|
|
Parašė KĘSTUTIS KEBLYS
|
Nuvalėme laukus. Dideles bandas raguočių nuginėme Dvaran, nugabenome audeklo ritinius ir maišus vilnų. Užtat aną nepamirštamą rudens dieną pas mus, kaip kasmet, siautė derliaus šventė. Taip pat — riksmu ir žaidimais, lengvu džiaugsmu, sunkių dienų užmaršties linksmumu, dainom ir šokiais, visu tuo kas vien šiai dienai, kas praeina ir nepalieka ženklo. Bet ne taip kaip kasmet, nes tai, kas tuokart ištiko kaimą, nebuvo nei pamirštama, nei nutrinama kasdienos plušimu. Tų metų šventė sukrėtė mus, ir savo skaudžia pabaiga buvo kitokia. Tačiau tik pabaiga, įvykimu, nes tai, kas mūsų laukė, augo ilgą laiką, per kitas šventes prieš tai, nuo seno, gal net nuo Dvaro, nuo mūsų kaimo pradžios. Augo nepastebimai, tarsi skaudulys krūtinėj, tvinko, kaupėsi, ir vis nematomai, neatspėjamai, kol pagaliau sprogo, išsiveržė, atsivėrė skaudžia žaizda, savęs pamatymu, pažinimu. Bet to niekas nežinojome nei anksčiau, nei pačią šventės dieną, nenumatėme niekas iki pat griuvimo akimirkos.
Taigi, tą dieną mūsų kaime, kaip kasmet, siautė derliaus šventė. Išspaudėme alų. Dvarininkas atsiuntė bosus vyno, seniūnas paskerdė jautį, sutaisė kepimo jiešmus, moterys pešė antis, kepė, spirgino, barstė smėliu aslas, ravėjo takus, piemenys tempė eglišakių vainikus virš vartų, jaunosios iš skrynių traukė kvapnius lino drabužius, vyrai, pabaigę darbus, ramstė tvoras, išdidžiai pūsdami pypkių dūmus vėjun, dairydamiesi, šnekučiuodamiesi, laukdami — ruoša buvo baigta, šventė galėjo prasidėti.
Vidudienyj pradėjo rinktis žmonės iš gretimų kaimų. Pėsti, raiti, kuris ne kuris važiuotas, visi linksmi, per metus užmiršę, kokiais veidais grįš namo šventei pasibaigus. Pabiro jie po kaimą, maišėsi su mūsų žmonėmis, kaip vanduo įpiltas aliejaus ąsotin. Tik kaip vanduo, laikinai, nes tokiam mišinyj aliejus visuomet iškyla viršun, iškyla ir mūsų žmonės, mūsų kaimas, nors iškilti nereikia — mes esame viršuj, virš kitų kaimų ne nuo pernai ir ne nuo užpernai. Bet dabar, šventės pradžioj, mūsų žmonės dar maišosi, kalbasi kaip su sau lygiais apie derlių, žirgus, Dvarą. Kalba ir žinančiai šypsosi, kai anie giriasi savo užaugintais jaučiais, sodriais dobilais, ir linguoja galvas, nešnekėdami daug apie save, susivaidydami, tarsi jausdami, kad be svečių nebūtų ir šventės, kad tenka pakęsti juos, kad jų reikia, jų — žemų ir paniekos vertų tam, kad mes būtume augščiausi ir pirmieji.
Visas pakiemių kalbas nutraukė seniūno varpas — tikroji šventės pradžia, laikas žaidimams. Kaimas pamažu pradėjo tuštėti, žmonės traukė į pievas, būriavosi, spietėsi apie vyrus, kurie mosikavo rankom, pūtė krūtines, pasirengę išmėginti jėgas, apginti savų kaimų garbę.
Pamiškėj piemenys mušė rutulį. Mažai kas stebėjo juos, nes tai vaikų žaislas. Tik kai ten pakilo triukšmas, visi atsisuko — mūsų kaimo paaugliai šokinėjo, skeryčiodami rankom rėkė: "laimėjom, laimėjom!", skelbė tai, ką mes iš anksto jau žinojome.
