derliaus metas:
Prinokę uogos žemės sultim žiba.
Vergai, aliejumi įtrinkit savo kūnus!
Ne darbui, — šventei ruošiamės — o derliaus šventę!
Ir vynmedžiai ir mes — kaitras iškentę!
MALDA
Vėl maldai sulenkiau neklusnų kelį,
Rankas sukryžiavau, atvėriau lūpas,
Žiūrėdamas, kaip siaubiai marios supas
Ir daužo mano varganą laivelį.
Norėjau šaukti, bet širdis tylėjo:
Ją slėgė ydos, nuodėmės ir klaidos...
Ir mano žodžiai, vėl pailsę, leidos
Į siaubią jūrą — rojun neplazdėjo.
VAKARO DŪMAI
Sutvisko žvaigždės erdvėse,
Mėnulis plaukė virš kalnų:
Naktis apsigaubė šviesia
Skraistė, šalnų.
Žiedai nusviro daubose,
Sustingo upės lygumų...
Tik dūmai sklaidės, lyg dvasia —
Lyg žemės snūstančios dvasia —
Viršuj namų...
DURYS
Atsidaro didelės durys,
Pro kurias įeina Dievas.
Ir vėl jos užsidaro.
Atėjusi verk gailiai:
Prispausk degančią galvą,
Bučiuok skambias lentas.
Jos nesubraškėjo vėjui.
Lietaus lašai atšoko,
Jų nepalietę.
O amžinosios durys,
Su patepimo ženklu,
Su išbandytais vyriais!
Rūdies dantis atšipo,
Neįkąsdamas vinių —
Nepalietė jų supuvimas
Savo slidžia ranka...
Šiurpas nupurtė kiekvieną
Turintį piktų minčių.
Bet tu gali ilsėtis
Prispaudus savo galvą
Prie amžinųjų durų...
ATSISKYRĖLIAI
Eikime mudu į tolimą slėnį,
Kur miško viršūnė atrėžia dangų nuo žemės;
Ten yra paslaptingas kraštas, laukiniai žmonės.
Ten mūsų laukia dvi palapinės:
Žemė išklota paparčiais, kailiais — guolis.
Ten mūsų laukia naujas gyvenimas...
UPĖ
Kirsdami irklais į juodą vandenį,
Dainuoja vyrai negirdėtą dainą,
Kuri aidu krantais nueina.
Prie uolos tyko paruošęs lanką
Vienišasis. Rankose užnuodytą strėlę laiko,
Ir neskubėdamas į praplaukiančius taiko.
Migla, užkriski Vienišojo akis!
Uola užgriūki ant jo kūno,
Sutrupink jo smilkinius!
Ne mirtis, ne mirtis! —
Vyrų laukia uostas, — namų šiluma,
Ištiestos rankos, švelnios vaikų širdys,
Gausus stalas su nauja duona...
NUSIDĖJĖLIAI
Kaip balti lapai,
Ištroškę saulės,
Juodame pavėsy:
Mes laukiame šviesos!
Ant mūsų pečių,
Lyg sunkios bangos,
Keliasi ir griūva
Diena po dienos.
Per ilgai lauki
Į mus nežiūrėdamas!..
Jau virpa mūsų keliai
Ir kaulai nuo drėgmės...
Kaip nuo Sinajaus kalno
Žvelgi į mus žaibais.
Mes puolame tarp griuvėsių
Sutrupinto auksinio veršio...
Ateik pakeisti
Mūsų užnuodyto kraujo!
Mes ilgimės šviesos
Ir amžinos transfūzijos.
PAKELEIVIS
Kartais tu panašus į žydą,
Didele, žila barzda,
Apskretusiu rūbu.
Kartais tu panašus į čigoną,
Grojantį senu smuiku
Keistą dainą.
O kartais į elgetą,
Kurio lazda
Pavirtusi kryžium...
Aš tave sutikau
Einantį keliu,
Bet nepažinau,
Ir užpjudžiau šunimis,
Kurie perkando tau kojas
Ir suplėšė rūbą.
|
|
|
|