Ratu apspisti, bernai ėjo ristynių. Ir čia taip pat — mūsiškiai vienas po kito klojo atvykėlius, palydimi garsių raginimų, plojimų, džiaugsmo. Dabar nereikėjo pritildyti savęs, net girtis nereikėjo, atvykėliai aiškiai matė, kurio kaimo vyrai stipresni.
Paskui kilnojo rugių maišus. Abiem rankom, viena, šildami, stenėdami, plyšdami. Nes jų raumenyse glūdėjo kaimo garbė, o neištū-rėjime — panieka ir atmetimas. Ar reikia dar sakyti, kas iškėlė daugiausia maišų ir kas storiausią rąstą kirviu perkirto? Nesvarbu, kad pralaimėjusieji murmėjo, jog mūsiškių maišuose buvo avižos ir pelai. Galėjo prapjaut, būtų pamatę. Tačiau bijojo, neišdrįso, žinojo, kas gresia kitakiemiui už tokį apkaltinimą. Mūsų bernai laimėjo. Tai kas, jei maišuose avižos ar pelai buvo? Stipriausiems viskas galima, o jei ir ne, mūsų vyrai vistiek drąsesni.
Iš pievų visi grįžo kaiman svarbiausiam žaidimui, nes jojynėse paaiškėja ne tik kad mūsų vyrai geriausi, bet ir kad mūsų kaimas užaugina mikliausius žirgus. Jojynių niekas nenorėjo pražiopsoti. Užtat visi, net seniai ir moterys, nebuvę pievose, spaudėsi į gatvę, grūdosi geresnės vietos, stiebėsi, kad matytų. Vartai, stogai ir medžiai buvo pilni vaikų, tvoros lūžo žmonėm, šeimininkės užmiršo ir barti klampojančius po jų gėlynus žiūrovus, vis dar j ieškančius patogesnės vietos. Jojikai išsirikiavo galulaukėje ir laukė ženklo. Prie gatvės, kaimo pakraštyj, seniūnas sustatė būrį pusbernių, kurie paslėpę laikė ilgas kartis — juk negalima, kad kitakaimiai laimėtų jojynes. Minia klegėjo, šūkavo ir laukė.
Pagaliau seniūnas iššovė savo ilgu, senu ir surūdijusiu šautuvu. (Mūsų kaimas net šautuvą turi!). Žmonės akimirkai aptilo, ištiesė kaklus ir žiūrėjo į artėjantį dulkių debesį. Netrukus išniro keli raiteliai, bet jie dar buvo per toli, kad atpažintum. Pusberniai tvirtai sugriebė savo kartis, minia nerimavo. Raiteliai lėkė kaimo link, jau ir kitam gatvės gale girdėjosi kanopų bildesys. Tuoj prie pirmųjų kaimo trobų pasigirdo griausmingas riksmas, plonas moterų spiegimas. Pusberniai nuleido kartis — kaip ir visada, pirmuoju atlėkė mūsų kaimo vyras. Ir antras, ir trečias buvo mūsiškiai. Pusberniai kartį pakišo tik ketvirtam, nors dabar jau nereikėjo. Kitakaimio arklys suklupo, raitelis nusirito galva žemyn ir voliojosi gatvės dulkėse, dejuodamas. Pralėkė atsilikę jojikai, mūsiškiai kvatojosi iš nukritėlio, erzino jį ir jo bendrakaimius, o savuosius sveikino, apipuolę kratė rankas, draugiškai kumščiavo, gyrė. Kaimas skendo klegėjime, drebėjo iškeltų galvų juoku — mes pirmieji! Nors tai ir ne naujiena, mes kasmet pirmieji, tačiau gera yra laimėti ir džiaugtis tuo.
Praėjo nemažas laiko tarpas, kol jojynių įkarštis atslūgo, tačiau šventė ir toliau burbuliavo įprastu garsumu, nepaliaujančiu judėjimu, dainom, juoku, muzika. Sodybose atsirado pora armonikų, smuikas. Jaunimas trypė rus-tančią žolę, merginos raudo, šilo sukamos nepasibaigiančiuose rateliuose, pasiutpolkėse. Daugiausia atvykėlės, nes mūsiškes šokdinti kitakaimiai bijojo, o mūsų vyrai, stipresni ir drąsesni, lindo, atiminėjo atvykėlių merginas, nes taip įdomiau. Tarpais užsimegzdavo muštynės, tačiau šokis nenutrūko — nedaug atvykėlių teišdrįso priešintis mūsų kaimo vyrams, ginant savas, ar sukantis prie mūsų merginų. Užtat nereikėjo peštis visiems — užteko dviejų, trijų mūsiškių apspisti nusikaltėlį ir pasiųsti jį atgal kaiman kruvina nosim ar praskelta kakta. Kiti galėjo netrukdomi šokti, plyšti pirmaujančių džiaugsmu.
Sodybose virė jaunasis kaimas, o patrobiuose vyrai kortavo, mėgino vienas kito tabakus, apšnekėjo tik pasibaigusias jojynes, ramiau nei jaunieji laukdami svarbiausios šventės dalies — puotos.
Pradėjus temti, sodybose aprimo armonikos, patrobiuose vyrai numetė sudilusias, taukuotas kortas, gatvė vėl prisipildė. Marga minia tarškėjo smulkmenomis, malėsi šen bei ten, vos pastebimai pamažu slinko seniūno kiemo link. O ten jau viskas paruošta didžiosios derliaus šventės puotai. Tarp išdėstytų, apdengtų stalų nardė šeimininkės, baltais nuometais ir įkaitusiais veidais, nešiodamos patiekalus, bruz-dėdamos, nekantraudamos. Virtuvėje garavo puodai avienos, ant j iešmo vartaliojosi kepamas jautis, padėkluose suraikyti duonos kepalai, ką tik iš krosnies ištraukti pyragai, kisielius — viskas smilko savo kvapais, laukė, masino. Per vartus jau skverbėsi pirmieji žmonės, kiemas tuoj paplūdo daugiagalve minia, kuri sklaidėsi, skirstėsi į nurodytas vietas. Prie didžiojo stalo sėdosi pats seniūnas, kaimo vyresnieji, keli Dvaro žmonės. Viduryj telkėsi visi mūsiškiai. Šoniniai stalai, blogiausios vietos, buvo palikti atvykėliams. Jie sėdosi į skirtas vietas, bandydami juoktis, atrodyti linksmi, tačiau nemeluojamai linkdami savo mažumu mūsų didžiojo kaimo akivaizdoje.
Seniūnas atsistojo, pakėlė abi rankas, visi nutilo.
— Mes pripildėm aruodus grūdais, suver-tėm kaupus bulvių, nuvežėm gausiausią duoklę Dvarui. Dėl to gi, metus dirbę, puotaukime dabar! Kibkit į skilandžius ir kepsnius, pilkit alų, vyną, mano žmonės ir jūs svečiai. Lė-baukit, svečiai, džiaukitės, nes jūs esate didžiai pagerbti — mes pakvietėm jus ir jūs atėjote į geriausio kaimo šaunią derliaus šventę.
Daugiau niekas neragino, bet ir nereikėjo. Su triukšmu žmonės griebėsi valgių, tuštino stalus, bet nesėkmingai — stalai netuštėjo, moterys nešė ir nešė, nes kaip atrodytų, jei turtingiausio kaimo puotoje pritrūktų kam valgio ar gėralo? Sutemo, bernai kiemo kampuose padegė smalos kibirus, užžiebė virš valgančių ant virvės sukabintus gaubtus žibintus. Mirksinčioj ugnies šviesoj puota tęsėsi įprastu gyvumu, kol kas dar visai taip kaip kasmet.
Vėl atsistojo seniūnas. Visi žinojo kodėl — jis sakys didelę ir ilgą prakalbą. Mūsų žmonės atsilošė, nutraukė pašnekesius, atsigręžė į seniūną, palinko priekin, tarsi nenorėdami praleisti nei vieno žodžio. Nes žinojo, kad mūsų vyresnysis dalinsis kaimo garbe su visais, girs kiekvieną už gausius metų darbus. Ir gyrė seniūnas. Išpasakojo visą kaimo istoriją, sakydamas, kad niekad dar joks kitas kaimas nebuvo mūsų pralenkęs, kalbėjo apie metų derlių, išvardino visas gėrybes, sukrautas Dvaro sandėliuose ir mūsų aruoduose, patvirtino, kad mūsų kaimas Dvarui suvežė duoklės dvigubai tiek, negu likę šeši kaimai drauge. Mes šaukėm, plojom ir džiūgavom, seniūnas, mosikuodamas rankom, kalbėjo toliau. Paminėjo jis visas žymiąsias kaimo šeimas vardais, nupasakodamas jų nuopelnus, išgyrė pavieniui visus šios dienos laimėtojus, paskum vėl kalbėjo apie mūsų trobas, pievas, galvijus, vis palygindamas su menkais kitų kaimų galvijais, pievomis ir trobomis, palygindamas ir pasididžiuodamas.
Seniūnas kalbėjo ilgai, tačiau niekam iš mūsų nenusibodo, nes kam nusibosta būti giriamam? Tik kai jo žodžiai vėl grįžo prie Dvaro, visi žinojo, kad tuoj baigs. Jis dar suminėjo daugelį dvarininkų, kurie visada, nuo neatmenamų laikų, gerbė mūsų kaimą, buvo patenkinti ir dėkingi, paskum stabtelėjo akimirkai ir baigė taip kaip kasmet:
— Šiemet mes daug dirbom ir daug davėm. Ar Dvaras patenkintas mumis? Aš nežinau. Aš paprastas žmogus, mužikas ir nežinau. Bet čia yra žmonių iš Dvaro. Jie dvarininko siųsti į mūsų šventę, jie žino, jie pasakys.
Seniūnas sėdosi tarsi nublokštas gaivalingo šauksmo, plojimo, trepsėjimo, sekusio jo kalbą. Po to viskas dėjosi vėl taip kaip kasmet — kalbėjo dvarininko atstovas, pagyrė mūsų žmones, kaimui įteikė tolimuose kraštuose austą patiesalą, dvarininko dovaną. Kaimas virė augštai kylančiu džiaugsmu.
Moterų pulkas vėl išniro su naujais valgiais, prisipildė alaus ąsočiai, užsimezgė daina. Šventė dar nesibaigė.
Seniūnas pasišaukė vyriausią kaimo giedo-rių, augalotą, pražilusį, aštraus liežuvio vyrą. Kaip kasmet, jis užkopė ant krėslo ir ėmėsi pristatyti atskirų kaimų svečius. Pasakius jam kaimo vardą, visi iš ten atvykę turėjo atsistoti. Ir stojosi, nes už jų laukė mūsų vyrai, pasiruošę su dumblino vandens kibirais neklaužadoms. Niekas nenorėjo būti pajuoktas atskirai, visiems kartu juk lengviau pakelti giedo-riaus metamą pažeminimą, tad visi ir stojosi, stovėjo nuleidę galvas ir klausėsi. O giedorius kalbėjo jau gerokai įsismaginęs.
— Taigi, mieli susirinkusieji ir ponai iš Dvaro, aš vėliai sakau, kad šitie, va, čia sustoję žmonės, mūsų artimiausi kaimynai yra iš tikro labai jau didingi ir gabūs. Ir geriausi iš visų kaimynų, sakau — geriausi! Kodėl? Kam dar klausiate? Jau sakiau kodėl, bet jei norite, dar pakartosiu. Nugi, kad jie arčiausiai šio didelio ir garsaus mūsų kaimo, va kodėl. Ko taip spoksote? Nesuprantate? Nėra ko čia. Antai, atėjo gandas, kad šis, va, kaimas Dvarui pristatė labai geras bulves šiais metais, daug geresnes negu kiti mūsų kaimynai. Kaip tai atsitiko, sakote? Visai paprastai. Atsimenat, kaip mes savo bulvių derlių persijojom, apipuvusias ir surūdijusias išrinkom, nuvežėm į galulaukę ir išvertėm, nes tokių net mūsų paršai neknisa. Ir štai, va, čia stovintieji kaimynai, arčiausiai būdami, šoko, kibo, nakčia susivežė tas išmatas ir pristatė Dvarui. Tai ar nėra laimingi jie, arčiausiai mūsų gyvendami? Bet ką čia apie bulves. Paimkim jų vyrus. Aa, tai bent vyrai! Stiprumėlis jų, tai bent stiprumė-lis. Teisybė, kartais gauna trūkį, pelų maišus bekilnodami, arba sprandus nusisuka, nepataikydami ant arklio užlipt. Bet ką gi — visaip jau pasitaiko. O moterys jų! Jergutėliau tu mano, kad išverda viralą, tai net skalikai staugia, užuodę. Gaila, gaila man jūsų šunų, vargšų šunelių, kaimynai. Bet moterys jūsų — oj-oj-joj! Ir mergos, sakau jau, kur rasit tokių gražuolių kitur? Tai kas, kad jau be dantų, bet kaip dailiai atrodo, kai pasipuošia — įlenda į druskinį maišą ir traukia sau bažnyčion. Net pavydas ima. A, bet nekalbėsiu daugiau, pavydu už-springsiu, toks jau puikus šių kaimynų kaimas.
Giedorius tik sakė taip, o kalbėt kalbėjo toliau, tratėjo, kaip užtaisytas barškalas, rėžė dar apie jų kaulaskūrius galvijus, šlubius arklius, kiaurastoges trobas ir daugelį kitų namalonių dalykų. Paskum paleido šiuos suniekintus žmones ir ėjo prie sekančio kaimo. Mes kvatojomės, tyčiojomės, o jie stovėjo panarinę galvas, gal griežė dantimis, bet klausėsi, turėjo klausytis. O giedorius, vis labiau ir labiau įsismagindamas, dėjo, rėžė, kepė, kol pagaliau išgarbinęs panieka paskutinį kaimą, nulipo nuo krėslo, užsivertė ąsotį alaus, praplaut išdžiovintam gomuriui, o mes šaukėm, plojom, kvietėm jį atgal.
Giedorius daugiau nesikėlė, tačiau atvykėlių juodos valandos dar nesibaigė. Kaip ir kasmet, kiekvieno atsilankiusio kaimo seniūnas turėjo atsistoti, išeiti prieš pagrindinį stalą ir išdrožti padėkos kalbą giedoriui už jo gražius atsiliepimus, pagirti mus, padėkoti už šventę. Taip ir buvo — kaimų seniūnai stojosi iš eilės ir kalbėjo, taip kaip buvo jiems liepta, kaip per eilę metų įprasta. Ir neprasišnekėjo jie, nes už jų stovėjo būrys mūsų vyrų, pasiruošusių atstatyti kalbėtoją į reikiamą kelią, jei jis nukryps.
Pakalbėjo trijų kaimų seniūnai, liko dar trys, atėjo eilė ketvirtam. Ir čia baigėsi visa tai, kas ėjo taip kaip kasmet. Atsitiko tai, kas laukė mūsų jau nuo seno, augo, kaupėsi per daugelį metų nepastebimai ir neatspėjamai.
Pašaukus ketvirtojo kaimo seniūną, niekas neatsistojo. Visi nutilo, sužvelgė į to kaimo stalą su nustebimu ir netikėjimu. Dar kartą pašaukė. Vėl nieko.
— Ei, žmonės, kur jūsų seniūnas? — sugriaudė mūsiškis, apžvelgdamas neklaužadų stalą.
— Jis serga, jis neatėjo, — sumekeno viena moterėlė išsigandusiu balsu.
— Kaip jūs drįstate tvarką ardyti? — riaumojo įtūžęs mūsų seniūnas. — Jūs paliegę uba-
VYTAUTAS KASIULIS KALVIS (litografija)
gai, utėlynai jus! Kuris vyriausias iš jusų? Kuris? Greičiau į vidų, čia man! Greičiau!
Pagauto kaimo žmonės neramiai dairėsi, bailiai krutėjo. Niekas nesistojo.
— Kuris? Greičiau sakykit, ba nuplaksiu visus, skūras nunersiu!
Niekas nepratarė nei žodžio, tačiau seniūno išgąsdinti, visi sužiuro į savo stalo galą. Ten sėdėjo dar nesenas vyras, tvarkingai apsitaisęs, trumpa barzdele, ilgais plaukais, drąsiom akim.
— Ei, tu! Tu ten, gale stalo. Kelkis ir stok vietoj jūsų stimpančio seniūno.
Tačiau vyras nesikėlė. Jis tik žvelgė tvirtai į mūsų seniūną, be baimės, su panieka, neapykanta.
— Ei, vyrai! Padėkit jam. Jo kelnės pri-šuto prie suolo, nepajėgia atsistot susitraukė-lis.
Penki mūsiškiai tuoj paklausė. Peiliais pastatė jį, nustūmė vidun, tarp stalų.
— Šnekėk,—paliepė kiek aprimęs seniūnas.
Svetimasis pasimuistė, vyrai kiek pasitrankė, leido jam kalbėti.
— Šnekėk, sakai. Gerai, šnekėsiu. Ką nori, kad pasakyčiau? Kad pagirčiau tavo kaimą? Gerai, pagirsiu, nes be pagyrų tu sudžiūtum, kaip šungrybis ant saulės. Užtat, kai nėra kitų, patys giriatės, tepatės save medum, kiek tik telpa.
Visas kaimas suūžė, bet svetimasis apžvelgė visus ir pakėlęs balsą tęsė:
—Gerai, norit pagyrų, tai ir gausit! Štai klausykit: jūsų niekas dar taip negarbino, kaip aš dabar. Klausykit: jūs esate didžiausi, galingiausi, garsiausi, žinomiausi, turtingiausi...
Murmesys aptilo, nes atrodė, jog svetimasis, pabūgęs, pradeda protingiau šnekėti. Jis stabtelėjo truputį, atsikvėpė ir dar pakilesniu balsu baigė:
— ... niekšai, kvailiai, padlaižiai, melagiai, sukčiai! Va, kas jūs esat!
Seniūno veidas užplūdo krauju, atrodė, sprogs smilkinių gyslos. Taip dar niekad nebuvo. Jis užšoko ant stalo, išliedamas alų, nustumdamas lėkštes, iškėlė augštyn kumštis ir sukliko pamišėlio balsu:
— Vandens! Dumblo! Smetonos! Drėbkit! Muškit, užmuškit tą klišių!
Dar akimirką visi tylėjo, priblokšti, neat-sigavę.
— Ko laukiat, žmonės? Valei! — vėl suriko seniūnas, pats pirmas čiupo didelį dubenį atšalusių barščių ir šiūstelėjo į svetimąjį.
Tada prasidėjo. Vyrai suvertė jam ant galvos kibirus dumblo ir būtų negyvai primušę, tačiau nuo mūsų stalų pasipylė tokia kruša kiaušinių, kaulų, mėsgalių, kad jie turėjo trauktis, idant patys negautų. Viduj liko tik svetimasis. Kažkas prišokęs tėškė jo veidan puodą grietinės, kiti laidė obuolius, dešrigalius, dubenis, ąsočius, dažnai pramesdami ir pataikydami kitoj pusėj saviškiams. Svetimasis pradžioj stovėjo išdidžiai, net nesigindamas ir nemėgindamas bėgti. Paskui staiga pašoko, nubraukė nuo veido grietinę, paraudusią iš kaktos tekančiu krauju, dar kartą pašoko ir sušuko, prarėkdamas visą kilusį triukšmą:
— Muškit mane, daužykit! Jūs stiprūs, kai šimtas prieš vieną. Bet nesat stipriausi. Ir jūsų kaimas nėra didingiausias! Ir jūs lenkiatės. Jūs lenkiatės prieš Dvarą! Dvaras didesnis už jus, jūsų kaimas tik dulkė prieš Dvarą. Antai, Dvaro vėliava kabo ant augščiausios karties. O jūsų ant visai žemo pagalio. Ir tu, seniūne, tu persenęs pagyrų puode. Ir tu nesi galingiausias apylinkėje. Ir tu drebi prieš dvarininką, kaip užspęsta žiurkė. Ir tu bailys prieš stipresnį! Iškelk savo vėliavą augščiau, jei nebijai. Dainuokit savo dainą pirma, ne Dvaro, jei nebijote. A, žvirbliai, jūs! Mane mušat, nes aš tik vienas. O prieš stipresnį net piršto nepa-keliat. Nes neišdrįstat, bailiai jūs, bijot ir drebat!
Iš pradžių svetimasis perrėkė triukšmą, paskum žmonės aptilo, klausėsi tarsi suakmenėję. Net ir seniūnas, dar vis išsižergęs ant stalo, nuleido pakeltą mesti bulvę, sustabdytas niekad dar negirdėto kalbėjimo. Bet tik laikinai.
— Ką, mano žmonės! Ar mes klausysimės daugiau to piktaburnio valkatos? Mes bailiai? Mes mažiukai? Parodom jiems, kokie mes žvirbliai! Tegul dar kartą, visiems laikams, pamato jie, kad mūsų kaimui niekas neprilygs. Niekas! Ir niekam mūsų kaimas nenusilenks. Sakau, niekam!
Tai išrėkęs, seniūnas nušoko nuo stalo, pribėgo prie stiebų, nutraukė Dvaro vėliavą, nusviedė ją šalin, pritvirtino ir pakėlė mūsiškę ant augšto stiebo.
— Niekas! Sakau, niekas! — rėkė jis vėl, užkopęs ant stalo. — Mes drąsiausi, mes didžiausi, mano žmonės! Užtraukit dainą. Mūsų kaimo dainą! Traukit taip, kad skardėtų virš tų sulūžusių kumetynų, virš Dvaro, virš visko. Užtraukit galingai!
Seniūnas mosikavo rankomis, o mes, įkarščio pagauti, plėšėm savo kaimo dainą. Ji iš tikro kilo augštai, nuplaudama neteisingus svetimojo žodžius. Mums dainuojant, išsilakstė visi svečiai, išsigandę, bijodami mūsų rūstybės. Pasišalino tyliai ir Dvaro atstovai.
Apie vidunaktį mes dar stoviniavome būriais, atvėsę jau, spėliodami, kas gali atsitikti, drąsindami vieni kitus. Tuomet išgirdome kanopų dundėjimą. Nesakėm nieko vienas kitam, tik susižvalgėm. Mes žinojome — atjoja Dvaro vyrai.
Vėtra įūžė jie kaimo gatve. Buvo ginkluoti nuogais kardais ir ilgais bizūnais, baisūs ir neatremiami. Išsklaidė jie žmones, mušdami ir mindžiodami, padegė trobas, klėtis, kluonus, išvaikė iškapojo galvijus. Kaimas degė visą naktį, Dvaro raiteliai sukiojosi aplinkui, uždrožda-mi pasipainiojantiems vyrams, juokdamiesi, pašiepdami.
Paryčiu dangus balo, bet tekančios saulės nesimatė. Užėjęs debesis purkšnojo smulkiu lietumi, baigdamas gesinti jau blėstančius nuodėgulius. Prie dar berūkstančių mūsų namo likučių, ant gatvės, sėdėjau aš su savo seneliu. Smulkūs lietaus lašeliai kabinosi jam ant nulenktos barzdos, pamažu ritosi žemyn. Nesuprantamais žodžiais jis dejavo kaimo skundą.
Prie mūsų prijojo raitelis, kamanuotu sarčiu, augštas, pasipuošęs. Pažvelgiau ir pašokau.
— Seneli, stokis, — pasakiau. — Čia dvarininkas.
Bet jis, matyt, jau nepajėgė. Tik sunkiai pakėlė galvą ir ištarė:
— Maloningasis pone, kodėl taip mus pražudei
— Kodėl nubaudžiau, sakai? — dvarininkas nusišypsojo ir patylėjo valandėlę. Paskui surimtėjo ir pasakė:
— Bet nepražudžiau. Sunki jums bus žiema. Žinau. Turėsite skolintis iš manęs, iš kaimynų, kad pramistumėt. Ir sėklai reiks skolintis. Ir pastatams reikės. Bet ką viena žiema? Pragyvensit kaip nors. Netrukus atsistatysite trobas ir kitais metais vėl suvešite gausų derlių. Juk jūs esate geriausias mano kaimas.
Tai pasakęs, dvarininkas suplakė žirgą ir nujojo.
|
|
|
|